Skaitytojų klausimai
Kas buvo tie geradariai, apie kuriuos vakarą prieš savo mirtį kalbėjo Jėzus, ir kodėl juos taip vadino?
Vakarą prieš savo mirtį Jėzus apaštalus pamokė nesiekti aukštos padėties tarp bendratikių. Jis sakė: „Tautų karaliai joms viešpatauja ir jų valdovai vadinami geradariais. Jūs tokie nebūkite“ (Lk 22:25, 26).
Kas buvo anie geradariai, apie kuriuos Jėzus kalbėjo? Įvairūs įrašai, monetos ir veikalai byloja apie graikų ir romėnų visuomenėje gyvavusį paprotį pagerbti žymius vyrus bei valdovus titulu „Euergetas“ (paraidžiui „geradarys“). Tokios pagarbos jie susilaukdavo už darbus, nuveiktus visų labui.
Šį titulą pelnė ne vienas karalius. Tarp jų buvo Egipto valdovai Ptolemajas III Euergetas (tikriausiai 247–222 m. p. m. e.) ir Ptolemajas VIII Euergetas (tikriausiai 147–117 m. p. m. e.), Romos valstybės imperatoriai Julijus Cezaris (48–44 m. p. m. e.) ir Augustas (31 m. p. m. e.–14 m. e. m.). Judėjos karalius Erodas Didysis irgi gavo šį titulą, matyt, už tai, kad šalyje kilus badui pasirūpino įvežti kviečių, o varguoliams dovanojo drabužių.
Vokiečių biblisto Adolfo Deismano tvirtinimu, toks titulas buvo plačiai taikomas. Jis teigė: „Įrašuose lengvai ir greitai aptiktume daugiau nei šimtą [titulo vartojimo] pavyzdžių.“
Taigi ką reiškė Jėzaus žodžiai: „Jūs tokie nebūkite“? Nejaugi savo mokiniams jis patarė nebūti visuomeniškiems ir nesirūpinti žmonėmis? Anaiptol. Jėzus turėjo omenyje ne ką kita, o geradarystės motyvus.
Jėzaus laikais kai kurie turtingi asmenys, stengdamiesi įgyti garbingą reputaciją, aukodavo lėšas renginiams ir arenose organizuojamoms varžyboms, įkurdavo parkus, statydavo šventyklas ir remdavo panašaus pobūdžio veiklą. Vis dėlto iš tiesų jie siekė ovacijų, populiarumo arba rinkėjų balsų. Vienoje knygoje rašoma: „Nors yra ir tikro šių rėmėjų dosnumo pavyzdžių, dažniausiai visa buvo daroma dėl savanaudiškų politinių interesų.“ Būtent tokios egoistinės dvasios bei ambicijų Jėzus ir skatino saugotis.
Vėliau apaštalas Paulius irgi pabrėžė, kaip svarbu būti dosniam iš teisingų paskatų. Korinte gyvenantiems bendratikiams jis rašė: „Kiekvienas tedaro, kaip yra širdyje nusprendęs, ne gailėdamas ar verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją“ (2 Kor 9:7).