76 skyrius

Pietūs pas fariziejų

KAI Jėzus atsako kritikams, klaususiems, koks yra jo galios išgydyti nebylį šaltinis, vienas fariziejus pasikviečia jį pietų. Prieš valgydami fariziejai rituališkai iki alkūnių plaunasi rankas. Jie tai daro prieš valgį, po jo ir netgi prieš valgydami kitą patiekalą. Nors ta tradicija ir nepažeidžia Dievo rašytinio įstatymo, ji peržengia Dievo reikalavimus ceremoningo švarumo atžvilgiu.

Jėzus nesilaiko tos tradicijos, todėl šeimininkas stebisi. Nors savo nuostabos jis neišreiškia žodžiais, Jėzus tai pastebi ir sako: „Kaip tik jūs, fariziejai, valote taurės ir dubens išorę, o viduj esate pilni gobšumo ir nelabumo. Neišmanėliai! Argi išorės kūrėjas nėra sukūręs ir vidaus?!“

Taip Jėzus atskleidžia fariziejų veidmainiškumą, nes jie pagal paprotį plaunasi rankas, bet neapvalo nuo pikto savo širdžių. Jis pataria: „Verčiau duokite žmonėms iš savo vidaus tarsi išmaldą, ir viskas jums bus nesutepta.“ Jie turi duoti skatinami mylinčios širdies, o ne noro padaryti įspūdį kitiems apsimestiniu teisingumu.

„Vargas jums, fariziejai, — tęsia Jėzus. — Jūs duodate dešimtinę iš mėtų, rūtų ir kitokių žolelių, o nepaisote teisingumo ir Dievo meilės. Reikia šitai daryti ir ano neapleisti!“ Izraeliui duotas Dievo Įstatymas reikalavo mokėti dešimtinę, tai yra dešimtąją dalį, nuo lauko vaisių. Mėta ir rūta yra smulkūs augalai, vartojami paskaninti valgį. Fariziejai stropiai moka dešimtinę net iš tų menkų žolelių, bet Jėzus smerkia juos, nes jie ignoruoja svarbesnius reikalavimus, tai yra parodyti meilę, gerumą ir kuklumą.

Jėzus bara juos toliau: „Vargas jums, fariziejai! Jūs taip mėgstate pirmąsias kėdes sinagogose ir sveikinimus turgavietėse! Vargas jums! Esate lyg apleisti kapai, kuriuos žmonės nepastebėdami mindžioja.“ Jų netyrumas nėra matomas. Fariziejų religija išoriškai blizganti, bet ji neturi jokios vidinės vertės! Ji pagrįsta veidmainyste.

Girdėdamas tokius smerkiamus žodžius, vienas Įstatymo mokytojas — Dievo Įstatymo žinovas — išreiškia nepasitenkinimą: „Mokytojau, taip kalbėdamas tu ir mus įžeidi.“

Jėzus laiko atsakingais ir Įstatymo žinovus, todėl sako: „Vargas ir jums, Įstatymo mokytojai! Jūs kraunate žmonėms nepakeliamas naštas, o patys tų naštų nė vienu pirštu nepajudinate. Vargas jums! Jūs statote pranašams paminklus, o jūsų tėvai juos žudė!“

Naštos, apie kurias kalba Jėzus, — tai žodinės tradicijos, bet tie Įstatymo mokytojai nepanaikintų net mažiausios taisyklės žmonių daliai palengvinti. Jėzus atskleidžia, kad jie net pritaria pranašų žudymui, ir perspėja juos: „‛Iš šios kartos [bus] pareikalauta visų pranašų kraujo, pralieto nuo pasaulio sutvėrimo, pradedant Abelio krauju iki kraujo Zacharijo, kuris buvo nužudytas tarp aukuro ir šventyklos.’ Taip! Aš sakau, jog bus pareikalauta jo iš šios kartos.“

Žmonijos, kuriai reikalinga išpirka, pasaulis prasidėjo gimus Adomo ir Ievos vaikams; taigi Abelis gyveno „pasaulio sutvėrimo“ pradžioje. Po Zacharijo niekšingo nužudymo Judą nuniokojo Sirijos karinės pajėgos. Bet Jėzus savo paties kartai dėl jos didelio piktumo pranašauja baisesnį nuniokojimą. Tai įvyksta maždaug po 38 metų, 70 m. e. metais.

Jėzus toliau kalba smerkiamus žodžius: „Vargas jums, Įstatymo mokytojai! Jūs pasisavinote pažinimo raktą, bet patys nėjote ir norintiems įeiti kliudėte.“ Įstatymo mokytojai privalo aiškinti tautai Dievo Žodį ir atskleisti jo reikšmę. Bet jie to nedaro ir netgi neduoda žmonėms galimybės įgyti supratimą.

Fariziejai ir Įstatymo mokytojai įniršę, nes Jėzus demaskavo juos. Kai jis išeina iš tų namų, jie pradeda smarkiai jį pulti ir visaip kamantinėti. Jie stengiasi išgauti iš jo kokį žodį, už kurį galėtų suimti jį. Luko 11:37-54; Pakartoto Įstatymo 14:22; Michėjo 6:8; 2 Kronikų 24:20-25.

▪ Kodėl Jėzus smerkia fariziejus ir Įstatymo mokytojus?

▪ Kokias naštas Įstatymo žinovai krauna žmonėms?

▪ Kada buvo „pasaulio sutvėrimas“?