Išgelbėti iš „piktos kartos“

„O netikinti ir sugedusi gimine [„iškrypusi karta“, NTP]! Kaip ilgai man reikės su jumis pasilikti ir jus kęsti?!“ (LUKO 9:41).

 1. a) Ką reiškia mūsų nelaimingi laikai? b) Ką Raštas sako apie išliksiančiuosius?

MES gyvename nelaimingais laikais. Žemės drebėjimai, potvyniai, badas, ligos, nusikalstamumas, bombardavimai, baisūs karai — šios ir kitos nelaimės užplūdo žmoniją mūsų 20-ajame amžiuje. Tačiau pati didžiausia nelaimė gresia artimoje ateityje. Kas tai? Tai yra „didelis suspaudimas [„sielvartas“, ŠvR], kokio nėra buvę nuo pasaulio pradžios iki dabar ir kokio daugiau nebebus“ (Mato 24:21). Tačiau daugelis iš mūsų gali laukti džiaugsmingos ateities! Kodėl? Nes paties Dievo Žodis aprašo „milžinišką minią, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. ... ‛Jie atėjo iš didžio sielvarto. ... Jie nebealks, nebetrokš, ... ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių’“ (Apreiškimas 7:1, 9, 14-17).

 2. Kaip pirmą kartą pranašiškai išsipildė pirmosios Mato 24, Morkaus 13 ir Luko 21 skyrių eilutės?

² Įkvėptame aprašyme, esančiame Mato 24:3-22, Morkaus 13:3-20 ir Luko 21:7-24, pateikiamas Jėzaus pranašiškas „daiktų sistemos pabaigos“ (NW) apibūdinimas.a Ši pranašystė pirmą kartą išsipildė mūsų eros pirmojo amžiaus sugedusiai žydų daiktų sistemai, ir jos kulminacija buvo beprecedentis „didis sielvartas“ žydams. Visa religinė ir politinė žydų sistemos struktūra, kurios centras buvo Jeruzalės šventykla, buvo nuversta ir niekada nebebus atstatyta.

 3. Kodėl mums būtina atkreipti dėmesį į Jėzaus pranašystę šiandien?

³ Dabar apsvarstykime, kokiomis aplinkybėmis pirmą kartą pildėsi Jėzaus pranašystė. Tai padės mums geriau suprasti lygiagretų išsipildymą šiandien. Tai parodys mums, kaip svarbu imtis ryžtingų veiksmų dabar, kad pergyventume didžiausią sielvartą, kuris gresia visai žmonijai (Romiečiams 10:9-13; 15:4; 1 Korintiečiams 10:11; 15:58).

„Galas“ — kada?

4, 5. a) Kodėl dievobaimingi pirmojo m. e. amžiaus žydai domėjosi pranašyste, esančia Danieliaus 9:24-27? b) Kaip ši pranašystė išsipildė?

⁴ Apie 539 m. p. m. e. Dievo pranašui Danieliui buvo duotas regėjimas įvykių, kurie turi įvykti „septynių dešimčių“ metinių „savaičių“ laikotarpio paskutinę „savaitę“ (Danieliaus 9:24-27). Tos „savaitės“ prasidėjo 455 m. p. m. e., kai Persijos karalius Artakserksas įsakė atstatyti Jeruzalės miestą. Paskutinė „savaitė“ prasidėjo Mesijo, Jėzaus Kristaus, pasirodymu — kai jis buvo pakrikštytas ir pateptas 29 m. e. m.b Dievobaimingi pirmojo m. e. amžiaus žydai gerai žinojo apie šį laiko požymį iš Danieliaus pranašystės. Pavyzdžiui, apie minias, kurios rinkosi pasiklausyti Jono Krikštytojo skelbimo 29 m. e. m., Luko 3:15 (NTP) sakoma: ‛Tauta laukė ir visi mąstė savo širdyse apie Joną, ar kartais jis nesąs Mesijas.’

⁵ Septyniasdešimtoji „savaitė“ turėjo būti septyneri ypatingos malonės, suteiktos žydams, metai. Prasidėjęs 29 m. e. m., tas laikotarpis apima Jėzaus krikštą ir tarnybą, jo kaip aukos mirtį „po pusės savaitės“ (NW) 33 m. e. m. ir kitą „pusę savaitės“ (NW) iki 36 m. e. m. Per tą „savaitę“ galimybė tapti Jėzaus pateptaisiais mokiniais buvo suteikta vien tik dievobaimingiems žydams ir žydų prozelitams. Po to, 70 m. e. m., — laiku, kuris nebuvo žinomas iš anksto, — Romos legionai, vadovaujami Tito, sunaikino atskalūnišką žydų sistemą (Danieliaus 9:26, 27).

