Nuoširdžiai kviečiame! — Sargybos bokšto INTERNETINĖ BIBLIOTEKA

Nuoširdžiai kviečiame!

TAIP, kviečiame apsilankyti Betelyje — kuriame nors Jehovos liudytojų bendrijos filiale. Tokių veiklos centrų visame pasaulyje yra 118. Svečiai po ekskursijos dažnai išreiškia nuoširdžią padėką už tai, ką galėjo Betelyje pamatyti.

Vienam jaunam Biblijos studijuotojui, apsilankiusiam Meksikos filiale, padarė įspūdį tai, kokie laimingi yra Jehovai čia tarnaujantys savanoriai. Jis pasiteiravo, ką turėtų daryti, kad irgi galėtų Betelyje darbuotis. Jam paaiškino, kad pirmiausia reikia pasikrikštyti, tada patartina imtis pionieriaus tarnybos, kitaip sakant, būti visalaikiu evangelizuotoju. Jaunuolis taip ir padarė. Po dvejų metų jis buvo pakviestas tarnauti tame pačiame Meksikos Betelyje ir šią tarnystę eina jau dvidešimt metų.

Kas yra Betelis?

Betelis, išvertus iš hebrajų kalbos, reiškia „Dievo namai“ (Pr 28:19, išnaša). Tokiuose namuose yra spausdinami leidiniai — Biblija ir kitokia krikščioniška literatūra, paskui viskas paskirstoma ir išvežiojama. Filialai taip pat rūpinasi Jehovos liudytojų bendruomenių (jų pasaulyje yra per 100000) dvasinėmis reikmėmis. Beveik 20000 Betelio darbuotojų, vyrų ir moterų, įvairių tautybių ir kultūrų, visą darbo dieną noriai aukoja Jehovai ir bendratikių gerovei. Ilgamečiai tarnai čia petys į petį darbuojasi su energingais jaunuoliais. Vakarais ir savaitgaliais Betelio šeimos nariai vyksta į savo bendruomenės sueigas, liudija gerąją naujieną po namus. Laisvu laiku asmeniškai studijuoja Bibliją, pasiilsi, kad atgautų jėgas, ar tvarko kokius savo reikalus.

Betelio darbuotojams kas mėnesį išmokama nedidelė suma asmeniniams poreikiams. Savanoriams ruošiamas skanus, maistingas valgis. Kad būtų jauku ir malonu, gyvenamuosiuose kambariuose palaikoma tvarka, švara. Betelio namai, aišku, nėra koks prabangus viešbutis. Viskas įrengta taip, kad būtų funkcionalu, praktiška. Betelio svečius maloniai nuteikia ne tik gerai prižiūrimos patalpos, aplinka ar darbuotojų organizuotumas, bet ir tai, kokie visi malonūs, kaip noriai tarpusavyje bendradarbiauja. Nors savanoriai intensyviai dirba, nėra tiek užsiėmę, kad sutiktajam neparodytų draugiškumo. Čia nėra jokio socialinio susiskirstymo; jei kas ir gauna atsakingesnę užduotį, nesijaučia esąs už kitus pranašesnis. Ar plušėtum sode, spaustuvėje, tvarkytum kambarius, ruoštum valgį, ar darbas būtų prie rašomojo stalo — kiekviena tarnystė svarbi. Betelio darbuotojai bendromis jėgomis remia pasaulinę Jehovos liudytojų veiklą (Kol 3:23).

Susipažinkime su beteliečiais

Susipažinkime su kai kuriais šios tarptautinės šeimos nariais. Kas įkvėpė jiems norą tarnauti Betelyje? Štai Marijus dar prieš tapdamas liudytoju dirbo gerai apmokamą darbą vienoje prestižinėje Vokietijos automobilių bendrovėje ir čia turėjo didelių perspektyvų. Netrukus po krikšto jis savaitei atvyko pasidarbuoti savo šalies Betelyje. Brolis buvo paskirtas į spaustuvę. Pamatęs, kaip skiriasi filialo tarnautojai nuo jo bendradarbių, Marijus pateikė prašymą tarnauti Betelyje nuolatos. Nors tokiam jo pasirinkimui daugelis artimųjų ir kolegų nepritarė, Marijus iki šiol tarnauja Vokietijos Betelyje ir yra laimingas.

