Skelbk gerąją naujieną su tvirtu įsitikinimu

¹ Pirmojo šimtmečio pradžioje Jėzus Kristus įpareigojo savo sekėjus skelbti gerąją Karalystės naujieną ir ‛padaryti mokiniais visų tautų žmones’ (Mt 24:14; 28:19, 20). Jehovos Liudytojai uoliai vykdo jo nurodymą, todėl baigiantis XX amžiui mūsų krikščioniška brolija išaugo iki daugiau nei 5900000 mokinių 234 šalyse. Koks didingas šlovinimo šūksnis mūsų dangiškajam Tėvui!

² Dabar esame įžengę į XXI amžių. Mūsų Priešininkas klastingai mėgina trukdyti svarbiausiam Karalystės skelbimo bei mokinių ruošimo darbui. Pasinaudodamas šios daiktų sistemos sunkumais, jis stengiasi atitraukti mūsų dėmesį, suryti laiką ir išsekinti jėgas daugybe neesminių rūpesčių bei interesų. Mes nepasiduodame šio pasaulio nurodinėjimams, kas gyvenime svarbu, bet iš Dievo Žodžio įsitikiname, kad pirmiausia reikia vykdyti Jehovos valią (Rom 12:2). Tai reiškia paklusti bibliniam raginimui ‛skelbti žodį patogiu ir nepatogiu laiku, visiškai atlikti savo tarnystę’ (2 Tim 4:2, 5, Jr).

³ Ugdykis tvirtą įsitikinimą. Krikščionys turi ‛‛būti visiškai tikri viskuo, ko nori Dievas’ (Kol 4:12, Jr). Žodis „tikrumas“ yra tvirtas įsitikinimas arba tikėjimas. Mes, kaip krikščionys, turime būti įsitikinę, kad Dievo pranašiškas žodis yra tikras ir kad gyvename pabaigos meto gale. Reikia tvirto tikėjimo, kokį turėjo apaštalas Paulius, kalbėjęs, jog geroji naujiena „yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam“ (Rom 1:16).

⁴ Velnias naudojasi blogais žmonėmis ir suvedžiotojais, kurie patys yra suklaidinti ir klaidina kitus (2 Tim 3:13). Iš anksto dėl to įspėti, mes stengiamės sutvirtinti savo įsitikinimą, jog žinome tiesą. Gyvenimo rūpesčiai nesusilpnina mūsų uolumo, nes Karalystės interesai mums svarbiausi (Mt 6:33, 34). Be to, turime suvokti laiko skubumą ir nemanyti, jog šios sistemos galas dar toli. Jis vis arčiau (1 Pt 4:7). Nors, mūsų požiūriu, dėl išsamaus liudijimo gerosios naujienos skelbimas kai kuriose šalyse beveik neberanda atgarsio, įspėjamasis darbas turi vykti toliau (Ez 33:7-9).

⁵ Šiuo pabaigos metu derėtų pamąstyti: ‛Ar aš atsakingai žiūriu į Jėzaus pavedimą ruošti mokinius? Ar, skelbdamas gerąją naujieną, esu tvirtai įsitikinęs, jog Karalystė reali? Ar esu pasiryžęs kuo daugiau dirbti šį gyvybes gelbstintį darbą?’ Suvokdami pabaigos artumą, turime žiūrėti savęs ir skelbimo bei mokymo. Taip veikdami išgelbėsime ir save, ir savo klausytojus (1 Tim 4:16). Kaip mums sustiprinti savo įsitikinimą?

⁶ Sek tesalonikiečių pavyzdžiu. Apaštalas Paulius, prisimindamas Tesalonikos brolių triūsą, pasakė: „Mūsų Evangelija neatėjo pas jus vien tik žodžiais, bet su jėga ir Šventąja Dvasia, ir su tvirtu įsitikinimu. Juk žinote, kaip pas jus elgėmės jūsų pačių labui. Todėl jūs ne tik pasidarėte mūsų ir Viešpaties sekėjai, priėmę žodį didžiame suspaudime su Šventosios Dvasios džiaugsmu“ (1 Tes 1:5, 6, kursyvas mūsų). Taip, Paulius pagyrė tesalonikiečių susirinkimą, nes, kad ir labai spaudžiami, jie skelbė uoliai ir su tvirtu įsitikinimu. Kas teikė jiems stiprybės? Apaštalo Pauliaus ir jo bendradarbių uolumas bei įsitikinimas darė jiems teigiamą įtaką. Kaip?

