36 skyrius

Kaip galiu atprasti žiūrėti televizorių?

DAUGELIS jaunų ir senų turi įprotį žiūrėti televizorių. Apklausų duomenimis, iki sulaukia 18 metų, Amerikos jaunuolis prie televizoriaus praleidžia vidutiniškai apie 15000 valandų! O kad tai iš tikrųjų įprotis, rodo užkietėjusių televizijos žiūrovų bandymai atsikratyti jo.

„Aš beveik negaliu atsispirti televizoriui. Kai jis įjungtas, negaliu nekreipti į jį dėmesio. Negaliu išjungti. . . . Kai tiesiu ranką išjungti televizorių, ji nusvyra. Todėl sėdžiu prie jo valandų valandas.“ Ar tai nesubrendusio jaunuolio žodžiai? Ne, žmogaus, koledže dėstančio anglų kalbą! Bet ir jaunuoliai gali būti telemanai. Atkreipk dėmesį, kaip jautėsi keli jaunuoliai, sutikę savaitę nežiūrėti televizoriaus:

„Aš esu prislėgta. . . Kraustausi iš proto“ (dvylikametė Suzan).

„Nemanau, kad pajėgsiu atsikratyti šio įpročio. Per daug myliu televiziją“ (trylikametė Linda).

„Buvau siaubingai prislėgtas. Nuolat niežtėjo nagai. Sunkiausia buvo vakare, tarp aštuntos ir dešimtos valandos“ (vienuolikametis Luisas).

Tad nenuostabu, kad dauguma šių jaunuolių po „savaitės be televizoriaus“ metėsi prie jo it pamišę. Tačiau tai visai nejuokinga, nes įprotis žiūrėti televizorių gali sukelti daugybę problemų. Apsvarstyk keletą iš jų.

Pablogėja pažymiai. Nacionalinio psichinės sveikatos instituto (JAV) duomenimis, nesaikingas televizoriaus žiūrėjimas gali būti „prastesnio mokymosi, ypač skaityti“, priežastis. Knygoje The Literacy Hoax irgi kaltinama: „Televizija skatina vaikus manyti, kad mokymasis turėtų būti lengvas, pasyvus ir malonus.“ Tad telemanui mokymasis gali būti sunkus išmėginimas.

Atprantama skaityti. Kada paskutinį kartą tu pasiėmei knygą ir perskaitei ją nuo pradžios iki galo? Vakarų Vokietijos knygų prekiautojų draugijos atstovas skundėsi: „Mes tapome tauta žmonių, kurie parėję namo iš darbo užmiega prie televizoriaus. Mes skaitome vis mažiau.“ Viename pranešime iš Australijos buvo sakoma panašiai: „Australijoje vaikai vidutiniškai septynis kartus daugiau laiko praleidžia prie televizoriaus negu skaito.“

Griūva šeimos gyvenimas. Viena krikščionė rašė: „Per daug žiūrėdavau televizorių, . . . todėl jaučiausi vieniša ir apleista. Visi [mano] šeimos nariai atrodė tarytum svetimi.“ Gal ir tu dėl televizoriaus mažiau laiko praleidi su savo šeima?

Tingumas. Kai kurių manymu, televizijos pasyvumas „gali sužadinti [jaunuoliui] lūkesčius, kad [jo] poreikiai bus nesunkiai patenkinti, ir skatinti pasyvią gyvenseną“.

Žalinga įtaka. Kai kuriais kabelinės televizijos kanalais į namus patenka pornografija. O perjunginėjant kanalus neretai galima be paliovos stebėti automobilių avarijas, sprogimus, nudūrimus, šaudymus bei karatė smūgius. Pagal paskaičiavimus, Jungtinėse Valstijose vaikas iki 14 metų per televizorių pamato 18000 žmogžudysčių, nekalbant jau apie muštynes ir vandalizmą.

Britų tyrinėtojas Viljamas Belsonas nustatė, kad berniukai, kurie susižavėję žiūri žiaurias televizijos laidas, dažniau „patys imasi nuožmaus smurto“. Jis taip pat tvirtina, kad per televizorių rodoma prievarta gali paskatinti „keiktis ir kalbėti nepadoriai, agresyviai elgtis sportuojant ar žaidžiant, grasinti smurtu kitam berniukui, aprašinėti sienas [ir] daužyti langus“. Tu galbūt manai esąs atsparus tokiai įtakai, tačiau Belsono tyrimo duomenimis, nors per televizorių matant smurtą ir ‛nepasikeičia [berniukų] požiūris į’ smurtą, nuolatinis smurto žiūrėjimas, matyt, sumažina priešiškumą smurtui jų pasąmonėje.

