„Kas yra tarp jūsų išmintingas ir supratingas?“
„Kas yra tarp jūsų išmintingas ir supratingas? Tegul jis parodo geru elgesiu savo darbus, atliekamus su romumu, kylančiu iš išminties“ (JOK 3:13, Jr).
1, 2. Ką galima pasakyti apie daugelį tų, kurie laikomi išmintingais?
APIE kokį žmogų galėtum pasakyti, kad jis tikrai išmintingas? Gal apie savo tėvus, o gal apie universiteto profesorių ar šiaip kokį senolį? Ką laikai išmintingu, — tai iš dalies priklauso nuo tavo gyvenimo patirties ir aplinkybių. Dievo tarnams vis dėlto labiausiai rūpi Aukščiausiojo požiūris.
2 Ne visi, kuriuos pasaulis laiko išmintingais, yra tikrai išmintingi Dievo akyse. Štai vyrai, atėję pakalbinti Jobo, vaizdavosi, kad jų lūpos byloja išminties žodžius. Bet Jobas, išklausęs jų, tarė: „Išmintingo žmogaus tarp jūsų nerasiu nė vieno!“ (Job 17:10). Ir apaštalas Paulius apie kai kuriuos asmenis, nenorinčius pažinti Dievo, rašė: „Girdamiesi esą išmintingi, tapo kvaili“ (Rom 1:22). Pats Jehova per pranašą Izaiją aiškiai pasakė: „Vargas tiems, kurie išmintingi savo akyse“ (Iz 5:21).
3, 4. Ko žmogui reikia, kad būtų tikrai išmintingas?
3 Be abejo, turime išsiaiškinti, ką reiškia būti išmintingam, nes tokį žmogų Dievas vertina palankiai. Daug galime suprasti iš Patarlių 9:10, kur pasakyta: „Pagarbi Viešpaties baimė — išminties pradžia, o Šventojo pažinimas — protas.“ Išmintingas asmuo būtinai pasižymi sveika Dievo baime, gerbia Dievo nuostatus. Tačiau neužtenka vien protu pripažinti, kad Dievas yra ir kad jis nustatęs tam tikras normas. Kristaus mokinys Jokūbas padeda geriau suvokti, ko iš tikrųjų reikia. (Perskaityk Jokūbo 3:13.) Atkreipkime dėmesį į jo pasakymą „teparodo savo kilnų elgesį [...] darbais“. Tikroji išmintis kasdien turėtų matytis iš mūsų elgesio ir kalbos.
4 Išmintingas žmogus vadovaujasi sveika nuovoka, moka vaisingai pritaikyti turimas žinias, gerai pasinaudoja išmanymu. Kokie darbai byloja apie išmintį? Jokūbas kalbėdamas, kaip išmintis pasireiškia, pamini tam tikras vidines savybes, skatinančias atitinkamai ir elgtis.a Pasigilinkime į jo žodžius ir apsvarstykime, kas mums padėtų išlaikyti gerus santykius su tikėjimo broliais ir kitais, kurie nėra krikščionių bendruomenės nariai.
Darbai, bylojantys apie tikrąją išmintį
5. Kaip elgsis žmogus, kuris tikrai yra išmintingas?
5 Verta pakartoti, kad Jokūbas išmintį sieja su geru elgesiu. Kadangi išminties pradžia yra Jehovos baimė, išmintingas žmogus visada stengiasi elgtis taip, kaip moko Dievas, kaip reikalauja jo nuostatai. Tikroji išmintis nėra įgimta — jos įgyjama per reguliarias Biblijos studijas ir dvasinių tiesų apmąstymą. Šie du dalykai padės mums, kaip raginama Efeziečiams 5:1, ‘būti Dievo sekėjais’. O kuo tiksliau Jehovos pavyzdžiu seksime, tuo išmintingiau elgsimės. Jehovos keliai nepalyginti viršesni už žmogaus kelius (Iz 55:8, 9). Tad jeigu laikysimės Dievo kelio, tai yra stengsimės daryti viską kaip jis, aplinkiniai matys, kad esame kitokie.
6. Kodėl žmogus, norintis sekti Dievo pavyzdžiu, bus romus ir ką reiškia tokiam būti?
6 Jokūbas sako, jog viena, kaip galime būti panašūs į Jehovą, — tai pasižymėti „išmintingu švelnumu“, arba „romumu, kylančiu iš išminties“ (Jr). Nors romus krikščionis esti švelnus, kartu jis ir principingas. Šito reikia norint išlaikyti pusiausvyrą. Štai pagalvokime: Dievo galia beribė, tačiau jis romus, todėl nebijome prie jo artintis. Dievo Sūnus, toks romus kaip ir Tėvas, galėjo pasakyti: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą“ (Mt 11:28, 29; Fil 2:5-8).
