mwbr19.09 Biuletenio „Mūsų tarnyba ir gyvenimas“ priedas
RUGSĖJO 2–8 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | HEBRAJAMS 7–8
„Kunigas per amžius kaip Melchizedekas“
(Hebrajams 7:1, 2) Tasai Melchizedekas, Salemo karalius, aukščiausiojo Dievo kunigas, pasitiko Abraomą, kai šis grįžo sutriuškinęs karalius, ir jį palaimino. 2 Abraomas davė jam dešimtąją dalį visko, ką turėjo. Melchizedeko vardas išvertus pirmiausia reiškia „teisumo karalius“, ir dar jis yra Salemo karalius, tai yra „ramybės karalius“.
it-2-E p. 366
Melchizedekas
Senovės miesto Salemo karalius ir „aukščiausiojo Dievo kunigas“ (Pr 14:18, 22). Tai pirmas Biblijoje minimas kunigas; jis tarnavo kažkuriuo metu iki 1933 m. p. m. e. Kadangi Melchizedekas buvo Salemo (išvertus – „ramybė“, „taika“) karalius, apaštalas Paulius jį pavadino „ramybės karaliumi“. Be to, jo vardas išvertus reiškia „teisumo karalius“ (Hbr 7:1, 2). Manoma, kad vietoje senovės Salemo vėliau buvo pastatytas Jeruzalės miestas. „Salemas“ įeina į Jeruzalės pavadinimą. Kartais Biblijoje Jeruzalė ir vadinama Salemu (Ps 76:2).
Nugalėjęs Kedorlaomerą ir jo sąjungininkus, Abraomas (Abromas) atkeliavo prie Šavės slėnio, dar pavadinto „Karaliaus slėniu“. Ten Melchizedekas „atnešė jam duonos ir vyno“. Jis Abraomą palaimino tokiais žodžiais: „Telaimina Abromą aukščiausiasis Dievas, dangaus ir žemės Kūrėjas. Ir tebūna pašlovintas aukščiausiasis Dievas, atidavęs tavo engėjus tau į rankas!“ Tada Abraomas davė tam karaliui ir kunigui „dešimtąją dalį visko, ką turėjo“, tai yra „dešimtąją dalį savo grobio“, kurį parsigabeno nugalėjęs anuos sąjungininkus (Pr 14:17–20; Hbr 7:4).
(Hebrajams 7:3) Niekas nežino, kas buvo jo tėvas ir motina, kokia jo kilmė, kada jis gimė ir mirė. Būdamas panašus į Dievo Sūnų, jis lieka kunigas visam laikui.
it-2-E p. 367, pstr. 4
Melchizedekas
Kaip suprasti žodžius, kad niekas nežino, kokia Melchizedeko „kilmė, kada jis gimė ir mirė“?
Paulius atkreipia dėmesį į reikšmingą Melchizedeko gyvenimo faktą: „Niekas nežino, kas buvo jo tėvas ir motina, kokia jo kilmė, kada jis gimė ir mirė. Būdamas panašus į Dievo Sūnų, jis lieka kunigas visam laikui“ (Hbr 7:3). Kaip ir kiti žmonės, Melchizedekas, suprantama, gimė ir mirė. Tačiau nėra jokių žinių apie jo tėvą ir motiną. Nieko nėra pasakyta apie jo protėvius, jo palikuonius, Šventajame Rašte nėra nė užuominos apie jo gimimą ir mirtį. Taigi Melchizedekas vaizduoja Jėzaus Kristaus kunigystę, neturinčią pabaigos. Kaip ir Melchizedekas, Jėzus neturėjo jokių pirmtakų ir niekas kunigystės iš jo nepaveldėjo. Prieš Kristų nebuvo jokio panašaus į jį vyriausiojo kunigo ir, kaip rodo Biblija, nebus jokio įpėdinio. Be to, nors Jėzus gimė Judo giminėje ir yra iš karališkosios Dovydo linijos, jo kilmė niekaip nesusijusi su jo kunigyste. Pagal kilmę jis niekaip nebūtų galėjęs tapti sykiu ir kunigu, ir karaliumi. Visa tai jis gavo dėl to, kad Jehova jam buvo prisiekęs tai suteikti.
(Hebrajams 7:17) Mat apie jį liudijama: „Tu būsi kunigas per amžius kaip Melchizedekas.“
it-2-E p. 366
Melchizedekas
Kristaus kunigystės įvaizdis. Vienoje žymioje pranašystėje apie Mesiją Jehova prisiekė Dovydo „Viešpačiui“: „Tu būsi kunigas per amžius kaip Melchizedekas“ (Ps 110:1, 4). Iš šios Dievo įkvėpimu užrašytos psalmės hebrajai galėjo suprasti, kad žadėtasis Mesijas bus sykiu ir kunigas, ir karalius. Apaštalas Paulius laiške hebrajams tiesiai pasakė, kad ši pranašystė yra apie „Jėzų, amžiams tapusį vyriausiuoju kunigu, tokiu kaip Melchizedekas“ (Hbr 6:20; 5:10).
