Ko galime pasimokyti iš vaikų?

„ELGIESI kaip vaikas!“ Jeigu šie žodžiai būtų skirti mums, tikriausiai įsižeistume. Nors maži vaikai labai mieli, jiems trūksta brandumo, patyrimo, išminties — to, kas įgyjama su amžiumi (Jobo 12:12).

Vis dėlto kartą Jėzus savo mokiniams kalbėjo: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“ (Mato 18:3). Ką jis turėjo omenyje? Kuo mažieji pasižymi ir kokius jų bruožus suaugusieji galėtų vėl išsiugdyti?

Ugdykitės nuolankumą

Kas paskatino Jėzų duoti minėtą pastabą? Kai nuėję ilgą kelią mokiniai pasiekė Kafarnaumą, Jėzus jų pasiteiravo: „Apie ką kalbėjotės kelyje?“ Šie suglumę tylėjo, nes tarpusavyje buvo ginčijęsi, kuris didesnis. Paskui įsidrąsino patys paklausti: „Kas gi didžiausias dangaus karalystėje?“ (Morkaus 9:33, 34; Mato 18:1).

Galbūt keista, kad beveik trejus metus išvaikščioję su Jėzumi mokiniai vis dar varžėsi dėl padėties. Tačiau jie buvo žydai, o žydų religija pabrėždavo padėtį arba rangą. Toks auklėjimas bei paveldėtas žmogiškas netobulumas jiems, matyt, darė įtaką.

Jėzus atsisėdo, pasišaukė mokinius ir pasakė: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“ (Morkaus 9:35). Tie žodžiai juos tikriausiai apstulbino. Jėzus visiškai kitaip žiūrėjo į didybę nei žydai! Paskui pasistatė šalia savęs vaiką ir švelniai apkabinęs tarė: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Taigi kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje“ (Mato 18:3, 4).

Kokia gera nuolankumo pamoka! Įsivaizduok: būrys rimtų suaugusių vyrų apsupę viduryje stovintį mažą berniuką. Koks jis drovus ir patiklus! Be jokio pasipūtimo, be piktų minčių! Romus, paprastas! Tikrai, tas vaikutis puikiai įkūnija dievišką savybę — nuolankumą.

Jėzaus mintis aiški. Jeigu norime gyventi Dievo Karalystėje, turime būti nuolankūs. Jehovos tarnams nedera konkuruoti ar didžiuotis (Galatams 5:26). Juk būtent tai pastūmėjo Šėtoną sukilti prieš Dievą. Nenuostabu, kad ir Jehova šito nekenčia (Patarlių 8:13).

Tikrieji krikščionys stengiasi tarnauti, ne valdyti. Širdingo nuolankumo vedami jie noriai padeda kitiems — nesvarbu, kokie tai būtų žmonės ir kokios nemalonios užduotys. Tokia tarnystė teikia ir didelį džiaugsmą. Jėzus sako: „Kas dėl manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet tą, kuris yra mane siuntęs“ (Morkaus 9:37). Rodydami dosnią, romią, kūdikišką dvasią, puoselėjame bendrystę su Aukščiausiąja visatos Esybe, Dievu, ir jo Sūnumi (Jono 17:20, 21; 1 Petro 5:5). Sykiu esame patenkinti, nes duoti palaimingiau (Apaštalų darbų 20:35). Be to, mums malonu, kad prisidedame prie Dievo tarnų tarpusavio vienybės ir taikos (Efeziečiams 4:1-3).

Smalsūs ir patiklūs

Jėzus pateikė dar vieną pamoką, kuo vaikai sektini. „Kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją“, — perspėjo jis (Morkaus 10:15). Mažieji ne tik nuolankūs, bet ir smalsūs. „Jie sugeria žinias kaip kempinės“, — teigia viena mama.

Tad norint paveldėti Dievo Karalystę reikia priimti Karalystės žinią ir vykdyti tai, ką ji skelbia (1 Tesalonikiečiams 2:13). Lyg naujagimiai turime ‘trokšti dvasinio, neatmiešto pieno, kad nuo jo augtume išganymui’ (1 Petro 2:2). Na, bet jeigu Biblijos mokymų gerai nesuprantame? „Vaikai klausia ir klausia, kol jiems paaiškėja“, — sako viena auklėtoja. Ir mums verta šitaip daryti. Tad nesiliauk studijuoti. Kalbėkis su brandžiais krikščionimis. Prašyk Jehovą išminties (Jokūbo 1:5). Tavo pastangos per laiką tikrai bus atlygintos, maldos išgirstos (Mato 7:7-11).

