Viešpaties vakarienė labai reikšminga jums

AR VIEŠPATIES vakarienė svarbi jums ir jūsų ateičiai? Norėdami sužinoti, pirma nustatykime, kuo šis žymus įvykis buvo svarbus pačiam Jėzui Kristui.

Nisano 14-osios vakarą, 33 m. e. m., Jėzus ir 12 apaštalų susirinko aukštutiniame kambaryje Jeruzalėje švęsti kasmetės Paschos. Visiems pavalgius, klastingasis Judas išėjo Jėzaus išduoti. (Jono 13:21, 26-30) Tada likusiems 11 apaštalų Jėzus įvedė „Viešpaties vakarienę“. (1 Korintiečiams 11:20) Ji dar vadinama Minėjimu, nes Jėzus mokiniams nurodė: „Tai darykite mano atminimui.“ Šis įvykis yra vienintelis, privalomas krikščionims minėti. (1 Korintiečiams 11:24)

Daugelyje vietų garbingam žmogui arba įvykiui įamžinti statomas paminklas ar paskiriama minėtina diena. Šiuo atveju Jėzus įsteigė vakarienę — priemonę, padedančią mokiniams išsaugoti didžiai svarbių anos istorinės dienos įvykių atminimą. Šita vakarienė ateities kartoms turėjo priminti nepaprastą reikšmę visko, ką Jėzus tą vakarą darė, ir ypač simbolių. Kokius simbolius jis naudojo, ką jie reiškia? Patyrinėkime Biblijos pasakojimą apie tą 33 m. e. m. vakarą.

Šventoji simbolika

„Paėmęs duonos, jis padėkojo, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: ‘Tai yra mano kūnas [„Tai reiškia mano kūną“, NW], kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui.’“ (Luko 22:19)

Imdamas duoną ir sakydamas „tai reiškia mano kūną“, Jėzus nurodė, kad nerauginta duona vaizduoja, arba simbolizuoja, jo nenuodėmingą fizinį kūną, atiduodamą „už pasaulio gyvybę“. (Jono 6:51) Nors daugelyje Biblijos vertimų šitie žodžiai skamba „tai yra [graikiškai estin] mano kūnas“, Tejerio žodyne Greek-English Lexicon of the New Testament sakoma, jog šis veiksmažodis dažnai reiškia „nurodyti, pažymėti, turėti reikšmę“ — kitaip sakant, vaizduoti, simbolizuoti. (Mato 26:26, NW, išnaša)

Tas pats kalbant ir apie vyno taurę. Jėzus pasakė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora [„reiškia naująją sandorą“, NW] mano kraujyje, kuris už jus išliejamas.“ (Luko 22:20)

Mato evangelijoje rašoma, jog apie taurę Jėzus nurodė: „Tai yra mano kraujas [„tai reiškia mano kraują“, NW], Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti.“ (Mato 26:28) Vyno taurę Jėzus naudojo kaip savo kraujo įvaizdį, arba simbolį. Dievo Sūnaus pralietas kraujas turėjo būti „naujosios sandoros“ pamatas dvasia pateptiesiems mokiniams — būsimiems karaliams ir kunigams, valdysiantiems su juo danguje. (Jeremijo 31:31-33; Jono 14:2, 3; 2 Korintiečiams 5:5; Apreiškimo 1:5, 6; 5:9, 10; 20:4, 6)

Vynas taip pat primena, kad Jėzus praliejo kraują „nuodėmėms atleisti“ — taip atvėrė dalininkams kelią paveldėti su juo gyvenimą danguje. Žinoma, tik turintieji šį pašaukimą — jų skaičius ribotas — per Minėjimą ragauja duonos ir vyno. (Luko 12:32; Efeziečiams 1:13, 14; Hebrajams 9:22; 1 Petro 1:3, 4)

O kaip su tais Jėzaus sekėjais, kurie nėra naujojoje sandoroje? Būdami Viešpaties „kitos avys“, jie nevaldys su Kristumi danguje, o džiaugsis amžinuoju gyvenimu žemėje, paverstoje rojumi. (Jono 10:16; Luko 23:43; Apreiškimo 21:3, 4) „Milžiniška minia“ tų ištikimų krikščionių, ‘tarnaujančių Dievui dieną naktį’, Viešpaties vakarienėje yra pagarbūs stebėtojai. Jų žodžiai ir darbai byloja: „Išgelbėjimas — iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!“ (Apreiškimo 7:9, 10, 14, 15)

Kiek dažnai?

