„Didžioji Jehovos diena jau arti“
„Didžioji Jehovos diena jau arti. Ji arti ir sparčiai atskuba“ (SOFONIJO 1:14, NW).
1, 2. a) Kokios nepaprastos dienos laukia krikščionys? b) Kokie klausimai mus turi dominti ir kodėl?
DŽIAUGSMU švytinti mergina nekantriai laukia savo vestuvių dienos. Būsimoji mama su meile laukia kūdikio gimimo. Išvargęs darbininkas laukia, kada prasidės seniai trokštamos atostogos. Kas juos vienija? Lūkestis ypatingos gyvenimo dienos. Aišku, šių žmonių aplinkybės skiriasi, bet kai išsvajota diena galiausiai išauš, visi viliasi būti jai pasirengę.
2 Tikrieji krikščionys irgi labai laukia vienos nepaprastos dienos. Tai didžioji „Jehovos diena“ (Izaijo 13:9, NW; Joelio 2:1; 2 Petro 3:12). Kas ji tokia ir kaip paveiks žmoniją? Ir iš kur žinoti, ar esame jai pasirengę? Atsakymų į šiuos klausimus būtina ieškoti jau dabar, nes akivaizdu, kokie teisingi Biblijos žodžiai: „Didžioji Jehovos diena jau arti. Ji arti ir sparčiai atskuba“ (Sofonijo 1:14, NW).
„Didžioji Jehovos diena“
3. Kas yra „didžioji Jehovos diena“?
3 Kas yra „didžioji Jehovos diena“? Visame Šventajame Rašte „Jehovos diena“ vadinamas metas, kai Dievas įvykdys teismo nuosprendį priešams ir pašlovins savo didį vardą. Kadaise neištikimi Judo ir Jeruzalės gyventojai, taip pat engėjai babiloniečiai ir egiptiečiai susilaukė Jehovos dienų — jo bausmės (Izaijo 2:1, 10-12; 13:1-6; Jeremijo 46:7-10). Bet didžiausioji „Jehovos diena“ dar priešaky. Tą „dieną“ Jehovos nepalankaus nuosprendžio neišvengs nė vienas, kas teršia jo vardą. Ji prasidės nuo klaidingos religijos, „didžiosios Babelės“, sunaikinimo ir baigsis Armagedono karu, nušluosiančiu visas kitas šios blogos santvarkos struktūras (Apreiškimo 16:14, 16; 17:5, 15-17; 19:11-21).
4. Kodėl dauguma žmonių turėtų bijoti sparčiai artėjančios Jehovos dienos?
4 Šios sparčiai artėjančios dienos dauguma žmonių — tai suvokiančių ir nesuvokiančių — turėtų bijoti. Kodėl? Jehova paaiškina per pranašą Sofoniją: „Tai bus pykčio diena, sielvarto ir skausmo diena, pražūties ir siaubo diena, tamsos ir sutemų diena, juodų debesų diena.“ Tikrai baisu! Negana to, pranašas sako: „Sukelsiu žmonėms tokį sielvartą [...]. Kadangi jie nusidėjo Viešpačiui“ (Sofonijo 1:15, 17).
5. Ką milijonai žmonių mano apie Jehovos dieną ir kodėl jie taip nusiteikę?
5 Tačiau milijonai kitų Jehovos dienos labai laukia. Kodėl? Todėl, kad tai teisiųjų išvadavimo metas, diena, kai Jehova bus išaukštintas ir jo šventas vardas pašlovintas (Joelio 4:16, 17 [3:16, 17, Brb]; Sofonijo 3:12-17). Kad vieni Jehovos dienos bijosi, o kiti labai laukia, daugiausia lemia tai, kaip jie dabar gyvena. O ką apie tą artėjančią dieną manai tu? Ar esi jai pasirengęs? Ar tai, kad Jehovos diena čia pat, turi įtakos tavo kasdieniam gyvenimui?
