mwbr19.06 Biuletenio „Mūsų tarnyba ir gyvenimas“ priedas
BIRŽELIO 3–9 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | GALATAMS 4–6
„Dalykai, turintys perkeltinę prasmę“
(Galatams 4:24, 25) Tie dalykai turi ir perkeltinę prasmę. Šios moterys yra dvi sandoros. Viena sudaryta prie Sinajaus kalno ir gimdo vaikus vergystei. Tai Hagara. 25 Hagara yra Sinajaus kalnas Arabijoje ir vaizduoja šiandieninę Jeruzalę, mat ši su savo vaikais vergauja.
it-1-E p. 1018, pstr. 2
Hagara
Pasak apaštalo Pauliaus, Hagara vaizdavo Izraelio tautą, su kuria Jehova buvo susisaistęs Įstatymo sandora, sudaryta prie Sinajaus kalno. Ši sandora gimdė „vaikus vergystei“. Dėl įgimto nuodėmingumo izraelitai nepajėgė įvykdyti visų sandoros sąlygų. Galiojant šiai sandorai jie netapo laisvais žmonėmis, bet nusipelnė pasmerkimo kaip nusidėjėliai, verti mirties; vaizdžiai tariant, jie buvo vergai (Jn 8:34; Rom 8:1–3). Pauliaus dienomis Hagara atitiko Jeruzalę, nes sostinė Jeruzalė, vaizduojanti Izraelio tautą, su savo vaikais vergavo. O dvasia pagimdyti krikščionys yra „aukštybėse esančios Jeruzalės“, Dievo simbolinės moters, vaikai. Ši Jeruzalė, kaip ir Sara, yra laisva, niekada nevergavo. Bet kaip Izaoką persekiojo Izmaelis, taip „aukštybėse esančios Jeruzalės“ vaikus, išlaisvintus Sūnaus, persekiojo pavergtos Jeruzalės vaikai. Tačiau kaip Hagara ir jos sūnus buvo išvaryti, taip Jehova Izraelio tautą galiausiai atmetė (Gal 4:21–31; taip pat žiūrėk Jn 8:31–40).
(Galatams 4:26, 27) O aukštybėse esanti Jeruzalė yra laisva, ir ji yra mūsų motina. 27 Juk parašyta: „Džiaukis, nevaisingoji ir negimdžiusioji! Pratrūk džiaugsmo šūksniais, moterie, nepatyrusi gimdymo skausmų! Juk apleistoji susilaukė daugiau vaikų negu turinti vyrą.“
Ar tvirtai tiki, kad Dievo Karalystė įgyvendins Jehovos valią?
11 Tai, ką Jehova pažadėjo Abraomui sudarydamas su juo sandorą, iš dalies išsipildė jo palikuonims, kai šie paveldėjo Pažadėtąją žemę. Tačiau iš Biblijos suprantame, kad ši sandora turi ir daug didesnę reikšmę (Gal 4:22–25). Anot šventosios dvasios įkvėpto apaštalo Pauliaus, pagrindinis Abraomo „ainijos“ narys yra Kristus; į ją taip pat įeina ir 144 000 dvasia pateptųjų krikščionių (Gal 3:16, 29; Apr 5:9, 10; 14:1, 4). „Moteris“, iš kurios šie palikuonys kyla, – tai Dievo organizacijos dangiškoji dalis. Ji vadinama „aukštybėse esančia Jeruzale“ ir yra sudaryta iš Dievui ištikimų dvasinių esybių (Gal 4:26, 31). Kaip laidavo sandora su Abraomu, „moters ainija“ žmonijai suteiks palaiminimą.
(Galatams 4:28–31) Broliai, jūs esate pažado vaikai, kaip Izaokas. 29 Bet kaip tas, kuris gimė žmogaus valia, anuomet persekiojo tą, kuris gimė dvasios galia, taip ir dabar. 30 O ką sako Raštai? „Išvaryk tarnaitę ir jos sūnų, nes tarnaitės sūnus tikrai nebus paveldėtojas su laisvosios sūnumi.“ 31 Taigi, broliai, mes ne tarnaitės vaikai, o laisvosios.
