Būk tokio nusistatymo kaip Kristus
„Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus“ (FIL 2:5).
1. Kodėl turime ugdytis tokią kaip Kristaus nuostatą?
„ATEIKITE pas mane, — kvietė Jėzus Kristus. — Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą“ (Mt 11:28, 29). Tie šilti Jėzaus žodžiai aiškiai byloja apie jo vidinę nuostatą — meilės dvasią. Nėra geresnio pavyzdžio, kuriuo galėtume sekti. Nors jis, Dievo Sūnus, buvo didis galia, žmonėms, ypač kenčiantiems, rodė atjautą, švelnumą.
2. Kokias penkias Jėzaus nuostatos ypatybes aptarsime?
2 Šiame ir dviejuose tolesniuose straipsniuose pakalbėsime, kaip galime ugdytis ir išlaikyti tokią kaip Jėzaus nuostatą ir savo gyvenime vadovautis „Kristaus protu“ (1 Kor 2:16, Brb). Sutelksime dėmesį į penkias Jėzaus nuostatos ypatybes: romumą bei nuolankumą, maloningumą, klusnumą Dievui, drąsumą, neišsenkančią meilę.
Mokykimės iš Kristaus romumo
3. a) Kokia buvo viena Jėzaus nuolankumo pamoka mokiniams? b) Kaip Jėzus reaguodavo matydamas savo mokinių silpnybes?
3 Jėzus, tobulas Dievo Sūnus, noriai sutiko ateiti į žemę ir tarnauti tarp netobulų, nuodėmingų žmonių. Čia jį vėliau nužudė. Vis dėlto Jėzus niekada neprarado džiaugsmo, savitvardos (1 Pt 2:21-23). Mes irgi to neprarasime, net jei trikdys kitų klaidos bei netobulumas, reikia tik įsižiūrėti į Jėzaus pavyzdį (Hbr 12:2). Jėzus siūlė sekėjams ‘imti ant pečių jo jungą’ ir taip iš jo mokytis (Mt 11:29). Ko jie galėjo išmokti? Viena, Jėzaus romumo. Jis su savo mokiniais, kad ir turėjusiais trūkumų, buvo kantrus. Vakarą prieš mirtį Jėzus nuplovė mokiniams kojas ir taip pamokė to, ko jie niekada nepamiršo, — būti „nuolankios širdies“. (Perskaityk Jono 13:14-17.) Paskui, kai Petras, Jokūbas ir Jonas neįstengė pabudėti, Jėzus apie jų silpnumą kalbėjo užjaučiamai. Jis paklausė: „Simonai, tu miegi?“ Paskui tarė: „Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėt į pagundą, nes dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“ (Mk 14:32-38).
4, 5. Kaip savo pavyzdžiu Jėzus mus moko pakęsti kitų trūkumus?
4 Kaip mes reaguojame, jeigu kuris nors bendratikis linkęs konkuruoti, greitai įsižeidžia, neskuba taikyti pamokymų, gaunamų iš „ištikimo ir nuovokaus vergo“ arba vyresniųjų? (Mt 24:45-47, NW) Matydami Šėtono valdomo pasaulio žmonių kūniškus bruožus, esame nusiteikę su tuo taikstytis kaip su įprastu reiškiniu, o štai bendratikių netobulumą mums galbūt sunku pakęsti. Jeigu kitų trūkumai greit suerzina, verta pagalvoti: kaip galėčiau kuo daugiau vadovautis „Kristaus protu“? Nepamirškime, kad Jėzus savo mokiniais nenusivylė net tada, kai juos įveikdavo dvasinis silpnumas.
5 Prisiminkime vieną atsitikimą su apaštalu Petru. Jėzaus kviečiamas jis paliko valtį ir žengė vandens paviršiumi prie savo Mokytojo, bet išsigandęs aplink siaučiančios audros pradėjo skęsti. Ar dėl to Jėzus suirzo ir pasakė: „Taip tau ir reikia! Dabar pasimokei!“? Ne! „Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: ‘Silpnatiki, ko suabejojai?!’“ (Mt 14:28-31). Jei atrodo, kad brolio arba sesers tikėjimas silpsta, ar nereikėtų, taip sakant, ištiesti rankos ir padėti jį sustiprinti? To mus moko Jėzus savo pavyzdžiu, kai anuomet romumo dvasios vedamas padėjo Petrui.
