Kaip ruošti paauglius suaugusiųjų gyvenimui

GAL ir jūsų šeimoje yra paauglys? Jei taip, esate vieno iš įdomiausių savo vaiko augimo tarpsnių liudininkai. Bet šitas laikotarpis gali būti ir labai sekinantis emociškai. Ar jums pažįstami toliau pateikti scenarijai?

• Kol jūsų sūnus buvo jaunesnis, jis laikėsi šalia jūsų kaip prie liepto pririšta valtis. Dabar — jau paauglys — nekantraudamas išplaukti tampo lyną ir leidžia suprasti, kad jūsų į kelionę nekviečia.

• Kai jūsų dukrelė buvo dar maža, jums išpasakodavo viską. Dabar, būdama paauglė, ji su draugais tarsi susibūrė į „jaunimo klubą“, ir jūs jaučiatės taip, lyg šitame „klube“ esate nepageidaujami.

Jeigu kažkas panašaus vyksta ir jūsų namuose, nedarykite skubotos išvados, kad vaikas tampa nepataisomu maištininku. Tai kas tuomet darosi? Kad atsakytume į šį klausimą, apsvarstykime, kokį be galo svarbų vaidmenį paauglystė turi vaiko vystymesi.

Nuo pat gimimo vaikas daugybę dalykų daro pirmą kartą: žengia pirmąjį žingsnelį, taria pirmąjį žodį, pirmą kartą eina į mokyklą. Tą sąrašą galima tęsti be galo. Tėvai džiaugiasi, kai jų vaikas įveikia dar vieną etapą. Kiekvienas toks pasiekimas akivaizdžiai rodo tai, ką jie trokšta matyti — vaikas auga.

Paauglystė irgi yra viena iš svarbių gyvenimo pakopų, nors kai kurie tėvai jos atėjimą pasitinka galbūt ir be aplodismentų. Beje, jų nuogąstavimas visiškai suprantamas. Šiaip ar taip, kuris jau čia tėtis arba mama džiaugiasi matydamas, kad jų klusnus vaikas tampa paaugliu, kurio nuotaika darosi nenuspėjama? Vis dėlto paauglystė — labai svarbus augimo tarpsnis. Kokia prasme?

Biblijoje sakoma, jog ateis metas, kai „vyras paliks tėvą ir motiną“ (Pradžios 2:24). Vienas iš esminių jūsų uždavinių yra padėti savo sūnui ar dukrai paauglystės laikotarpiu pasirengti šiai maloniai ir kartu liūdnai dienai. Jai atėjus, jūsų vaikas turėtų jaustis taip, kad galėtų pasakyti kaip ir apaštalas Paulius: „Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška“ (1 Korintiečiams 13:11).

Nesuklystant galima teigti, kad paauglystė — tai metas, kai jūsų sūnus ar dukra atsikrato visko, kas buvo vaikiška, ir mokosi tapti atsakingu jaunu suaugusiu žmogumi, sugebančiu pasirūpinti savimi ir pakankamai subrendusiu palikti tėvų namus. Neveltui viename žinyne paauglystė taikliai pavadinta „ilgu atsisveikinimu“.

Žinoma, šiuo metu jums gal net apskritai sunku įsivaizduoti, kad jūsų „mažylis“ arba „mažylė“ gyvens savarankiškai. Galbūt sakote:

• „Jeigu mano sūnui trūksta atsakomybės, kai reikia palaikyti švarą savo kambaryje, kaip jis prižiūrės butą?“

• „Jei dukra nėra tiek patikima, kad nurodytu laiku grįžtų namo, kaip ji išsaugos darbą?“

Jeigu panašūs dalykai kelia nerimą ir jums, prisiminkite štai ką: savarankiškumas — ne durys, pro kurias jūsų vaikas tiesiog praeina, o kelias, kuriuo žengia, ir tikslui pasiekti jam prireiks ne vienerių metų. O kol kas iš patirties žinote, kad „kvailystė prisirišusi prie vaiko [jaunuolio arba jaunuolės] širdies“ (Patarlių 22:15).