Ką vertinga radome
(Hebrajams 8:3) Kiekvienas vyriausiasis kunigas skiriamas aukoti dovanas ir aukas, todėl ir šis privalėjo turėti, ką paaukoti.
Aukos, patikusios Dievui
11 „Kiekvienas vyriausiasis kunigas skiriamas atnašauti dovanas ir aukas“, – pasakė apaštalas Paulius (Hebrajams 8:3). Atkreipk dėmesį, kad jis senovės Izraelio vyriausiojo kunigo atnašas skirsto į dvi rūšis: „dovanas“ ir „aukas“, arba „aukas už nuodėmes“ (Hebrajams 5:1). Paprastai dovana yra meilės bei dėkingumo, taip pat draugystės, palankumo, pripažinimo išraiška (Pradžios 32:21 [32:20, Brb]; Patarlių 18:16). Galima sakyti, kad daugelis Įstatyme nurodytų aukų ir buvo „dovanos“ Dievui siekiant jo pripažinimo bei palankumo. Pažeidus Įstatymą reikėdavo atlyginti nuostolius, todėl buvo atnašaujamos „aukos už nuodėmes“. Penkiaknygėje, ypač Išėjimo, Kunigų bei Skaičių knygose, yra daug informacijos apie įvairiopas aukas bei atnašas. Galbūt sunkoka įsidėmėti bei atsiminti visas aukojimo smulkmenas, tačiau verta aptarti kai kuriuos pagrindinius dalykus.
(Hebrajams 8:13) Minėdamas „naują sandorą“, ankstesnę jis paskelbė atgyvenusia. O kas atgyvena ir pasensta, tas netrukus nueina į nebūtį.
it-1-E p. 523, pstr. 5
Sandora
Kaip Įstatymo sandora tapo „atgyvenusi“?
Tačiau Įstatymo sandora tam tikra prasme tapo „atgyvenusi“. Tai įvyko jau tada, kai Jehova pranašo Jeremijo lūpomis paskelbė, kad ketina sudaryti naują sandorą (Jer 31:31–34; Hbr 8:13). O 33 m. e. m., kai Jėzus Kristus mirė ant kančių stulpo, Įstatymo sandora buvo išvis panaikinta (Kol 2:14), ją pakeitė naujoji sandora (Hbr 7:12; 9:15; Apd 2:1–4).
RUGSĖJO 9–15 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | HEBRAJAMS 9–10
„Būsimųjų gėrybių šešėlis“
(Hebrajams 9:12–14) Jis kartą ir visiems laikams įžengė į šventąją vietą – ne su ožių ir veršių krauju, o su savuoju krauju – ir amžiams mus išvadavo. 13 Juk jeigu jau ožių ir jaučių kraujas ir telyčios pelenai, kuriais apšlakstomi suterštieji, pašventina ir apvalo kūną, 14 juo labiau kraujas Kristaus, kuris amžinosios dvasios vedamas paaukojo save Dievui kaip beydę auką, apvalys mūsų sąžinę, suteptą negyvais darbais, kad galėtume tarnauti gyvajam Dievui.
it-1-E p. 862, pstr. 1
Atleidimas
Jeigu izraelitas nusidėdavo Dievui ar savo artimui, jis turėdavo atitaisyti padarytą žalą Įstatyme nustatytu būdu ir dažniausiai privalėdavo paaukoti atnašą Jehovai. Tik tada galėjo tikėtis atleidimo už savo nuodėmę (Kun 5:5–6:7). Todėl ir apaštalas Paulius rašė: „Pagal Įstatymą beveik viskas apvaloma krauju ir be kraujo praliejimo nėra atleidimo“ (Hbr 9:22). Tačiau gyvulių kraujas negalėjo iš tikrųjų panaikinti nuodėmių ir visiškai išgryninti aukotojo sąžinės (Hbr 10:1–4; 9:9, 13, 14). Kai Jėzus paaukojo savo gyvybę nuodėmėms išpirkti ir įsigaliojo naujoji sandora, apie kurią Dievas buvo išpranašavęs per pranašą Jeremiją, tapo įmanomas tikras atleidimas (Jer 31:33, 34; Mt 26:28; 1 Kor 11:25; Ef 1:7). Kad Jėzus turi galią atleisti nuodėmes, tapo aišku jau ir anksčiau; jis tai įrodė išgydydamas paralyžiuotą žmogų (Mt 9:2–7).
(Hebrajams 9:24–26) Juk Kristus įžengė ne į rankų darbo šventąją vietą, tikrosios atitikmenį, o į patį dangų, kad dabar, būdamas Dievo akivaizdoje, mus užtartų. 25 Ir jam nereikia savęs aukoti daug kartų – kaip kad vyriausiajam kunigui, kuris, nešinas gyvulių krauju, į šventąją vietą įeina kasmet, – 26 antraip jam būtų reikėję kentėti daug kartų nuo pasaulio užgimimo. Jis kartą visiems laikams pasirodė šių laikmečių pabaigoje, kad paaukotų save ir taip pašalintų nuodėmę.