6. Ko savo apaštalus, siekiančius aukštos padėties, pamokė Jėzus?
6 Petras irgi įsiveldavo į tarp apaštalų vis kylančius ginčus, kuris iš jų didesnis. Jokūbas ir Jonas norėjo Karalystės valdžioje sėdėti vienas Jėzaus dešinėje, kitas — kairėje. Tai išgirdę Petras ir kiti apaštalai pasipiktino. Jėzus matė, kad tokį požiūrį jie perėmė iš visuomenės, kurioje išaugo. Pasivadinęs juos, pasakė: „Jūs žinote, kad tautų valdovai engia tautas ir didžiūnai rodo joms savo galią. Tarp jūsų to nebus. Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas.“ Paskui nurodė savo pavyzdį: „Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20:20-28).
7. Kaip kiekvienas galime palaikyti bendruomenės vienybę?
7 Apmąstydami, koks nuolankus buvo Jėzus, mes irgi stengsimės tarp bendratikių būti kaip „mažiausias“ (Lk 9:46-48). Šitaip palaikysime bendruomenės vienybę. Jehova, lyg didžiulės šeimos tėvas, trokšta, kad jo vaikai ‘gyventų vienybėje’, sutartų (Ps 133:1). Jėzus meldė savo Tėvą tarpusavio vienybės tikriesiems krikščionims sakydamas: „Kad [...] pasaulis pažintų, jog tu esi mane siuntęs ir juos myli taip, kaip mane mylėjai“ (Jn 17:23). Taigi mūsų vienybė — išskirtinė žymė, visiems rodanti, jog esame Kristaus sekėjai. Norėdami džiaugtis tarpusavio santarve, turime į kitų netobulumą žiūrėti taip kaip Kristus. Jis buvo atlaidus ir mokė, kad jeigu atleisime patys, ir mums bus dovanota. (Perskaityk Mato 6:14, 15.)
8. Ko galime pasimokyti iš ilgamečių Dievo tarnų?
8 Daug galime pasimokyti ir iš tų bendratikių, kurie jau nemažai metų seka Kristaus pavyzdžiu. Kaip ir jis, šie mūsų broliai ir seserys rodo supratingumą, jei mato kieno nors trūkumus. Jie žino, kad, būdami atjautūs kaip Kristus, šitaip ne tik pakenčia „silpnųjų silpnybes“, bet ir saugo vienybę. Be to, savo pavyzdžiu paskatina visą bendruomenę laikytis Kristaus nuostatos. Jie bendratikiams trokšta to paties, ko apaštalas Paulius linkėjo Romos krikščionims: „Ištvermės ir paguodos Dievas teduoda jums tarpusavyje būti vienos minties Kristaus Jėzaus pavyzdžiu, kad sutartinai vienu balsu šlovintumėte Dievą, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą“ (Rom 15:1, 5, 6). Jehovai jo garbintojų vienybė tikrai teikia šlovę.
9. Kodėl mums, norintiems sekti Jėzaus pavyzdžiu, reikia šventosios dvasios?
9 Mokėjimą būti „nuolankios širdies“ Jėzus siejo su romumu, viena Dievo šventosios dvasios vaisiaus skiltele. Vadinasi, kad gebėtume kuo tiksliau eiti Jėzaus pėdomis, mums dera ne tik įsižiūrėti į jo gyvenimo kelią, bet dar reikia ir Jehovos šventosios dvasios. Turime melsti šios Dievo dovanos ir ugdytis jos vaisių — „meilę, džiaugsmą, ramybę, kantrybę, malonumą, gerumą, ištikimybę, romumą, susivaldymą“ (Gal 5:22, 23). Taip gebėsime sekti Jėzaus romumo bei nuolankumo pavyzdžiu ir džiuginsime savo dangiškąjį Tėvą Jehovą.
