Jehova valdo gailestingai
PER visą istoriją daug žmonijos valdovų viešpatavo visiškai neatsižvelgdami į savo pavaldinių kančias. Tačiau Jehova, išsirinkęs Izraelio tautą ir valdydamas ją gailestingai, pasirodė esąs visiškai kitoks.
Kai izraelitai tebevergavo senovės Egipte, Jehova išgirdo jų pagalbos šauksmą. „Visose jųjų nelaimėse jis buvo nelaimingas. ... [Jis] iš meilės ir iš pagailos atpirko juos“ (Izaijo 63:9, Šventasis Raštas, vertė A. Rubšys). Jehova išgelbėjo Izraelio tautą, stebuklingai aprūpino ją maistu ir įvedė į jų nuosavą žemę.
Be to, Jehovos gailestingumas atsispindėjo tai tautai duotuose jo įstatymuose. Jis nurodė izraelitams užjaučiamai elgtis su našlaičiais, našlėmis bei svetimšaliais. Jie neturėjo teisės išnaudoti neįgaliųjų.
Įstatymas reikalavo parodyti gailestį stokojantiesiems. Po pjūties vargšai galėdavo prisirinkti varpų. Šabo (septintaisiais) metais būdavo dovanojamos skolos. Visa parduota paveldėtoji žemė jubiliejaus (50-aisiais) metais turėdavo būti grąžinama. Leidinyje Ancient Israel—Its Life and Institutions rašoma: „Izraelyje niekada nebuvo tokių socialinių klasių, kokios yra dabar.“ „Pačioje įsikūrimo pradžioje visų izraelitų gyvenimo lygis buvo maždaug vienodas“ (Kunigų 25:10; Pakartoto Įstatymo 15:12-14; 24:17-22; 27:18).
Imituoti Jehovos gailestingumą
Dievo tarnus įkvepia jo gailestingumas. Pavyzdžiui, per visą istoriją kai kurie karaliai, pradėję valdyti, išžudydavo likusius ankstesnės karališkosios dinastijos narius. Tačiau Jehovos tarnas Dovydas nepasielgė taip. Mirus karaliui Sauliui, Dovydas apsaugojo Sauliaus vaikaitį ir įpėdinį Mefi Bošetą. „Karalius gailėjo Mifiboseto, sūnaus Jonatano, sūnaus Sauliaus“ (2 Samuelio 21:7, Brb red.).
Joks žmogus neimitavo Jehovos gailestingumo taip kaip Jėzus. Daug savo stebuklų jis padarė dieviško gailestingumo skatinamas. Kartą vienas raupsuotasis maldavo jį: „Jei panorėsi, gali mane padaryti švarų.“ Jėzus, pasigailėjęs jo, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ (Morkaus 1:40-42) Kitą kartą Jėzų sekė didelės minios. Nors minia triukšmavo, Jėzus atkreipė dėmesį į du aklus vyrus, kurie šaukė: „‛Viešpatie, Dovydo sūnau, pasigailėk mūsų!’... Pasigailėjęs Jėzus palietė jų akis; jie tučtuojau praregėjo“ (Mato 20:29-34).
Jėzaus jautrumas kitiems nesumažėjo dėl minios gausumo. Kai kartą žmonės kurį laiką nieko nebuvo valgę, jis pasakė: „Gaila man minios.“ Taigi jis juos stebuklingai pamaitino (Morkaus 8:1-8). Keliaudamas Jėzus ne tik mokė daugybę žmonių, bet ir atkreipė dėmesį į jų poreikius (Mato 9:35, 36). Po vienos tokios kelionės Jėzus su savo mokiniais neturėjo laiko net pavalgyti. Apie tai mums Biblijoje sakoma: „Taigi jie išplaukė valtimi į negyvenamą nuošalią vietą. Žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis tai sužinojo. Iš visų miestų žmonės subėgo tenai pėsti ir net pralenkė mokinius. Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų“ (Morkaus 6:31-34).
