Timotiejus — „tikras sūnus tikėjime“

TIMOTIEJUS buvo palyginti jaunas, kai krikščionių apaštalas Paulius išsirinko jį bendražygiu. Taip prasidėjo 15 metų trukęs bendradarbiavimas. Santykiai tarp tų dviejų krikščionių buvo tokie, kad Paulius pavadino Timotiejų „savo mylimu ir ištikimu sūnumi Viešpatyje“ bei „tikru sūnumi tikėjime“ (1 Korintiečiams 4:17; 1 Timotiejui 1:2).

Už ką Paulius taip mylėjo Timotiejų? Kaip jaunuolis tapo tokiu brangiu draugu? Ko naudingo galime pasimokyti iš įkvėptų pasakojimų apie Timotiejaus veiklą?

Išrinktas Pauliaus

Paulius susipažino su jaunu mokiniu Timotiejumi lankydamasis Listroje (dabartinė Turkija) per savo antrąją misionierišką kelionę maždaug 50 m. e. m. Tada Timotiejus galėjo būti dvidešimties metų ar truputį vyresnis; Listros krikščionys gražiai liudijo apie jį (Apaštalų darbai 16:1–3). Jaunuolio elgesys derinosi su jo vardo reikšme — „teikiantis garbę Dievui“. Senelė Loidė ir motina Eunikė mokė Timotiejų Šventojo Rašto nuo vaikystės (2 Timotiejui 1:5; 3:14, 15). Jos, matyt, priėmė krikščionybę, kai Paulius prieš porą metų pirmą kartą buvo atvykęs jų miestan. Dabar veikiant šventajai dvasiai tam tikros pranašystės rodė, kokia bus Timotiejaus ateitis (1 Timotiejui 1:18). Tuo vadovaudamiesi, Paulius bei kiti vyresni susirinkimo vyrai uždėjo rankas ant jaunuolio ir taip paskyrė jį ypatingai tarnybai, o apaštalas išsirinko jį misionieriškų kelionių palydovu (1 Timotiejui 4:14; 2 Timotiejui 1:6).

Timotiejus, netikinčio graiko sūnus, buvo neapipjaustytas. Šito, žinoma, jau nebuvo reikalaujama iš krikščionių. Tačiau nenorėdamas papiktinti tų žydų, kuriuos teks lankyti, Timotiejus sutiko, kad būtų padaryta tokia skausminga procedūra (Apaštalų darbai 16:3).

Ar iki tol Timotiejus buvo laikomas žydu? Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad, remiantis rabinų taisyklėmis, „vaikų, gimusių iš mišrios santuokos, tautybė buvo nustatoma pagal motiną, o ne pagal tėvą“. Tai yra „žydė gimdo žydus“. Tačiau rašytojas Š. Kohenas abejoja, ar ši „rabinų taisyklė jau galiojo pirmajame m. e. amžiuje“ ir ar jos laikėsi Mažosios Azijos žydai. Pasitelkęs istorinius įrodymus, jis teigia, kad nežydui vedus izraelitę „vaikai buvo laikomi izraelitais tik tuo atveju, jei šeima gyveno tarp izraelitų. Kilmė pagal motiną galiojo tik motinos šalyje. Jei izraelitė iškeliaudavo pas savo svetimtautį vyrą, jos vaikai nebuvo laikomi žydais“. Bet kuriuo atveju mišri Timotiejaus kilmė galėjo praversti skelbimo veikloje. Jam neturėjo kilti problemų nei su žydais, nei su nežydais ir jis galėjo būti jų tarpininku.

Pauliaus apsilankymas Listroje pakeitė Timotiejaus gyvenimą. Jaunuolis, trokštantis būti šventosios dvasios vadovaujamas ir nuolankiai bendradarbiauti su krikščionių vyresniaisiais, susilaukė didelių palaimų ir tarnybos privilegijų. Galbūt Timotiejus tuo metu dar nežinojo, kad vėliau Pauliaus nurodymu vykdys svarbias teokratines užduotis ir iškeliaus toli nuo namų, net į Romą — imperijos sostinę.