7. Kodėl Mozė, romus žmogus, yra mums geras pavyzdys?
7 Biblijoje rašoma ir apie kitus, kurie pasižymėjo romumu. Vienas iš tokių — Mozė. Jis ėjo labai atsakingas pareigas, tačiau sakoma, jog buvo „labai romus, romiausias iš visų žmonių žemėje“ (Sk 11:29; 12:3, Brb). Prisiminkime, kiek Jehova suteikė Mozei stiprybės, kad tas vykdytų jo valią. Savo tikslams įgyvendinti Jehova mielai pasitelkdavo romius asmenis.
8. Kaip netobulas žmogus gali rodyti „romumą, kylantį iš išminties“?
8 Tikrai, net ir netobulas žmogus gali rodyti „romumą, kylantį iš išminties“. Tad paanalizuokime save, ar esame romūs. Ko reikia, kad įgautume daugiau romumo? Ši savybė kartu su kitomis sudaro Jehovos šventosios dvasios vaisių (Gal 5:22, 23). Vertėtų melsti dvasios, atsidėjus brandinti jos vaisių ir pasitikėti Dievu, kad jis padės mums tapti romesniems. Šio tikslo siekti įkvepia ir psalmininko žodžiai: „[Dievas] romiųjų mintis kreipia į tiesą, savo kelių moko nuolankiuosius“ (Ps 25:9, Brb).
9, 10. Kokių reikia pastangų norint būti romiems ir kodėl?
9 Vis dėlto tikėtina, jog romumui išsiugdyti reikės nemažai pastangų. Aplinka dažną iš mūsų yra taip suformavusi, kad nelabai linkstame rodyti romumą. Kiti žmonės netgi skatina daryti priešingai — „į ugnį atsakyti ugnimi“. Bet ar tai išmintinga? Įsivaizduok, kad tavo namuose kilo nedidelis gaisras. Kuo gesinsi ugnį: alyva ar šaltu vandeniu? Jei šliūkštelsi alyvos, liepsnas tik pakurstysi. O vandeniu, ko gero, pavyks gaisrą užgesinti. Panašiai ir Biblijoje parašyta: „Švelnus atsakymas nuramina pyktį, o šiurkštus žodis sukelia įniršį“ (Pat 15:1, 18). Jei būdamas tarp bendratikių ar kitur pajusi, jog vienas ar kitas dalykas tave erzina, pagalvok: ar nebūtų geriausia reaguoti į viską romiai, kaip kad reikalauja tikra išmintis? (2 Tim 2:24)
10 Daugelis, pasidavę šio pasaulio dvasiai, kaip jau minėjome, anaiptol nėra švelnūs, taikingi, ramūs. Priešingai — visur, kur pasisuksi, gali sutikti šiurkščių, arogantiškų žmonių. Jokūbas tai puikiai suprato, todėl ir užrašė perspėjimą, kad blogos dvasios nepersiimtų bendruomenės nariai. Ko dar mus pamoko Jokūbas?
Kas priešinga išminčiai
11. Kas yra priešinga dieviškajai išminčiai?
11 Jokūbas be jokių užuolankų paaiškino, kas yra priešinga dieviškajai išminčiai. (Perskaityk Jokūbo 3:14.) Pavyduliavimas ir ginčus uždegantis savanaudiškumas — tai kūniški dalykai, ne dvasiniai. Štai pažiūrėkime, prie ko veda kūniškas mąstymas. Šventojo Kapo bazilika Jeruzalėje, kaip teigiama, stovinti toje vietoje, kur buvo nužudytas ir palaidotas Jėzus, yra padalyta šešioms krikščioniškojo pasaulio konfesijoms. Tarp jų nesiliauja kivirčai. Viename žurnale 2006-aisiais buvo rašoma, kaip vienuoliai toje šventovėje sykį „ištisas valandas grūmėsi [...], talžydami vienas kitą masyviomis žvakidėmis“ (Time). Jų tarpusavio nepasitikėjimas toks didelis, kad bazilikos raktas patikėtas musulmonui.