Gal kai kas pasakys: „Smalsuolį lengva suklaidinti!“ Ne, jeigu tik jis vadovaujasi patikimomis gairėmis. Štai vaikai ko nors nežinodami tiesiog instinktyviai bėga klausti tėvų. „Tėvais pasitikima, nes jie kasdien vaikais rūpinasi ir globoja“, — sako vienas šeimos galva. Mes irgi galime pasikliauti savo dangiškuoju Tėvu, Jehova (Jokūbo 1:17; 1 Jono 4:9, 10). Jis patikimai vadovauja per savo rašytinį Žodį. Jo šventoji dvasia ir organizacija guodžia bei palaiko (Mato 24:45-47; Jono 14:26). Visa, ką Jehova teikia, saugo mus nuo dvasinės žalos (Psalmyno 91:1-16).

Tarsi vaikai pasitikėdami Dievu jausime dvasios ramybę. Vienas biblistas pasakė: „Kai buvome vaikai, į kelionę su tėvais išsirengdavome neturėdami pinigų ir negalvodami, kaip pasieksime tikslą, bet niekada neabejojome, kad jie saugiai nuveš, kur reikia.“ Argi ne lygiai taip turėtume pasitikėti Jehova keliaudami gyvenimo taku? (Izaijo 41:10)

Jei besąlygiškai kliausimės Dievu, tai padės saugotis to, kas galėtų pakenkti mūsų dvasingumui. Turime visiškai pasitikėti Jėzaus pažadu, kad dangiškasis Tėvas žino apie mūsų darbus, ir, kol pirmiausia ieškome Dievo Karalystės bei jo teisumo, kiekvienu rūpinsis. Tada nebesutelksime dėmesio į materialinius dalykus, o ieškosime dvasinių vertybių (Mato 6:19-34).

„Piktybe būkite kūdikiai“

Nors vaikai gimsta netobuli, jų širdelė ir protas tyri. Todėl Biblija krikščionis ragina: „Piktybe būkite kūdikiai“ (1 Korintiečiams 14:20).

Štai penkiametė Monika džiūgaudama tarė mamai: „Naujos mano draugės Saros plaukai garbanoti kaip mano!“ Kad tos mergaitės kitokia odos spalva ir tautybė, ji nė neužsiminė. Viena mama pastebėjo: „Maži vaikai „neskiria“ spalvų. Jie nepaiso rasės ir jiems svetimas išankstinis nusistatymas.“ Toks ir mūsų nešališkasis Dievas: jis myli visų tautų žmones (Apaštalų darbų 10:34, 35).

Vaikai taip pat yra atlaidūs. Štai ką pasakojo vienas tėvas: „Kai sūnūs Džekas ir Levis susivaidija, liepiame susitaikyti, ir juodu netrukus vėl laimingi žaidžia. Jie neprimena, kas buvo, o atsiprašydami nestato jokių sąlygų. Tiesiog viską pamiršta.“ Koks puikus pavyzdys suaugusiems! (Kolosiečiams 3:13)

Be to, vaikai noriai pripažįsta, kad yra Kūrėjas (Hebrajams 11:6). Įgimtas tiesumas dažnai paskatina juos drąsiai liudyti kitiems (2 Karalių 5:2, 3). Paprastos, nuoširdžios jų maldos gali sujaudinti kiečiausią širdį. O išbandomi gali parodyti didelę moralinę tvirtybę. Išties mūsų mažieji — brangi dovana! (Psalmyno 127:3, 4)

Grįžkime į vaikystę

Gal kyla klausimas: „Ar įmanoma suaugusiam žmogui atgaivinti tas puikias savybes, kokias turėjo būdamas vaikas?“ Be jokios abejonės! Kitaip Jėzus juk nebūtų liepęs: „Pasidarykite kaip vaikai“ (Mato 18:3).

Štai tarkim, restauruotojai atnaujina vertingą meno kūrinį. Iš pradžių nuvalo susikaupusius nešvarumus, pašalina negrabaus ankstesnio restauravimo pėdsakus. Kantriai triūsę daug valandų grąžina paveikslui buvusias spalvas ir grožį, kad visi galėtų gėrėtis. Mūsų nuoširdžios pastangos irgi duos vaisių. Jehovos šventosios dvasios padedami bei meilingai remiami krikščionių bendruomenės, galėsime atgaivinti tuos puikius bruožus, kuriuos turėjome būdami vaikai (Efeziečiams 5:1).

[Iliustracija 9 puslapyje]

Vaikai iš prigimties yra nuolankūs

[Iliustracija 10 puslapyje]

Vaikai nėra šališki, greit atleidžia ir užmiršta