„Dievo šventyklos“ ir stabų vienovė Graikijoje?

ŠIĄ kaitrią vasaros dieną į žėrinčius akmenėlius spigina saulė. Nors karštis nepakeliamas, į koplyčią kalvos viršūnėn traukia piligrimų minia — graikų stačiatikiai; rodos, jie tebėra pakiliai nusiteikę, jų atkaklus ryžtas nepalaužiamas.

Štai vos velka kojas nuvargusi močiutė — ji atkeliavo iš kito šalies pakraščio. Kiek tolėliau priešaky prakaitą lieja nekantrus vyriškis, mat iš paskutiniųjų stengiasi prasibrauti pro besistumdančią minią. Krauju paplūdusiais kẽliais eina mergina; jos veido išraiška žūtbūtinė ir išsyk matyti, kad jai skauda. Tikslas? Suspėti prie garsaus „šventojo“ atvaizdo, pasimelsti priešais jį ir, jei tik įmanoma, paliesti ir pabučiuoti jį.

Panašios scenos kartojasi visame pasaulyje ten, kur aukštinami „šventieji“. Matyt, visi tie piligrimai įsitikinę, kad artinasi prie Dievo, kaip jam patinka, ir išreiškia savo pamaldumą bei tikėjimą. Knygoje Our Orthodox Christian Faith sakoma: „Mes minime [„šventuosius“], šloviname ir gerbiame jų šventas asmenybes..., prašome jų melstis už mus Dievui ir maldauti, daugel mūsų gyvenimo reikmių patenkinti. ... Mes kreipiamės pagalbos į stebukladarius Šventuosius... dėl savo dvasinių ir kūniškų reikmių.“ Beje, ir pagal Romos Katalikų bažnyčios sinodo priimtus kanonus, į „šventuosius“ reikia kreiptis kaip į užtarėjus prieš Dievą ir didžiai gerbti jų relikvijas bei atvaizdus.

Garbinti Dievą „dvasia ir tiesa“ — toks turėtų būti pagrindinis tikrojo krikščionio rūpestis (Jono 4:24). Todėl apsvarstykime keletą faktų, kaip „šventųjų“ aukštinimas tapo krikščionijos religinių apeigų dalimi. Kiekvienas, trokštąs artintis prie Dievo, kaip Jam patinka, turėtų daug ką išsiaiškinti nagrinėdamas tai.

Kaip atsirado „šventųjų“ kultas

Krikščioniškuosiuose Graikų Raštuose „šventaisiais“ vadinami visi pirmieji krikščionys, apvalyti Kristaus krauju ir atsidėję Dievo tarnybai kaip būsimieji bendrapaveldžiai su Kristumi (Apaštalų darbai 9:32; 2 Korintiečiams 1:1; 13:12). Vyrai ir moterys, žymūs ir paprasti susirinkimo nariai, — visi buvo vadinami „šventaisiais“ tebegyvendami žemėje. Akivaizdu, kad šventaisiais Rašte jie pripažinti dar prieš mirtį.

Bet po antrojo m. e. amžiaus, kai ėmė rastis atskalūniškoji krikščionybė, buvo linkstama prie to, kad krikščionybė taptų populiaria religija, patrauklia ir labai priimtina pagonims. Pastarieji garbino dievų panteoną, o naujoji religija buvo griežtai monoteistinė. Įmanomas kompromisas — „šventieji“; jie užimtų senovinių dievų, pusdievių ir mitinių herojų vietą. Apie tai knygoje Ekklisiastiki Istoria (Ekleziastinė istorija) sakoma: „Atsiverčiantiesiems iš pagonybės į krikščionybę nesunku buvo savo paliktuosius herojus sutapatinti su kankiniais ir pradėti šlovinti šiuos, kaip kad anksčiau anuos. ... Tačiau labai dažnai toks šventųjų šlovinimas būdavo ne kas kita kaip stabmeldystė.“

Kitame žinyne paaiškinama, kaip „šventieji“ atsirado krikščioniškajame pasaulyje: „Graikų Stačiatikių Bažnyčios šventųjų šlovinime mes matome aiškius pėdsakus, kuriuos paliko stipri pagonių religijos įtaka. Savybes, priskirtas Olimpo dievams prieš [žmones] atverčiant į krikščionybę, dabar primetė šventiesiems. ... Nuo pat ankstyvųjų naujosios religijos metų mes matėme jos išpažinėjus pranašu Eliju pakeičiančius saulės dievą (Apoloną Febą), statančius bažnyčias ant arba šalia senovinių šio dievo šventyklų griuvėsių, daugiausia ant kalvų ir kalnų viršūnių, kiekvienoje vietoje, kur senovės graikai garbino šviesos skleidėją Apoloną Febą. ... Jie netgi sutapatino deivę Mergelę Atėnę su pačia Mergele Marija. Taip spraga, atsivertusiojo stabmeldžio sieloje atsiradusi nuvertus Atėnės stabą, buvo užpildyta“ (Neoteron Enkyklopaidikon Lexikon [Naujas enciklopedinis žodynas], 1 tomas, 270—271 puslapiai).