Ką vertinga radome
(Galatams 4:6) Jūs esate sūnūs. Dievas siuntė į mūsų širdis savo Sūnaus dvasią, kuri šaukia: „Aba! Tėve!“
Ar žinojote?
Kodėl Jėzus maldoje kreipėsi į Jehovą „Aba, Tėve“?
Aramėjiškas žodis abbá gali reikšti „tėve“ arba „o tėve“. Šventajame Rašte paminėtas tris kartus, šis žodis visais atvejais yra dalis maldos ir rodo kreipimąsi į dangiškąjį Tėvą Jehovą. Kokia šio žodžio prasmė?
Leidinyje The International Standard Bible Encyclopedia sakoma: „Jėzaus laikais šnekamojoje kalboje abbá daugiausia vartojo vaikai, reikšdami švelnius jausmus ir pagarbą savo tėvui.“ Tai buvo meilus kreipinys ir mažas vaikas jį išmokdavo vieną iš pirmųjų. Jėzus žodį abbá pavartojo, kai labai karštai meldėsi Tėvui. Getsemanės sode, likus vos kelioms valandoms iki mirties, savo maldoje į Jehovą jis kreipėsi: „Aba, Tėve“ (Morkaus 14:36).
„Graikų ir romėnų laikotarpio žydų literatūroje abbá kreipiantis į Dievą vartojamas labai retai ir suprantama kodėl: taip intymiai kreiptis į Dievą atrodė nepagarbu“, – sakoma jau minėtame žinyne. Tačiau tai, kad „Jėzus [...] maldoje ištarė šį žodį, netiesiogiai patvirtina, kokie artimi buvo jo santykiai su Dievu“. Kitos dvi Rašto vietos, kur minimas žodis abbá (abi iš apaštalo Pauliaus laiškų), aiškiai liudija, jog pirmojo amžiaus krikščionys tą kreipinį irgi vartojo savo maldose (Romiečiams 8:15; Galatams 4:6).
(Galatams 6:17) Nuo šiol tegul nė vienas nebedrumsčia man ramybės – savo kūne turiu įdegintas Jėzaus vergo žymes.
Ar žinojote?
Ką apaštalas Paulius turėjo omenyje sakydamas „savo kūne nešioju Jėzaus žymes“ (Galatams 6:17)?
▪ Pauliaus žodžiai pirmojo amžiaus klausytojams galėjo sukelti įvairių asociacijų. Pavyzdžiui, senais laikais įkaitinta iki raudonumo geležimi paženklindavo karo belaisvius, šventyklų vagis, pabėgusius vergus. Turėti tokį įdagą žmonės laikė gėda.
Bet būdavo ir kitokių įdagų. Štai daugelyje senovės tautų įdeginta žymė parodydavo, kokiai genčiai žmogus priklauso ar kokią religiją išpažįsta. Pasak vieno žinyno, „sirai, parodydami atsidavimą dievui Hadadui ir deivei Atargatis, išsidegindavo žymę ant riešo ar kaklo [...]. Dioniso garbintojo skiriamasis ženklas buvo gebenės lapo pavidalo įdagas“ (Theological Dictionary of the New Testament).
Nemažai šiuolaikinių biblistų mano, kad Paulius čia turėjo omenyje savo randus, likusius nuo sužeidimų, nes tarnaudamas krikščionių misionieriumi jis daugelį kartų nukentėjo nuo priešininkų rankos (2 Korintiečiams 11:23–27). Tačiau šiais žodžiais Paulius galbūt norėjo pasakyti, kad ne išorinės žymės, o jo gyvenimo būdas rodo jį esant krikščionį.