Tačiau jei savo vaikui tinkamai vadovausite, iš paauglio jis tikriausiai taps atsakingu jaunu suaugusiu žmogumi, kuris „pratybomis išlavino savo pojūčius ir sugeba atskirti gera nuo bloga“ (Hebrajams 5:14).

Norėdami parengti savo paauglį suaugusiojo gyvenimui, turite jam padėti ugdytis tokį sąmoningumą, kad teisingus sprendimus sugebėtų priimti patsb (Romiečiams 12:1, 2). Čia jums pagelbės toliau pateikti Biblijos principai.

Filipiečiams 4:5: „Jūsų [„supratingumas“, NW] tebūna žinomas visiems.“ Galbūt sūnus prašo, kad leistumėte grįžti namo vėliau. Jūs tokį prašymą tuoj pat atmetate. Jis verkšlena: „Laikote mane vaiku!“ Neskubėkite pasakyti: „Tu ir elgiesi kaip vaikas.“ Verčiau pagalvokite: paaugliai paprastai bando išsireikalauti daugiau laisvės nei sugebėtų ja tinkamai pasinaudoti, bet tėvai galbūt linkę duoti jos mažiau nei būtų galima. Ar nevertėtų retkarčiais padaryti nuolaidų? Kodėl bent jau nepabandžius į situaciją pažiūrėti paauglio akimis?

Kolosiečiams 3:21 (išversta iš International Children’s Bible): „Tėvai, nesikabinėkite prie savo vaikų. Jeigu jums sunku įtikti, jie gali liautis stengęsi.“ Kai kurie tėvai bando kontroliuoti kiekvieną paauglio žingsnį. Kad šis neišklystų iš kelio, jie yra pasirengę kone užrakinti jį namuose. Tokie tėvai patys parenka vaikui draugus ir slapta klausosi jo telefoninių pokalbių. Bet panašios priemonės gali atsisukti prieš pačius tėvus. Noras sulaikyti paauglį namuose gali sužadinti dar didesnį norą iš jų sprukti; nuolatinis draugų kritikavimas — tik dar labiau prie jų patraukti; telefoninių pokalbių klausymasis paskatinti ieškoti būdų su draugais bendrauti slapčia. Kuo labiau stengiatės savo vaiką valdyti, tuo prasčiau gali tai pavykti. Ir išties, jeigu jūsų paauglys niekada nesimokys pats priimti sprendimų gyvendamas namuose, iš kur jis žinos, kaip tai daryti, kai juos paliks?

Efeziečiams 6:4: „Neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu.“ Žodis „mokydami“ čia reiškia ne tik žinių perteikimą, bet ir apeliavimą į vaiko dorovės sampratą taip, kad šitoks mokymas paveiktų jo elgseną. Tai ypač svarbu, kai vaikas tampa paaugliu. „Kuo vaikai vyresni, — sako tėvas, vardu Andrė, — tuo labiau reikia stengtis rasti su jais bendrą kalbą ir samprotauti drauge“ (2 Timotiejui 3:14).

Galatams 6:7: „Ką žmogus sėja, tai ir pjaus.“ Vaiką galima pamokyti ir nubaudžiant — išsiunčiant į kitą kambarį arba neleidžiant užsiimti tuo, ką mėgsta. Su paaugliu būtų išmintinga daugiau kalbėti apie jo elgesio pasekmes (Patarlių 6:27).

Jūs, tėvai, tikriausiai norite, kad paauglystė būtų kaip pakilimo takas, kuriuo jūsų vaikas sparčiai įsibėgėja ir be kliūčių pakyla, — tampa suaugusiu žmogumi. Tačiau šis virsmas retai kada vyksta taip sklandžiai. Nepaisant to, vaiko paauglystė — jums puiki proga ‘mokyti dar jaunuolį, kuriuo keliu eiti’ (Patarlių 22:6). Biblijos principai yra tvirtas pamatas, ant kurio galite kurti šeimos laimę.