Jėzus buvo žmonėms maloningas
10. Kaip pasireiškė Jėzaus maloningumas?
10 Maloningumas irgi yra viena šventosios dvasios vaisiaus skiltelė. Jėzus visada pasižymėjo šia savybe. Jis tuos, kurie iš širdies prie jo veržėsi, ‘mielai priėmė’ (Lk 9:11, NW). Ko Jėzus savo maloningumu mus pamoko? Maloningas žmogus yra draugiškas, švelnus, atjautus, geraširdis. Jėzus toks ir buvo. Jis gailėjosi žmonių, „nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens“ (Mt 9:35, 36).
11, 12. a) Papasakok vieną atsitikimą, kai Jėzus parodė atjautą. b) Ko pats gali pasimokyti iš šio atsitikimo?
11 Jėzus savo gailestingumą bei atjautą rodė akivaizdžiai. Štai pavyzdys. Viena moteris, jau 12 metų serganti kraujoplūdžiu, žinojo, jog pagal Mozės įstatymą ji pati ir kiekvienas, kas ją paliečia, buvo laikomi nešvariais (Kun 15:25-27). Bet ši ligonė girdėjo, koks yra Jėzus, kaip bendrauja su žmonėmis, ir tai tikriausiai įkvėpė viltį, kad jis galės ir norės ją pagydyti. Moteris sau kalbėjo: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį, išgysiu!“ Sukaupusi drąsą, ji taip ir padarė ir bemat pasveiko.
12 Jėzus, pajutęs, jog kažkas jį palietė, ėmė dairytis, kieno tai buvo ranka. Moteris, matyt, bijojo, kad bus barama už Įstatymo pažeidimą, todėl virpėdama puolė ant kelių ir papasakojo visą teisybę. Ar Jėzus priekaištavo tai vargšei kenčiančiai izraelitei? Anaiptol! „Dukterie, — tarė jis, — tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami“ (Mk 5:25-34). Kokia paguoda jai buvo girdėti tokius gerus žodžius!
13. a) Kaip skyrėsi Jėzaus ir fariziejų nusistatymas? b) Kaip Jėzus elgėsi su vaikais?
13 Skirtingai nei kietaširdžiai fariziejai, Kristus niekada nesinaudojo savo padėtimi, kad apkrautų kitus naštomis (Mt 23:4). Ne, jis švelniai ir kantriai mokė žmones eiti Jehovos keliais. Jėzus buvo prisirišęs prie savo sekėjų, visada kupinas meilės, gerumo — tikras draugas (Pat 17:17, Brb; Jn 15:11-15). Šalia Jėzaus net vaikai jausdavosi jaukiai ir jam pačiam, matyt, buvo malonus jų artumas. Kad ir kaip užsiėmęs, jis nepagailėdavo laiko mažiesiems. Jėzaus mokiniai, nelyginant to meto religiniai vadovai, vis sureikšmindavo savo vaidmenį ir štai sykį ėmė drausti žmones, kurie norėjo atnešti vaikus, kad Mokytojas juos palytėtų. Mokinių elgesys Jėzui nepatiko. Jis tarė: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė.“ Paskui net pamokė sekti mažųjų pavyzdžiu: „Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją“ (Mk 10:13-15).
14. Kuo naudingas vaikams nuoširdus bendruomenės dėmesys?
14 Tik pagalvok: ką ne vienas iš tų vaikų vėliau, jau užaugęs, jautė, kai prisimindavo, kaip Jėzus Kristus kadaise „laimino juos apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas“ (Mk 10:16). Ir mūsų laikais vaikai su meile atsimins vyresniuosius ir visus tuos, kurie nuoširdžiai jais rūpinasi. Svarbiausia, tokio bendruomenės dėmesio gaubiami vaikai nuo pat mažumės žinos, kad Jehovos tarnus lydi jo dvasia.
Būk ir tu maloningas šiame atšiauriame pasaulyje
15. Kodėl turime nesistebėti tuo, kad šiandien taip trūksta maloningumo?
15 Šiandien daugelis sakosi neturį laiko rodyti maloningumą. Todėl kasdien Jehovos tarnus mokykloje, darbe, kelionėje, tarnyboje supa pasaulio dvasia. Kitų nenoras būti maloningiems galbūt mus ir liūdina, bet nestebina. Jehovos įkvėptas Paulius iš anksto įspėjo, kad kritiškomis „paskutinėmis dienomis“ tikruosius krikščionis supantys žmonės bus „savimylos, [...] nemeilūs“ (2 Tim 3:1-3).
