Gerasis Ganytojas ir jo avys

Jėzus toliau moko žmones Judėjoje. Dabar jis ima pasakoti palyginimą apie avis ir ganytoją – apie tai, kas izraelitams labai sava. Klausantis Jėzaus į mintį žmonėms galbūt ateina Dovydo žodžiai: „Jehova – mano Ganytojas, nieko man netrūksta. Vešliose ganyklose mane jis guldo, poilsio veda prie vandenų“ (Psalmyno 23:1, 2). Kitoje psalmėje Dovydas tautiečius ragino: „Tad klaupkimės prieš savąjį Kūrėją, prieš Jehovą [...]. Juk jis – jis mūsų Dievas, o mes – tauta, kurią jis gano, avys, kurias jis veda“ (Psalmyno 95:6, 7). Jau nuo pat savo istorijos pradžios Izraelio tauta buvo lyginama su avių kaimene.

Šios Dievo avys yra saugomos aptvare – izraelitai nuo gimimo yra pavaldūs Mozės Įstatymui, kuris tarsi tvora skiria juos nuo kitų tautų ir saugo nuo žalingos jų įtakos. Deja, tarp pačių izraelitų radosi tokių, kurie ėmė skriausti Dievo kaimenę. Jėzus apie juos sako: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas eina į avių aptvarą ne pro vartus, o lipa per kur kitur, tas vagis ir plėšikas. Kas įeina pro vartus – tas yra avių ganytojas“ (Jono 10:1, 2).

Jėzaus žodžiai apie vagis ir plėšikus klausytojams galbūt primena nedorus vyrus, kurie skelbėsi esą mesijai. Tokiais apsimetėliais sekti nederėtų. Žmonės turėtų eiti paskui tikrąjį ganytoją. Jėzus tęsia:

„Vartų sargas jam atidaro, ir avys jo balso klauso. Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda. Visas savąsias išsivaręs, ganytojas eina pirma jų; avys seka jam iš paskos, nes pažįsta jo balsą. Paskui svetimą jos tikrai neseks, jos bėgs nuo jo, nes nepažįsta svetimųjų balso“ (Jono 10:3–5).

Kiek anksčiau Jonas Krikštytojas, „vartų sargas“, atpažino Jėzų esant tą ganytoją, kurį Izraelio avys turėtų sekti. Nemažai žmonių Galilėjoje ir čia, Judėjoje, išgirdę savo Ganytojo balsą, nusekė paskui. O kur Jėzus savąsias avis išsives? Ir kas tenai jų laukia? Žmonės nesupranta, ką šis palyginimas reiškia, jiems tikriausiai kyla daug klausimų (Jono 10:6).

Jėzus aiškina toliau: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: aš esu vartai avims įeiti. Visi, kurie atėjo norėdami užimti mano vietą, yra vagys ir plėšikai, ir avys jų neklausė. Aš esu vartai. Kuri avis įeina pro mane, bus išgelbėta. Ji įeis, išeis ir ras ganyklą“ (Jono 10:7–9).

Įstatymo sandora egzistuoja jau ištisus šimtmečius, tad Jėzaus klausytojai turėtų suprasti, kad Jėzus negali būti „vartai“ į senąją sandorą. Čia jis kalba apie kažką nauja. Išsivedęs savąsias avis iš senojo aptvaro Jėzus, regis, vedasi jas į naują aptvarą. Dėl ko?

„Aš atėjau, kad jos gautų gyvenimą ir būtų jo pertekusios, – sako Jėzus. – Aš esu gerasis ganytojas. Gerasis ganytojas guldo už avis savo gyvybę“ (Jono 10:10, 11). Ne taip seniai Jėzus savo mokinius pavadino „mažąja kaimene“ ir pasakė: „Jūsų Tėvas panorėjo duoti jums Karalystę“ (Luko 12:32). Avis, priklausančias prie „mažosios kaimenės“, Jėzus atves į naują aptvarą tam, kad jos „gautų gyvenimą ir būtų jo pertekusios“. Kokia nuostabi perspektyva!

Jėzus kalba toliau: „Ir kitų avių turiu – ne iš šio aptvaro, turiu atvesti ir jas. Jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė ir vienas ganytojas“ (Jono 10:16). Sakydamas, kad „kitos avys“ yra „ne iš šio aptvaro“, Jėzus duoda suprasti, kad jos bus atvestos ne į tą patį aptvarą kaip „mažoji kaimenė“, o į kitą aptvarą. Žmonės, priklausantys šioms dviem skirtingoms grupėms, turi skirtingą pašaukimą. Tačiau ir dėl vienų, ir dėl kitų Jėzus padarys kai ką labai reikšmingo. „Tėvas mane myli, nes aš guldau savo gyvybę“, – sako Jėzus (Jono 10:17).

Daugelis iš minios ima kalbėti: „Jis demono apsėstas ir pamišęs.“ Tačiau kai kurie Jėzaus klausosi su malonumu, prie Gerojo Ganytojo juos traukia. „Tai ne apsėstojo žodžiai, – sako jie. – Argi demonas galėtų atverti akliesiems akis?“ (Jono 10:20, 21) Žmonės, matyt, turi omenyje neseną įvykį, kai Jėzus pagydė nuo gimimo aklą vyrą.