„Pasirodys šaipūnai, kupini pajuokos“
6. Kaip dauguma žmonių reaguoja į perspėjimą apie „Jehovos dieną“ ir kodėl jų reakcija nestebina tikrųjų krikščionių?
6 Nors dabar padėtis tokia, kad verčia skubiai sukrusti, daugumai žemės gyventojų artėjanti „Jehovos diena“ nerūpi. Jie išjuokia tuos, kas perspėja apie tą nebetolimą metą. Tokia reakcija nestebina tikrųjų krikščionių, nes jie nepamiršta, ką yra išpranašavęs apaštalas Petras: „Pirmiausia turite žinoti, kad paskutinėmis dienomis pasirodys šaipūnai, kupini pajuokos. Jie gyvens savo geiduliais ir kalbės: ‘Kur jo pažadėtas atėjimas? Juk nuo to laiko, kai užmigo protėviai, visa pasilieka kaip buvę nuo sutvėrimo pradžios’“ (2 Petro 3:3, 4).
7. Kas padės nepamiršti, koks dabar metas?
7 Kaip neužsikrėsti abejingumu ir nepamiršti, koks dabar metas? Petras mus moko: „Priminimu skatinu jus aiškiai mąstyti, kad atmintumėte šventųjų pranašų anksčiau pasakytus žodžius ir per jūsų apaštalus perduotą Viešpaties ir Gelbėtojo priesaką“ (2 Petro 3:1, 2, NW). Įsiklausydami į pranašiškus perspėjimus gebame „aiškiai mąstyti“. Gal jau ne kartą girdėjome tuos priminimus, bet dabar svarbu kaip niekad vis palenkti ausį tiems įspėjimams (Izaijo 34:1-4; Luko 21:34-36).
8. Kodėl daugelis nepaiso Biblijos įspėjimų?
8 Kodėl kai kas nepaiso šių priminimų? Petras tęsia: „Jiems, to norintiems, lieka paslėpta, kad nuo seno buvo dangūs ir žemė, iš vandens ir per vandenį sutvarkyta Dievo žodžiu. Todėl ir ano meto pasaulis žuvo, vandeniu aptvindytas“ (2 Petro 3:5, 6, kursyvas mūsų). Taigi yra tokių, kurie nėmaž netrokšta, kad ateitų Jehovos diena. Jiems gerai kaip yra. Šie žmonės nelinkę keisti savanaudiškos gyvensenos ir nenori būti už ją atskaitingi Jehovai. Pasak Petro, jie gyvena „savo geiduliais“.
9. Koks buvo žmonių nusistatymas Nojaus ir Loto laikais?
9 Savo norų užvaldyti šie šaipūnai nepaiso, kad praeityje Jehova pats imdavo tvarkyti žmonių reikalus. Du tokius faktus — „Nojaus laikų“ ir „Loto laikų“ įvykius — primena Jėzus Kristus ir apaštalas Petras (Luko 17:26-30; 2 Petro 2:5-9). Prieš tvaną žmonės neklausė Nojaus perspėjimų. Panašiai buvo prieš Sodomos ir Gomoros žūtį: štai Loto žentams atrodė, kad „jis juokauja“ (Pradžios 19:14).
10. Kaip Jehova pasielgs su tais, kurie abejingi perspėjimams?
10 Ne kitaip yra ir šiandien. Bet atkreipk dėmesį, kaip Jehova pasielgs su tais, kurie abejingi perspėjimams: „Nubausiu žmones, kurie patenkinti ilsisi ant savo nuosėdų, manydami savo širdyse: ‘Viešpats nedarys gero, bet nedarys nė pikto.’ Bus išplėšti jų turtai ir sunaikinti jų namai. Nors jie statosi namus, juose negyvens, nors jie veisia vynuogynus, jų vyno negers“ (Sofonijo 1:12, 13). Kad ir dirba žmonės savo įprastus darbus, jų sunkus triūsas neilgai teiks naudą. Juk netikėtai ateis Jehovos diena ir jų neišgelbės jokie turtai (Sofonijo 1:18).
Nenustok laukti
11. Kokį įspėjimą privalome turėti mintyje?
11 Mes, skirtingai nei sugedęs pasaulis, privalome turėti mintyje pranašo Habakuko užrašytą įspėjimą: „Nustatytu laiku regėjimas išsipildys, o dabar jis skuba į tikslą ir nemeluoja. Jei atrodo, kad jis gaišuoja, palauk; jis tikrai išsipildys ir nesuvėluos“ (Habakuko 2:3). Kadangi esame netobuli, gali atrodyti, jog ta diena vėluoja. Tačiau nepamirškime — Jehova nedelsia. Jo diena išauš tiksliai numatytu laiku, tuomet, kai žmonės visai to nesitikės (Morkaus 13:33; 2 Petro 3:9, 10).
