„Padarėme, ką turėjome padaryti“

PAPASAKOJO DŽORDŽAS KAUČAS

Po mūsų rytmetinės tarnybos per namus mano partneris išvyniojo porą sumuštinių. Kai baigėme užkandžiauti, aš išsitraukiau cigaretę užsirūkyti. „Ar tu seniai tiesoje?“ — paklausė jis. „Praėjusį vakarą pirmąkart buvau sueigoje“ — atsakiau jam.

GIMIAU 1917 metų kovo 3-iąją viename ūkyje, maždaug už 50 kilometrų nuo Pitsbergo (JAV, Pensilvanijos valstija), netoli Avonmoro miestelio. Tėvų namuose, be manęs, augo dar keturi broliai ir sesuo.

Mes nebuvome auklėjami labai religingai. Vienu metu mano tėvai lankė bažnyčią, bet vėliau, kai buvome dar maži, nustojo. Tačiau tikėjome esant Kūrėją ir mūsų šeima laikėsi pagrindinių Biblijos principų.

Geriausia, ko išmokė tėvai, — atsakomybės, tai yra nebijoti imtis pareigų ir jas atlikti. To reikėjo visame ūkininko gyvenime. Bet mes gyvenome ne vien darbu. Džiaugdavomės sveiku poilsiu: žaisdavome krepšinį ir beisbolą, jodinėdavome, plaukiodavome. Nors tais laikais pinigų stigo, gyventi ūkyje buvo gera. Lankėme pradinę mokyklą, kur visi mokiniai sėdėjo vienoje klasėje; vidurinį mokslą ėjome mieste.

Kartą vakare vaikštinėjome mieste su draugu. Iš vieno namo išėjo daili mergaitė ir pasisveikino su mano draugu. Taip jis supažindino mane su Ferne Pru. Jos namas buvo toje pačioje gatvėje kaip ir mūsų mokykla. Dažnai eidamas pro šalį, matydavau triūsiančią Fernę. Matyt, ji buvo stropi ir tai man patiko. Mudu labai susidraugavome ir pamilome vienas kitą, o 1936-ųjų balandį susituokėme.

Sužinau Biblijos tiesą

Dar prieš man gimstant, mieste gyveno senyva moteris, žmonių nemėgiama dėl savo religijos. Mano mama ją aplankydavo šeštadieniais eidama į miestą apsipirkti. Mama tvarkydavo jos namus ir darydavo kitas paslaugas iki pat jos mirties. Manau, Jehova palaimino mamą dėl jos gerumo tai moteriai — Biblijos Tyrinėtojai (taip tada vadinosi Jehovos Liudytojai).

Po kurio laiko netikėtai mirė jaunutė mano tetos dukra. Teta nesusilaukė iš bažnyčios daug paguodos, bet ją nuramino viena kaimynė, Biblijos Tyrinėtoja. Ji paaiškino, kas atsitinka, kai žmogus miršta (Jobo 14:13-15; Ekleziasto 9:6, 11). Tai buvo didelis paguodos šaltinis. O teta apie prikėlimo viltį papasakojo mano mamai. Žinia sudomino mamą, nes jos tėvai mirė, kai ji buvo maža, ir jai rūpėjo, kas atsitinka sulig žmogaus mirtimi. Tas atvejis primena man, kaip svarbu visokiomis progomis liudyti neformaliai.

Ketvirtajame dešimtmetyje mama pradėjo klausytis sekmadienio rytą per radiją transliuojamų Džozefo F. Rezerfordo, tuometinio Sargybos bokšto Biblijos ir traktatų bendrijos prezidento, kalbų. Tuo metu Liudytojai taip pat pradėjo skelbti per namus ten, kur mes gyvenome. Jie pastatydavo nešiojamąjį patefoną mūsų kieme po pavėsingu medžiu ir leisdavo plokšteles su brolio Rezerfordo kalbomis. Jos ir žurnalai Sargybos bokštas bei „Aukso amžius“ (dabar Atsibuskite!) kėlė mamai domėjimąsi.