BIRŽELIO 10–16 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | EFEZIEČIAMS 1–3
„Kaip Jehova visa tvarko“
(Efeziečiams 1:8, 9) Tokią didžią malonę jis mums parodė suteikdamas visokeriopos išminties ir išmanymo 9 ir leisdamas perprasti savo valios slėpinį. Jis panorėjo ir pats sumanė
it-2-E p. 837, pstr. 4
Slėpinys
Mesijo Karalystė. Savo laiškuose Paulius atskleidžia, kas yra slėpinys apie Kristų. Efeziečiams 1:9–11 jis sako, kad Dievas leido perprasti savo valios „slėpinį“, ir tęsia: „Jis panorėjo ir pats sumanė metui pribrendus visa sutvarkyti taip, kad tai, kas danguje ir žemėje, būtų suburta Kristaus dėka – dėka to, su kuriuo esame viena. Mes paskirti būti paveldėtojais drauge su juo. Taip buvo sumanęs ir iš anksto nusprendęs tas, kuris visa įgyvendina pagal savo valią.“ Tas „slėpinys“ yra susijęs su Mesijo valdoma Dievo Karalyste. „Tai, kas danguje“, anot Pauliaus, yra žmonės, kurie su Kristumi paveldi dangaus Karalystę. Tai, kas „žemėje“, yra tos Karalystės žemiškieji valdiniai. Jėzus atkreipė savo mokinių dėmesį į tai, kad slėpinys yra susijęs su Karalyste, sakydamas: „Jums yra patikėtas Dievo Karalystės slėpinys“ (Mk 4:11).
(Efeziečiams 1:10) metui pribrendus visa sutvarkyti taip, kad tai, kas danguje ir žemėje, būtų suburta Kristaus dėka – dėka to,
Jehova suburia savo šeimą
3 Jehova darbuojasi kryptingai, kaip kad yra sumanęs. „Skirtiesiems laikams pasiekus pilnatvę“, įsigaliojo naujas Jehovos sutvarkymas – visi protu apdovanoti kūriniai turėjo būti ruošiami vėl susiburti į vieną darnią šeimą. (Perskaityk Efeziečiams 1:8–10.) Šis sutvarkymas įgyvendinamas dviem etapais. Visų pirma renkami pateptieji krikščionys – tie, kurie, vadovaujami Jėzaus Kristaus, tarnaus danguje. Šis etapas prasidėjo 33 m. e. m. Sekminių dieną, kai Jehova šventąja dvasia patepė pirmuosius iš būsimų Kristaus bendravaldžių (Apd 2:1–4). Dėl Kristaus išperkamosios aukos Jehova pateptuosius pripažįsta teisiais, atveria jiems kelią į gyvenimą. Jiems labai džiugu, kad Dievas juos įsisūnijo ir vadina savo vaikais (Rom 3:23, 24; 5:1; 8:15–17).
4 Per antrąjį etapą Jehova ruošia dangiškosios Karalystės valdinius, kurie gyvens žemės rojuje. „Milžiniška minia“ – pirmieji, įžengsiantys į tą rojų (Apr 7:9, 13–17; 21:1–5). Kristaus valdymo tūkstantmetį prie jų prisidės ir milijardai prikeltųjų (Apr 20:12, 13). Tik įsivaizduok, kokia dar nematyta vienybė tada viešpataus! Tūkstantmečiui pasibaigus, „visa, [...] kas žemėje“, tai yra „milžiniška minia“ ir prikeltieji, bus paskutinįkart išbandyti. Tuos, kurie liks ištikimi, Jehova įsisūnys ir jie galės vadintis žemiškaisiais „Dievo vaikais“ (Rom 8:21; Apr 20:7, 8).
Ką vertinga radome
(Efeziečiams 3:13) Tad prašau jūsų nenusiminti, kad darbuodamasis jūsų labui patiriu išmėginimų, nes jie yra jūsų garbė.
Ieškok garbės, kuri ateina iš Jehovos
15 Kaip galime padėti ir kitiems įgyti šlovę iš Jehovos? Ištvermingai eidami dievatarnystę. Efezo bendruomenei apaštalas Paulius rašė: „Prašau jūsų nenusiminti dėl mano suspaudimų jūsų labui, nes jie yra jūsų šlovė“ (Ef 3:13). Kaip suprasti, kad Pauliaus suspaudimai buvo efeziečių šlovė? Apaštalo ryžtas tarnauti savo broliams, nepaisant visų negandų, efeziečiams bylojo, kokia garbinga yra ir jų pačių tarnystė ir kaip svarbu ją branginti. Kas galėjo atsitikti, jei Paulius, sunkumų slegiamas, būtų sugniužęs? Argi bendratikių akyse tuomet nebūtų sumenkusios dvasinės vertybės: jų ryšys su Jehova, tarnyba, krikščioniška viltis? Visa ištverdamas Paulius parodė, koks prakilnus krikščionio kelias ir kad jokia auka dėl garbės vadintis Kristaus mokiniu nėra per didelė.