Visada klausykime Kristaus paraginimo „sek paskui mane“
4 Apie Jėzaus sugrįžimą į dangų – kaip jį sveikino angelai ir kaip po ilgo išsiskyrimo jis vėl susitiko su mylimu Tėvu – Biblijoje nieko nerašoma. Vis dėlto Dievo Žodis iš anksto atskleidė, kas, Sūnui grįžus į dangų, turės ten netrukus įvykti. Daugiau kaip penkiolika amžių izraelitai kartą metuose tapdavo ypatingų apeigų liudininkais. Permaldavimo dieną šventykloje vyriausiasis kunigas įeidavo į šventų švenčiausiąją ir priešais sandoros skrynią šlakstydavo atnašaujamų aukų kraują. Tai, ką vyriausiasis kunigas tądien darydavo, buvo provaizdis, rodantis, ką ateityje atliks Mesijas. Jėzui sugrįžus į dangų tas pranašiškas provaizdis galiausiai tapo tikrove – kartą ir visiems laikams. Jėzus įžengė į pačią švenčiausią dangaus vietą, Jehovos akivaizdon, kad jo išperkamoji auka būtų pripažinta (Hebrajams 9:11, 12, 24). Ar Jehova ją pripažino?
(Hebrajams 10:1–4) Kadangi Įstatymas yra būsimųjų gėrybių šešėlis, o ne pati esmė, jis negali atvesti į tobulumą tų, kurie artindamiesi prie Dievo kasmet aukoja vis tas pačias aukas. 2 Argi tos aukos dar būtų aukojamos, jeigu einantys tarnystę, kartą apvalyti, suvoktų, kad nebeturi nuodėmės? 3 Bet šitos aukos metai iš metų primena nuodėmes, 4 nes neįmanoma, kad jaučių ir ožių kraujas nuodėmes panaikintų.
it-2-E p. 602
Tobulumas
Mozės Įstatymo tobulumas. Pagal Įstatymą, kurį Dievas perdavė per Mozę, Izraelio tautoje buvo įsteigta kunigystė ir gyvulių aukojimas. Tą Įstatymą davė Dievas, todėl jis buvo tobulas. Tačiau nei Įstatymas, nei kunigai, nei jų aukojamos aukos, kaip rašė apaštalas Paulius, „nė vieno nepadarė tobulo“ (Hbr 7:11, 19; 10:1). Įstatymas neišvadavo žmonių iš nuodėmės ir mirties, tik padėjo perprasti, kas yra nuodėmė (Rom 3:20; 7:7–13). Tačiau tas Įstatymas atliko Dievo paskirtą funkciją – buvo „sergėtojas, vedantis pas Kristų“, taip pat „būsimųjų gėrybių šešėlis“ (Gal 3:19–25; Hbr 10:1). Todėl apaštalas Paulius, sakydamas, jog kai ko „Įstatymas nepajėgė padaryti, nes dėl kūno buvo silpnas“ (Rom 8:3), tikriausiai turėjo omenyje, kad žydų vyriausiasis kunigas (pagal Įstatymą paskirtas aukoti aukų ir Permaldavimo dieną nešinas aukos krauju įeiti į Šventų Švenčiausiąją) negalėjo iš tikro išgelbėti tų, kuriems patarnavo, kaip aiškinama Hebrajams 7:11, 18–28. Nors Aarono linijos kunigų aukojamos atnašos leido tautai neprarasti Dievo malonės, jos neišvadavo žmonių iš nuodėmės – jie ir toliau aiškiai suvokė esą nuodėmingi. Kaip paaiškino apaštalas Paulius, aukodami aukas kunigai negalėjo žmonių „atvesti į tobulumą“, tai yra padėti jiems įgyti tobulo grynumo sąžinę (Hbr 10:1–4; palygink su Hbr 9:9). Vyriausiasis kunigas negalėjo suteikti išpirkos, būtinos nuodėmei visiškai atpirkti. Toks išvadavimas iš nuodėmės įmanomas tik dėl Kristaus nepertraukiamos kunigystės ir jo aukos, paaukotos kartą visam laikui (Hbr 9:14; 10:12–22).
Ką vertinga radome
(Hebrajams 9:16, 17) Kai sudaroma sandora su Dievu, tas, per kurį sandora sudaroma, turi mirti, 17 nes sandorą įteisina mirtis; ji negalioja, kol tas, per kurį ji sudaroma, gyvas.
w92-E 3/1 p. 31, pstr. 4–6
Skaitytojų klausimai
Apaštalas Paulius paminėjo, kad sandorą tarp Dievo ir žmonių įteisina mirtis. To pavyzdys yra Įstatymo sandora. Mozė buvo jos tarpininkas – per jį sudaryta sandora tarp Dievo ir Izraelio tautos. Taigi Mozei teko svarbus vaidmuo; jis bendravo su izraelitais jiems sudarant Įstatymo sandorą, kurios iniciatorius buvo Jehova. Tačiau ar Mozei reikėjo pralieti savo kraują, kad Įstatymo sandora įsigaliotų? Ne, buvo paaukoti gyvuliai; jų kraujas pakeitė Mozės kraują (Hebrajams 9:18–22).
