Dviejų neregių išgydymas ir viešnagė pas Zachiejų

Jėzus atkeliauja į Jerichą. Nuo čia iki Jeruzalės – maždaug dienos kelias. Jerichas, galima sakyti, yra dvigubas miestas: senasis žydų Jerichas stovi maždaug už pusantro kilometro nuo naujesnio romėniškojo. Apsuptas didelės minios Jėzus dabar išeina iš vieno miesto ir eina į kitą. Šurmulį išgirsta pakelėje sėdintys du akli elgetos. Vienas iš jų vardu Bartimiejus.

Sužinoję, kad pro šalį eina Jėzus, Bartimiejus ir jo bičiulis ima šaukti: „Viešpatie, Dovydo Sūnau, pagailėk mūsų!“ (Mato 20:30). Kai kurie mėgina juos nutildyti, bet tiedu šaukia dar garsiau. Jėzus sustoja ir paprašo savo palydovų atvesti tuos, kas jį taip šaukia. Priėję prie vieno iš jų, prie Bartimiejaus, žmonės sako: „Drąsiau, kelkis, jis tave kviečia“ (Morkaus 10:49). Labai susijaudinęs šis nusimeta apsiaustą, pašoka ant kojų ir nuskuba pas Jėzų. Iš paskos, matyt, ateina ir kitas.

– Ką norite, kad dėl jūsų padaryčiau? – klausia Jėzus.

– Viešpatie, teatsiveria mums akys, – prašo neregiai (Mato 20:32, 33).

Jėzų apima gailestis. Jis paliečia vyrams akis ir taria vienam iš jų:

– Eik, tavo tikėjimas tave išgydė (Morkaus 10:52).

Abu vyrai kaipmat praregi ir iš didelio dėkingumo ima šlovinti Dievą. Visa tai matydami žmonės irgi liaupsina Jehovą. Bartimiejus ir jo draugas iškart nuseka paskui Jėzų.

Prie Jėzaus susibūrusi didžiulė minia. Visi nori pamatyti tą, kuris atvėrė neregiams akis. Per Jerichą Jėzus eina apsuptas iš visų pusių, tad kiti negali net akies krašteliu į jį pažvelgti. Tarp tokių yra ir Zachiejus, Jericho ir jo apylinkių mokesčių rinkėjų viršininkas. Vyras žemo ūgio ir kiti užstoja jam vaizdą. Kad viską gerai matytų, Zachiejus pabėgėja priekin, įsilipa į fikusą ir laukia, kol pro ten praeis Jėzus. Atėjęs į tą vietą, Jėzus pažvelgia aukštyn ir sako: „Zachiejau, skubiai lipk žemyn, nes šiandien ateisiu pas tave į svečius“ (Luko 19:5). Vyras su džiaugsmu išlipa iš medžio ir nulekia namo ruošti garbingam svečiui vaišių.

Žmonės labai pasipiktina. Jų manymu, Jėzui nederėtų pas Zachiejų svečiuotis, mat jis nedoras žmogus – praturtėjo mokesčius rinkdamas nesąžiningai.

Jėzui įėjus į Zachiejaus namus, žmonės ima murmėti: „Jis svečiuojasi pas nusidėjėlį.“ Tačiau Jėzus mato Zachiejaus širdį, žino, kad vyras gali pasikeisti. Ir Zachiejus Jėzaus tikrai nenuvilia. Atsistojęs jis taria: „Štai pusę savo turto atiduodu vargšams, Viešpatie, ir ką esu prievarta iš kitų paėmęs, grąžinsiu keturgubai“ (Luko 19:7, 8).

Akivaizdu, kad Zachiejaus atgaila nuoširdi. Pagal mokesčių dokumentus jis, matyt, gali tiksliai paskaičiuoti, kiek pinigų iš kiekvieno yra paėmęs. Zachiejus sako, kad tiems žmonėms atlygins keturgubai, o tai daugiau, nei reikalaujama Įstatyme (Išėjimo 22:1; Kunigų 6:2–5). Maža to, vyras pažada pusę savo turto atiduoti vargšams.

Matydamas Zachiejaus atgailą Jėzus labai džiaugiasi. Jis sako: „Šiandien į šituos namus atėjo išgelbėjimas, nes ir jis yra Abraomo sūnus. Žmogaus Sūnus juk atėjo ieškoti ir gelbėti tų, kurie prapuolę“ (Luko 19:9, 10).

Ne taip seniai, norėdamas pailiustruoti, kokioje liūdnoje padėtyje yra tie, kas nuklysta nuo Dievo, Jėzus papasakojo palyginimą apie sūnų palaidūną (Luko 15:11–24). O štai Zachiejus yra gyvas pavyzdys – jis buvo nuklydęs, bet sugrįžo. Tiesa, pavydūs religiniai vadovai ir jų rėmėjai kritikuoja Jėzų už tai, kad jis rodo dėmesį tokiems kaip Zachiejus. Tačiau Jėzus nė už ką nepaliaus ieškoti ir gelbėti prapuolusių Abraomo sūnų.