12. Apie kokius žmones Jėzus perspėjo ir kaip nuo jų savo darbais skiriasi ištikimi Jėzaus sekėjai?
12 Pabrėždamas, kaip svarbu laukti Jehovos dienos, Jėzus perspėjo, jog net kai kurie jo sekėjai praras budrumo jausmą. Štai jo pranašystė: „Jei anas tarnas bus blogas ir tars pats sau: ‘Mano šeimininkas neskuba grįžti’, — ir pradės mušti savo tarnybos draugus, valgyti, ūžti su girtuokliais, to tarno šeimininkas sugrįš vieną dieną, kai anas nelaukia, ir tokią valandą, kurią tas nė manyti nemano. Jis žiauriai nubaus jį“ (Mato 24:48-51). Bet ištikimo ir protingo vergo klasė budri ir veikli. Šis vergas be perstojo stebi, kas vyksta, ir rodo, kad yra pasirengęs tai dienai. Jėzus paskyrė jį valdyti „visų savo turtų“ žemėje (Mato 24:42-47; Jr).
Delsti buvo nevalia
13. Kaip Jėzus pabrėžė, jog veikti reikia neatidėliojant?
13 Pirmojo amžiaus krikščionys turėjo veikti neatidėliodami. Jie privalėjo tučtuojau bėgti iš Jeruzalės pamatę ją „supamą kariuomenės“ (Luko 21:20, 21). Tai ir atsitiko 66 m. e. m. Įsidėmėk žodžius, kuriais Jėzus pabrėžė, kaip ano meto krikščionys turėjo reaguoti: „Kas ant stogo, tenelipa žemėn pasiimti iš namų savo daiktų, o kas laukuose, tenegrįžta pasiimti apsiausto“ (Mato 24:17, 18). Jeigu į Jeruzalę, kaip liudija istorija, romėnų kareiviai neįžengė dar ketverius metus, kodėl krikščionys privalėjo tuoj pat, 66 m. e. m., paklusti Jėzaus žodžiams?
14, 15. Kodėl pirmojo amžiaus krikščionys, pamatę Jeruzalę, supamą kariuomenės, privalėjo nedelsdami bėgti?
14 Nors romėnų kariuomenė nelietė Jeruzalės iki pat 70 m. e. m., laikotarpis iki miesto sunaikinimo buvo neramus. Tie visi metai paženklinti smurtu ir krauju. Pasak vieno istoriko, anų laikų Jeruzalėje vyko „kruviniausias pilietinis karas, lydimas baisaus žiaurumo“. Jauni vyrai buvo siunčiami stiprinti įtvirtinimų, mokomi naudotis ginklais, tarnauti kariaunoje. Kasdien vykdavo jų pratybos. Kas tik nepalaikydavo kraštutinių gynybos priemonių, buvo laikomi išdavikais. Jeigu krikščionys būtų delsę palikti miestą, būtų patekę į itin pavojingą padėtį (Mato 26:52; Morkaus 12:17).
15 Įsidėmėtina, kad Jėzus liepė bėgti ne tik Jeruzalės krikščionims, bet ir tiems, „kas bus Judėjoje“. Tai buvo svarbus įspėjimas, nes nuo Jeruzalės atsitraukę romėnų pulkai po kelių mėnesių vėl pradėjo karo veiksmus. Pirmiausia 67 m. e. m. jie pavergė Galilėją, kitais metais palaipsniui užkariavo Judėją. Todėl visas kraštas labai kentėjo. Pasitraukti kuriam nors žydui iš Jeruzalės darėsi vis sunkiau. Miesto vartai buvo saugomi ir jei kas nors bandydavo iš jo šalintis, tokį laikydavo bandančiu perbėgti pas romėnus.
16. Kokio požiūrio turėjo laikytis pirmojo amžiaus krikščionys, kad išvengtų gresiančios nelaimės?
16 Visa tai žinodami suprantame, kodėl Jėzus primygtinai ragino tokiomis aplinkybėmis negaišuoti. Krikščionys turėjo nesigailėti ką nors prarasti ir nesileisti supančiojami savo materialinių gėrybių. Kad paklustų Jėzaus perspėjimui, jie privalėjo noriai atsižadėti „visos savo nuosavybės“ (Luko 14:33). Tie, kurie nedelsdami paklausė ir pasitraukė kitapus Jordano, išsigelbėjo.