O ką galima pasakyti apie naująją sandorą tarp Jehovos ir dvasinio Izraelio? Garbingą tarpininko vaidmenį sudarant šią sandorą atliko Jėzus Kristus. Nors sandoros iniciatorius – Jehova, jos pagrindas buvo Jėzus Kristus. Jėzus, sandoros tarpininkas, būdamas žemėje tiesiogiai bendravo su pirmaisiais iš tų, kurie bus susisaistę šia sandora (Luko 22:20, 28, 29). Be to, jis galėjo pateikti tinkamą auką, kuri sandorą patvirtintų. Ta auka buvo ne kokio gyvulio, o tobulo žmogaus gyvybė. Todėl apaštalas Paulius apie Kristų kalbėjo kaip apie tą, per kurį buvo sudaryta naujoji sandora. Kai „Kristus įžengė [...] į patį dangų, kad dabar, būdamas Dievo akivaizdoje, mus užtartų“, naujoji sandora įsigaliojo (Hebrajams 9:12–14, 24).
Kalbėdamas apie Mozę ir Jėzų kaip apie tuos, per kuriuos buvo sudarytos sandoros, Paulius nenorėjo pasakyti, kad jie buvo tų sandorų iniciatoriai. Sandorų sudarytojas buvo Dievas, o tie du žmonės sudarant sandoras veikė kaip tarpininkai. Abiem atvejais sandorą turėjo įteisinti mirtis – vietoj Mozės buvo paaukoti gyvuliai, o Jėzus pats atidavė savo gyvybę už tuos, su kuriais buvo sudaryta naujoji sandora.
(Hebrajams 10:5–7) Tad ateidamas į pasaulį Kristus sako: „Aukos ir atnašos tu nenorėjai, bet paruošei man kūną. 6 Tau nepatiko deginamosios aukos ir atnašos už nuodėmę. 7 Tada pasakiau: ‘Štai atėjau, kaip ritinyje apie mane parašyta, vykdyti tavo valios, o Dieve.’“
it-1-E p. 249
Krikštas
Lukas pasakoja, kad Jėzus krikšto metu meldėsi (Lk 3:21). O apaštalas Paulius laiške hebrajams rašo, kad „ateidamas į pasaulį“ Jėzus citavo žodžius iš Psalmyno 40:6–8. (Atėjimu į pasaulį Paulius čia vadina Jėzaus krikštą ir tarnystės pradžią. Tai negalėtų būti Jėzaus gimimas, nes ką tik gimęs jis nebūtų galėjęs nieko perskaityti ar pacituoti.) Taigi Jėzus sakė (apaštalas pacitavo iš Septuagintos): „Aukos ir atnašos tu nenorėjai, bet paruošei man kūną [...]. Štai atėjau, kaip ritinyje apie mane parašyta, vykdyti tavo valios, o Dieve“ (Hbr 10:5–9). Jėzus gimė žydų tautoje, kuri buvo sudariusi sandorą su Dievu – Įstatymo sandorą (Iš 19:5–8; Gal 4:4). Taigi Jėzus nuo pat gimimo buvo tos sandoros susaistytas su Dievu. Tad ateidamas pas Joną krikštytis jis pasisiūlė padaryti daugiau, nei iš jo buvo reikalaujama pagal Įstatymą. Jis prisistatė vykdyti savo Tėvo Jehovos valią – paaukoti savo „paruoštą“ kūną ir panaikinti aukų ir atnašų, kurių reikalavo Įstatymas, aukojimą. Apaštalas Paulius tai komentuoja: „Dėl tos valios Jėzus Kristus kartą visiems laikams paaukojo savo kūną ir taip mes buvome pašventinti“ (Hbr 10:10). Tėvo valia taip pat buvo, kad Jėzus žemėje darbuotųsi Karalystės labui. Tad krikštu Jėzus parodė, kad yra pasirengęs imtis ir šios užduoties (Lk 4:43; 17:20, 21). Jehova pritarė šiam Jėzaus žingsniui – patepė jį šventąja dvasia ir pasakė: „Tu esi mano mylimasis Sūnus. Tavimi aš džiaugiuosi“ (Mk 1:9–11; Lk 3:21–23; Mt 3:13–17).
RUGSĖJO 16–22 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | HEBRAJAMS 11
Tikėjimo svarba
(Hebrajams 11:1) Tikėjimas laiduoja, kad tai, ko viliamasi, įvyks. Jis aiškiai įrodo, kad nematomi dalykai yra tikri.