⁷ Pauliaus ir jo bendražygių gyvenimas parodė, kad jie turėjo Dievo dvasią ir nuoširdžiai tikėjo tuo, ką skelbė. Prieš atvykdami į Tesaloniką, Paulius su Silu patyrė daug nuoskaudų Filipuose. Be teismo jie buvo nuplakti, įkalinti ir surakinti. Tačiau dėl tų sunkių išgyvenimų jų uolumas skelbti gerąją naujieną nesumažėjo. Įsikišus Dievui, jie buvo išlaisvinti, paskatino kalėjimo prižiūrėtoją bei jo namiškius įtikėti ir galėjo tęsti savo tarnybą (Apd 16:19-34).

⁸ Stiprinamas Dievo dvasios, Paulius atvyko į Tesaloniką. Čia jis darbavosi, kad patenkintų būtinus poreikius, o paskui visiškai atsidėjo tarnybai, mokydamas tesalonikiečius tiesos. Jis išnaudodavo kiekvieną progą skleisti gerąją naujieną (1 Tes 2:9). Skelbdamas su tvirtu įsitikinimu, Paulius taip paveikė vietinius žmones, kad kai kurie iš jų atsisakė stabmeldiško garbinimo ir tapo tikrojo Dievo, Jehovos, tarnais (1 Tes 1:8-10).

⁹ Naujiems tikintiesiems persekiojimas netapo kliūtimi skelbti gerąją naujieną. Įkvėpti tikėjimo ir visiškai įsitikinę amžinomis palaimomis, tesalonikiečiai buvo paskatinti skelbti entuziastingai priimtą tiesą. Susirinkimas pasidarė toks aktyvus, jog žinia apie jų tikėjimą bei uolumą pasklido visoje Makedonijoje ir net Achajoje. Tad, Pauliui rašant pirmąjį laišką tesalonikiečiams, geri jų darbai jau buvo žinomi visur (1 Tes 1:7). Koks puikus pavyzdys!

¹⁰ Skatinami meilės Dievui ir žmonėms. Kaip mes, sekdami tesalonikiečių pavyzdžiu, galime skelbti gerąją naujieną su tvirtu įsitikinimu? Apie juos Paulius rašė: ‛Mes nuolat minime jūsų tikėjimo darbus ir meilės [‛uždegtas’, Vl] pastangas’ (1 Tes 1:3, kursyvas mūsų). Be abejonės, jie nuoširdžiai mylėjo Jehovą Dievą ir žmones, kuriems skelbė. Tokios meilės skatinami Paulius ir jo palydovai troško pasidalyti su tesalonikiečiais „ne tik Dievo Evangelija, bet ir savo gyvybe“ (1 Tes 2:8).

¹¹ Taip pat ir mes iš meilės Jehovai bei savo artimui norime visiškai atlikti Dievo mums patikėtą skelbimo darbą. Puoselėdami tokią meilę, pripažįstame, jog esame atskaitingi Dievui skleisti gerąją naujieną. Teigiamai bei supratingai mąstydami apie visas Jehovos dovanas kreipiant mus į „tikrąjį gyvenimą“, esame skatinami pranešti kitiems tas nuostabias tiesas, kuriomis iš širdies tikime (1 Tim 6:19).

¹² Kai esame užimti skelbimo darbu, mūsų meilė Jehovai ir žmonėms didėja. Tada jaučiame paskatą suaktyvinti savo veiklą, skelbdami po namus ir liudydami kitais būdais; išnaudojame progas neformaliai liudyti giminaičiams, kaimynams ir pažįstamiems. Nors dauguma žmonių atmeta gerąją naujieną, o kai kurie netgi bando trukdyti skelbti Karalystę, mes patiriame vidinį džiaugsmą. Kodėl? Todėl, kad žinome padarę viską, kad paliudytume apie Karalystę ir padėtume žmonėms išsigelbėti. O Jehova laimina mūsų pastangas ieškoti nuoširdžių žmonių. Nors mus slegia gyvenimo sunkumai ir Šėtonas stengiasi atimti mums džiaugsmą, galime išlikti tvirtai įsitikinę ir uoliai skelbti kitiems. Jei visi įdedame savo indėlį, susirinkimai yra stiprūs bei uolūs, tokie kaip Tesalonikos.

