Mokykis Jehovos kelių

„Prašyčiau parodyti man savo kelią, kad galėčiau pažinti tave.“ (IŠĖJIMO 33:13)

1, 2. a) Kodėl Mozė negalėjo ramiai žiūrėti, kaip egiptietis muša hebrają? b) Ko Mozei reikėjo išmokti, kad tiktų tarnauti Jehovai?

MOZĖ išaugo faraono namuose ir įgijo žinių, būtinų Egipto aukštuomenei. Tačiau save laikė ne egiptiečiu, o hebrajų sūnumi. Būdamas keturiasdešimties jis nuėjo pažiūrėti, kaip gyvena broliai, Izraelio palikuonys. Matydamas vieną egiptietį, mušantį hebrają, įpykęs nužudė skriaudiką. Taigi Mozė nutarė stoti Jehovos tautos pusėn ir manė, kad per jį Dievas išlaisvins izraelitus. (Apaštalų darbų 7:21-25; Hebrajams 11:24, 25) Kada faraono rūmai išgirdo apie tai, kas įvyko, Mozė buvo pasmerktas kaip maištininkas. Jam teko bėgti, kad išsigelbėtų. (Išėjimo 2:11-15) Jei iš tikrųjų šis izraelitas turėjo tapti Dievo įrankiu, privalėjo gerai žinoti, kokie yra Jo keliai. Ar Mozė davėsi mokomas? (Psalmyno 25:9)

² Paskui Mozė 40 metų gyveno svetur ir piemenavo. Jis nuolankiai sutiko su tokia Dievo valia ir negiežė apmaudo, kad liko tautiečių nesuprastas. Ištisus dešimtmečius Mozės, regis, niekas nepripažino. Bet tai buvo metas, kai jis leidosi Jehovos auklėjamas. Vėliau ne puikuodamasis, o Dievo šventosios dvasios įkvėptas jis rašė: „Mozė buvo labai kuklus žmogus, kuklesnis už bet ką kitą visoje žemėje.“ (Skaičių 12:3) Per Mozę Jehova padarė daug nepaprastų dalykų. Tad jeigu mes irgi būsime nuolankūs, Dievas tikrai laimins. (Sofonijo 2:3)

Siunčiamas su užduotimi

3, 4. a) Kokią užduotį Jehova paskyrė Mozei? b) Kas Mozei padėjo?

³ Vieną dieną Sinajaus pusiasalyje, netoli Horebo kalno, Mozei kalbėjo Jehovos angelas: „Aš mačiau savo tautos kančią Egipte, girdėjau jų skundo prieš savo engėjus šauksmus. Iš tikrųjų aš gerai žinau, ką jie kenčia, nužengiau išgelbėti juos iš egiptiečių rankų ir nuvesti iš to krašto į gerą ir erdvų kraštą, į kraštą, tekantį pienu ir medumi.“ (Išėjimo 3:2, 7, 8) Dievas davė Mozei užduotį, bet ją reikėjo vykdyti, kaip Jo paties nustatyta.

⁴ Angelas tęsė: „Dabar eikš! Aš siųsiu tave pas faraoną, kad išvestum mano tautą — izraelitus iš Egipto.“ Mozė dvejojo: jautėsi netinkamas ir ši užduotis tikrai buvo ne pagal jo jėgas. Tačiau Jehova garantavo: „Aš būsiu su tavimi!“ (Išėjimo 3:10-12) Dievas įgalino savo tarną daryti stebuklus, įrodančius, kad pats jį siuntė. Mozės brolis Aaronas turėjo eiti kartu ir už jį kalbėti. Jehova pažadėjo juodu pamokyti, ką sakyti ir daryti. (Išėjimo 4:1-17) Ar Mozė ištikimai vykdė tą užduotį?