Rodyk tikėjimą Jehovos pažadais
6 Kas yra tikėjimas, apibūdinta Hebrajams 11:1. (Perskaityk.) Šioje eilutėje apie tikėjimą kalbama dviem aspektais. 1) Tikėjimas „tuo, ko viliamasi“. Į tai įeina visi Dievo pažadai, kurie iki šiol dar neįvyko, pavyzdžiui, kad blogiui ateis galas ir žmonės gyvens naujajame pasaulyje. 2) Tikėjimas „neregimomis tikrenybėmis“. Čia turima omenyje, kad yra dalykų, kurių regėti negalime. Nematome Dievo, Jėzaus Kristaus, angelų, danguje valdančios Karalystės. Vis dėlto tikėjimas yra „nenuneigiamas įrodymas“, jog visa tai egzistuoja (Hbr 11:3). Iš ko matysis, kad mūsų viltis gyva ir kad tikime neregimais dalykais, apie kuriuos rašoma Dievo Žodyje? Iš mūsų žodžių ir darbų. Be jų tikėjimas nebūtų tikras.
(Hebrajams 11:6) Be tikėjimo neįmanoma įgyti Dievo palankumo. Kas artinasi prie Dievo, tas turi tikėti, kad jis yra ir kad uoliai jo ieškantiems atlygina.
Jis „uoliai jo ieškantiems atsilygina“
Ko reikia, kad Jehova būtų mumis patenkintas? „Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui“, – rašė Paulius. Atkreipkite dėmesį: apaštalas nesakė, kad be tikėjimo Dievui patikti sunku. Ne, jis sakė, kad neįmanoma. Kitaip tariant, tikėjimas yra būtina sąlyga norint turėti Dievo palankumą.
Koks tikėjimas Jehovą džiugina? Tikėjimas Dievu apima du aspektus. Pirma, turime „tikėti, kad jis yra“. Argi Dievas būtų mumis patenkintas, jeigu abejotume jo buvimu? Tačiau tikras tikėjimas tuo neapsiriboja, nes net ir demonai tiki, kad Jehova egzistuoja (Jokūbo 2:19). Tikėdami, jog Dievas yra realus asmuo, jaučiame paskatą įrodyti savo tikėjimą darbais – gyventi taip, kaip jam patinka (Jokūbo 2:20, 26).
Antra, turime tikėti, kad Dievas „uoliai jo ieškantiems atsilygina“. Nuoširdžiai tikintis žmogus yra visiškai tikras, kad jo pastangos gyventi taip, kaip Dievui priimtina, nenueis veltui (1 Korintiečiams 15:58). Ar būtume Jehovai mieli, jeigu abejotume jo gebėjimu ir noru mums atlyginti? (Jokūbo 1:17; 1 Petro 5:7) Asmuo, kuris mano, kad Dievas yra šaltas, nedėkingas ir nedosnus, iš tikrųjų Dievo nepažįsta.
Kam Jehova atlygina? Anot Pauliaus, „uoliai jo ieškantiems“. Viename žinyne Biblijos vertėjams rašoma, kad graikiškas žodis, išverstas „uoliai ieškantiems“, reiškia ne mėginimą Dievą surasti arba apie jį sužinoti, o jo garbinimą. Kitame šaltinyje aiškinama, kad šis graikiškas veiksmažodis yra tokios formos, kuria išreiškiamas intensyvumas ir didelės pastangos. Taigi Jehova atsilygina tiems, kieno tikėjimas skatina garbinti jį uoliai, meilės kupina širdimi (Mato 22:37).
(Hebrajams 11:33–38) Dėl tikėjimo jie nugalėjo karalystes, įvykdė teisingumą, gavo pažadus, užčiaupė liūtams nasrus, 34 užgesino šėlstančią ugnį, išvengė kalavijo ašmenų, atsigavo iš silpnumo, tapo galingais kovotojais, privertė bėgti užpuolikų kariuomenes. 35 Moterys atgavo prikeltus mirusiuosius, kiti buvo nukankinti, nes, tikėdamiesi geresnio prikėlimo, nesutiko išsipirkti laisvės. 36 Kitiems tekęs išbandymas buvo patyčios ir plakimai, net pančiai ir kalėjimai. 37 Kai kuriuos užmėtė akmenimis, visaip mėgino, pjūklais pjaustė, kalaviju žudė, kiti vilkėjo avikailiais ir ožkenomis, kentė nepriteklių, priespaudą ir skriaudą. 38 Tie, kurių pasaulis nebuvo vertas, klajojo dykumose, kalnuose, glaudėsi olose ir žemės plyšiuose.