¹³ Niekada neprarask vilties, kai esi mėginamas. Įsitikinimas būtinas, kai patenkame į visokius išmėginimus (1 Pt 1:6, 7). Savo sekėjams Jėzus pasakė, kad dėl jo jie bus „visų tautų nekenčiami“ (Mt 24:9). Paulius ir Silas tai patyrė Filipuose. Apaštalų darbų 16 skyriuje pranešama, kad Paulius su Silu buvo įmesti į vidinį kalėjimą, o jų kojos įtvertos į šiekštą. Pagrindinis kalėjimas paprastai būdavo panašus į kiemą arba koridorių, iš visų pusių apsuptą kamerų, į kurias patekdavo šviesa ir oras. O vidiniame kalėjime visiškai nebuvo šviesos ir tik menka ventiliacija. Pauliui ir Silui teko apsiprasti su tamsa ir kęsti tos varganos patalpos karštį bei dvoką. Ar gali įsivaizduoti, kokį jie kentė skausmą ilgą laiką negalėdami pajudinti kojų, žaizdotomis nugaromis, kraujuojančiomis nuo plakimo?

¹⁴ Nors ir buvo sunkiai išbandyti, Paulius ir Silas liko ištikimi. Tvirtas įsitikinimas teikė jiems jėgų tarnauti Jehovai, nepaisant išmėginimo. Tai pabrėžta 16 skyriaus 25 eilutėje, kur sakoma, jog Paulius su Silu „meldėsi ir giedojo Dievui himną“. Nors tuodu vyrai kalėjo vidinėje kameroje, jie buvo tokie tikri Dievo palankumu, jog giedojo taip garsiai, kad galėjo girdėti kiti kaliniai! Ir mes šiandien, patirdami tikėjimo išmėginimus, turime parodyti tokį pat įsitikinimą.

¹⁵ Velnias mums sukelia daug išbandymų. Kai kuriuos persekioja šeimos nariai. Daugelis mūsų brolių patiria teisinių sunkumų. Susiduriame su atskalūnų pasipriešinimu. Kamuoja finansinės problemos bei pragyvenimo rūpesčiai. Jaunuoliai patiria bendraamžių spaudimą mokykloje. Kaip mums sėkmingai įveikti šiuos išbandymus? Ko reikia, kad liktume tvirtai įsitikinę?

¹⁶ Pirmiausia turime išlaikyti artimus santykius su Jehova. Būdami vidiniame kalėjime, Paulius ir Silas nesiskundė savo dalia ir negailėjo savęs. Jie tuoj pat kreipėsi į Dievą malda ir šlovino jį giesme. Kodėl? Todėl, kad jie turėjo artimus santykius su dangiškuoju Tėvu. Jie žinojo kenčią dėl teisybės ir kad išgelbėjimas Jehovos rankose (Ps 3:8 [3:9, Brb]).

¹⁷ Kai šiandien patenkame į išmėginimus, irgi turime kreiptis į Jehovą. Paulius ragina mus, krikščionis, ‛pranešti savo prašymus Dievui; ir Dievo ramybė, pranokstanti visokį supratimą, apsaugos mūsų širdis ir protus’ (Fil 4:6, 7, Jr). Kokia paguoda žinoti, kad Jehova padės mums ištverti mėginimus! (Iz 41:10) Jis visada su mumis, kol tarnaujame jam tvirtai tikėdami (Ps 46:8 [46:7, Brb]).

¹⁸ Kita svarbi priemonė norint išlaikyti pasitikėjimą — užsiimti Jehovos tarnyba (1 Kor 15:58). Paulius ir Silas buvo įmesti į kalėjimą dėl to, kad uoliai skelbė gerąją naujieną. Ar patekę į išmėginimus jie nustojo skelbti? Ne, jie tai darė net kalėjime, o paleisti atvyko į Tesaloniką ir nuėję į žydų sinagogą „aiškino jiems Raštus“ (Apd 17:1-3). Jei tvirtai tikime Jehova ir esame tikri, jog žinome tiesą, niekas „negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 8:35-39).