 5. Kodėl izraelitai skaudino Mozę?

⁵ Iš pradžių Izraelio seniūnai patikėjo Moze ir Aaronu. (Išėjimo 4:29-31) Bet netrukus „izraelitų apskaitininkai“ ėmė kaltinti juos abudu užtraukus tautai faraono ir jo pareigūnų nemalonę. (Išėjimo 5:19-21; 6:9) Išėję iš Egipto ir pamatę įkandin lekiančius kovos vežimus, izraelitai išsigando. Jie pasijuto lyg spąstuose — priešais tyvuliavo Raudonoji jūra, o ant kulnų mynė egiptiečiai. Visą kaltę už tai jie suvertė Mozei. Ką būtum daręs tu? Nors izraelitai neturėjo laivų, Mozė liepė jiems ruoštis keliauti. Tuomet Dievas perskyrė Raudonosios jūros vandenis ir sausu gelmių dugnu pervedė savo tautą. (Išėjimo 14:1-22)

Svarbiau nei išgelbėjimas

 6. Ką Jehova pabrėžė Mozei siųsdamas jį atlikti užduotį?

⁶ Skirdamas Mozei didelę užduotį, Jehova pabrėžė, koks svarbus yra Jo vardas. Gerbti Dievo vardą ir jį patį — būtinybė. Paklaustas apie tą vardą, Jehova Mozei paaiškino: „Aš būsiu, kas būsiu.“ Paskui Izraelio sūnums Mozė turėjo pasakyti: „Jahvė, jūsų protėvių Dievas — Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas — mane siuntė pas jus. Šitas tebūnie mano vardas per amžius, šitas mano pavadinimas per kartų kartas.“ (Išėjimo 3:13-15, Jr, išnaša) Iki pat šių dienų Dievo vardas skamba visų jo tarnų lūpose. (Izaijo 12:4, 5; 43:10-12)

 7. Ką daryti Dievas skatino Mozę nepaisydamas faraono pasipūtimo?

⁷ Mozė ir Aaronas kalbėjo faraonui Jehovos vardu. Tačiau valdovas pasididžiavo: „Kas gi tas Viešpats [„Jehova“, NW], kad aš turėčiau jam paklusti ir leisti Izraeliui eiti? Nei aš pažįstu tą Viešpatį, nei leisiu Izraeliui eiti!“ (Išėjimo 5:1, 2) Nors faraonas pasirodė esąs kietaširdis apgavikas, Jehova ragino Mozę eiti pas jį dar ne vieną kartą. (Išėjimo 7:14-16, 20-23; 8:1, 2, 20) Mozė matė, koks Egipto monarchas suirzęs. Ar verta toliau su juo konfliktuoti? Izraelis trokšte troško laisvės. Bet faraonas buvo nepajudinamas. Ką tu būtum daręs?

 8. Ką Jehova daugeliui suteikė kantriai elgdamasis su faraonu ir ko iš tų įvykių pasimokome?

⁸ Taigi Mozė vėl kreipėsi į faraoną: „Taip sako Jehova, hebrajų Dievas: ‘Išleisk mano tautą man tarnauti.’“ Viešpats dar pridūrė: „Aš būčiau galėjęs ištiesti ranką ir ištikti tave bei tavo tautą maru, ir tu būtum buvęs nušluotas nuo žemės paviršiaus. Vis dėlto leidau tau gyventi, kad parodyčiau savo galybę, kad mano vardas nuskambėtų per visą žemę.“ (Išėjimo 9:13-16; NW) Bausdamas faraoną Jehova parodė savo galią ir taip perspėjo visus, kurie jam nepaklūsta, tarp jų ir Šėtoną, vėliau Jėzaus Kristaus pavadintą „šio pasaulio kunigaikščiu“. (Jono 14:30; Romiečiams 9:17-24) Kaip ir buvo išpranašauta, Jehovos vardas nuaidėjo visoje žemėje. Dėl Dievo kantrybės buvo išgelbėti ne tik izraelitai, bet ir daugybė kitataučių jo garbintojų. (Išėjimo 9:20, 21; 12:37, 38, Brb) Nuo tada skelbiamas Jehovos vardas ir tai padeda milijonams žmonių pasirinkti teisingą garbinimą.