Būk tvirtai įsitikinęs tuo, ko viliesi
10 Laiško hebrajams 11 skyriuje apaštalas Paulius pasakoja, su kokiais išbandymais teko susidurti kai kuriems Dievo tarnams. Jis pamini moteris, kurios neteko savo sūnų, bet vėliau atgavo juos iš mirties. Tada tęsia: „Kiti buvo nukankinti, mat nesutiko išsipirkti laisvės, – kad gautų geresnį prisikėlimą“ (Hbr 11:35). Nors tiksliai nežinome, kokius žmones Paulius čia turėjo omenyje, į galvą tikriausiai ateina Naboto ir Zacharijo pavyzdys. Jie buvo užmušti akmenimis, nes norėjo likti klusnūs Dievui (1 Kar 21:3, 15; 2 Met 24:20, 21). O štai Danielius su draugais, jei būtų pamynę ištikimybę Jehovai, būtų galėję „išsipirkti laisvę“. Vis dėlto jie pasikliovė Dievo galia juos apsaugoti ir šitaip „užčiaupė liūtams nasrus, nuslopino ugnies šėlsmą“ (Hbr 11:33, 34; Dan 3:16–18, 20, 28; 6:14, 17, 22–24 [6:13, 16, 21–23, Brb]).
11 Pranašams Michėjui ir Jeremijui dėl tikėjimo „tekęs išbandymas buvo patyčios ir [...] kalėjimai“. Kiti, pavyzdžiui, Elijas, „klajojo dykumose, kalnuose, po olas ir žemės plyšius“. Visi jie ištvėrė, nes tvirtai tikėjo tuo, ko vylėsi (Hbr 11:1, 36–38; 1 Kar 18:13; 22:24–27; Jer 20:1, 2; 28:10, 11; 32:2).
Ką vertinga radome
(Hebrajams 11:4) Dėl tikėjimo Abelis aukojo Dievui auką, vertesnę už Kaino, ir dėl tikėjimo gavo liudijimą, kad yra teisus, mat Dievas priėmė jo dovanas. Dėl savo tikėjimo jis ir miręs tebekalba.
it-1-E p. 804, pstr. 5
Tikėjimas
Tikėjimo pavyzdžiai senovėje. Visų, kuriuos Paulius priskyrė prie „didelio debesies liudytojų“ (Hbr 12:1), tikėjimas turėjo tvirtą pagrindą. Pavyzdžiui, Abelis žinojo Dievo pažadą, kad bus atsiųstas „palikuonis“, kuris sutrins „gyvatei“ galvą. Jis savo akimis matė, kaip buvo įgyvendintas nuosprendis, kurį Jehova paskelbė jo tėvams Edene. Po išvarymo iš Edeno Adomui ir jo šeimai teko valgyti prakaitu pelnytą duoną, nes žemė buvo prakeikta, augino dygiakrūmius ir dagius. Tikriausiai Abelis taip pat matė, kad Ieva troško savo vyro artumo, o šis jai viešpatavo. Be abejo, jo motina pasakojo, koks skausmingas buvo gimdymas. Be to, prieigas prie sodo saugojo kerubai ir besisukantis liepsningas kalavijas (Pr 3:14–19, 24). Visa tai Abeliui „aiškiai įrodė“, kad per žadėtąjį „palikuonį“ žmonės bus išgelbėti. Užtat „dėl tikėjimo Abelis aukojo Dievui auką, vertesnę už Kaino“ (Hbr 11:1, 4).
(Hebrajams 11:5) Dėl tikėjimo Henochas buvo paimtas, kad neišvystų kankinamos mirties; jo neberado, nes Dievas jį paėmė. O prieš paimamas jis gavo liudijimą, kad Dievas yra jam palankus.
Jis patiko Dievui
Taigi kokia prasme Henochas buvo perkeltas, kad „neišvystų mirties“? Jehova tikriausiai švelniai perkėlė jį iš gyvenimo į nebūtį, apsaugodamas nuo priešmirtinių kančių. Bet prieš tai Henochas gavo „liudijimą, kad Dievui patiko“. Prieš pat mirtį jis, matyt, gavo nuo Dievo regėjimą, kuriame pamatė žemę, paverstą rojumi. Sulaukęs tokio aiškaus Jehovos pritarimo ženklo Henochas ramiai užmigo mirties miegu. Apie Henochą ir kitus Dievui ištikimus vyrus ir moteris apaštalas Paulius rašė: „Visi jie mirė tikėdami“ (Hebrajams 11:13). Vėliau Henocho priešai greičiausiai ieškojo jo kūno, tačiau nerado. Tuo turbūt pasirūpino Jehova, kad žmonės jo neišniekintų arba neimtų garbinti.
RUGSĖJO 23–29 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | HEBRAJAMS 12–13
Drausminimas – Jehovos meilės išraiška
(Hebrajams 12:5) Jūs pamiršote paraginimą, skirtą jums, sūnums: „Mano sūnau, nenumenkink Jehovos auklybos ir nenusimink jo drausminamas,
Nesižvalgykime atgal
18 Skausmingas pamokymas. Na, o jeigu atgal gręžiotumės piktindamiesi ar apmaudaudami dėl kokio gauto pamokymo? Šitaip save tik žeistume ir sekintume – o tada ir nusimintume (Hbr 12:5). Ar pamokymą numenkiname ir iškart atmetame, ar iš pradžių priimame, bet paskui nusimename ir pasiduodame, rezultatas yra toks pat: jokios naudos iš to neturime, geresniais žmonėmis netampame. Protingiau pasielgtume, jei paklustume Saliamono raginimui: „Laikykis [...] pamokymo, neužmiršk jo, brangink jį, nes tai tavo gyvybė“ (Pat 4:13). Kaip vairuotojas, kuris seka ženklus ir iš kelio neišklysta, pamokymą priimkime, pasitaisykime ir judėkime pirmyn (Pat 4:26, 27; perskaityk Hebrajams 12:12, 13).