¹⁹ Šiuolaikiniai tvirto tikėjimo pavyzdžiai. Šiandien daugelis krikščionių, kaip Paulius ir Silas, rodo tvirtą įsitikinimą. Viena sesuo, likusi gyva Osvencimo koncentracijos stovykloje, pasakoja apie ten kalėjusių brolių ir seserų nepalaužiamą tikėjimą. Ji prisimena: „Sykį per kvotą vienas pareigūnas priėjo prie manęs iš pykčio sugniaužęs kumščius. ‛Ką mums daryti su jumis?’ — šaukė jis. — Suėmimai jūsų negąsdina, kalinimai neatbaido, koncentracijos stovyklos nekelia baimės. Net nuteisti mirti jūs išliekate ramūs. Tai ką mums daryti su jumis?’“ Kaip padrąsina tvirtas mūsų brolių tikėjimas tokiomis sunkiomis aplinkybėmis! Jie nuolat melsdavo Jehovos pagalbos ištverti.

²⁰ Tikriausiai prisimename, kokį tikėjimą rodo daugelis mūsų brolių šiais laikais siaučiančių etninių konfliktų metu. Nepaisydami pavojaus, atsakingi broliai stengiasi, kad jų bendratikiai gautų dvasinio maisto. Visi lieka ištikimi tvirtai įsitikinę, kad ‛joks ginklas, nukaltas mums pulti, nebus sėkmingas’ (Iz 54:17).

²¹ Daugelis mūsų brolių bei sesių, turinčių netikinčius sutuoktinius, taip pat rodo tvirtą tikėjimą ir ištvermę. Vieno brolio iš Gvadelupos netikinti žmona buvo labai priešiška. Kad sutrukdytų jam lankyti krikščionių sueigas, ji neruošė valgio, neskalbė, nelygino ir netaisė jo drabužių. Ilgą laiką ji nekalbėjo su juo. Bet su nuoširdžiu įsitikinimu tarnaudamas Jehovai ir kreipdamasis pagalbos per maldą, šis brolis galėjo viską ištverti. Kaip ilgai? 20 metų, kol jo žmona pamažu ėmė keistis. Ilgainiui jis iš tiesų patyrė džiaugsmą, nes ji patikėjo Dievo Karalystės viltimi.

²² Galiausiai neturime pamiršti, jog mūsų jaunieji broliai ir sesutės, kasdien lankantys mokyklą, taip pat rodo tvirtą tikėjimą, nors patiria bendraamžių spaudimą bei kitokius sunkumus. Apie spaudimą taikytis prie kitų mokykloje viena jauna Liudytoja pasakė: „Kai esi moksleivė, kiekvienas tave skatina truputį maištauti. Esi labiau gerbiama, jei elgiesi panašiai kaip jie.“ Mūsų jaunuoliai patiria didelį spaudimą! Jie turi tvirtai nuspręsti mintimis ir širdimi priešintis gundymui.

²³ Daugelis jaunuolių bandymų metu išlieka dori. Štai jaunos sesutės, gyvenančios Prancūzijoje, pavyzdys. Kartą po pietų keletas berniukų bandė priversti ją bučiuotis su jais, bet ji meldėsi ir smarkiai pasipriešino, tad šie paliko ją ramybėje. Vėliau vienas iš jų priėjo prie jos ir pasakė esąs sužavėtas jos drąsos. Ji paliudijo jam apie Karalystę ir paaiškino, jog Jehova visiems, norintiems gauti jo palaimas, yra nustatęs aukštas moralės normas. Tais mokslo metais ji papasakojo apie savo įsitikinimus visai klasei.

²⁴ Kokia didelė privilegija būti tarp tų, kuriuos Jehova panaudoja kalbėti apie jo valią su tvirtu įsitikinimu! (Kol 4:12, Brb) Be to, mes turime puikią galimybę įrodyti esą dori, kai mus kaip liūtas puola Priešininkas, Šėtonas Velnias (1 Pt 5:8, 9). Niekada nepamirškime, kad Jehova per Karalystės žinią gelbsti ir mus, jos skelbėjus, ir mūsų klausytojus. Savo sprendimais bei kasdieniniu gyvenimu parodykime, jog Karalystė mums svarbiausia. Nepaliaujamai skelbkime gerąją naujieną su tvirtu įsitikinimu!