Po keleto metų, 1938-aisiais, Sargybos bokšto prenumeratoriams buvo išsiuntinėti atvirlaiškiai, kviečiantys į specialią sueigą viename nuosavame name, maždaug už 25 kilometrų. Mama norėjo ten vykti, todėl mudu su Ferne bei dviem mano broliais ją lydėjome. Maždaug dvylikai susirinkusiųjų kalbas pasakė Jehovos Liudytojų keliaujantieji prižiūrėtojai Džonas Butas ir Čarlsas Hesleris. Paskui jie bandė suburti grupę žmonių eiti skelbti kitą rytą. Savanorių nebuvo, todėl brolis Hesleris pasirinko mane ir paklausė: „Ar nenorėtumei eiti su mumis?“ Aš nė nežinojau gerai, ką jie ruošiasi daryti, bet pagalvojau, kad reikėtų jiems padėti.

Mudu lankėmės po namus maždaug iki pietų, o paskui brolis Hesleris išvyniojo porą sumuštinių. Prisėdome ant bažnyčios laiptų ir ėmėme užkandžiauti. Kai išsitraukiau cigaretę, brolis Hesleris ir sužinojo, jog aš vieną kartą tebuvau sueigoje. Tą patį vakarą jis paklausė, ar negalėtų pavakarieniauti pas mus, ir paprašė pakviesti kaimynus pasikalbėti kokia nors Biblijos tema. Po vakarienės jis studijavo su mumis Bibliją ir pasakė kalbą maždaug dešimčiai susirinkusiųjų. Jis priminė, kad Biblijos studijos turi vykti kas savaitę. Mūsų kaimynai su tuo nesutiko, bet mudu su Ferne ėmėme kiekvieną savaitę studijuoti Bibliją namuose.

Darome pažangą tiesos kelyje

Netrukus abu su Ferne susiruošėme skelbti. Mudu sėdėjome ant galinės automobilio sėdynės ir ką tik buvome užsirūkę, kai mano brolis pasisuko į mus ir pasakė: „Neseniai sužinojau, kad Liudytojai nerūko.“ Fernė tuoj pat išmetė cigaretę pro langą; savąją aš pabaigiau rūkyti. Nors mudviem patiko rūkyti, bet daugiau niekada neėmėme cigarečių.

Abu su Ferne krikštijomės 1940 metais; paskui vienoje sueigoje studijavome straipsnį, skatinantį tarnauti pionieriais — taip vadina visalaikius skelbėjus. Grįžtant namo, vienas brolis paklausė: „Kodėl judviem su Ferne nepradėti tarnauti pionieriais? Juk niekas jums nekliudo?“ Mudu neprieštaravome ir pasisiūlėme tarnauti. Savo darbovietėje pranešiau, kad po 30 dienų išeinu, ir mudu ėmėme ruoštis tarnauti pionieriais.

Mes susitarėme su Sargybos bokšto bendrija, kur tarnausime, ir išvykome į Baltimorę (Merilendo valstija). Čia pionierių namuose už kambarį bei maitinimą reikėjo mokėti 10 dolerių per mėnesį. Mudu turėjome truputį santaupų ir manėme, kad jų visiškai pakaks iki Armagedono (Apreiškimas 16:14, 16). Be to, abu visada buvome tikri, kad Armagedonas čia pat. Todėl pradėję pionierišką tarnybą, pardavėme savo namą ir nebekūrėme jokių planų.

Baltimorėje tarnavome pionieriais nuo 1942 iki 1947 metų. Visą tą laiką jautėme didelį priešiškumą Jehovos Liudytojų veiklai. Kartais paprašydavome ko nors pavėžėti iki Biblijos studijuotojo namų, užuot važiavę savo automobiliu. Taip darėme dėl to, kad kas nors nepradurtų mūsų automobilio padangų. Niekam nepatinka toks nusistatymas, bet mes visada džiaugėmės lauko tarnyba. Iš tikrųjų mudu buvome nusiteikę visokiems netikėtumams Viešpaties darbe.