„Tai darykite mano atminimui.“ (Luko 22:19)

Kiek dažnai reikia rengti Minėjimą laikantis nurodymo prisiminti Kristaus mirtį? Jėzus konkrečiai to nepasakė. Viešpaties vakarienę jis įvedė nisano 14-ąją, per Paschą, izraelitų švenčiamą kiekvienais metais. Akivaizdu: Jėzus turėjo omenyje, kad taip pat reikia švęsti ir Minėjimą. Kaip izraelitai kasmet minėdavo išlaisvinimą iš Egipto vergijos, taip krikščionys kasmet prisimena išvadavimą iš nuodėmės ir mirties. (Išėjimo 12:11, 17; Romiečiams 5:20, 21)

Paprotys pažymėti reikšmingą datą kartą metuose nėra naujas. Kada sutuoktiniai švenčia vestuvių jubiliejų ar tauta mini svarbų šalies istorijos įvykį? Paprastai sykį per metus, tos sukakties dieną. Įdomu, kad keletą šimtmečių po Kristaus daug tariamųjų krikščionių buvo vadinami kvartodecimanais [keturioliktininkais], nes minėdavo Jėzaus mirtį kasmet nisano 14-ąją.

Apeigos paprastos, bet labai prasmingos

Apaštalas Paulius paaiškino, kad švęsdami Viešpaties vakarienę Jėzaus mokiniai ‘skelbs Viešpaties mirtį’. (1 Korintiečiams 11:26) Taigi šis minėjimas sutelkia dėmesį į tai, kokia svarbi Jėzaus mirtis įgyvendinant Dievo tikslą.

Likdamas iki galo atsidavęs Jėzus Kristus gynė Jehovą Dievą kaip išmintingą ir mylintį Kūrėją, teisų Visavaldį. Šėtono kalbos nepasitvirtino: Jėzus, skirtingai nuo Adomo, įrodė, jog žmonės gali likti ištikimi Dievui net žiauriai persekiojami. (Jobo 2:4, 5)

Per Viešpaties vakarienę su dėkingumu prisimename ir pasiaukojamą Jėzaus meilę. Net smarkiai bandomas, Jėzus visiškai pakluso Tėvui. Taip jis galėjo paaukoti savo, tobulo žmogaus, gyvybę kaip atsvarą milžiniškai Adomo nuodėmės kainai. Jis pats paaiškino atėjęs „gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“. (Mato 20:28) Taigi visi tikintys Jėzų gali gauti nuodėmių atleidimą ir amžinąjį gyvenimą, kaip Jehova pradžioje buvo numatęs. (Romiečiams 5:6, 8, 12, 18, 19; 6:23; 1 Timotiejui 2:5, 6)a

Pasirūpindamas žmonijos išgelbėjimu Jehova parodė begalinį gerumą ir neužtarnautą malonę. Biblijoje sakoma: „O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį. Meilė — ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes.“ (1 Jono 4:9, 10)

Kokia gi nuostabi šventė yra Minėjimas! Ji labai paprasta, todėl įmanoma švęsti visur visokiomis aplinkybėmis, bet kartu simboliška, nes reikšmingus dalykus primena daug šimtmečių.