Jėzų jaudino ne tik žmonių ligos bei skurdas, bet ir jų dvasinė būklė. Jų vadovai išnaudodavo juos, taigi Jėzui „pagailo žmonių“. Graikiškas žodis, išverstas „pagailo“, reiškia „jausti vidurių skausmą“. Jėzus tikrai buvo gailestingas žmogus!
Gailestingumas žiauriame pasaulyje
Jėzus Kristus dabar yra Jehovos dangiškosios Karalystės Karalius. Kaip ir senovės Izraelyje, taip ir šiandien Dievas valdo savo tautą gailestingai. „Tie, sako kareivijų Viešpats, tą dieną, kurioje aš veikiu, turės man būti mano nuosavybė; aš pasigailėsiu jų“ (Malachijo 3:17).
Tie, kurie nori patirti Jehovos gailestingumą, turi elgtis taip kaip jis. Tiesa, mes gyvename pasaulyje, kur žmonės labiau linkę rūpintis savo gyvenimu, o ne padėti vargstantiesiems. Valdžios žmonės dažnai siekia naudos dirbančiųjų ir vartotojų saugumo sąskaita. 2 Timotiejui 3:1-4 Biblija tiksliai apibūdina mūsų laikų moralinę būklę, kuri daugelio širdyse sunaikino užuojautą.
Bet mes vis dar galime rasti progų parodyti gailestį. Gal galėtume pasisiūlyti padėti savo kaimynams? O gal yra ligonių, kuriuos aplankytume? Gal galėtume paguosti tuos, kurie prislėgti, kaip patariama: „Padrąsinkite liūdinčiuosius, palaikykite silpnuosius“? (1 Tesalonikiečiams 5:14, Brb red.)
Gailestis gali padėti mums ne taip griežtai reaguoti, kai matome kitų klaidas. Mums sakoma: „Tebūna toli nuo jūsų visokie šiurkštumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai su visomis piktybėmis. Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus“ (Efeziečiams 4:31, 32).
Gailestis padės mums vengti polinkio piktnaudžiauti valdžia. Biblijoje sakoma: „Apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu“ (Kolosiečiams 3:12). Nusižeminimas padeda įsijausti į padėtį tų, kuriems vadovaujame. Būti gailestingam reiškia būti nuolankiam ir supratingam, — ne tokiam, kuriam neįmanoma įtikti. Našumo siekimas nėra priežastis elgtis su žmonėmis kaip su kokios mašinos sraigteliais. Šeimose užjaučiantys vyrai irgi atsimena, kad jų žmonos yra silpnesni indai (1 Petro 3:7, Brb red.). Mąstydami apie Jėzaus gailestingumo pavyzdį, galėsime parodyti jį visais šiais atvejais.
Kadangi savo žemiškos tarnybos metu Jėzus taip užjautė žmones, galime būti tikri, kad ir dabar, ir ateityje jis bus gailestingas Valdovas. 72-ojoje psalmėje apie jį pranašiškai sakoma: „Tegul gins jis tautos varguolių teises, gelbės beturčių vaikus ir sunaikins prispaudėją. Jis viešpataus nuo jūros iki jūros ir nuo upės iki žemės pakraščių. Jis pasigailės vargšų ir beturčių ir jų gyvybes išgelbės“ (Psalmių 72:4, 8, 13, Brb red.).
Dievo Žodis pranašauja: „Jis teisingai teis beturčius ir bešališkai krašto romiuosius. ... Jis... nužudys nedorėlį.“ Po nurodymo, kaip net kai kurie žiaurūs, beširdžiai žmonės pakeis savo kelius, pranašystėje toliau sakoma: „Niekas nekenks ir nežudys mano šventame kalne. Kaip vanduo pripildo jūrą, taip žemė bus pilna Viešpaties pažinimo“ (Izaijo 11:4-9, Brb red.). Šioje pranašystėje kalbama ne apie ką kita, o apie pasaulinę žmonių visuomenę, kuri pažįsta Jehovą ir imituoja jo gailestingumą!