Gan greit išleidome visas santaupas. Mūsų automobilio padangos sudilo, rūbai bei avalynė susidėvėjo. Du ar tris kartus ilgai sirgome. Nelengva buvo tęsti darbą toliau, bet mes niekada nesiruošėme jo nutraukti. Mudu nė neužsimindavome apie tai. Atsisakėme visko kas nebūtina, kad liktume pionieriškame darbe.

Paskyrimas kitur

1947 metais dalyvavome kongrese, vykusiame Los Andžele (Kalifornijos valstija). Ten aš ir mano brolis Viljamas gavome paskyrimus į keliaujamąjį darbą: lankyti ir stiprinti susirinkimus. Tuomet mūsų nemokė dirbti to darbo. Mes tiesiog išvykome pagal paskyrimus. Septynerius metus drauge su Ferne tarnavome Ohajo, Mičigano, Indianos, Ilinojaus ir Niujorko valstijose. 1954 metais mudu pakvietė į misionierių mokyklą — tai buvo 24-oji Gileado klasė. Fernė ten susirgo poliomielitu. Laimei, ji greit pasveiko ir mus paskyrė į keliaujamąjį darbą Niujorko bei Konektikuto valstijose.

Tarnaujant Stamforde (Konektikuto valstija), tuometinis Sargybos bokšto bendrijos prezidentas Natanas H. Noras pakvietė mus praleisti savaitgalį su juo ir jo žmona Odre. Per vakarienę jie pavaišino mus skaniu pjausniu su garnyru. Mes buvome pažįstami anksčiau ir, gerai žinodamas brolio Noro būdą, buvau tikras, kad jis pasikvietė mus ne vien pabendrauti bei pavakarieniauti, o dar dėl kažko. Tą vakarą jis paklausė manęs: „Ar nenorėtumėte būti Betelyje?“

„Tiesiog nežinau; nieko nenusimanau apie Betelio gyvenimą“, — atsakiau.

Keletą savaičių pagalvoję, mes pasakėme broliui Norui, kad sutinkame būti ten, kur jis nori. Kitą savaitę gavome kvietimą pradėti tarnybą Betelyje nuo 1957 metų balandžio 27-osios — mūsų vedybų 21 sukaktuvių dieną.

Pačią pirmąją dieną Betelyje brolis Noras aiškiai pasakė, ko tikisi iš manęs. Jis tarė man: „Tu jau nebe rajono tarnas, o Betelio darbuotojas. Tai svarbiausias tavo darbas ir mes norime, kad savo laiką bei jėgas skirtumei taikyti tam, ką išmoksti Betelyje. Norime, kad liktumei čia.“

Prasmingas Betelio gyvenimas

Pirmiausia mane paskyrė į Žurnalų prenumeratos ir siuntimo skyrių. Vėliau, maždaug po trejeto metų, brolis Noras pasivadino mane į savo kabinetą. Jis pasakė, kad iš tikrųjų aš pakviestas į Betelį tarnauti namų prižiūrėtoju. Brolis nurodė tiesiai: „Tu vadovausi Betelio Namų skyriui.“

Vadovaudamas Namų skyriui Betelyje prisimindavau tėvų pamokymus, kai gyvenau ūkyje. Betelio namai yra daug kuo panašūs į tvarkingą šeimos ūkį. Čia turi būti skalbiami rūbai, ruošiamas maistas, plaunami indai, klojamos lovos ir panašiai. Namų tarnyba stengiasi, kad Betelis būtų patogi gyvenamoji vieta ir žmogus jaustųsi jame kaip savo namuose.

Manau, kad šeimos gali daug ko pasimokyti iš Betelio gyvenimo. Mes keliamės anksti rytą ir pradedame savo dieną dvasingai — aptariame tai dienai parinktą Biblijos citatą. Iš mūsų tikimasi stropaus darbo ir nuosaikaus, bet veiklaus gyvenimo būdo. Betelis — ne vienuolynas, kaip mano kai kurie žmonės. Mes daug padarome, nes laikomės tvarkaraščio. Daugelis sako, kad tai, ko jie išmoko čia, vėliau pravertė jiems atliekant pareigas šeimoje bei krikščionių susirinkime.