Santykiai su neklusnia tauta

 9. Kaip Mozės tautiečiai rodė nepagarbą Jehovai?

⁹ Hebrajai žinojo Dievo vardą. Girdėdavo jį ir iš Mozės lūpų, bet dažnai nerodė pagarbos Tam, kuris tuo vardu vadinasi. Ką jie darė neilgai trukus po stebuklingo išvadavimo iš Egipto, kai negalėjo greitai rasti geriamo vandens? Ogi ėmė murmėti prieš Mozę. Paskui skundėsi dėl maisto. Mozė perspėjo, kad izraelitai piktinasi ne juo ir ne Aaronu, bet pačiu Jehova. (Išėjimo 15:22-24; 16:2-12) Prie Sinajaus kalno Jehova davė savo tautai Dešimt įsakymų ir visa tai lydėjo antgamtiniai reiškiniai. O izraelitai vis tiek pasirodė neklusnūs — pasidarė auksinį veršį ir paskelbė švęsią „Viešpaties šventę“. (Išėjimo 32:1-9)

10. Kodėl Išėjimo 33:13 užrašytas Mozės prašymas ypač turi patraukti krikščionių vyresniųjų dėmesį?

¹⁰ Kaip Mozė elgėsi su tauta, kurią Dievas pavadino kietasprande? Jis meldė Jehovą: „Jei aš tikrai radau malonę tavo akyse, prašyčiau parodyti man savo kelią, kad galėčiau pažinti tave ir nuolat rasti malonę tavo akyse.“ (Išėjimo 33:13) Aišku, dabartiniai Jehovos liudytojai daug nuolankesni nei anų laikų izraelitai. Vis dėlto rūpestingi krikščionių bendruomenių vyresnieji meldžia to paties: „Parodyk man savo kelius, Viešpatie, pamokyk mane apie savo takus.“ (Psalmyno 25:4) Žinodami Jehovos kelius vyresnieji įvairiomis aplinkybėmis veikia taip, kaip moko Dievo Žodis, kaip elgtųsi Jis pats.

Ko Jehova tikisi iš savo tautos

11. Kokias gaires Jehova nurodė Mozei ir kodėl turime atkreipti į jas dėmesį?

¹¹ Ko Jehova tikisi iš savo tautos, pasakė prie Sinajaus kalno. Vėliau Mozė gavo dvi plokštes su Dešimt įsakymų. Nusileidęs nuo kalno ir pamatęs, kad izraelitai garbina aukso veršį, jis iš pykčio plokštes sudaužė. Paskui nusitašė naujas, ir Jehova ant jų vėl surašė Dešimt įsakymų — lygiai tokius kaip pirmą kartą. (Išėjimo 32:19; 34:1) Mozė turėjo jais vadovautis. Be to, Dievas apreiškė Mozei, koks asmuo esąs, ir sykiu pamokė, kaip šiam jo atstovui dera elgtis. Krikščionys per Mozę duotam Įstatymui nepavaldūs, bet tai, ką Jehova tuomet prisakė, yra nekintami pagrindiniai principai, kurių privalo laikytis visi Jo garbintojai. (Romiečiams 6:14; 13:8-10) Aptarkime keletą.

12. Kaip izraelitai turėjo parodyti, kad klauso Jehovos reikalavimo būti atsidavusiems vien tik jam?

¹² Būk atsidavęs tik Jehovai. Ne iš ko kito, o iš Izraelio tautos Jehova reikalavo išskirtinio atsidavimo. (Išėjimo 20:2-5, išnaša) Gausybė įrodymų izraelitams bylojo, kad tikrasis Dievas yra Jehova. (Pakartoto Įstatymo 4:33-35) Jehova aiškių aiškiausiai jiems paliudijo, kad nepakęs jokios stabmeldystės ir spiritizmo, būdingų kitoms tautoms. Atsidavimas jam — ne koks nors ritualas. Kiekvienas izraelitas turėjo mylėti Jehovą visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis. (Pakartoto Įstatymo 6:5, 6) Ir tai turėjo būti matoma iš asmens šnekos, elgesio — visos gyvensenos. (Kunigų 20:27; 24:15, 16; 26:1) Jėzus Kristus irgi pakartojo, kad Jehovai priimtinas tik išskirtinis atsidavimas. (Morkaus 12:28-30; Luko 4:8)