Tačiau dar labiau reikia susirūpinti dėl to, kaip potraukis žiūrėti televizinį smurtą gali paveikti asmens santykius su Dievu, ‛nekenčiančiu to, kuris mėgsta nedorumą’ (Psalmių 10:5).

Kaip išmokti saikingai žiūrėti televizorių?

Tai nereiškia, kad televiziją reikia laikyti visiškai bloga. Rašytojas Vensas Pakardas pabrėžė: „JAV televizija rodo daug naudingų dalykų. . . Ankstyvo vakaro laidose neretai rodoma gyvoji gamta, pradedant šikšnosparnių, bebrų, bizonų ir baigiant pūsliažuvės gyvenimu; tai nuostabūs fotografijos pasiekimai. Per viešąją televiziją transliuojama puiki baleto, operos bei kamerinė muzika. Per televiziją labai gerai apžvelgiami svarbūs įvykiai. . . Kartais rodomi šviečiamojo pobūdžio dramos spektakliai.“

Vis dėlto netgi per daug gero dalyko gali pakenkti. (Palygink Patarlių 25:27, Brb red.) Ir jeigu tu pastebi stokojąs valios išjungti žalingas laidas, naudinga prisiminti apaštalo Pauliaus žodžius: „Aš nesiduosiu pavergiamas!“ (1 Korintiečiams 6:12) Kaipgi tu gali išsivaduoti iš televizoriaus vergijos ir žiūrėti jį saikingai?

Rašytoja Linda Nilsen pasakė: „Susivaldymas įgyjamas išmokus kelti sau tikslus.“ Pirma, patyrinėk dabartinius savo įpročius. Savaitę sek, kokias laidas žiūri ir kiek laiko kasdien praleidi prie ekrano. Ar įjungi jį vos sugrįžęs namo? Kada išjungi? Kiek laidų per savaitę „privalai pažiūrėti“? Rezultatai gali būti sukrečiantys.

Tada gerai pagalvok, kokias laidas tu žiūrėjai. „Argi ne ausis svarsto žodžius ir valgančiojo gomurys skanumą?“ — klausiama Biblijoje (Jobo 12:11). Tad būk įžvalgus (bei pritaikyk savo tėvų patarimą) ir apsvarstyk, kokias laidas iš tiesų verta žiūrėti. Kai kurie iš anksto numato, kokias laidas žiūrės, ir įjungia televizorių tik dėl jų! Kiti imasi griežtesnių priemonių — nusprendžia nežiūrėti televizoriaus mokslo dienomis arba žiūrėti jį tik valandą per dieną.

Tačiau ką daryti, jeigu nebylus televizorius tiesiog per daug gundo? Štai kaip šią problemą išsprendė viena šeima: „Mes pastatėme televizorių rūsyje, kad nekristų į akis. . . Kai televizorius rūsyje, pagunda tuoj pat įjungti jį parėjus namo mažesnė. Reikia specialiai nusileisti žemyn, kad galėtum ką nors pažiūrėti.“ Galbūt taip pat veiksminga laikyti televizorių spintelėje arba tiesiog palikti laido šakutę ištrauktą iš lizdo.

Įdomu, kad nors jaunuoliams, dalyvavusiems akcijoje „savaitė be televizoriaus“, buvo sunku, jie rado gerų būdų pakeisti televizorių. Viena mergina prisiminė: „Aš kalbėjausi su mama. Ji man pasidarė daug įdomesnė, nes mano dėmesys nebuvo padalintas jai ir televizoriui.“ Kita mergina leido laiką mėgindama gaminti valgį. Berniukui, vardu Džeisonas, pasirodė smagiau nueiti „į parką, užuot žiūrėjus televizorių“, arba pažvejoti, paskaityti, nueiti į paplūdimį.

Vajanto atvejis (žiūrėk intarpą „Aš buvau telemanas“) parodo, kad kitas būdas atprasti žiūrėti televizorių — tai ‛būti pertekusiam Viešpaties darbo’ (1 Korintiečiams 15:58, NTP). Tu irgi įsitikinsi, kad suartėjant su Dievu, studijuojant Bibliją pasitelkus daug puikių turimų leidinių ir užsiimant Dievo darbu lengviau atsisakyti įpročio žiūrėti televizorių (Jokūbo 4:8). Tiesa, jeigu mažiau žiūrėsi televizorių, teks praleisti kai kurias savo mėgiamas laidas. Tačiau argi verta viską gauti iš televizoriaus, vergiškai žiūrėti kiekvieną laidą? (Žiūrėk 1 Korintiečiams 7:29, 31, ŠvR.) Geriau suimti save į rankas kaip apaštalas Paulius, kartą pasakęs: „[Aš] tramdau savo kūną ir darau jį klusnų [„kaip vergą“, NW]“ (1 Korintiečiams 9:27). Argi tai ne geriau, negu būti televizoriaus vergu?