(Efeziečiams 3:19) kad pažintumėte Kristaus meilę, pranokstančią visokį žinojimą, ir būtumėte kupini tos pilnatvės, kurią teikia Dievas.
„Pažinti Kristaus meilę“
21 Graikiškas žodis, verčiamas „pažinti“, reiškia sužinoti „praktiškai, per patirtį“. Jėzaus jausmus suvoksime tik patys sekdami jo meilės pavyzdžiu: nesavanaudiškai aukodamiesi kitų labui, atjaučiamai rūpindamiesi kitų poreikiais, nuoširdžiai atleisdami. Taip savo patirtimi ‘pažinsime Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą’. Ir visada prisiminkime, kad juo tiksliau seksime Jėzumi, juo labiau suartėsime su asmeniu, kurį jis tobulai atspindėjo, – savo mylinčiu Dievu Jehova.
BIRŽELIO 17–23 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | EFEZIEČIAMS 4–6
„Apsiginkluokite visais Dievo ginklais“
(Efeziečiams 6:11–13) Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad pajėgtumėte atsilaikyti prieš Velnio klastas. 12 Juk mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, o su vadovybėmis, valdžiomis, šitą tamsybę valdančiais pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus erdvėse. 13 Todėl apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad dieną, kai būsite puolami, pajėgtumėte pasipriešinti. Darykite visa, ką reikia, kad atsilaikytumėte.
Jaunuoliai, atlaikykite piktojo puolimą!
APAŠTALAS Paulius mus, krikščionis, prilygino kariams, besigrumiantiems su priešu. Suprantama, mes neiname į mūšį tiesiogine prasme. Mūsų kova – dvasinė. Ir nors priešų nematome, jie iš tikro egzistuoja. Kas jie? Šėtonas ir demonai. Šie mūsų priešininkai yra įgudę, didžiulę patirtį sukaupę kovotojai. Iš pirmo žvilgsnio mūsų perspektyvos niūrios. Ypač pažeidžiami gali pasirodyti jauni krikščionys. Ar jie išvis turi šansų įveikti galingas, nedoras dvasines būtybes? Tiesą sakant, jaunuoliai ne tik gali jas įveikti, bet ir įveikia! Jėgų ir stiprybės jiems suteikia Jehova. Be to, jie ir patys, lyg gerai išmokyti kariai, dvasinei kovai ruošiasi – apsirengia „visa Dievo ginkluote“. (Perskaityk Efeziečiams 6:10–12.)
(Efeziečiams 6:14, 15) Taigi stovėkite tvirti, strėnas susijuosę tiesa, užsidėję teisumo krūtinšarvį, 15 apsiavę kojas pasirengimu skelbti gerąją taikos naujieną.
w18.05 p. 28–29, pstr. 4, 7, 10
Jaunuoliai, atlaikykite piktojo puolimą!
4 Dievo Žodžio tiesos tarsi kario diržas saugo mus nuo klaidingų mokymų daromos žalos (Jn 8:31, 32; 1 Jn 4:1). Kuo labiau tas tiesas pamilstame, tuo lengviau darosi dėvėti „teisumo krūtinšarvį“, tai yra gyventi pagal Dievo nustatytas normas (Ps 111:7, 8; 1 Jn 5:3). Be to, aiškiai suprasdami Dievo Žodžio tiesas, galime drąsiai ginti jas nuo priešininkų (1 Pt 3:15).