Nepasidarykime vangūs
17. Kodėl turime vis priminti sau, koks dabar metas, ir negaišuoti?
17 Iš Biblijos pranašysčių aišku, kad pabaiga jau čia pat, todėl kaip niekad svarbu vis priminti sau, kokiu laiku gyvename. Štai, pavyzdžiui, kareivis taikiu metu nejaučia nei įtampos, nei pavojaus. Bet jeigu jis pasidarys vangus? Tada netikėtai pašauktas į kovą greičiausiai bus užkluptas nepasiruošęs ir pražus. Taip gali nutikti ir dvasinėje kovoje. Jeigu taptume vangūs, būsime nepasirengę atremti priešininko antpuolių ir galiausiai Jehovos diena išauš visai nelauktai (Luko 21:36; 1 Tesalonikiečiams 5:4). O jeigu kuris nors „paliko Viešpatį“, pats laikas skubiai vėl jo ieškoti (Sofonijo 1:3-6; 2 Tesalonikiečiams 1:8, 9).
18, 19. Kas padės mums aiškiai turėti omenyje „Jehovos dieną“?
18 Nenuostabu, kad apaštalas Petras pataria aiškiai turėti omenyje „Jehovos dieną“! Kaip galime neišleisti jos iš akių? Viena, pasižymėdami „šventu elgesiu ir atsidavimo Dievui darbais“ (2 Petro 3:11, 12, NW). Tai padės mums uoliai laukti „Jehovos dienos“. Graikiški žodžiai, verčiami „aiškiai turėti omenyje“, tiesiogiai reiškia „skubinti“. Žinia, mes negalime priversti laiką tekėti greičiau. Vis dėlto jis eis daug sparčiau, jeigu laukdami tos dienos darbuosimės Dievo tarnyboje (1 Korintiečiams 15:58).
19 Apmąstydami Dievo Žodį ir jame esančius priminimus, tikrai gebėsime uoliai laukti anos dienos. Tarp priminimų yra daugybė pranašysčių, kuriose nusakytas ne tik Jehovos dienos atėjimas, bet ir žadama gausybė gėrio visiems, kas laukia Dievo žadėto meto (Sofonijo 3:8).
20. Kokio raginimo privalome paisyti?
20 Dabar pats laikas mums paisyti per pranašą Sofoniją duoto raginimo: „Kol jūsų neištiko degantis Viešpaties pyktis, kol neatėjo Viešpaties įniršio diena. Ieškokite Viešpaties, visi krašto nuolankieji, kurie vykdote jo teisingumą; siekite teisumo, siekite nuolankumo, kad galėtumėte rasti prieglobstį Viešpaties įniršio dieną“ (Sofonijo 2:2, 3).
21. Kam bus pasiryžę Dievo tarnai 2007 metais?
21 Tad suprantama, kodėl 2007 metams parinkta ši Biblijos citata: „Didžioji Jehovos diena jau arti“. Dievo tarnai neabejoja, kad ji „arti ir sparčiai atskuba“ (Sofonijo 1:14, NW). Ji nesuvėluos (Habakuko 2:3). Laukdami šitos dienos, visada būkime budrūs, nepamirškime, kokiu laiku gyvename, ir aiškiai turėkime mintyje, kad galutinis minėtų pranašysčių išsipildymas visai arti!
Kaip atsakytum?
• Kas yra „didžioji Jehovos diena“?
• Kodėl daugelis nepaiso laiko ženklų?
• Kodėl pirmojo amžiaus krikščionys turėjo veikti nedelsdami?
• Kas padės puoselėti budrumą ir negaišuoti?
[Anotacija 19 puslapyje]
2007 metams parinkta ši Biblijos citata: „Didžioji Jehovos diena jau arti“ (Sofonijo 1:14, NW).
[Iliustracijos 16, 17 puslapiuose]
Kaip ir Nojaus dienomis šaipūnai apstulbs, kai Jehova ims veikti
[Iliustracija 18 puslapyje]
Pamatę Jeruzalę, „supamą kariuomenės“, krikščionys turėjo bėgti nedelsdami