 6. Kaip „pasibaisėtinas dalykas“ pradėjo veikti 66 m. e. m., ir kaip reagavo krikščionys?

⁶ Taip žydų dvasininkija, kuri suteršė Jeruzalės šventyklą ir sumanė nužudyti paties Dievo Sūnų, buvo pašalinta. Taip pat neliko tautos ir giminių sąrašų. Nuo to laiko joks žydas negalėjo teisėtai pretenduoti į kunigystės ar karaliaus valdžios paveldėjimą. Tačiau, laimei, pateptieji dvasiniai žydai jau buvo atskirti kaip karališkoji kunigija, kad ‛plačiai paskelbtų’ Jehovos Dievo „puikias savybes“ (1 Petro 2:9, NW). Kada Romos armija 66 m. e. m. pirmą kartą apsupo Jeruzalę ir netgi iškasė tunelį iki pat šventyklos, krikščionys suprato tą karinę jėgą esant „pranašo Danieliaus paskelbtą sunaikinimo pabaisą [„pasibaisėtiną dalyką“, NW], stovinčią šventoje vietoje“. Paklusdami Jėzaus pranašiškam nurodymui, Jeruzalės ir Judėjos krikščionys pabėgo į kalnuotas sritis apsisaugoti (Mato 24:15, 16; Luko 21:20, 21).

7, 8. Kokį „ženklą“ krikščionys stebėjo, tačiau ko jie nežinojo?

⁷ Tie ištikimi žydai krikščionys stebėjo Danieliaus pranašystės pildymąsi ir buvo liudytojai tragiškų karų, badų, epidemijų, žemės drebėjimų ir nusikalstamumo, kuriuos Jėzus išpranašavo kaip „daiktų sistemos pabaigos ženklo“ dalį (Mato 24:3, NW). Bet ar Jėzus buvo jiems pasakęs, kada Jehova įvykdys teismo nuosprendį tai sugedusiai sistemai? Ne. Tai, ką jis išpranašavo apie savo būsimojo karališkojo dalyvavimo kulminaciją, tikrai tiko ir pirmojo amžiaus „didžiam sielvartui“: „Tos dienos ir valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, o vien tik Tėvas“ (Mato 24:36).

⁸ Pagal Danieliaus pranašystę žydai galėjo apskaičiuoti Jėzaus kaip Mesijo pasirodymo laiką (Danieliaus 9:25). Tačiau jiems nebuvo pranešta „didžio sielvarto“, kuris galutinai sunaikino atskalūnišką žydų daiktų sistemą, datos. Tik po Jeruzalės ir jos šventyklos sugriovimo jie suprato, kad ta data — tai 70 m. e. m. Tačiau jie žinojo Jėzaus pranašiškus žodžius: „Nepraeis nė ši karta, iki visa tai įvyks“ (Mato 24:34). Neabejotina, žodis „karta“ šioje vietoje pavartotas skirtinga prasme negu Ekleziasto 1:4, kur kalbama apie viena po kitos ateinančias ir nueinančias kartas per tam tikrą laikotarpį.

„Ši karta“ — kas ji yra?

 9. Kaip žodynai apibrėžia graikišką žodį ge·ne·aʹ?

⁹ Kai keturi apaštalai, sėdėję su Jėzumi ant Alyvų kalno, girdėjo jo pranašystę apie „daiktų sistemos pabaigą“, kaip jie galėjo suprasti posakį „ši karta“? Evangelijose žodis „karta“ yra išverstas iš graikiško žodžio ge·ne·aʹ, kurį dabartiniai žodynai apibrėžia taip: „Ties[iogiai] tie, kurie kilo iš bendro protėvio“ (Valterio Bauerio „Naujojo Testamento graikų—anglų kalbų žodynas“). „Tie, kurie buvo pagimdyti, šeima; ... vienas po kito einantys genealoginės linijos nariai... arba tam tikra tauta... arba daugybė žmonių, gyvenančių tuo pačiu metu, Mt 24:34; Mk 13:30; Lk 1:48; 21:32; Fil 2:15, ir ypač žydų tautos žmonės, gyvenantys tuo pačiu laikotarpiu“ (V. E. Vaino „Aiškinamasis Naujojo Testamento žodžių žodynas“, anglų k.). „Tie, kurie buvo pagimdyti, žmonės, turintys tą patį protėvį, šeima; ... daugybė žmonių, gyvenančių tuo pačiu metu: Mt XXIV. 34; Mk XIII. 30; Lk I. 48, ... yp[ač] vartojamas kalbant apie žydų tautos žmones, gyvenančius vienu ir tuo pačiu laikotarpiu“ (J. H. Taierio „Naujojo Testamento graikų—anglų kalbų žodynas“).