7 Krūtinšarvis puikiai pailiustruoja mūsų simbolinę širdį saugančias teisias Jehovos normas (Pat 4:23). Karys geležinių šarvų jokiu būdu neiškeistų į prastesnius, pagamintus iš žemesnės kokybės metalo. Panašiai ir mes nenorime atsisakyti Jehovos vadovavimo ir patys imti spręsti, kas teisinga. Mūsų mąstymas per daug ydingas, kad gebėtume užsitikrinti apsaugą (Pat 3:5, 6). Tad turime nuolat žiūrėti, ar laikomės Jehovos įsakymų – vaizdžiai tariant, ar „teisumo krūtinšarvis“ saugo mūsų širdį.
10 Romėnų pėstininkai, dėvėdami patogų apavą, galėjo tvirtai žygiuoti į karą, o krikščionys, „apsiavę kojas pasirengimu“, gali sėkmingai skleisti taikos žinią (Iz 52:7; Rom 10:15). Vis dėlto ją skelbti, kai tik pasitaiko proga, reikia drąsos. Dvidešimtmetis Bo pasakoja: „Bijojau liudyti klasiokams. Manau, aš gėdijausi. Nesuprantu, kodėl tuomet taip jaučiausi. Dabar mielai liudiju bendraamžiams.“
(Efeziečiams 6:16, 17) Be viso to, turėkite pasiėmę didįjį tikėjimo skydą, kuriuo galėsite užgesinti visas degančias piktojo strėles. 17 Taip pat užsidėkite išgelbėjimo šalmą ir pasiimkite dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį.
w18.05 p. 29–31, pstr. 13, 16, 20
Jaunuoliai, atlaikykite piktojo puolimą!
13 Kas yra „degančios piktojo strėlės“, nuo kurių turėtume gintis? Tai galėtų būti Šėtono skleidžiamos melagystės, kaip antai „Jehova tavęs nemyli“ arba „niekam tu nerūpi“. Štai ką sako devyniolikmetė Ida, kovojanti su menkavertiškumo jausmu: „Neretai manydavau, kad Jehova yra toli nuo manęs ir nenori būti mano Draugas.“ Kas jai padeda apsiginti nuo tokių piktojo atakų? „Mano tikėjimą be galo stiprina sueigos, – pasakoja Ida. – Anksčiau tiesiog sėdėdavau salėje ir niekada nekomentuodavau. Manydavau, kad niekam nebus įdomu, ką aš pasakysiu. Tačiau dabar sueigoms aš ruošiuosi ir stengiuosi atsakyti bent į du tris klausimus. Man tai nėra lengva, bet po kiekvieno pasisakymo pasijaučiu daug geriau. Be to, mane labai palaiko broliai ir sesės. Kaskart iš sueigos grįžtu žinodama, kad Jehova mane myli.“
16 Kario šalmas saugojo svarbų organą – smegenis. Panašiai ir „išgelbėjimo vilties šalmas“ saugo mūsų protą (1 Tes 5:8; Pat 3:21, Brb). Viltis padeda mums susitelkti į Dievo pažadus ir išlaikyti tinkamą požiūrį į gyvenimo rūpesčius (Ps 27:1, 14; Apd 24:15). Tačiau atminkime: mūsų simbolinis šalmas bus bevertis, jei, taip sakant, jį nusiimsime nuo galvos ir nešimės rankoje. Kad viltis mus saugotų, turime laikyti ją gyvą savo mintyse.
20 Apaštalas Dievo Žodį prilygina kalavijui. Šį galingą ginklą mums davė pats Jehova. Bet mes turime mokytis sumaniai juo naudotis, kad prireikus apgintume savo įsitikinimus arba pataisytume savo mąstymą (2 Kor 10:4, 5; 2 Tim 2:15). Kaip čia galėtume patobulėti? Štai ką daro 21 metų Sebastianas: „Skaitydamas Bibliją iš kiekvieno skyriaus nusirašau po vieną eilutę. Taip kaupiu savo mėgstamų eilučių sąrašą. Man tai padeda vis labiau derintis prie Jehovos mąstysenos.“ Anksčiau minėtas Danielis sako: „Kai skaitau Bibliją, pasižymiu eilutes, kurios, mano manymu, sudomins žmones tarnyboje. Pastebėjau, kad jie mieliau klausosi, jei mato, jog apie Bibliją kalbu su užsidegimu ir nuoširdžiai stengiuosi jiems padėti.“
Ką vertinga radome
(Efeziečiams 4:30) Ir neliūdinkite Dievo šventosios dvasios, kuria esate užantspauduoti iki išpirkimo dienos.
