Ar žaidimai gali pakenkti?

Dvylikametis berniukas „užspeitė į kampą beginklį priešininką ir nutaikė šautuvą į galvą. ‘Tau nepavyks pasprukti! — pasakė tyčiodamasis iš žaidimo veikėjo. — Dabar tu mano rankose!’ Vaikas nuspaudė mygtuką ir iššovė į veidą. Laboratorijos darbuotojo apsiaustas apsitaškė kraujais, jis sukniubo ir griuvo. ‘Tau galas!’, — juokdamasis tarė berniukas“.

ŠIS kompiuterinio žaidimo situacijos aprašymas, pacituotas iš Stiveno Baro straipsnio „Kompiuterinis smurtas: ar tai nepakenks jūsų vaikams?“, verčia ir mus to paties paklausti savęs. Dabar galima nusipirkti daugiau nei 5000 įvairių elektroninių žaidimų. Kai kurie nežalingi, net pamokantys.

Vienas toks žaidimas moko geografijos, kitas — valdyti lėktuvą; dar kiti ugdo loginį mąstymą, sugebėjimą spręsti uždavinius. Netgi yra lavinamųjų žaidimų kokią nors negalę turintiems žmonėms. Pavyzdžiui, vienas skirtas turintiems disleksiją — skaitymo sutrikimą. Kai kurie žaidimai padeda jaunuoliams išmokti geriau dirbti kompiuteriu, o tai vis labiau svarbu šioje technologijų eroje.

Ekspertai nurodo žalą

„Dalis žaidimų pilni demoralizuojančio smurto, sekso ir nešvankios kalbos, — sako Deividas Volšas, JAV žiniasklaidos ir šeimos instituto prezidentas. — Deja, jie itin populiarūs tarp 8—15 metų vaikų.“

Per vieną Jungtinėse Valstijose atliktą tyrimą paaiškėjo, kad beveik 80 procentų jaunuolių mėgstamų žaidimų susiję su smurtu. Kompanijos „Virtual Image Productions“ prezidentas Rikas Dajeris sako: „Tai nebe žaidimai. Tai mokymo priemonės. Tokiu neįtikėtinu būdu mokome vaikus nuspausti gaiduką... Tačiau jie nėra supažindinami su to padariniais realiame gyvenime.“

Visuomenė išreiškė nepasitenkinimą smurtiniais žaidimais jau 1976 metais, kai pasirodė žaidimų automatas „Mirtinos lenktynės“. Žaidimo tikslas — suvažinėti ekrane matomus pėsčiuosius. Laimi tas, kuris suvažinėja daugiausiai. Naujų, modernesnių žaidimų kūrėjai siūlo vis geresnę vaizdo kokybę ir tikroviškesnius potyrius.

Pavyzdžiui, kol pražaidžia visus „Automagedono“ lygius, žaidėjas gali suvažinėti net 33000 žmonių. Apie to žaidimo tęsinį sakoma: „Ne tik girdėsite, kaip jūsų aukas traiško ratai, ir matysite ant priekinio stiklo tykštantį kraują, bet jos dar puls ant kelių maldaudamos pasigailėti arba nusižudys. Jei norėsite, galėsite net suplėšyti jas į gabalus.“

Ar toks smurto imitavimas nėra žalingas? Tam išsiaiškinti buvo atlikta maždaug 3000 įvairių tyrimų. Daugelis parodė, kad smurtiniai žaidimai skatina agresiją. Smurtingas jaunuolių elgesys neretai laikomas to įrodymu.

Kai kurie specialistai nemano, kad žaidimai daro didelę įtaką. Jų teigimu, reikia turėti omenyje ir kitus veiksnius, pavyzdžiui, kad smurtinius žaidimus renkasi vaikai, jau turintys tokių polinkių. Bet gal smurtiniai žaidimai vis dėlto daro žalą? Būtų naivu tvirtinti, kad mūsų neveikia tai, ką matome. Jei tai tiesa, argi komercijos pasaulis kasmet leistų milijardus dolerių televizijos reklamoms?

Moko „žudyti ir pamėgti tai“

Karo psichologas Deividas Grosmanas, knygos On Killing (Apie žudymą) autorius, tvirtina, kad kompiuteriniais žaidimais vaikai mokomi smurto taip pat, kaip kariai — įveikti įgimtą nenorą žudyti. Pavyzdžiui, mokant kareivius pastebėta, kad didžioji dalis nugalėdavo tokį nenorą, kai per šaudymo pratybas įprastus apskritus taikinius jiems pakeitė žmogaus pavidalo taikiniais. Pasak Grosmano, smurtiniai žaidimai panašiai moko vaikus „žudyti ir pamėgti tai“.