12. Kokių negerovių gali būti, jei trūksta išminties?
12 Šitokios baisios nesantaikos tikrųjų krikščionių bendruomenėje neturi būti. Bet dėl netobulos prigimties kai kas, deja, rodo užsispyrimą ir stengiasi piršti savo nuomonę. O tada gali kilti didesnių ar mažesnių nesutarimų, vaidų. Apaštalas Paulius matydamas, jog taip yra tarp Korinto tikinčiųjų, rašė: „Jeigu tarp jūsų viešpatauja pavydas ir nesantaika, tai argi nesate kūniški, argi nesielgiate grynai žmogiškai?“ (1 Kor 3:3). Jei tokių negerovių bent jau kurį laiką būta anoje pirmojo amžiaus bendruomenėje, turime žiūrėti, kad panaši dvasia nesiskverbtų ir į mūsų bendruomenes.
13, 14. Duok pavyzdžių, kaip gali pasireikšti kūniškas mąstymas.
13 Kaip vaidingumo dvasia gali prasismelkti į mūsų tarpą? Ko gero, pamažėl, ne iš karto. Tarkim, bus statoma Karalystės salė ir išsiskirs nuomonės, kaip daryti tą ar kitą dalyką. Kuris nors brolis gali supykti, kad jo pasiūlymą atmetė. Galbūt jis ims garsiai kritikuoti priimtą sprendimą ir net atsisakys toliau statyboje dirbti. Jeigu taip pasielgs, vadinasi, bus pamiršęs, kad bendruomenės kolektyvinio darbo sėkmė daugiausiai priklauso ne nuo pasirinkto metodo, o nuo tarpusavio santarvės. Jehova laimins ne vaidingą, o romią dvasią (1 Tim 6:4, 5).
14 Arba štai kitas pavyzdys. Bendruomenės vyresnieji pastebi, kad vienas iš jų tarpo, nors vyresniuoju jau pratarnavęs kurį laiką, dabar akivaizdžiai nebeatitinka Šventajame Rašte keliamų reikalavimų. Rajono prižiūrėtojas apsilanko toje bendruomenėje ir žinodamas, jog broliui buvo duota konkrečių pastabų, bet jis nepasitaisė, pritaria rekomendacijai išbraukti jį iš vyresniųjų sąrašo. Kaip šis brolis į tai pažiūrės? Ar pripažins, kad vyresniųjų vienbalsis sprendimas yra teisingas, ir ar nuolankiai, romiai priims pamokymą, grindžiamą Dievo Žodžiu? Ar stengsis daryti viską, kad atitiktų Šventojo Rašto reikalavimus ir vėl galėtų imtis atsakingų pareigų? O gal pasipiktins ir ims pavydėti kitiems to, ką pats prarado? Kodėl brolis turėtų pretenduoti į vyresniojo pareigas, jeigu joms iš tikrųjų netinka? Juk daug išmintingiau pasielgtų, jei rodytų nuolankumą ir supratingumą!
15. Kodėl, tavo manymu, svarbu atsižvelgti į tai, kas Dievo dvasios įkvėpimu pasakyta Jokūbo 3:15, 16?
15 Negeras požiūris, tiesa, gali pasireikšti ir kitokiose situacijose. Visur ir visada privalome saugotis, kad netaptume pavyduoliais ir ginčininkais. (Perskaityk Jokūbo 3:15, 16.) Antraip mūsų nusistatymas, Jokūbo žodžiais tariant, būtų „žemiškas“, tai yra kūniškas, nedvasingas, taip pat „gyvuliškas“ — kaip neprotaujančio padaro, kuris vadovaujasi vidiniais impulsais, — ir, negana to, „demoniškas“, būdingas dvasinėms esybėms, sukilusioms prieš Dievą. Kaip tokie bruožai netiktų krikščioniui!
16. Kaip mums gali reikėti pasitaisyti ir kaip įstengsime tai padaryti?
16 Kiekvienas bendruomenės narys teištiria save ir, jei turi tokių polinkių, tepasistengia jų atsikratyti. Prižiūrėtojams, mokantiems bendruomenę, juolab reikia apsivalyti nuo minėtų ydų. Tai padaryti nelengva. Juk esame netobulos prigimties ir šio pasaulio įtaka stipri. Mūsų pastangos — tarsi kopimas slidžia pažliugusia įkalne. Jei neturėtume už ko laikytis, nuslystume atgal. Tačiau tvirtai laikydamiesi Biblijos pamokymų ir pasaulinės Dievo bendruomenės padedami, kopiame aukštyn (Ps 73:23, 24).