Aptarimo klausimai:

◻ Kodėl galima sakyti, kad kai kuriems jaunuoliams žiūrėti televizorių yra įprotis?

◻ Kokios gali būti kai kurios žalingos pasekmės per daug žiūrint televizorių?

◻ Kaip galima išmokti saikingai žiūrėti televizorių?

◻ Kuo galėtum užsiimti, užuot žiūrėjęs televizorių?

[Anotacija 295 puslapyje]

„Aš esu prislėgta. . . Kraustausi iš proto“ (dvylikametė Suzan, akcijos „savaitė be televizoriaus“ dalyvė)

[Rėmelis 292, 293 puslapiuose]

‛Aš buvau telemanas’ (interviu)

Korespondentas: Kiek tau buvo metų, kai įjunkai į televizorių?

Vajantas: Apie dešimt. Kai tik pareidavau iš mokyklos, tuojau įsijungdavau televizorių. Iš pradžių pažiūrėdavau animacinius filmukus bei laidas vaikams. Paskui prasidėdavo žinių laida, . . . ir aš nueidavau į virtuvę paieškoti ko nors užkąsti. Pavalgęs sugrįždavau prie televizoriaus ir žiūrėdavau tol, kol užsinorėdavau miego.

Korespondentas: Tačiau kaip tu rasdavai laiko draugams?

Vajantas: Televizorius buvo mano draugas.

Korespondentas: Tad tau niekada nebuvo laiko pažaisti ar pasportuoti?

Vajantas: [Juokdamasis] Aš neturių jokių sportinių sugebėjimų. Visą laiką žiūrėjau televizorių, tad neišlavinau jų. Krepšinį žaidžiu siaubingai. Ir per fizinio lavinimo pamokas visuomet būdavau pasirenkamas paskutinis. Tačiau norėtųsi, kad būčiau šiek tiek labiau išlavinęs sportinius sugebėjimus; ne tam, kad girčiausi, bet kad bent jau būčiau patenkintas savimi.

Korespondentas: O kokie buvo tavo pažymiai?

Vajantas: Pradinėje mokykloje mokiausi patenkinamai. Neidavau miegoti iki vėlumos ir paskutinę minutę ruošdavau namų darbus. Bet vidurinėje buvo sunkiau, nes buvau įpratęs taip mažai mokytis.

Korespondentas: Ar televizoriaus žiūrėjimas paveikė tave?

Vajantas: Taip. Kartais būdamas su žmonėmis aš tik stebiu juos, užuot kalbėjęsis, tarytum žiūrėčiau televizijos forumą. Norėčiau mokėti geriau bendrauti su žmonėmis.

Korespondentas: Na, šis pokalbis tau puikiai pavyko. Tikriausiai tu nugalėjai savo įprotį.

Vajantas: Aš ėmiau vaduotis nuo televizoriaus pradėjęs lankyti vidurinę mokyklą. . . . Ieškojau draugų iš Liudytojų jaunimo ir pradėjau daryti dvasinę pažangą.

Korespondentas: Tačiau kaip buvo su televizoriaus žiūrėjimu?

Vajantas: Vis labiau vertinau dvasinius dalykus, tad suvokiau, kad daugelis laidų, kurias žiūrėdavau, tikrai ne krikščionims. Ir jaučiau poreikį daugiau studijuoti Bibliją bei ruoštis krikščionių sueigoms. Dėl to reikėjo atsisakyti daugumos televizijos laidų. Tačiau tai nebuvo lengva. Aš mėgdavau šeštadienio ryto animacinius filmus. Bet kartą krikščionis brolis iš susirinkimo pakvietė mane šeštadienio rytą eiti su juo skelbti nuo durų prie durų. Taip atpratau žiūrėti televizorių šeštadienio rytais. Galop tikrai išmokau mažiau žiūrėti televizorių.

Korespondentas: O kaip šiandien?

Vajantas: Na, man iki šiol sunku — kai televizorius įjungtas, nieko negaliu sau padaryti. Tad jis beveik visuomet išjungtas. Tiesa, mano televizorius prieš keletą mėnesių sugedo ir man nerūpi jį sutaisyti.

[Paveikslas 291 puslapyje]

Kai kuriems žiūrėti televizorių yra stiprus įprotis

[Paveikslas 294 puslapyje]

Kai televizorius yra nepatogioje vietoje, mažiau pagundos jį įjungti