Po vieno tyrimo leidinyje Journal of Personality and Social Psychology padaryta išvada, kad įvairūs smurtiniai žaidimai netgi pavojingesni už televizijoje ar filmuose rodomus žiaurumus, nes žaidėjas įsijaučia į smurtininko vaidmenį. Per televiziją smurtą galima tik stebėti, o kompiuteriniai žaidimai leidžia pasijusti dalyviais. Be to, filmas tęsiasi vos porą valandų, o norint įvaldyti tipišką videožaidimą, gali prireikti net 100 valandų.

Kai kuriose šalyse žaidimai klasifikuojami ir nurodoma, kad žiaurūs skirti tik suaugusiesiems. Tačiau klasifikavimas naudingas, jeigu juo vadovautis reikalaujama. Po vieno Jungtinėse Valstijose atlikto tyrimo paaiškėjo, kad 66 procentai apklaustų tėvų net nežinojo apie tokį klasifikavimą. Kaip teigia pramoginių kompiuterinių programų kvalifikavimo komisijos pirmininkas, apsaugoti vaikus nuo tam tikrų žaidimų nėra pagrindinis skirstymo tikslas. Jis sako: „Nesistengiame diktuoti pomėgius. Tik suteikiame tėvams galimybę rinktis, ko jie nori savo vaikams.“

Tampa įpročiu

Naujuose internetiniuose žaidimuose kiekvienas gali pasirinkti, kokiu personažu bus. Įveikdamas kliūtis šis progresuoja, todėl žaidėjas jaučia vis daugiau pasitenkinimo. Laikas, praleistas su veikėju, tampa investicija, o atpildo jausmas skatina žaisti dar daugiau. Kai kurių manymu, žaidimas gali virsti įpročiu — tai, matyt, viena iš priežasčių, kodėl internetiniai žaidimai kartais tęsiasi mėnesių mėnesiais ar net metais.

Žurnale Time buvo rašoma, kad neseniai Pietų Korėjoje didžiulį susidomėjimą sukėlė internetinis žaidimas „Klanas“. Žaidėjai kovoja viduramžių aplinkoje vis aukštesniame lygmenyje ir siekia įgyti ypatingą rangą. Neretai jaunuoliai šitaip leidžia ištisas naktis, todėl mokykloje būna mieguisti. Tėvams tai kelia nerimą, tačiau jie ne visada žino, kaip problemą spręsti. Vienas jaunuolis pasakė: „Susitikę internete žmonės laiko mane šauniu, o susitikę akis į akį pataria numesti svorio.“

Korėjietis psichologas Junmas Kvonas „Klano“ populiarumą aiškina taip: „Korėjoje paprastai reikia slopinti savo aistras ir troškimus, o žaidime nesivaržoma jų išreikšti.“ Todėl jaunuoliai bėga nuo tikrovės į svajonių pasaulį. Vienas įžvalgus komentatorius teigia: „Žaidėjui išgalvotas pasaulis kur kas patrauklesnis nei tikrovė. Tikrovė jam tik laiko tarpas užsidirbti šiek tiek pinigų, kad galėtų tęsti žaidimą.“

Poveikis sveikatai

Jungtinių Valstijų statistikos duomenimis, šeštos klasės moksleiviai žiūri televiziją vidutiniškai keturias valandas per dieną, neskaitant žaidimams praleidžiamo laiko priešais kompiuterio ar televizoriaus ekraną. Per 1995 metais padarytą apklausą daugiau nei 60 procentų vaikų sakė, kad dažnai jie žaidžia ilgiau nei planavę. Dėl to jaunuoliai neretai apleidžia pamokas. Japonijoje atliktas tyrimas parodė, kad kompiuteriniai žaidimai sužadina tik nedidelę smegenų dalį. Padaryta išvada, jog vaikams reikia daugiau skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Kad smegenys vystytųsi, vaikai taip pat turi žaisti su bendraamžiais lauke ir bendrauti su kitais.

Pranešama, kad JAV maždaug 40 procentų 5—8 metų vaikų yra nutukę. Tai tikriausiai susiję su mankštinimosi stoka dėl pernelyg ilgo sėdėjimo prie televizoriaus ar kompiuterio. Viena kompanija netgi išrado treniruoklį, kuriuo galima mankštintis žaidžiant kompiuteriu. Žinoma, kur kas geriau apriboti tokių žaidimų laiką, kad vaikas daugiau jo skirtų kitai veiklai ir augtų įvairiapuse asmenybe.

Dar nerimą kelia tai, kad ilgas spoksojimas į ekraną kenkia akims. Tyrimų duomenimis, mažiausiai ketvirtadalis visų besinaudojančiųjų kompiuteriais turi regėjimo sutrikimų. Viena priežasčių — suretėjęs mirksėjimas, dėl to išdžiūva ir sudirgsta akys. Mirksėjimas skatina ašarų gamybą, o šios išvalo akis.