10. a) Kokį vienodą apibrėžimą pateikia du autoritetingi šaltiniai cituodami Mato 24:34? b) Kaip teologinis žodynas ir kai kurie Biblijos vertimai palaiko šį apibrėžimą?

¹⁰ Taigi ir Vainas, ir Taieris cituoja Mato 24:34 apibrėždami „šią kartą“ (he ge·ne·aʹ hauʹte) kaip „daugybę žmonių, gyvenančių tuo pačiu metu“. „Teologiniame Naujojo Testamento žodyne“ (1964 m., anglų k.) šis apibrėžimas palaikomas žodžiais: „Vartodamas žodį ‛karta’, Jėzus išreiškė savo visa apimančią mintį: jis turi omenyje visus žmones ir tai, kad jie visi yra nuodėmingi.“ Iš tiesų, kad „visi yra nuodėmingi“, buvo akivaizdu žydų tautoje, kai Jėzus buvo žemėje, taip pat tuo pasižymi pasaulinė sistema šiandien.c

11. a) Kokiu autoritetingu šaltiniu mes turime vadovautis pirmiausia, norėdami nustatyti, kam taikyti posakį he ge·ne·aʹ hauʹte? b) Kokia prasme terminas pavartotas šiame šaltinyje?

¹¹ Žinoma, krikščionys, tyrinėdami šį klausimą, vadovaujasi pirmiausia tuo, kokia prasme įkvėpti Evangelijų rašytojai pranešdami Jėzaus žodžius pavartojo graikišką posakį he ge·ne·aʹ hauʹte, arba „ši karta“. Šis posakis buvo visada vartojamas neigiama prasme. Pavyzdžiui, Jėzus pavadino žydų religinius vadovus ‛gyvatėmis, angių išperomis’ ir pasakė, kad nuosprendis eiti į Geheną bus įvykdytas „šiai kartai“ (Mato 23:33, 36). Tačiau ar šis nuosprendis buvo tik veidmainiškai dvasininkijai? Visiškai ne. Daugelį sykių Jėzaus mokiniai girdėjo, kaip jis kalbėjo apie „šią kartą“ visą laiką taikydamas šį terminą daug platesne prasme. Kokia prasme?

„Ši pikta karta“

12. Kaip mokiniams girdint Jėzus susiejo „minias“ su „šia karta“?

¹² Jėzaus didžiosios tarnybos Galilėjoje 31 m. e. m. metu, netrukus po Paschos, jo mokiniai girdėjo jį sakantį „minioms“: „Su kuo galėčiau palyginti šią kartą? Ji panaši į vaikus, kurie sėdi prekyvietėje ir šaukia savo draugams: ‛Mes jums grojome, o jūs nešokote. Mes giedojome raudas, o jūs nerypavote...’ Buvo atėjęs Jonas [Krikštytojas], nevalgus ir negeriantis, tai jie kalbėjo: ‛Jis demono apsėstas’. Atėjo Žmogaus Sūnus [Jėzus], valgantis ir geriantis, tai jie sako: ‛Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis’.“ Buvo neįmanoma įtikti toms neturinčioms principų „minioms“! (Mato 11:7, 16–19).

13. Ką Jėzus savo mokinių akivaizdoje nurodė ir pasmerkė kaip „šią piktą kartą“?

¹³ Vėliau, 31 m. e. m., kai Jėzus ir jo mokiniai pradėjo savo antrąją skelbimo kelionę Galilėjoje, „kai kurie Rašto aiškintojai ir fariziejai“ paprašė Jėzų parodyti ženklą. Jiems ir ten buvusioms „minioms“ jis pasakė: „Pikta ir neištikima karta reikalauja ženklo, bet nebus jai duota kito ženklo, tik pranašo Jonos ženklas. Kaip Jona išbuvo tris dienas ir tris naktis jūrų pabaisos pilve, taip ir Žmogaus Sūnus išbus tris dienas ir tris naktis žemės širdyje. ... Taip atsitiks ir šiai piktai kartai“ (Mato 12:38–46). Aišku, „šią piktą kartą“ sudarė ir religiniai vadovai, ir „minios“, kurios niekada nesuvokė ženklo, išsipildžiusio Jėzaus mirtimi ir prisikėlimu.d