16. Ką turime daryti, kad bendruomenėje klestėtų toks maloningumas, kokį rodė Kristus?
16 Bet tikrųjų krikščionių bendruomenėje, skirtingai nei atšiauriame pasaulyje, vyrauja maloni atmosfera, teikianti visiems atgaivą. Palaikyti ją tokią sekdamas Jėzaus pavyzdžiu gali kiekvienas. Kaip tai daryti? Štai ne vienam mūsų bendratikiui, kamuojamam ligos ar kitokių sunkumų, reikia pagalbos bei padrąsinimo. Tų vargų šiomis „paskutinėmis dienomis“ galbūt daugėja, bet apskritai jie ne naujiena. Panašios bėdos slėgė krikščionis ir Biblijos laikais. Tad ir šiandien mums dera padėti tikėjimo broliams ir sesėms taip, kaip anuomet jie rėmė vienas kitą. Pavyzdžiui, Paulius skatino krikščionis ‘padrąsinti liūdinčiuosius, palaikyti silpnuosius, būti kantrius su visais’ (1 Tes 5:14, Brb). Vadinasi, tokį kaip Kristaus maloningumą reikia rodyti darbais.
17, 18. Kaip, pavyzdžiui, galime rodyti tokį maloningumą, kokį rodė Jėzus?
17 Krikščionims privalu ‘mielai priimti’ brolius: elgtis su jais, panašiai kaip Kristus elgėsi su savo sekėjais, rodyti nuoširdų dėmesį ne tik tiems, kuriuos pažįstame jau daugelį metų, bet ir tiems, kuriuos matome pirmą kartą (3 Jn 5-8). Kaip Jėzus nieko nelaukdamas rodydavo atjautą žmogui, taip ir mes visuomet teikime kitam atgaivą (Iz 32:2; Mt 11:28-30).
18 Būti maloningi, tai yra veikliai rūpintis kitu, galime visi. Dėkime pastangas ir nepraleiskime nė vienos progos tai daryti. „Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile; lenktyniaukite tarpusavio pagarba“, — ragino Paulius (Rom 12:10). Tai reiškia sekti Jėzaus pavyzdžiu: elgtis su artimu švelniai, maloniai, rodyti „neveidmainišką meilę“ (2 Kor 6:6, Brb). Meilę, tokią kaip Kristaus, Paulius apibūdino šiais žodžiais: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta“ (1 Kor 13:4). Niekada negiežkime apmaudo ant bendratikių, verčiau laikykimės patarimo: „Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus“ (Ef 4:32).
19. Kodėl palaiminga rodyti tokį kaip Kristaus maloningumą?
19 Visada įvairiausiomis aplinkybėmis stengtis puoselėti bei rodyti tokį kaip Kristaus maloningumą yra labai palaiminga. Tada bendruomenėje gali nekliudomai veikti Jehovos dvasia ir padėti kiekvienam ugdytis gražų dvasios vaisių. Be to, patys sekdami Jėzaus pavyzdžiu ir padėdami kitiems eiti jo pėdomis, jaučiamės laimingi, visi vieningai garbiname Dievą ir taip jį džiuginame. Todėl nuolat rodykime kitiems tokį romumą ir maloningumą, kokį rodė Jėzus.
Ar gali paaiškinti?
• Kaip Jėzus parodė esąs „romus ir nuolankios širdies“?
• Kaip Jėzus rodė maloningumą?
• Kaip, sekdami Kristaus pavyzdžiu, galime rodyti romumą ir maloningumą šiame netobulame pasaulyje?
[Iliustracija 8 puslapyje]
Jeigu bendratikio tikėjimas, kaip kadaise Petro, susvyruoja, ar ištiesi jam pagalbos ranką?
[Iliustracija 10 puslapyje]
Ką pats gali daryti, kad bendruomenė būtų tikra maloningumo oazė?