Reikšmė jums

Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pasiaukojama mirtis pačiam Jėzui ir jo Tėvui, Jehovai, kainavo labai daug. Jėzus, tobulas žmogus, nepaveldėjo mirties kaip mes visi. (Romiečiams 5:12; Hebrajams 7:26) Jis būtų galėjęs gyventi amžinai. Prieš jo valią gyvybės nebūtų jam atėmę netgi jėga. Jėzus pasakė: „Niekas neatima [gyvybės] iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu.“ (Jono 10:18)

Jėzus noriai paaukojo savo tobulą gyvybę, „idant mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties valdžią, tai yra velnią, ir išvaduotų tuos, kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją“. (Hebrajams 2:14, 15) Pasiaukojama meilė taip pat akivaizdi iš to, kokiai mirčiai Kristus save pasmerkė. Jis gerai žinojo, kaip bus nukankintas ir nužudytas. (Mato 17:22; 20:17-19)

Minėjimas primena ir apie pačią didžiausią — mūsų dangiškojo Tėvo, Jehovos, — meilę. Kaip sunku buvo jam, „kupinam užuojautos ir gailestingumo“, girdėti ir matyti Jėzų Getsemanės sode ‘šaukiantį ir liejantį ašaras’, žiauriai plakamą, negailestingai kalamą prie stulpo, ir lėtai, kankinamai mirštantį. (Jokūbo 5:11; Hebrajams 5:7; Jono 3:16; 1 Jono 4:7, 8) Mintis apie tai net dabar, po šimtmečių, daugeliui sukelia širdgėlą.

Tik įsivaizduok! Jehova Dievas ir Jėzus Kristus už mus, nusidėjėlius, sumokėjo tokią didelę kainą! (Romiečiams 3:23) Nuodėmingą prigimtį ir netobulumą skausmingai jaučiame kiekvieną dieną. Tačiau pripažindami Jėzaus išperkamąją auką galime melsti Dievą atleidimo. (1 Jono 2:1, 2) Taip įmanoma laisvai kalbėti su Dievu ir turėti gryną sąžinę. (Hebrajams 4:14-16; 9:13, 14) Taip pat puoselėti viltį amžinai gyventi rojumi paverstoje žemėje. (Jono 17:3; Apreiškimo 21:3, 4) Ši ir daugybė kitų palaimų pasiekiamos būtent dėl kilniausio Jėzaus pasiaukojimo.

Dėkingumas už Viešpaties vakarienę

Viešpaties vakarienė, be abejo, yra nuostabi „visa pranokstančios Dievo malonės“ apraiška. Jehovos Dievo parūpinta išperkamoji auka, įmanoma dėl Jėzaus pasiaukojamos meilės, išties „neapsakoma dovana“. (2 Korintiečiams 9:14, 15) Ar toks Dievo per Jėzų Kristų parodytas gerumas nesukelia jums begalinio dėkingumo?

Žinoma, sukelia. Tad nuoširdžiai kviečiame kartu su Jehovos liudytojais švęsti Jėzaus mirties Minėjimą. Šiemet Minėjimas įvyks trečiadienį, balandžio 16-ąją, po saulės laidos. Jehovos liudytojai mielai informuos, kada ir kokioje vietoje bus pažymimas šis svarbus įvykis.

[Išnaša]

[Rėmelis/iliustracijos 6 puslapyje]

„TAI YRA MANO KŪNAS“ AR „TAI REIŠKIA MANO KŪNĄ“?

Kai Jėzus pasakė „Aš esu... vartai“ ir „Aš esu tikrasis vynmedis“, niekas nepagalvojo, kad jis — vartai ir vynmedis tiesiogine prasme. (Jono 10:7, Jr; 15:1; kursyvas mūsų) Taip pat, kai Biblijoje skaitome Jėzaus žodžius: „Ši taurė yra Naujoji Sandora“, nemanome, jog naujoji sandora buvo pati taurė (kursyvas mūsų). Panašiai ir su duona: ji ‘buvo’ Jėzaus kūnas ta prasme, kad reiškė, arba simbolizavo, jo kūną. Todėl viename vertime sakoma: „Tai vaizduoja mano kūną.“ (Luko 22:19, 20, Charles B. Williams)

[Iliustracija 5 puslapyje]

Nerauginta duona bei vynas deramai simbolizuoja Jėzaus nenuodėmingą kūną ir pralietą kraują

[Iliustracija 7 puslapyje]

Minėjimas — tai priminimas apie didžią Jehovos Dievo ir Jėzaus Kristaus meilę