(Hebrajams 12:6, 7) nes ką Jehova myli, tą auklėja, ir plaka kiekvieną, kurį priima kaip sūnų.“ 7 Jums reikia ištverti kentėjimus, nes taip esate auklėjami. Dievas elgiasi su jumis kaip su sūnumis. O kurio gi sūnaus tėvas neauklėja?
„Kai meldžiatės, sakykite: ‘Tėve’“
Mylintis tėvas drausmina savo vaikus, nes jam rūpi, kokiais žmonėmis jie užaugs (Efeziečiams 6:4). Toks tėvas gal ir yra reiklus, bet vaikus drausmindamas niekada nebūna šiurkštus. Panašiai ir mūsų dangiškasis Tėvas kartais mato, jog būtina mus sudrausminti, bet visada tai daro su meile, o ne piktai. Jėzus, kaip ir jo Tėvas, niekada nebuvo grubus, net kai jo mokiniai į sudrausminimą reaguoti neskubėdavo (Mato 20:20–28; Luko 22:24–30).
(Hebrajams 12:11) Tiesa, iš pradžių joks sudrausminimas nedžiugina, veikiau atrodo skaudus. Tačiau paskui sudrausmintasis gali džiaugtis ramybės ir teisumo vaisiumi.
„Klausykite pamokymo, kad būtumėte išmintingi“
18 Auklyba kartais atrodo nemaloni, tačiau jeigu ją atmestume, tikėtina, sau tik pakenktume (Hbr 12:11). Atkreipkime dėmesį į du pavyzdžius – Kaino ir karaliaus Zedekijo. Kainui ėmus nekęsti Abelio, Dievas jį perspėjo: „Dėl ko tau taip pikta? Kodėl esi toks prislėgtas? Jei gera darai, argi nebūsi pripažintas? Bet jei gera nedarai, prie durų iš pasalų tykoja nuodėmė. Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti“ (Pr 4:6, 7). Kainas Jehovos nepaklausė ir pasidavė nuodėmei. Kiek bereikalingo skausmo ir vargų jis užsitraukė! (Pr 4:11, 12) Juk ištverti nusiminimą dėl Jehovos drausminimo būtų buvę nepalyginti lengviau, negu kęsti sunkius neklusnumo padarinius.
Ką vertinga radome
(Hebrajams 12:1) Šitokio didelio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime ir mes visus apsunkinimus, taip pat lengvai apraizgančią nuodėmę ir ištvermingai bėkime mums skirtose lenktynėse,
Ištvermingai bėkime lenktynėse
11 Didelis „debesis liudytojų“ susitelkė ne tam, kad tiktai pažiūrėtų lenktynes ir palaikytų kurią komandą ar vieną kurį savo mėgstamą sportininką. Šie Dievo tarnai patys, galima sakyti, buvo lenktynių dalyviai. Jie visi šauniai bėgo ir pasiekė finišą. Jeigu mes dalyvautume lenktynėse ir žinotume, kad tarp žiūrovų yra sporto veteranų, pasižymėjusių bėgikų, ir kad dabar jie už mus serga, ar tai nebūtų paskata įtempti jėgas? Hebrajų krikščionys, mąstydami apie tikėjimo pirmtakus, irgi turėjo įgauti daugiau ryžto tęsti lenktynes ir sėkmingai jas užbaigti. Savajame bėgimo take finišą pasiekti galime ir mes.
(Hebrajams 13:9) Žiūrėkite, kad jūsų nesuklaidintų visokie svetimi mokymai, juk širdį stiprinti labiau padeda Dievo malonė negu nuostatai dėl maisto, nenaudingi tiems, kurie jų laikosi.
w89-E 12/15 p. 22, pstr. 10
Aukok Jehovai patinkančias aukas
10 Hebrajai turėjo saugotis, kad jų „nesuklaidintų visokie svetimi mokymai“, kuriuos skleidė judaizmo šalininkai (Galatams 5:1–6). „Širdį stiprinti“ ir likti tvirtiems tiesoje „labiau padeda Dievo malonė“, o ne tokie mokymai. Kai kurie, matyt, ginčijosi dėl maisto ir aukų, todėl Paulius paaiškino, kad „nuostatai dėl maisto“ krikščionių sustiprinti negali. Dvasinę naudą teikia atsidavimas Dievui ir dėkingumas už išpirką, o ne per didelis dėmesys tam tikram maistui ir tam tikroms dienoms (Romiečiams 14:5–9). Be to, Kristaus auka levitų atnašaujamas aukas padarė bevertes (Hebrajams 9:9–14; 10:5–10).