Atėję į Betelį jauni vyrai bei moterys gali būti paskirti valyti, skalbti arba dirbti spaustuvėje. Pasaulio požiūriu, toks fizinis darbas yra žeminantis ir menkina mūsų orumą. Tačiau Betelyje tarnaujantys jaunuoliai supranta, kad toks darbas būtinas geram ir laimingam šeimos gyvenimui palaikyti.

Pasaulis taip pat gali propaguoti idėją, jog tikroji laimė neįmanoma neturint aukštos padėties bei prestižo. Tai netiesa. Kai dirbame paskirtą darbą, mes ‛darome, ką turime daryti’, ir susilaukiame Jehovos palaimų (Luko 17:10). Tikras pasitenkinimas ir laimė būna tik tada, kai nepamirštame savo triūso tikslo — vykdyti Jehovos valią bei remti Karalystės interesus. Turėdami tokį požiūrį, bet kokį paskirtą darbą laikysime džiugiu ir mielu.

Privilegija dalyvauti plėtros darbuose

1942 metais Klivlendo (Ohajo valstija) kongrese, kai iki mūsų tarnybos Betelyje buvo likę daugiau kaip dešimt metų, brolis Noras pasakė kalbą „Ar galima ilgalaikė taika?“ Jis paaiškino, jog tuo metu vykęs Antrasis pasaulinis karas baigsis ir taikos laikotarpiu bus galimybė plėsti skelbimo veiklą. 1943 metais buvo įkurta Gileado mokykla ruošti misionierius ir Teokratinės tarnybos mokykla lavinti brolius viešai kalbėti. Taip pat buvo rengiami dideli kongresai. Ypač garsūs buvo šeštojo dešimtmečio kongresai Niujorko Jankių stadione. Per tuos kongresus 1950 ir 1953 metais aš padėjau įrengti didžiulį kempingą, kuriame aštuonioms dienoms apsigyveno dešimtys tūkstančių žmonių.

Po tų kongresų, įskaitant didžiausią iš jų, vykusį 1958 metais, labai pagausėjo Karalystės skelbėjų. Tai turėjo tiesioginės įtakos mūsų darbui Betelyje. Septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntojo pradžioje labai pritrūkome vietos bei kambarių darbuotojams. Kad sutalpintume didėjančią šeimą, reikėjo daugiau kambarių, virtuvių bei valgyklų.

Brolis Noras paprašė spaustuvės prižiūrėtojo brolio Makso Larsono ir manęs paieškoti tinkamų naujų pastatų. 1957 metais, kai atėjau į Betelį, mūsų maždaug 500 žmonių šeima gyveno viename dideliame pastate. Bet metams bėgant Bendrija nupirko ir rekonstravo tris didelius viešbučius (Tauersą, Stendišą ir Bosertą) bei keletą mažesnių gyvenamųjų pastatų. 1986 metais Bendrija nupirko sklypą, kuriame kadaise stovėjo viešbutis Margaret, ir ten esantį puikų naują namą įrengė gyventi 250-iai asmenų. Vėliau, šio dešimtmečio pradžioje, buvo pastatytas 30 aukštų gyvenamasis namas dar 1000 darbuotojų. Dabar Bruklino Betelis gali sutalpinti ir pamaitinti daugiau kaip 3300 mūsų šeimos narių.