Panagrinėkime, pavyzdžiui, padėtį Atėnuose ketvirtojo mūsų eros amžiaus gale. Didžiuma miesto gyventojų tebebuvo pagonys. Viena iš jų švenčiausių apeigų buvo Eleusino misterijos — dviguba šventėa, kasmet vasario mėnesį švenčiama Eleusino miestelyje, už 23 kilometrų į šiaurvakarius nuo Atėnų. Kad dalyvautų tose misterijose, pagonys atėniečiai turėdavo eiti Šventuoju Keliu (Hi·e·raʹ Ho·dosʹ). Stengdamiesi parūpinti alternatyvią garbinimo vietą, miesto vadovai pasirodė esą gana išradingi. Prie to paties kelio, maždaug už 10 kilometrų nuo Atėnų, buvo pastatytas Dafnės vienuolynas, kad patrauktų pagonis ir taip sutrukdytų jiems dalyvauti misterijose. Vienuolyno bažnyčią pastatė ant pamatų senovinės šventyklos, skirtos graikų dievui Delfų (arba Pitijos) Apolonui.

Įrodymas, kad pagoniškų dievybių primaišyta į „šventųjų“ kultą, randamas ir Kityros saloje (Graikija). Ant vienos iš kalvų ten iškilusios dvi bizantinės koplytėlės — viena skirta „šventajam“ Jurgiui, kita — Mergelei Marijai. Kasinėjimai parodė, kad toje vietoje stovėjusi Mino šventykla, kur buvo garbinama beveik prieš 3500 metų. Šeštajame ar septintajame mūsų eros amžiuje „krikščionys“ savo „šventojo“ Jurgio koplyčią pasistatė kaip tik anos šventyklos vietoje. Tai labai simboliškas žingsnis; nuo to pažangaus Mino religijos centro priklausė vandens keliai Egėjo jūroje. Tos dvi bažnyčios čia buvo pastatytos užsitikrinti Mergelės Marijos ir „šventojo“ Jurgio malonę — pastarojo minėjimas vyksta tą pačią dieną kaip ir „šventojo“ Mikalojaus, „jūrininkų globėjo“. Laikraštyje, kur pranešama apie šį atradimą, pasakyta: „Šiandien [graikų stačiatikių] šventikas lygiai kaip Mino šventikas senovėje kops į kalną“ atlikti religinių apeigų!

Apibendrindama, kokią įtaką atskalūniškajai krikščionybei padarė pagoniškoji graikų religija, viena istorikė pažymi: „Krikščioniškos religijos pagoniškasis pamatas — populiarūs įsitikinimai — dažnai lieka nepakitęs ir tai liudija, kokia patvari yra tradicija.“

‛Garbinti, ką pažįstame’

Jėzus samarietei pasakė: „Mes garbiname, ką pažįstame... Tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško“ (Jono 4:22, 23). Matai, būtina garbinti tiesa! Tad neįmanoma priimtinai garbinti Dievą tiksliai nepažįstant ir širdingai nemylint tiesos. Tikroji krikščionių religija turi būti pagrįsta tiesa, o ne tradicijomis ir papročiais, pasiskolintais iš pagonybės. Mes žinome, ką jaučia Jehova, kai žmonės jį garbina klaidingai. Apaštalas Paulius rašė senovės Graikijos Korinto krikščionims: „Kaipgi galima gretinti Kristų su Beliaru?.. Ir kaip suderinti Dievo šventovę su stabais?“ (2 Korintiečiams 6:15, 16) Bet kokios pastangos derinti Dievo šventovę su stabais yra jam atgrasios.

Be to, melsti „šventųjų“ permaldauti Dievą — tai mintis, kurios Rašte nė su žiburiu nerasi. Pavyzdinėje maldoje Jėzus mokė, kad maldas reikia adresuoti vien tik Tėvui; juk jis nurodė savo mokiniams: „Melskitės taip: ‛Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas’“ (Mato 6:9). Toliau Jėzus pareiškė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane. Ko tik prašysite mano vardu, Aš padarysiu.“ Ir apaštalas Paulius pareiškė: „Yra vienas Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas — žmogus Kristus Jėzus“ (Jono 14:6, 14, Brb red.; 1 Timotiejui 2:5, Brb red.).