Vaikams paprastai trūksta nuovokos, tad jie gali beveik be perstojo žaisti kompiuteriu ištisas valandas. Akys pavargsta, sutrinka jų akomodacija. Kompiuterių vartotojams žinovai pataria kas valandą daryti kelių minučių pertraukėles.a

Pasaulinis verslas klesti

Susidomėjimas internetiniais žaidimais auga visame pasaulyje. Daugėja interneto kavinių. Jose pristatyta kompiuterių, kuriais lankytojai gali pažaisti. Neretai jaunuoliai per mėnesį ten išleidžia 200 dolerių.

Be abejo, internetinių žaidimų verslas klesti. Tikimasi, kad per ateinančius penkerius metus rinka išaugs per 70 procentų.

Tačiau šio verslo augimas anaiptol nedžiugina. Pavojai — realūs. Kas pasakys, kad žala sveikatai, besaikis laiko ir pinigų švaistymas, pripratimas prie smurto bei žudymo nėra blogis? O mūsų vaikai dar labiau pažeidžiami. Tad negalima teigti, jog kompiuteriniai žaidimai visada yra pamokantys ar nežalinga pramoga. Anksčiau cituotas Deividas Volšas perspėja: „Pramogų pasaulis tikriausiai turi kur kas didesnę galią, nei mums atrodo.“ Jis priduria: „Jei tėvai rūpinasi savo atžalomis, jiems reikia turėti omenyje besikeičiantį pramogų pasaulį.“

Iš tikrųjų, kaip sakoma Biblijoje, „šio pasaulio scena keičiasi“. (1 Korintiečiams 7:31, NW) Ir, regis, niekas kitas nesikeičia taip greit kaip pramogų pasaulis. Nemažai tėvų jaučiasi priblokšti vien pabandę sekti nuolat kintančias madas ir įtaką, kasdien veikiančią jų vaikus. Tačiau nenusiminkite. Daugybė tėvų vaikus auklėja sėkmingai ir padeda jiems sutelkti dėmesį į tikrai svarbius dalykus. Vaikams, kaip ir visiems, privalu žinoti, kad svarbiausių mūsų poreikių negali patenkinti jokios pramogos — nei kompiuteriniai žaidimai, nei televizija ar kita. Tikrąją laimę, pasak Jėzaus, randa tie, kurie „suvokia savo dvasinius poreikius“. (Mato 5:3, NW)

[Išnaša]

[Rėmelis 6 puslapyje]

ELEKTRONINIAI ŽAIDIMAI: galimi pavojai

▸ Smurtiniai žaidimai skatina agresiją.

▸ Elektroniniai žaidimai leidžia ne vien stebėti smurtą. Jie sukurti taip, kad pasijustum dalyviu.

▸ Nenuovokiems žaidėjams kartais išnyksta riba tarp tikrovės ir fantazijos.

▸ Kaip ir kiti žalingi įpročiai, žaidimas gali užgožti svarbias pareigas ar sugadinti santykius su artimaisiais, draugais.

▸ Žaidimai atima laiką, kurį vaikai turėtų skirti kitiems svarbiems dalykams, kaip antai studijavimui, bendravimui su kitais, sumanumą lavinantiems žaidimams.

▸ Ilgas žiūrėjimas į ekraną vargina akis.

▸ Dėl mankštinimosi stokos žaidėjai gali nutukti.

▸ Žaidimai suryja daug laiko ir pinigų.

[Rėmelis/iliustracija 8 puslapyje]

Vienas būdas atsikratyti šio įpročio

Dvidešimt trejų metų krikščionis Tomas pasakoja: „Kai buvau moksleivis, dėl žaidimų nukentėdavo namų darbai, o vėliau ir kitkas. Nenustojau žaisti net tapęs visalaikiu tarnu. Galiausiai suvokiau, kad tai atima iš manęs per daug laiko ir jėgų. Kartais, kai būdavau žaidęs prieš išeidamas į tarnybą ar krikščionių sueigą, jausdavau, kad sunku susikaupti. Beveik visada galvodavau, kaip grįžęs namo susidorosiu su tam tikra žaidimo situacija. Apleidau asmenines studijas, Bibliją skaitydavau nereguliariai. Tarnyba Dievui teikė vis mažiau džiaugsmo.

Vieną naktį gulėdamas lovoje nusprendžiau, kad daugiau tai nebegali tęstis. Atsikėliau, įsijungiau kompiuterį, pasižymėjau visus žaidimus ir ištryniau. Jų neliko per akimirką! Tai padaryti buvo tikrai nelengva. Suvokiau, kad žaisti esu įpratęs labiau nei maniau. Taip pat jutau pasiekęs pergalę, nes žinojau, jog tai išeis man į gera. Prisipažįstu, kad nuo to laiko nusipirkau keletą žaidimų. Tačiau dabar esu kur kas griežtesnis sau. Kai tik pajuntu, jog žaisdamas prarandu pusiausvyrą, tiesiog ištrinu juos vėl.“

[Iliustracija 6 puslapyje]

Kai kurių manymu, smurtiniai žaidimai skatina agresiją

[Iliustracija 7 puslapyje]

Internetinių žaidimų salė Seule (Pietų Korėja)