14. Kokį pasmerkimą, Jėzaus sakomą sadukėjams ir fariziejams, girdėjo jo mokiniai?

¹⁴ Po 32 m. e. m. Paschos, kai Jėzus ir jo mokiniai atėjo į Galilėjos sritį Magadaną, sadukėjai ir fariziejai vėl paprašė Jėzų parodyti ženklą. Jis pakartojo jiems: „Pikta ir neištikima giminė [„karta“, ŠvR] reikalauja ženklo, tačiau jai nebus duota kitokio ženklo, kaip tik Jonos ženklas“ (Mato 16:1–4). Tie religiniai veidmainiai iš tikrųjų buvo kalčiausi kaip vadovai neištikimų „minių“, kurias Jėzus pasmerkė kaip „šią piktą kartą“.

15. Kaip Jėzus ir jo mokiniai susidūrė su ‛šia karta’ prieš pat atsimainymą ir tuoj po jo?

¹⁵ Artėjant jo tarnybos Galilėjoje pabaigai, Jėzus pasišaukė minią bei savo mokinius ir pasakė: „Jei kas gėdisi manęs ir mano žodžių šios neištikimos ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus“ (Morkaus 8:34, 38). Taigi to meto neatgailaujančių žydų masės akivaizdžiai sudarė „šią neištikimą ir nuodėmingą kartą“. Keletą dienų vėliau, po Jėzaus atsimainymo, Jėzus ir jo mokiniai ‛atėjo prie minios’ ir vienas vyras paprašė jį pagydyti jo sūnų. Jėzus pasakė: „O netikinti ir sugedusi gimine [„iškrypusi karta“, NTP]! Iki kol man reikės su jumis būti! Kaip ilgai jus kęsti?“ (Mato 17:14-17; Luko 9:37-41).

16. a) Kokį pasmerkimą „minioms“ Jėzus pakartojo Judėjoje? b) Kaip „ši karta“ įvykdė patį pikčiausią nusikaltimą iš visų?

¹⁶ Tikriausiai Judėjoje po 32 m. e. m. Palapinių šventės „žmonėms gausiai susirinkus“ aplink Jėzų, jis pakartojo savo pasmerkimą jiems sakydamas: „Ši karta yra pikta karta. Ji reikalauja ženklo, bet jai nebus duota jokio kito ženklo, kaip tik Jonos ženklas“ (Luko 11:29). Galų gale, kai religiniai vadovai atvedė Jėzų į teismą, Pilotas pasiūlė paleisti jį. Pranešime sakoma: „Aukštieji kunigai ir seniūnai sukurstė žmones, kad prašytų paleisti Barabą, o Jėzų pražudytų. ... Pilotas paklausė: ‛Ką gi man daryti su Jėzumi, kuris vadinamas Mesiju?’ Jie visi rėkė: ‛Ant kryžiaus jį [„prikalti jį prie kankinimo stulpo“, NW]!’ Jis klausė: ‛O ką gi pikta yra padaręs?’ Bet tie dar garsiau šaukė: ‛Ant kryžiaus jį [„prikalti jį prie kankinimo stulpo“, NW]!’“ Ta „pikta karta“ reikalavo nužudyti Jėzų! (Mato 27:20-25).

17. Kaip kai kurie iš „šitos iškrypusios kartos“ atsiliepė į Petro skelbimą per Sekmines?

¹⁷ Taip „netikinti ir iškrypusi karta“, paskatinta savo religinių vadovų, suvaidino pagrindinį vaidmenį nužudant Viešpatį Jėzų Kristų. Po penkiasdešimties dienų, per 33 m. e. m. Sekmines, mokiniai gavo šventąją dvasią ir pradėjo kalbėti skirtingomis kalbomis. Išgirdę garsus, „subėgo daugybė žmonių“ ir apaštalas Petras kreipėsi į juos — į „judėjiečius bei visus Jeruzalės gyventojus“ sakydamas: „Tą vyrą [Jėzų]... jūs nedorėlių rankomis nužudėte prikaldami prie kryžiaus [„kančių stulpo“, NW].“ Kaip kai kurie iš tų klausytojų reagavo? „Jiems vėrė širdį.“ Po to Petras karštai prašė juos atgailauti. Jis „išsamiai paliudijo ir vis ragino juos sakydamas: ‛Gelbėkitės iš šitos iškrypusios kartos.’“ Dėl to apie tris tūkstančius ‛priėmė jo žodį ir buvo pakrikštyti’ (Apaštalų darbai 2:6, 14, 23; 2:37, NTP; 2:40, NW; 2:41).

