Taikūs ištisus metus. Ar įmanoma?

„Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė tarp žmonių, kuriems jis palankus!“ (Luko 2:14, Jr).

ŠIE žodžiai girdėti ne vienam. Taip angelai šlovino Dievą skelbdami apie Jėzaus gimimą piemenims, saugantiems naktį savo kaimenes. Artėjant dienai, kurią, bažnyčių tvirtinimu, gimė Jėzus, dauguma nominaliosios krikščionybės išpažinėjų stengiasi elgtis kuo geriau. Kiekvienas nori patirti ir dovanoti džiaugsmą, ramybę, gerumą, — ką angelai minėjo savo žinioje, — skleisti tai, kas dažnai vadinama Kalėdų dvasia.

Tokia nuotaika persiima netgi tie, kas nesilaiko jokių religinių ceremonijų. Jiems irgi patinka ta šilta atmosfera, kurią, regis, spinduliuoja ši šventė. Daugumai nereikia eiti į darbą ar mokyklą, galima ilsėtis, pabūti su šeima, draugais arba tiesiog maloniai praleisti laiką. Žinoma, tikintiems Kalėdos yra metas pagerbti Jėzų Kristų.

Vis dėlto tenka pripažinti, kad geri jausmai, puoselėjami šventės laikotarpiu, yra trumpalaikiai. Netrukus jie dingsta ir vėl viskas lieka po senovei. Apie Kalėdų dvasią išspausdintame Kanados karališkojo banko laiške buvo sakoma: „Daug save laikančių krikščionimis stengiasi pateisinti tą vardą vos keletą savaičių — rodo gerumą artimui tik iki Naujųjų, o paskui vėl tampa savanaudiški, nekreipia dėmesio į kitų bėdas.“ Blogiausia, rašoma toliau, kad Kalėdų dvasia greit išblėsta ir žmonės nebūna taikūs bei geranoriški „ištisus metus“.

Kad ir ką apie tai manytumėte, vis dėlto kyla klausimų. Ar ateis laikas, kai kiekvienas su savo artimu kasdien elgsis kilniai ir supratingai? Ar tai, ką pasakė angelai Jėzaus gimimo naktį, išsipildys? Ar tikroji ramybė neliks tik svajonė?