Timotiejus rūpinasi Karalystės interesais

Iš negausių Rašto pranešimų apie Timotiejaus veiklą žinome, kad jis daug keliavo rūpindamasis Karalystės interesais. Per pirmąją savo kelionę su Pauliumi ir Silu 50 m. e. m. jis perėjo Mažąją Aziją ir pateko į Europą. Čia jis skelbė Filipuose, Tesalonikoje ir Berėjoje. Kai Paulius dėl persekiojimų pasitraukė į Atėnus, Timotiejus ir Silas buvo palikti Berėjoje prižiūrėti įsikūrusią mokinių grupę (Apaštalų darbai 16:6—17:14). Vėliau Paulius pasiuntė Timotiejų į Tesaloniką stiprinti naują susirinkimą. Kai Paulius susitiko su Timotiejumi Korinte, šis skleidė čia gerąją naujieną (Apaštalų darbai 18:5; 1 Tesalonikiečiams 3:1–7).

Rašte nepasakyta, ar ilgai Timotiejus gyveno Korinte (2 Korintiečiams 1:19). Apie 55 m. e. m. Paulius, matyt, jį vėl pasiuntė į tą miestą, gavęs nerimą keliančių žinių apie ten susidariusią padėtį (1 Korintiečiams 4:17; 16:10). Paskui Timotiejus drauge su Erastu buvo pasiųstas iš Efezo į Makedoniją. O kai Paulius rašė romiečiams iš Korinto, Timotiejus vėl buvo su juo (Apaštalų darbai 19:22; Romiečiams 16:21).

Timotiejus bei kiti broliai kartu su Pauliumi paliko Korintą šiam iškeliaujant į Jeruzalę ir lydėjo apaštalą bent iki Troadės. Ar Timotiejus vyko iki pat Jeruzalės, neaišku. Tačiau jis paminėtas trijų laiškų, Pauliaus rašytų iš Romos kalėjimo maždaug 60—61 m. e. m., įžangojea (Apaštalų darbai 20:4; Filipiečiams 1:1; Kolosiečiams 1:1; Filemonui 1). Paulius rengėsi pasiųsti Timotiejų iš Romos į Filipus (Filipiečiams 2:19). Pauliui išėjus iš kalėjimo, Timotiejus, apaštalo paprašytas, pasiliko Efeze (1 Timotiejui 1:3).

Pirmojo amžiaus kelionės nebuvo nei lengvos, nei patogios, todėl Timotiejus tikrai girtinas dėl savo ryžto daug keliauti susirinkimų labui. (Žiūrėk Sargybos bokšto 1996 m. rugpjūčio 15 d. numerį, p. 29, rėmelis.) Apžvelkime tik vieną iš Timotiejaus kelionių ir suvoksime, koks jis buvo.

Ką sužinome apie Timotiejų

Timotiejus buvo su Pauliumi Romoje, kai įkalintas apaštalas persekiojamiems Filipų krikščionims rašė: „Aš turiu Viešpatyje Jėzuje viltį netrukus pasiųsti pas jus Timotiejų, kad būčiau paguostas, sužinojęs, kaip jums sekasi. Mat aš neturiu nė vieno kito tokio, kuris taip nuoširdžiai jumis rūpintųsi. Visi kiti ieško ne Jėzaus Kristaus, bet savo naudos. O apie jo ištikimybę jūs žinote, nes skelbiant Evangeliją jis man tarnavo kaip sūnus tėvui“ (Filipiečiams 1:1, 13, 28–30; 2:19–22, Brb red.).

Čia pabrėžiamas Timotiejaus rūpinimasis bendratikiais. Jei jis keliavo ne laivu, jam reikėjo 40 dienų žygiuoti pėsčiomis iš Romos į Filipus, trumpai plaukti per Adrijos jūrą ir vėl žingsniuoti 40 dienų atgal į imperijos sostinę. Timotiejus buvo pasiryžęs viskam norėdamas pasitarnauti savo broliams bei seserims.