Nustatyta, kas yra „ši karta“

18. Ką visą laiką nurodė Jėzus terminu „ši karta“?

¹⁸ Kas tad yra ta „karta“, kurią taip dažnai minėjo Jėzus savo mokiniams? Ką jie suprato iš jo žodžių: „Nepraeis nė ši karta, iki visa tai įvyks“? Žinoma, Jėzus nenukrypo nuo jam įprastos termino „ši karta“ prasmės, kuria jis dažnai vartodavo jį kalbėdamas apie to meto minias ir jų „aklus... vadovus“, kartu sudariusius žydų tautą (Mato 15:14). „Ši karta“ patyrė visas nelaimes, išpranašautas Jėzaus, ir po to žuvo per neprilygstamą Jeruzalės „didį sielvartą“ (Mato 24:21, NW; 24:34).

19. Kada ir kaip išnyko žydų sistemos „dangus ir žemė“?

¹⁹ Pirmajame amžiuje Jehova teisė žydų tautą. Atgailaujantys asmenys, kurie parodė tikėjimą Jehovos gailestinga priemone per Kristų, buvo išgelbėti iš to „didžio sielvarto“. Tiksliai pagal Jėzaus žodžius, visi išpranašauti dalykai įvyko, ir po to žydų daiktų sistemos „dangus ir žemė“ — visa tauta su jos religiniais vadovais ir pikta žmonių visuomene — išnyko. Jehova įvykdė nuosprendį! (Mato 24:35; palygink 2 Petro 3:7).

20. Koks laiku duotas patarimas tinka ir yra būtinas visiems krikščionims?

²⁰ Tie žydai, kurie atkreipė dėmesį į Jėzaus pranašiškus žodžius, suprato, kad jų išgelbėjimas priklausė ne nuo bandymo apskaičiuoti „kartos“ ar kokio nors nustatyto „laiko ir meto“ trukmę, bet nuo laikymosi atskirai nuo piktos to meto kartos ir uolaus Dievo valios vykdymo. Nors paskutiniai Jėzaus pranašystės žodžiai liečia pagrindinį išsipildymą mūsų dienomis, pirmojo amžiaus krikščionys žydai taip pat turėjo kreipti dėmesį į raginimą: „Todėl visą laiką budėkite ir melskitės, kad pajėgtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių ir atsilaikyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje“ (Luko 21:32–36; Apaštalų darbai 1:6–8).

21. Kokio staigaus įvykio mes galime tikėtis artimoje ateityje?

²¹ Šiandien „didi Viešpaties [„Jehovos“, NW] diena... arti ir labai greit ateina“ (Sofonijo 1:14-18; Izaijo 13:9, 13). Staiga, Jehovos nustatytą „dieną ir valandą“, jo pyktis bus išlietas ant pasaulio religinių, politinių ir komercinių elementų bei ant neklusnių žmonių, kurie sudaro tą šio meto „piktą ir neištikimą kartą“ (Mato 12:39; 24:36; Apreiškimas 7:1-3, 9, 14). Kaip tu gali išsigelbėti iš „didžio sielvarto“? Mūsų kitame straipsnyje bus atsakyta į tą klausimą ir nurodyta didi ateities viltis.

[Išnašos]

Kaip tu atsakytum?

◻ Ką mes sužinome iš Danieliaus 9:24-27 išsipildymo?

◻ Kokia prasme, pagal dabartinių žodynų apibrėžimą, terminas „ši karta“ vartojamas Biblijoje?

◻ Kokia prasme Jėzus visą laiką vartojo žodį „karta“?

◻ Kaip Mato 24:34, 35 išsipildė pirmajame amžiuje?

[Iliustracija 12 puslapyje]

Jėzus palygino „šią kartą“ su miniomis neklusnių vaikų

[Iliustracija 15 puslapyje]

Tik Jehova iš anksto žinojo nuosprendžio piktai žydų sistemai įvykdymo valandą