it-1-E p. 1128, pstr. 3
Šventumas
Šventoji dvasia. Jehovos veikiamoji jėga, arba dvasia, yra jam pavaldi ir visada įvykdo jo valią. Ji – tyra, šventa, Dievo naudojama geriems tikslams. Dėl to vadinama „šventąja dvasia“ ir „šventumo dvasia“ (Ps 51:11; Lk 11:13; Rom 1:4; Ef 1:13). Šventosios dvasios veikiamas žmogus yra skatinamas siekti šventumo, tyrumo. Elgdamasis netyrai ar nedorai žmogus priešinasi tai dvasiai ir ją liūdina (Ef 4:30). Nors pati šventoji dvasia nėra asmuo, ji atspindi šventą Dievo asmenybę, todėl gali būti liūdinama. Jeigu žmogus įpranta nuodėmiauti, jis gesina dvasią (1 Tes 5:19). Ir jeigu to įpročio neatsikrato, jis gali nuliūdinti Dievo šventąją dvasią; tada Dievas taps to maištininko priešu (Iz 63:10). Asmuo, liūdinantis šventąją dvasią, gali netgi imti piktžodžiauti prieš ją, o tokia nuodėmė, anot Jėzaus Kristaus, nebus atleista nei dabartiniame, nei būsimajame pasaulyje (Mt 12:31, 32; Mk 3:28–30).
(Efeziečiams 5:5) Jūs juk žinote, gerai suprantate, kad joks ištvirkautojas, netyras žmogus ar gobšuolis, tai yra stabmeldys, negaus paveldo Kristaus ir Dievo Karalystėje.
it-1-E p. 1006, pstr. 2
Godumas
Matomas iš darbų. Jei žmogus yra godus, jo netinkamas, besaikis troškimas būtinai pasireikš kokiais nors veiksmais. Biblijos rašytojo Jokūbo žodžiais, sustiprėjęs nederamas geismas nuveda į nuodėmę (Jok 1:14, 15). Taigi godus žmogus atpažįstamas iš darbų. Apaštalas Paulius gobšuolį prilygina stabmeldžiui (Ef 5:5). Godžiam asmeniui trokštamas daiktas tampa jo dievu, svarbesniu už Kūrėjo garbinimą ir tarnavimą jam (Rom 1:24, 25).
BIRŽELIO 24–30 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | FILIPIEČIAMS 1–4
„Dėl nieko nebūkite susirūpinę“
(Filipiečiams 4:6) Dėl nieko nebūkite susirūpinę. Kad ir kas nutiktų, siųskite Dievui maldas ir maldavimus, dėkokite jam, išsakykite savo prašymus,
Dievo ramybė pranoksta visokį supratimą
10 Kas padės mums nebūti pernelyg susirūpinusiems ir išlaikyti „Dievo ramybę“? Iš Pauliaus žodžių filipiečiams suprantame, kad geriausias vaistas nuo nerimo yra malda. Kai jaučiame, kad į protą skverbiasi neramios mintys, savo rūpesčius būtinai išsakykime Dievui. (Perskaityk 1 Petro 5:6, 7.) Turime melstis Jehovai tvirtai tikėdami, kad jis mus girdi ir mumis rūpinasi. Taip pat nepamirškime jam dėkoti už visus gerus dalykus, kuriuos iš jo gauname. Jeigu nuolat turėsime omenyje, kad Jehova „gali padaryti neapsakomai daugiau negu visa, ko prašome ar suvokiame“, dar labiau juo pasitikėsime (Ef 3:20).
(Filipiečiams 4:7) ir Dievo ramybė, viršijanti žmogaus supratimą, per Kristų Jėzų saugos jūsų širdį ir protą.