13. Kodėl izraelitai prisiekė besąlygiškai laikytis Dievo įsakymų ir kodėl mes jam taip pat paklūstame?

¹³ Tvirtai laikykis Jehovos įsakymų. Izraelitams reikėjo priminti, kad, sudarydami sandorą su Jehova, prisiekė besąlygiškai jo klausyti. Nors jiems netrūko laisvės, Jehovos duotų įsakymų privalėjo tvirtai laikytis. Šitaip būtų įrodę meilę Dievui ir džiaugęsi gerove patys ir jų palikuonys, nes visi Jehovos įstatai buvo tautos labui. (Išėjimo 19:5-8; Pakartoto Įstatymo 5:27-33; 11:22, 23)

14. Kaip Dievas pabrėžė, jog Izraelis privalo skirti pirmenybę dvasiniams dalykams?

¹⁴ Labiausiai rūpinkis dvasiniais dalykais. Izraelitams materialiniai poreikiai neturėjo užgožti dvasinių. Jiems nederėjo gyventi pasinėrus tiktai į kasdienius reikalus. Jehovos nurodymu, kas savaitę būdavo šventa diena, skirta vien tikrojo Dievo garbinimui. (Išėjimo 35:1-3; Skaičių 15:32-36) Be to, kasmet vykdavo ir šventi visos tautos sambūriai. (Kunigų 23:4-44) Per juos būdavo pasakojama apie didingus Jehovos darbus, primenama, kaip jis moko elgtis, ir dėkojama už visas geradarystes. Tauta išreikšdavo savo atsidavimą Jehovai ir ugdėsi meilę, Dievo baimę, stiprino ryžtą vaikščioti jo takais. (Pakartoto Įstatymo 10:12, 13) Ir šiandien Jehovos tarnams svarbu mokytis laikytis šių naudingų principų. (Hebrajams 10:24, 25)

Dėkimės širdin, koks yra Jehova

15. a) Kodėl Mozei reikėjo perprasti, koks yra Jehova? b) Kokie klausimai padėtų mums stropiai apmąstyti kiekvieną Jehovos savybę?

¹⁵ Mozė nebūtų galėjęs gerai vadovauti tautai, jei nebūtų perpratęs, koks yra Jehova. Išėjimo 34:5-7 rašoma, jog Dievas praėjo pro Mozę tardamas: „Viešpats, Viešpats, esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, gausus gerumo ir ištikimybės, lydintis gerumu lig tūkstantosios kartos, atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę, tačiau nepaliekantis kaltųjų be bausmės, bet baudžiantis už tėvų kaltę vaikus ir vaikų vaikus lig trečios ir ketvirtos kartos.“ Nepagailėk laiko apmąstyti šiuos žodžius. Ką reiškia kiekviena išvardyta savybė? Kaip Jehova jas rodė? Kaip krikščionių vyresniesiems išsiugdyti vieną ar kitą jo bruožą? Kaip kiekvienas iš tų savybių atsispindi mūsų elgsenoje? Aptarkime kai kurias iš jų.

16. Kas padės labiau vertinti Dievo gailestingumą ir kodėl tai svarbu?

¹⁶ Jehova yra „gailestingas ir maloningas Dievas“. Jeigu turi žinyną „Rašto supratimas“, galėtum perskaityti skyrelį „Gailestingumas“. Be to, verta paieškoti straipsnių šia tema naudojantis „Sargybos bokšto leidinių indeksu“ (anglų, rusų kalbomis) arba kompiuterine „Sargybos bokšto biblioteka“ (anglų k., CD-ROM).a Pagal rodykles susirask Šventojo Rašto eilutes, kuriose kalbama apie gailestingumą. Pamatysi, kad ši Jehovos savybė — ne tik bausmės sušvelninimas, bet ir meilinga atjauta. Dėl to Dievas suteikdavo paguodą savo tautai, pavyzdžiui, rūpinosi tiek materialiniais, tiek dvasiniais izraelitų poreikiais kelyje į Pažadėtąją žemę. (Pakartoto Įstatymo 1:30-33; 8:4) Senovėje Jehova iš gailesčio atleisdavo savo tautai nusižengimus. Tad juolab mes, jo tarnai, privalome būti gailestingi vieni kitiems. (Mato 9:13; 18:21-35)