RUGSĖJO 30–SPALIO 6 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | JOKŪBO 1–2
Kelias į nuodėmę ir mirtį
(Jokūbo 1:14) Žmogus yra mėginamas, kai jo paties geismas ima jį traukti ir vilioti.
Pagunda
Pagunda – tai traukimas, viliojimas ką nors padaryti; dažnai tai būna nederamas troškimas. Pavyzdžiui, parduotuvėje pamatote geidžiamą daiktą. Staiga kyla mintis, jog galite jį lengvai pavogti ir nebūti sugautas. Tačiau sąžinė sako „ne“! Tad išmetate tą mintį iš galvos ir einate toliau. Pagundą įveikėte!
KAS SAKOMA BIBLIJOJE
Dėl to, kad esate gundomas, netampate blogu žmogumi. Anot Biblijos, gundymų patiriame visi (1 Korintiečiams 10:13). Svarbiausia, kaip gundomi elgiamės. Kai kas puoselėja netinkamą troškimą ir anksčiau ar vėliau jam pasiduoda. Kiti iškart jį atmeta.
„Kiekvienas yra mėginamas, kai jo paties geismas jį traukia ir vilioja“ (Jokūbo 1:14).
(Jokūbo 1:15) Sustiprėjęs geismas nuveda į nuodėmę, o padaryta nuodėmė užtraukia mirtį.
Pagunda
Biblija atskleidžia, kas priveda prie nuodėmės. Jokūbo 1:15 sakoma: „Geismas pradėjęs [pažodžiui, „apvaisintas“, išnaša] pagimdo nuodėmę, o padaryta nuodėmė užtraukia mirtį.“ Kitaip sakant, jeigu netinkamas troškimas užvaldo mūsų mintis, pasiekiame ribą, kai jo įgyvendinimas tampa neišvengiamas, panašiai kaip nėščia moteris negali išvengti gimdymo. Vis dėlto išmokę blogus troškimus valdyti netapsime jų vergais.
Ką vertinga radome
(Jokūbo 1:17) Iš aukštybių ateina kiekvienas geras davinys ir kiekviena tobula dovana – kas gera, ateina nuo dangaus šviesulių Tėvo, kuris nesimaino ir nesikeičia, kaip kad slenkantys šešėliai.
it-2-E p. 253
Šviesa
Jehova yra „dangaus šviesulių Tėvas“ (Jok 1:17). Jis yra ne tik tas, „kuris padarė saulę, kad šviestų dieną, kuris davė įstatus mėnuliui ir žvaigždėms, kad šviestų naktį“ (Jer 31:35), bet ir dvasinės šviesos šaltinis (2 Kor 4:6). Jo įstatymai, teisminiai sprendimai ir žodis yra šviesa tiems, kas jais vadovaujasi (Ps 43:3; 119:105; Pat 6:23; Iz 51:4). Psalmininkas giedojo: „Tavo šviesoje mes regime šviesą“ (Ps 36:9; palygink su Ps 27:1; 43:3). Kaip aušros šviesa „vis skaistėja, iki nušvinta diena“, taip ir teisiųjų takas, nušviestas Dievo išminties, darosi vis aiškesnis (Pat 4:18). Eiti Jehovos nurodytu keliu reiškia vaikščioti jo šviesoje (Iz 2:3–5). O tie, kas į viską žvelgia turėdami netyrų minčių ar piktų ketinimų, yra didelėje dvasinėje tamsoje. Jėzus sakė: „Jeigu tavo akis pavydžiai žvalgosi į šalis [arba „akis pikta“, išn.], visas tavo kūnas bus tamsus. Tad jeigu tavyje esanti šviesa iš tikro yra tamsa, tai kokia toji tamsa didelė!“ (Mt 6:23; palygink su Įst 15:9; 28:54–57; Pat 28:22; 2 Pt 2:14)
(Jokūbo 2:8) Jeigu vykdote karališkąjį įstatymą, kaip parašyta: „Mylėk savo artimą kaip save patį“, darote gerai.
it-2-E p. 222, pstr. 4
Įstatymas
„Karališkasis įstatymas“. Kaip karalius tarp žmonių, taip „karališkasis įstatymas“ teisėtai užima reikšmingą vietą tarp kitų įstatymų, reguliuojančių žmonių santykius (Jok 2:8). Įstatymo esmė buvo meilė, ir įsakymas „mylėk savo artimą kaip save patį“ (karališkasis įstatymas) buvo antras iš dviejų įsakymų, kuriais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai (Mt 22:37–40). Krikščionys nėra pavaldūs Įstatymo Sandorai, tačiau jie susaistyti naujosios sandoros, todėl yra pavaldūs Karaliaus Jehovos ir jo Sūnaus, Karaliaus Jėzaus Kristaus, įstatymui.