Dievo ramybė pranoksta visokį supratimą
7 Filipų krikščionys, skaitydami Pauliaus laišką, be abejo, prisiminė, kas jam buvo nutikę ir kaip niekas nė nemanė, kad Jehova taip stebuklingai jį išvaduos. Ko Paulius norėjo brolius pamokyti? Trumpai sakant, pernelyg nesijaudinti ir nepamiršti melstis. Jehova tada suteiks savo ramybės. Bet atkreipkime dėmesį į jo žodžius, kad Dievo ramybė pranoksta visokį supratimą. Ką tai reiškia? Kai kurie vertėjai šią mintį perteikia taip: Dievo ramybė „pranoksta visas mūsų svajones“ arba „viršija visus žmonių planus“. Paulius norėjo pasakyti, kad toji ramybė yra nuostabesnė nei galime įsivaizduoti. Taigi žmogišku požiūriu mūsų problemos gali atrodyti be išeities, tačiau Jehova išeitį mato ir gali padaryti tai, ko nesitikime. (Perskaityk 2 Petro 2:9.)
Dievo ramybė pranoksta visokį supratimą
16 Ką gera patirsime gavę „Dievo ramybės, pranokstančios visokį supratimą“? Biblijoje pasakyta, kad ji „saugos [mūsų] širdis ir protus Kristuje Jėzuje“ (Fil 4:7). Originalo kalboje veiksmažodis, čia išverstas „saugoti“, būdavo vartojamas karinėje terminologijoje, pavyzdžiui, kalbant apie įgulą, saugančią įtvirtintą miestą. Vienas iš tokių miestų kaip tik buvo Filipai. Tenykščiai, žinodami, kad naktį miesto vartus sergi būrys karių, galėjo ramiai miegoti. Panašiai yra ir su mumis: kai turime „Dievo ramybę“, mūsų širdžiai ir protui nėra ko nuogąstauti. Esame tikri, kad Jehova mumis rūpinasi ir nori, kad mums viskas gerai klotųsi (1 Pt 5:10). Šitoks įsitikinimas sergės mus nuo pernelyg didelio nerimo ar nusivylimo.
Ką vertinga radome
(Filipiečiams 2:17) Bet jeigu ir esu tarsi liejamoji auka išliejamas ant jūsų tikėjimo aukos ir tarnystės, aš džiaugiuosi – džiaugiuosi su jumis visais.
it-2-E p. 528, pstr. 5
Aukos
Liejamosios aukos. Liejamosios aukos buvo atnašaujamos kartu su dauguma kitų aukų, ypač po to, kai izraelitai įsikūrė Pažadėtojoje žemėje (Sk 15:2, 5, 8–10). Liejamoji auka – vynas („svaigusis gėrimas“) būdavo išliejamas ant aukuro (Sk 28:7, 14; palygink su Iš 30:9; Sk 15:10). Apaštalas Paulius Filipų krikščionims rašė: „Jeigu ir esu tarsi liejamoji auka išliejamas ant jūsų tikėjimo aukos ir tarnystės, aš džiaugiuosi.“ Imdamas pavyzdžiu liejamąją atnašą, Paulius norėjo pasakyti, kad yra pasiruošęs aukotis bendratikių labui (Fil 2:17). Likus nedaug laiko iki mirties jis rašė Timotiejui: „Aš jau išliejamas tarsi liejamoji auka ir mano iškeliavimo metas čia pat“ (2 Tim 4:6).
(Filipiečiams 3:11) kad tik būčiau tarp tų, kurie bus prikelti pirmiausia.
„Pirmasis prikėlimas“ jau prasidėjęs!
5 Paskui „Dievo Izraelio“ nariai, pateptieji, turi būti suburti aplink Viešpatį Jėzų Kristų dangiškoje šlovėje ir visuomet su juo pasilikti (Galatams 6:16; 1 Tesalonikiečiams 4:17). Šis įvykis vadinamas „ankstyvuoju prikėlimu“, arba „pirmuoju prisikėlimu“ (Filipiečiams 3:10, 11, NW; Apreiškimo 20:6). Jam pasibaigus stos metas, kai milijonai žmonių bus prikelti ir įgis galimybę amžinai gyventi žemės rojuje. Todėl mus visus, tiek dangiškąją, tiek žemiškąją viltį puoselėjančius krikščionis, labai domina „pirmasis prisikėlimas“. Koks tai prikėlimas? Kada vyksta?