Ar Dievas reikalauja pasninkauti?
DIEVO Įstatyme, duotame per Mozę, pasninkauti buvo reikalaujama tik vieną sykį — kasmetinę Permaldavimo dieną. Įsakyme buvo nurodyta, kad tą dieną izraelitai turi ‛varginti savo sielas’, o tai reiškia, kad jie pasninkavo (Kunigų 16:29-31; 23:27; Psalmių 34:13). Tačiau tas pasninkas nebuvo vien formalus dalykas. Permaldavimo dienos šventimas skatino Izraelio tautos žmones labiau suvokti savo nuodėmingumą ir išpirkos reikalingumą. Pasninkaudami tą dieną jie taip pat parodydavo, kad apgailestauja dėl savo nuodėmių ir atgailauja Dievo akyse.
Nors tai buvo vienintelis privalomas pasninkas pagal Mozės įstatymą, izraelitai pasninkaudavo ir kitais atvejais (Išėjimo 34:28; 1 Samuelio 7:6; 2 Kronikų 20:3; Ezdro 8:21; Esteros 4:3, 16). Pavyzdžiui, buvo savanoriškai pasninkaujama norint parodyti atgailą. Jehova ragino nusidėjusius Judo žmones: „Gręžkitės į mane visa savo širdimi, pasninku, verksmu ir raudojimu.“ Tai neturėjo būti išorinis pasirodymas, nes Dievas toliau sako: „Perplėškite savo širdis, ne savo drabužius“ (Joelio 2:12-15).
Laikui bėgant pasninkas daugeliui pasidarė tik išorinis formalumas. Jehova neapkentė tokio nenuoširdaus pasninko ir todėl klausė veidmainių izraelitų: „Argi tai toks pasninkas, kokį aš pasirinkau, kad žmogus vargintų savo sielą per dieną, nulenktų savo galvą kaip lanką ir klotų po savim maišą ir pelenus? Argi tu tai vadinsi pasninku ir patinkančia Viešpačiui diena?“ (Izaijo 58:5) Tie maištingi žmonės turėjo ne išoriškai demonstruoti, kad pasninkauja, o daryti atgailą rodančius darbus.
Kai kuriems žydų įvestiems pasninkams Dievas nepritarė iš karto. Pavyzdžiui, vienu metu Judo karalystės žmonės turėjo keturis kasmetinius pasninkus, skirtus paminėti pražūtingiems įvykiams, susijusiems su Jeruzalės apsiaustimi ir nuniokojimu septintajame amžiuje p. m. e. (2 Karalių 25:1, ŠvR; 4 Karalių 25:2-4, 8, 9, 22-26; Zacharijo 8:19). Kai žydai buvo išleisti iš Babilono nelaisvės, Jehova pasakė per pranašą Zachariją: „Kai jūs per šiuos septynias dešimtis metų pasninkavote..., argi jūs tikrai man pasninkavote?“ Dievas nepritarė šiems pasninkams, nes žydai pasninkavo ir gedėjo dėl paties Jehovos padarytų nuosprendžių. Jie pasninkavo dėl juos ištikusios negandos, o ne dėl savo nusikaltimų, kurie prie to privedė. Kai jie buvo sugrąžinti į savo tėvynę, jiems atėjo metas džiūgauti, o ne apraudoti praeitį (Zacharijo 7:5).
Ar krikščionys turi pasninkauti?
Nors Jėzus Kristus niekada neliepė savo mokiniams pasninkauti, jis ir jo pasekėjai pasninkaudavo Permaldavimo dieną, nes jie tebebuvo pavaldūs Mozės įstatymui. Be to, jo mokiniai kartais pasninkaudavo savo noru, nes Jėzus nenurodė, kad jie turėtų to visiškai vengti (Apaštalų darbai 13:2, 3; 14:23). Tačiau jiems buvo draudžiama ‛perkreipti veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant’ (Mato 6:16). Toks išviršinis pamaldumo rodymas gali patikti kitiems žmonėms ir jie gali žavėtis tuo. Bet Dievas nemėgsta tokio apsimestinio pasirodymo (Mato 6:17, 18).
Jėzus taip pat kalbėjo, jog jo pasekėjai pasninkaus jam mirus. Bet tuo jis nenustatė apeiginio pasninko. Priešingai, jis nurodė, kad tai bus didelio liūdesio, kurį jie patirs, išraiška. Kai tik Jėzus buvo prikeltas, jis vėl buvo su jais ir daugiau jiems nebebuvo priežasties pasninkauti (Luko 5:34, 35).
Mozės įstatymas neteko galios, kai ‛Kristus, vieną kartą paaukotas, atsilygino už visų nuodėmes’ (Žydams 9:24-28). O Įstatymui netekus galios, nebegalioja ir nurodymas pasninkauti Permaldavimo dieną. Taigi vienintelis Biblijoje paminėtas privalomas pasninkas buvo panaikintas.
O kaip su Gavėnia?
Taigi kuo paremtas krikščioniškojo pasaulio paprotys pasninkauti per Gavėnią? Ir Katalikų, ir Protestantų bažnyčios pripažįsta Gavėnią, nors atskirose bažnyčiose to papročio laikymasis skiriasi. Kai kurie per visas 40 dienų iki Velykų valgo tik kartą per dieną. Kiti pasninkauja tik Pelenų dieną ir Didįjį penktadienį. Kai kuriems Gavėnios metu negalima valgyti mėsos, žuvies, kiaušinių ir pieno produktų.