Taip pat buvo nupirktas sklypas Volkile (Niujorko valstija), maždaug už 160 kilometrų nuo Bruklino Betelio. Per keletą metų, pradedant nuo septintojo dešimtmečio pabaigos, buvo pastatyti gyvenamieji namai ir didelė spaustuvė. Dabar ten gyvena ir dirba maždaug 1200 Betelio šeimos narių. 1980 metais imta ieškoti maždaug 250 hektarų žemės sklypo arčiau Niujorko, kur būtų patogus susisiekimas. Vienas nekilnojamo turto agentas nusijuokė ir pasakė: „Kur jūs rasite tokį sklypą? Tai tiesiog neįmanoma.“ Tačiau kitą rytą jis paskambino ir tarė: „Aš suradau jums sklypą.“ Šiandieną tai — Sargybos bokšto mokomasis centras Patersone (Niujorko valstija). Čia veikia įvairios mokyklos ir gyvena daugiau kaip 1300 asmenų.

Ko aš išmokau

Aš supratau, kad geras prižiūrėtojas yra tas, kuris semiasi vertingų žinių iš kitų. Dauguma mano, kaip Betelio prižiūrėtojo, sumanymų buvo paremti kitų nuomone.

Kai atėjau į Betelį, daugelis buvo vyresni nei aš šiandieną. Dauguma jų jau mirė. Kas pakeičia tuos, kurie pasensta ir miršta? Ne visada gabiausieji. Tai būna žmonės, kurie ištikimai dirba.

Kita didelė vertybė yra gera žmona. Mano brangi žmona Fernė man labai padeda atlikti teokratines užduotis. Vyro pareiga yra pasirūpinti, kad žmonai būtų džiugu tarnauti pagal paskyrimą. Aš stengiuosi suruošti ką nors tokio, kas mudviem patinka. Tai nėra kas nors brangaus, bet tiesiog gyvenimo paįvairinimas. Nuo vyro pastangų priklauso žmonos laimė. Jų kartu leidžiamas laikas yra vertingas ir greit pralekia, todėl vyrui reikia padaryti jį malonų.

Esu laimingas, kad gyvenu paskutinėmis dienomis, apie kurias kalbėjo Jėzus. Tai pats nuostabiausias laikas per visą žmonijos istoriją. Mes stebime ir savo tikėjimo akimis matome, kaip Viešpats leidžia plėtotis savo organizacijai ruošdamas ją pažadėtam naujajam pasauliui. Prisimenu savo gyvenimą Jehovos tarnyboje ir suprantu, kad Jehova, o ne žmonės vadovauja šiai organizacijai. Mes esame tik jo tarnai. Tad visada turime laikytis jo vadovavimo. Kai jis nurodo, ką daryti, mums reikia paklusti ir darbuotis.

Glaudžiai bendradarbiaukite su organizacija ir tikėkite — jūsų gyvenimas bus pilnavertis ir laimingas. Ką bedarytumėte — ar tarnautumėte pionieriais, rajono prižiūrėtojais, susirinkimo skelbėjais, beteliečiais, ar misionieriais — laikykitės duotų nurodymų ir vertinkite paskirtą užduotį. Džiaukitės kiekviena savo užduotimi ir kasdieniu triūsu Jehovos tarnyboje. Kartais jūs pavargsite ir gal būsite perkrauti darbu arba nusiminę. Tuomet prisiminkite, kodėl pasiaukojote Jehovai. Vykdyti jo, o ne savo valią.

Nebuvo dienos, kad nesidžiaugčiau savo triūsu. Kodėl? Visiškai atsiduodami Jehovai, jaučiame pasitenkinimą, nes žinome, kad „padarėme, ką turėjome padaryti“.

[Iliustracija 19 puslapyje]

Žurnalų prenumeratos skyrius

[Iliustracija 19 puslapyje]

Kempingas, 1950 metai

[Iliustracija 19 puslapyje]

Tarnaujame pionieriais Baltimorėje 1946 metais

[Iliustracija 19 puslapyje]

Drauge su Ferne kempinge 1950 metais

[Iliustracija 22 puslapyje]

Su Odre ir Natanu Norais

[Iliustracija 23 puslapyje]

Sargybos bokšto mokomasis centras Patersone (Niujorko valstija)

[Iliustracija 24 puslapyje]

Su Ferne dabar