Rebeka — dievobaiminga ir veikli moteris

SAKYKIME, tau duota galimybė išrinkti sūnui žmoną. Kokios norėtum? Kuo ji turėtų pasižymėti? Ar ieškotum žavios, protingos, malonios, darbščios? O gal pirmiausia žiūrėtum į ką kita?

Tokia dilema iškilo ir Abraomui. Jehova buvo žadėjęs palaiminti jo palikuonius per sūnų Izaoką. Remiantis aprašymu, Abraomas jau buvo senas, o jo sūnus — viengungis. (Pradžios 12:1-3, 7; 17:19; 22:17, 18; 24:1) Kadangi palaimos turėjo tekti Izaokui drauge su būsimąja žmona bei vaikais, Abraomas imasi ieškoti sūnui tinkamos sutuoktinės. Visų pirma ji privalo būti Jehovos garbintoja. Kadangi Kanaane, kur gyvena Abraomas, tokių moterų nėra, žvalgytis reikia kitur. Pagaliau išrenkama Rebeka. Kaip ji surandama? Ar tai — dvasinga moteris? Ko pasimokome iš jos pavyzdžio?

Ieško tinkamos moters

Abraomas siunčia vyriausiąjį tarną, tikriausiai Eliezerą, į tolimą Mesopotamiją išrinkti Izaokui nuotakos iš Jehovos garbintojų, Abraomo giminaičių. Užduotis tokia svarbi, kad Eliezeras turi prisiekti, jog neims Izaokui žmona kanaanietės. Primygtinis Abraomo reikalavimas vertas dėmesio. (Pradžios 24:2-10)

Nukeliavęs į Abraomo giminaičių miestą, Eliezeras su dešimčia kupranugarių sustoja prie šulinio. Įsivaizduok! Saulė vakarop, Eliezeras meldžiasi: „Aš stoviu čia, prie šulinio, o miestiečių dukterys antai ateina vandens semtis. Jei mergaitė, kurios paprašysiu: ‘Prašyčiau palenkti savo ąsotį ir duoti man atsigerti’, atsakytų: ‘Gerk, aš ir tavo kupranugarius pagirdysiu’, tebūna ji ta, kurią tu paskyrei savo tarnui Izaokui. Taip aš žinosiu, kad tu parodei ištikimą meilę mano šeimininkui.“ (Pradžios 24:11-14)

Visos vietinės moterys žino, kad ištroškęs kupranugaris gali išgerti labai daug — net iki 100 litrų. Taigi moteris, kuri pasisiūlytų pagirdyti dešimt kupranugarių, turėtų būti uoli darbininkė. Jeigu semtų vandenį viena kitiems stebint ir nepadedant, būtų aišku, jog yra tvirta, kantri, nuolanki, gailinti žmogaus ir gyvulio.

Kas įvyksta? „Vos jam baigus tarti šiuos žodžius, atėjo Rebeka, Abraomo brolio Nahoro žmonos Milkos sūnaus Betuelio duktė, su ąsočiu ant peties. Mergina buvo labai graži, ... mergelė. Ji nusileido žemyn prie šulinio, prisipildė ąsotį ir išlipo. Tuomet tarnas, pribėgęs jos pasitikti, paprašė: ‘Prašyčiau man duoti gurkšnelį vandens iš savo ąsočio.’ — ‘Gerk, mano viešpatie’, — atsakė ji ir, skubiai nuleidusi ąsotį ant rankos, davė jam gerti.“ (Pradžios 24:15-18)

Ar tikrai tinkama?

Rebeka, Abraomo brolio dukraitė, graži ir dora. Ji nevengia kalbėtis su svetimšaliu, bet ir nesielgia pernelyg laisvai. Eliezerui paprašius gerti, mielai paduoda. Šito kaip tik ir tikimasi, nes tai — įprastas paslaugumas. O kaip dėl kito Eliezero maldoje išsakyto prašymo?

Rebeka taria: „Gerk, mano viešpatie.“ Paskui tęsia: „Pasemsiu ir tavo kupranugariams, kad ir jie atsigertų.“ Ji pasirodo ypač paslaugi. ‘Skubiai išpylusi ąsotį į lovį, vėl bėga prie šulinio daugiau vandens semti, kol prisemia visiems kupranugariams.’ Rebeka sukasi kaip vijurkas! ‘Tuo tarpu anas vyras’, pasak pranešimo, ‘tylomis ją stebi’. (Pradžios 24:19-21)

Sužinojęs, kad mergina Abraomo giminaitė, Eliezeras nusilenkęs padėkoja Jehovai. Rebekos pasiteirauja, ar jos tėvo namuose yra vietos nakvynei jam ir jo bendrakeleiviams. Ši atsako, jog yra, ir bėga namo papasakoti apie svečius. (Pradžios 24:22-28)