17. Kaip supratimas apie Jehovos maloningumą padeda jį teisingai garbinti?

¹⁷ Jehovos gailestingumas neatsiejamas nuo maloningumo. Paskaityk kuriame nors žodyne, ką reiškia „maloningas“. Palygink, kas Šventajame Rašte sakoma apie šitą Jehovos savybę. Biblija rodo, kad iš maloningumo Jehova rūpinasi savo tautos vargingaisiais. (Išėjimo 22:26, 27) Visose šalyse atvykėliams bei kai kuriems vietiniams žmonėms nelengva. Savo tautą Jehova mokė būti nešališka ir rodyti gerumą varguoliams primindamas, kad patys izraelitai buvo Egipte svetimšaliai. (Pakartoto Įstatymo 24:17-22) Ar taip elgiamės mes, Dievo tarnai? Juk tarpusavio maloningumas suvienija mus ir patraukia kitus tapti Jehovos garbintojais. (Apaštalų darbų 10:34, 35; Apreiškimo 7:9, 10)

18. Ko mus pamoko Izraeliui duoti Jehovos apribojimai dėl santykių su kitomis tautomis?

¹⁸ Tačiau atjauta kitataučiams neturėjo nustelbti izraelitų meilės Jehovai bei pagarbos jo moralinėms normoms. Todėl Izraelis, priešingai negu aplinkinės tautos, buvo mokomas neiti klystkeliais: neperimti religinių papročių, nemėgdžioti jų palaidos elgsenos. (Išėjimo 34:11-16; Pakartoto Įstatymo 7:1-4) Mes taip pat privalome būti šventa tauta, nes Jehova, mūsų Dievas, yra šventas. (1 Petro 1:15, 16)

19. Ko išvengia Jehovos tarnai, žinodami jo požiūrį į nuodėmiavimą?

¹⁹ Kad Mozė suprastų Jehovos kelius, Jis aiškiai nurodė, jog nors nekenčia nuodėmės, neskuba pykti. Dievas nešykšti laiko, kad žmonės sužinotų jo reikalavimus ir išmoktų jų laikytis. Atgailaujančiam Jehova dovanoja, bet neatleidžia nuo pelnytos bausmės už sunkų nusižengimą. Jis įspėjo Mozę, kad izraelitų elgesys — tiek geras, tiek blogas — turės pasekmių net būsimoms kartoms. Dėkingi Jehovos tarnai, suvokdami, kokie yra jo keliai, nekaltins Dievo už aplinkybes, susiklosčiusias dėl savo pačių veiksmų, arba už tai, kad jis, regis, delsia ką nors daryti.

20. Kas padės mums gražiai sutarti su bendratikiais ir tais, kuriems skelbiame tiesą? (Psalmyno 86:11)

²⁰ Jeigu trokšti įgyti daugiau žinių apie Jehovą bei jo kelius, toliau atidžiai studijuok Bibliją ir viską apmąstyk. Stropiai tyrinėk visas nuostabias Jehovos savybes. Įsigilink, kaip pats galėtum sekti Dievu, minėk tai maldoje ir vis labiau derink savo gyvenimą prie Jo siekių. Taip išvengsi įvairių pinklių, gražiai sutarsi su bendratikiais ir padėsi kitiems sužinoti apie didingą mūsų Dievą bei jį pamilti.

[Išnaša]

Ką sužinojai?

• Kodėl Mozei reikėjo būti nuolankiam ir kodėl mums būtina ši savybė?

• Kas buvo laimėta dėl Jehovos kantraus elgesio su faraonu, nepaisiusiu jo žodžio?

• Išvardyk kai kuriuos svarbius principus, kurių buvo mokomas Mozė ir kurie tinka mums.

• Kaip galime geriau perprasti Jehovos savybes?

[Iliustracija 21 puslapyje]

Mozė tiksliai perduodavo Jehovos žodžius faraonui

[Iliustracija 23 puslapyje]

Jehova nurodė savo reikalavimus Mozei

[Iliustracija 24, 25 puslapiuose]

Apmąstyk Jehovos savybes