Jeigu tikrai norime, kad mūsų maldas Dievas išklausytų, būtina kreiptis į jį taip, kaip moko jo Žodis. Pabrėždamas, kad tik vienaip galima sėkmingai artintis prie Jehovos, Paulius dar pasakė: „Kristus mirė, bet buvo prikeltas ir yra Dievo dešinėje, ir užtaria mus.“ „Jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų“ (Romiečiams 8:34, Brb red.; Žydams 7:25).

‛Garbinti dvasia ir tiesa’

Atskalūniškoji krikščionybė nebuvo nei dvasiškai stipri, nei Dievo šventosios dvasios palaikoma, kad pastūmėtų pagonis mesti klaidingą garbinimą ir laikytis teisingų Jėzaus Kristaus mokymų. Trokšdama naujakrikštų, valdžios ir populiarumo, ji perėmė pagoniškus įsitikinimus bei papročius. Užtat jos produktas buvo ne tvirti, Dievui ir Kristui priimtini krikščionys, bet apsimetėliai tikintieji, Karalystei netinkamos „raugės“ (Mato 13:24-30).

Tačiau, vadovaujant Jehovai, šiuo pabaigos laiku smarkiai darbuojamasi vardan atkuriamo teisingojo garbinimo. Jehovos žmonės visame pasaulyje, nežiūrint jų kultūrinės, socialinės ar religinės kilmės, savo gyvenimą ir įsitikinimus stengiasi derinti prie Biblijos normų. Jeigu tu nori daugiau sužinoti, kaip garbinti Dievą „dvasia ir tiesa“, prašom susiieškoti Jehovos Liudytojus savo vietovėje. Jie bus nepaprastai laimingi padėdami tau priimtinai atlikti šventąją tarnybą Dievui, sąmoningą ir pagrįstą tiksliu jo Žodžio pažinimu. Paulius rašė: „Dievo gailestingumu aš prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, — tai jūsų sąmoningas tarnavimas. Ir neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad galėtumėte ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia.“ O kolosiečiams jis pasakė: „Mes nuo tos dienos, kada tai išgirdome, nesiliaujame už jus meldę ir prašę, kad būtumėte pilni [„tikslaus“, NW] Dievo valios pažinimo su visa išmintimi ir dvasiniu supratimu, kad elgtumėtės, kaip verta Viešpaties, ir jam tobulai patiktumėte, nešdami visokių gerų darbų vaisių ir augdami [„tiksliu“, NW] Dievo pažinimu“ (Romiečiams 12:1, 2, Brb red.; Kolosiečiams 1:9, 10).

[Išnaša]

[Rėmelis/iliustracija 28 puslapyje]

Neįtikimas Partenono pritaikymas

„Krikščioniškasis“ imperatorius Teodosijus II Atėnų miestui išleistais įsakais (438 m. e. m.) panaikino pagoniškas apeigas bei misterijas, uždarė pagonių šventyklas. Po to jas buvo galima paversti krikščionių bažnyčiomis. Vienintelis reikalavimas, norint sėkmingai pakeisti šventyklos paskirtį, — apvalyti ją pastatant joje kryžių!

Partenoną perdirbo vieną iš pirmųjų. Kad juo būtų galima naudotis kaip „krikščioniška“ bažnyčia, Partenonas buvo labai atnaujintas. Nuo 869 m. e. m. jis laikytas Atėnų katedra. Iš pat pradžių jam duotas garbingas vardas — „Šventosios Išminties“ bažnyčia. Gal tai tikslingai priminė, kad pirmoji šventyklos „savininkė“ Atėnė buvo išminties deivė. Vėliau ją paskyrė „Mergelei Marijai Atėnietei“. Aštuonis amžius ja pasinaudojus stačiatikiams, šventyklą pavertė katalikiška Atėnų šv. Marijos bažnyčia. Religiškai Partenonas buvo „perdirbinėjamas“ ir toliau: 15 amžiuje turkai atamanai iš jo padarė mečetę.

Šiandieną dorėniškąjį Partenoną, senovinę graikų išminties deivės Partenos („Mergelės“) Atėnės šventyklą, vien kaip graikų architektūros šedevrą apžiūrėti atvyksta tūkstančiai turistų.

[Iliustracija 26 puslapyje]

Dafnės vienuolynas — alternatyvi garbinimo vieta senovės Atėnų pagonims