Kokias dorybes puoselėja išmintingas žmogus
17. Kaip išmintingas asmuo paprastai reaguoja gundomas daryti bloga?
17 Perskaityk Jokūbo 3:17. Dar vertėtų aptarti, kokių dorybių kupina „iš aukštybių kilusi išmintis“. Būti tyram reiškia nesusiteršti nederamu elgesiu ir puoselėti vien gerus motyvus. Visa, kas bloga, privalome tuojau pat atmesti. Čia mūsų reakcija turi būti automatiška. Gal gydytojas kada specialiu plaktuku stuktelėjo tau į sausgyslę žemiau kelio girnelės? Tu akimirksniu nevalingai ištiesei koją. Tai padarei mašinaliai, nė negalvodamas. Šitaip turėtume reaguoti ir kai esame gundomi daryti pikta. Mūsų tyra dvasia ir sąžinė, išlavinta pagal Biblijos principus, turi automatiškai atmesti visa, kas bloga (Rom 12:9). Biblijoje aprašyta pavyzdžių, kai vienas ar kitas asmuo taip ir pasielgė. Du iš jų — Juozapas ir Jėzus (Pr 39:7-9; Mt 4:8-10).
18. Ką reiškia a) būti taikingam? b) būti taikdariu?
18 Dievo išmintis taip pat reikalauja, kad būtume taikingi, tai yra nesielgtume įžūliai, nerodytume karingo nusistatymo, nedarytume nieko tokio, kas griauna santarvę. Jokūbas toliau šią mintį rutulioja: „Teisumo vaisius sėjamas ramybėje tiems, kurie neša ramybę“ (Jok 3:18). Atkreipkime dėmesį į pasakymą „neša ramybę“. Ar bendruomenėje mus pažįsta kaip taikdarius ar kaip ramybės drumstėjus? Gal neretai įsiveliame į konfliktus, lengvai įsižeidžiame arba kitus užgauname? Gal reikalaujame, kad mus priimtų tokius, kokie esame? O gal vis dėlto nuolankiai stengiamės išdildyti tuos savo asmenybės bruožus, kurie kitus žmones pagrįstai žeidžia? Argi nesame pasiryžę dėl santarvės aukotis, greit atleisti ir pamiršti nuoskaudą? Sąžiningai save ištyrę matysime, ar nereikia šioje srityje dar pasitaisyti, kad labiau sektume Dievo išmintimi.
19. Ko reikia, norint pelnyti supratingo žmogaus reputaciją?
19 Jokūbas taip pat sako, kad „iš aukštybių kilusi išmintis [...] maloninga“, arba „supratinga“ (NW). Pagalvokime, kokius mus pažįsta aplinkiniai. Ar pasakytų, kad esame linkę nusileisti — jei reikalas nesikerta su jokiais Šventojo Rašto principais — ir nemėginame kitų įsprausti į savo šabloną? Ar turime švelnaus ir sukalbamo žmogaus reputaciją? Jeigu taip, vadinasi, esame išsiugdę supratingumą.
20. Kas bus, jei rodysime pritinkančias Dievo garbintojui savybes, apie kurias čia kalbėjome?
20 Kaip gera bendruomenėje, kur broliai ir seserys vis labiau puoselėja pritinkančias Dievo garbintojui savybes, apie kurias Jokūbas rašė! (Ps 133:1-3) Jeigu būsime romūs, taikingi, supratingi, tada mums tarpusavyje viskas kuo puikiausiai klosis ir bus akivaizdu, kad turime „iš aukštybių kilusios išminties“. Kitame straipsnyje aptarsime, kaip čia padėtų gebėjimas žvelgti į kitus žmones Jehovos akimis.
[Išnaša]
a Kontekstas rodo, kad Jokūbas pirmiausia turėjo omenyje bendruomenės vyresniuosius, arba „mokytojus“ (Jok 3:1). Jiems tikrai privalu vadovautis dieviškąja išmintimi. Bet apskritai Jokūbo patarimai taikytini kiekvienam iš mūsų.
Ar gali paaiškinti?
• Ką krikščioniui reiškia būti išmintingam?
• Kaip galime daugiau įgauti dieviškosios išminties?
• Kokiomis savybėmis pasižymi žmonės, neturintys „iš aukštybių kilusios išminties“?
• Kokias dorybes stengsiesi dar labiau puoselėti?
[Iliustracija 23 puslapyje]
Kaip gali kilti nesantaika?
[Iliustracija 24 puslapyje]
Ar automatiškai atmeti tai, kas bloga?