Manoma, kad paprotys pasninkauti per Gavėnią pagrįstas tuo, jog Jėzus pasninkavo po savo krikšto 40 dienų. Ar jis nustatė ritualą, kurio reikia kasmet laikytis? Tikrai ne. Tai akivaizdu, nes Biblijoje nerašoma, jog pirmieji krikščionys būtų laikęsi tokio papročio. Pirmą kartą Gavėnia buvo švenčiama ketvirtajame amžiuje po Kristaus. Kaip ir daugelis kitų krikščionijos mokymų, šis buvo perimtas iš pagoniškų šaltinių.
Jeigu Gavėnia yra Jėzaus pasninko dykumoje po jo krikšto pamėgdžiojimas, kodėl ji švenčiama savaitėmis prieš Velykas, kurios laikomos jo prikėlimo laiku? Jėzus nepasninkavo prieš savo mirtį. Evangelijų pranešimai rodo, kad jis ir jo mokiniai lankėsi po namus ir valgė Betanijoje likus vos kelioms dienoms iki jo mirties. Ir naktį prieš savo mirtį jis valgė Paschos vakarienę (Mato 26:6, 7; Luko 22:15; Jono 12:2).
Galima kai ko pasimokyti iš Jėzaus pasninko po jo krikšto. Jam reikėjo pradėti gyvybiškai svarbią tarnybą. Tai lietė Jehovos suvereniteto apgynimą ir visos žmonijos ateitį. Tai buvo laikas nuodugniai apmąstyti ir maldomis kreiptis į Jehovą pagalbos bei vadovavimo. Tuo metu Jėzui derėjo pasninkauti. Vadinasi, pasninkas gali būti naudingas, kai vadovaujamasi teisingais motyvais ir kai pasninkaujama tinkamu metu. (Palygink Kolosiečiams 2:20-23.)
Kada pasninkas gali būti naudingas
Apsvarstykime dabar kai kuriuos atvejus, kada Dievo garbintojas galėtų pasninkauti. Nuodėmę padaręs asmuo kurį laiką galbūt nenorės galvoti apie valgį. Bet tai neturi būti daroma norint paveikti kitus ar iš pykčio dėl to, kad jis buvo sudrausmintas. Žinoma, pasninkas pats savaime nepataiso reikalų su Dievu. Tačiau tikrai atgailaujantis asmuo jaus didelį liūdesį dėl Jehovai ir galbūt draugams bei šeimos nariams padaryto skausmo. Sielvartinga ir karšta malda prašant atleidimo gali slopinti norą valgyti.
Panašiai atsitiko Izraelio karaliui Dovydui. Matydamas, kad gali netekti savo sūnaus, kurį jam pagimdė Betsabėja, jis visomis jėgomis maldavo Jehovą pasigailėti to vaiko. Visiškai atsidėjęs maldai, jis pasninkavo. Panašiai ir šiandien tam tikromis sunkiomis aplinkybėmis valgyti gali atrodyti netinkama (2 Samuelio 12:15-17).
Taip pat gali būti dienų, kai dievobaimingas asmuo nori sutelkti dėmesį į kai kuriuos svarbius dvasinius dalykus. Gali prireikti tyrinėti Bibliją ir krikščioniškus leidinius. Gali reikėti tam tikrą laiką skirti apmąstymui. Kai taip susikaupęs asmuo studijuoja, jis gali nuspręsti neblaškyti savo dėmesio valgiu. (Palygink Jeremijo 36:8-10.)
Biblijoje yra pavyzdžių, kai Dievo tarnai pasninkavo darydami svarbius sprendimus. Nehemijo dienomis Jehovai turėjo būti duodama priesaika ir žydai galėjo užsitraukti prakeikimą, jei būtų sulaužę ją. Jie turėjo pasižadėti išsiskirti su savo svetimtautėmis žmonomis ir laikytis atskirai nuo aplinkinių tautų. Prieš duodami tą priesaiką ir tada, kai išpažino savo kaltes, visi susirinkimo nariai pasninkavo (Nehemijo 9:1, 38; 10:29, 30). Taigi turėdamas padaryti svarbius sprendimus, krikščionis gali trumpam laikui atsisakyti valgio.
Kai pirmųjų krikščionių susirinkimo vyresniųjų korporacija turėdavo priimti sprendimus, jie kartais pasninkaudavo. Darydami šiandien svarbius sprendimus, galbūt liečiančius teisminius atvejus, susirinkimo vyresnieji gali susilaikyti nuo maisto, kol svarsto tą reikalą.
Ar tam tikrais atvejais pasninkauti, sprendžia kiekvienas asmeniškai. Dėl to vienas asmuo neturėtų teisti kito. Mes neturime norėti ‛atrodyti žmonėms teisūs’; o ir maistas neturi mums atrodyti toks svarbus, kad trukdytų atlikti svarbius įpareigojimus (Mato 23:28; Luko 12:22, 23). Ir Biblija rodo, kad Dievas nei reikalauja, kad mes pasninkautume, nei draudžia mums to daryti.
[Iliustracija 7 puslapyje]
Ar žinai, kodėl Jėzus pasninkavo po savo krikšto 40 dienų?