Išklausę Eliezero pasakojimą, Rebekos brolis Labanas ir tėvas Betuelis suvokia tai esant Dievo valią. Aišku, Rebeka skirta Izaokui. „Pasiimk ją ir keliauk, — sako jie. — Tebūna ji tavo šeimininko sūnaus žmona, kaip Viešpats kalbėjo.“ O ką mano pati Rebeka? Paklausta, ar galėtų nedelsdama keliauti, atsako vienu hebrajišku žodžiu, reiškiančiu „Eisiu“. Ji nėra įpareigota priimti šio pasiūlymo. Abraomas pasakė atleidžiąs nuo priesaikos Eliezerą, „jei moteris nesutiktų“ vykti. Bet Dievo ranką čia mato pati Rebeka. Todėl nelaukdama palieka šeimą, kad ištekėtų už vyro, kurio nepažįsta. Toks ryžtingas sprendimas rodo didelį jos tikėjimą. Išties tinkama žmona! (Pradžios 24:29-59)

Pamačiusi Izaoką, Rebeka rodydama nuolankumą prisidengia šydu. Izaokas paima ją į žmonas ir dėl puikių savybių nuoširdžiai pamilsta. (Pradžios 24:62-67)

Sūnūs dvyniai

Apie devyniolika metų Rebeka neturi vaikų. Galiausiai laukiasi dvynių, bet nėštumas sunkus. Kūdikiai jos įsčiose taip grumiasi, kad Rebeka šaukiasi Dievo. Galbūt ir mes panašiai elgiamės ištikus didelei nelaimei. Jehova išgirsta Rebeką ir nuramina. Iš jos kils dvi tautos ir „vyresnysis tarnaus jaunesniajam“. (Pradžios 25:20-26; Brb)

Galbūt tie žodžiai nėra vienintelė priežastis, kodėl Rebeka labiau myli jaunėlį sūnų, Jokūbą. Berniukai skirtingi. Jokūbas — „be priekaištų“ (NW), o Ezavas toks abejingas dvasiniams dalykams, kad už valgį parduoda Jokūbui savo pirmagimystę — teisę paveldėti Dievo pažadus. Susituokdamas su dviem hetitėmis jis rodo nepagarbą, o gal net panieką dvasinėms vertybėms, ir sukelia tėvams nemažai sielvarto. (Pradžios 25:27-34; 26:34, 35)

Jokūbui išgauna palaiminimą

Ar Izaokas suvokia, kad Ezavas turės tarnauti Jokūbui, Biblijoje nerašoma. Šiaip ar taip, ir Rebeka, ir pats Jokūbas žino, jog palaimos priklauso jam. Išgirdusi, jog Izaokas rengiasi palaiminti Ezavą, kai tik šis sumedžios ir pataisys žvėrienos, Rebeka puola veikti. Ryžtas ir uolumas, būdingas iš jaunystės, neišblėso. Ji liepia Jokūbui parnešti du ožiukus, kad paruoštų vyrui mėgstamą valgį. Paskui Jokūbas, siekdamas palaiminimo, turi apsimesti Ezavu. Jokūbas nesutinka. Tėvas tikrai supras klastą ir prakeiks jį! Rebeka įkalbinėja. „Tekrinta ant manęs tavo prakeikimas, mano sūnau“, — sako ji. Tada pagamina valgį, aptaiso Jokūbą Ezavo drabužiais ir siunčia pas vyrą. (Pradžios 27:1-17)

Kodėl Rebeka taip elgiasi, nepaaiškinta. Už šį poelgį daugelis ją smerkia. Tačiau Biblija jos nekaltina, kaip nekaltino ir Izaokas, supratęs, kad palaimino Jokūbą. Izaokas netgi išsako jam daugiau palaimų. (Pradžios 27:29; 28:3, 4) Rebeka žino, ką Jehova išpranašavo apie jos sūnus. Todėl ir rūpinasi, kad Jokūbas gautų teisėtai priklausantį palaiminimą. Tai atitinka Jehovos valią. (Romiečiams 9:6-13)

Jokūbas siunčiamas į Haraną

Norėdama sukliudyti Ezavui atsikeršyti, Rebeka ragina Jokūbą bėgti, kol atlėgs brolio įtūžis. Ji prašo Izaoką leidimo, bet sąmoningai nepamini Ezavo pykčio. Taktiškai kreipdamasi į vyrą, išreiškia susirūpinimą, kad tik Jokūbas nevestų kanaanietės. To užtenka Izaokui įtikinti. Jis įsako Jokūbui vengti tokios santuokos ir išsiunčia jį ieškoti sau dievobaimingos žmonos Rebekos tėviškėje. Nežinoma, ar Rebeka dar kada pamatė Jokūbą, bet jos veiksmai buvo didelė palaima būsimai Izraelio tautai. (Pradžios 27:43—28:2)

Žinios apie Rebeką skatina mus šia moterimi žavėtis. Ji buvo labai graži, bet tikrąjį grožį liudijo jos atsidavimas Dievui. Būtent tokios marčios ieškojo Abraomas. Kiti geri jos bruožai, matyt, pranoko visus Abraomo lūkesčius. Jos tikėjimu bei ryžtu laikytis Dievo vadovavimo, uolumu, kuklumu, vaišingumu gali sekti visos krikščionės. Jehova nori, kad šias savybes rodytų kiekviena pavyzdinga moteris.