Nors Timotiejus pajėgė daug keliauti, kartais jo sveikata sušlubuodavo. Atrodo, jis sirgo skrandžio liga ir buvo varginamas „dažnų negalavimų“ (1 Timotiejui 5:23). Tačiau jis negailėjo savęs dėl gerosios naujienos. Tad suprantama, kodėl Paulius artimai su juo bendravo!

Pauliaus globojamas ir drauge su juo tarnaudamas, Timotiejus tikriausiai išsiugdė tokių savybių kaip šis apaštalas. Todėl Paulius ir pasakė jam: „Tu pasekei mano mokymu, gyvenimo būdu, sumanymais, tikėjimu, ištverme, meile, kantrybe, persekiojimais, kančiomis, kurios mane ištiko Antiochijoje, Ikonijuje, Listroje. O kokių tik persekiojimų man neteko iškęsti!“ Timotiejus liejo ašaras drauge su Pauliumi, buvo minimas jo maldose ir šalia jo vergavo Karalystės interesams (2 Timotiejui 1:3, 4; 3:10, 11).

Paulius drąsino Timotiejų sakydamas, kad ‛tegul niekas neniekina jo jaunystės’. Iš tų žodžių galima spėti, kad Timotiejus buvo šiek tiek drovus ir nesiryždavo rodyti savo autoriteto (1 Timotiejui 4:12; 1 Korintiečiams 16:10, 11). Tačiau jis sugebėjo tarnauti savarankiškai ir Paulius nedvejodamas siųsdavo jį su atsakingomis užduotimis (1 Tesalonikiečiams 3:1, 2). Kai Paulius suprato, jog Efezo susirinkimui reikia tvirtos teokratinės priežiūros, jis paprašė Timotiejų pasilikti ten ir „įsakyti kai kuriems, kad jie nemokytų klaidingų mokslų“ (1 Timotiejui 1:3). Nors Timotiejus turėjo daug pareigų, tačiau buvo kuklus. O drovumas jam nekliudė būti drąsiam. Pavyzdžiui, jis atkeliavo į Romą padėti Pauliui, kai šis buvo teisiamas dėl savo tikėjimo. Matyt, dėl to paties ir Timotiejui kurį laiką teko kalėti (Žydams 13:23).

Be abejo, Timotiejus daug ko išmoko iš Pauliaus. Apaštalo pagarba savo bendradarbiui akivaizdi iš dviejų įkvėptų jam adresuotų laiškų, esančių Krikščionių Graikiškuosiuose Raštuose. Apie 65 m. e. m. Paulius, žinodamas, jog neišvengiamai artėja kankinio mirtis, dar sykį pakvietė Timotiejų (2 Timotiejui 4:6, 9). Rašte nepasakyta, ar Timotiejui pavyko pasimatyti su Pauliumi prieš jo mirtį.

Būk pasiruošęs tarnauti!

Daug ko galime pasimokyti iš puikaus Timotiejaus pavyzdžio. Jam buvo labai naudinga bendrauti su Pauliumi: iš drovaus jaunuolio jis pasidarė prižiūrėtoju. Ir nūdien tokia draugystė gali būti labai vertinga krikščionių jaunimui. Atsidėdami Jehovos tarnybai, jie nuveiktų gausybę svarbaus darbo (1 Korintiečiams 15:58). Jie gali tarnauti pionieriais, tai yra visalaikiais skelbėjais, savo susirinkime arba ten, kur trūksta Karalystės žinios skleidėjų. Misionieriška veikla svetur arba tarnyba pagrindiniame Sargybos bokšto bendrijos biure ar kuriame nors filiale yra vienas iš daugelio jų laukiančių darbų. Be abejo, visi krikščionys rodo tokią pat kaip Timotiejus dvasią, jei tarnauja Jehovai iš visos širdies.

Ar trokšti toliau augti dvasiškai ir būti naudingas Jehovos organizacijai, kokią tik užduotį jis tau paskirtų? Jei taip, tai triūsk kaip Timotiejus. Būk pasiruošęs tarnauti pagal išgales kur tik prireiktų. Kas žino, kokios tarnybos privilegijos tavęs dar laukia?

[Išnaša]

[Iliustracija 31 puslapyje]

„Neturiu nė vieno kito tokio“