Betelio tarnybos dauguma imasi neturėdami specialaus išsilavinimo ar darbo įgūdžių. Apie tai gali papasakoti Abelis, jau penkiolika metų tarnaujantis Meksikos filiale. „Betelis man buvo gera mokykla, — sako jis. — Išmokau dirbti su labai modernia spausdinimo technika. Žinau, jog išėjęs galėčiau su tokiais įgūdžiais daug uždirbti, tačiau neturėčiau to, ką turiu dabar: ramybę, gyvenimo džiaugsmą. Manęs nesekina įtampa, nevargina konkurencija, o komercijos pasaulyje šito neišvengsi. Įgijau, regis, patį geriausią išsilavinimą: galėjau ir savo akiratį praplėsti, ir daryti dvasinę pažangą. Net prestižinis universitetas nebūtų padėjęs šitaip lavėti dvasiškai.“

Kiek daug gali reikšti vienas apsilankymas

Apsilankymas Betelyje žmogui gali būti stipri dvasinė paskata. Štai vienas pavyzdys iš Meksikos. Omarą mama mokė Biblijos tiesų nuo vaikystės. Bet sulaukęs septyniolikos metų jis nustojo lankyti krikščionių sueigas, nebėjo į lauko tarnybą. Jis nebesilaikė aukštos moralės, palinko į materializmą. Vėliau, įsidarbinęs vienoje komunikacijų įmonėje, Omaras su keliais bendradarbiais kartą buvo komandiruotas į Meksikos Betelį pademonstruoti tam tikros įrangos. „Po pristatymo užsakovai apvedžiojo mus po savo patalpas, viską aprodė, — pasakoja Omaras. — Tai, ką pamačiau, ir nuoširdus svetingumas, kurį čia patyriau, paskatino susimąstyti, kaip labai esu atitolęs nuo Jehovos. Nedelsdamas ėmiau vėl lankyti sueigas, studijuoti Bibliją. Praėjus šešiems mėnesiams po apsilankymo Betelyje, pasikrikštijau. Ačiū Jehovai, kad šis vizitas man davė tokį postūmį.“

Arba štai kitas pavyzdys — iš Japonijos. Masahikas irgi užaugo liudytojų šeimoje, bet paskui jam ėmė rodytis, kad krikščioniška gyvensena pernelyg varžo. Jis pasinėrė į mokyklinę veiklą, liovėsi lankęs sueigas ir apleido evangelizacijos darbą. „Kartą mano šeima su keliais bendratikiais nusprendė aplankyti Betelį, — pasakoja Masahikas. — Primygtinai namiškių spaudžiamas važiavau ir aš. Vaikščiodamas po Betelį jaučiausi kaip niekad smagiai. Toje kelionėje patyriau, kad krikščionių kompanija kur kas geresnė nei mano draugų neliudytojų. Supratau, kad noriu gyventi krikščionišką gyvenimą, ir pasiprašiau Biblijos studijų.“ Masahikas savo bendruomenėje dabar tarnauja visalaikiu gerosios naujienos skelbėju.

Viena liudytoja iš Prancūzijos persikėlė dirbti į Maskvą, prarado ryšį su Jehovos organizacija ir dvasiškai nusilpo. Ji ėmė elgtis nekrikščioniškai, ištekėjo už žmogaus, kuris nebuvo jos bendratikis. Kiek vėliau ją aplankė viena tikėjimo sesuo iš Prancūzijos ir jiedvi drauge nuvyko į Sankt Peterburgą apžiūrėti Betelio namų. „Mus Betelyje pasitiko labai šiltai. Tai palietė mano jausmus, — rašo sesė. — Ten dvelkė tokia ramybė. Jaučiau Jehovos dvasią. Kaip aš taip toli nuklydau nuo Jehovos organizacijos? Grįžusi iš Betelio meldžiau Jehovą pagalbos ir tada su naujomis jėgomis ėmiausi mokyti Biblijos savo vaikus.“ Įkvėpta apsilankymo Betelyje ir priimdama tolesnę per bendruomenę teikiamą dvasinę pagalbą, sesuo atsitiesė ir sustiprėjo.

O kokį įspūdį Betelio namai palieka pašaliečiams, kurie apie Jehovos liudytojus mažai ką težino? Betelį Brazilijoje 1988 metais aplankė Albertas, vienas politikos veikėjas. Jį sužavėjo švara, tvarka, itin patiko, jog viskas čia yra atvira, niekas neslepiama. Kiek ankstėliau jam teko lankytis seminarijoje, kur kunigavo jo svainis. Albertas iškart pastebėjo skirtumą. „Viskas seminarijoje buvo apgaubta paslapties“, — sako jis. Po savo vizito Betelyje netrukus jis ėmėsi studijuoti Bibliją, atsisakė politikos ir dabar jau tarnauja vienos bendruomenės vyresniuoju.

Apsilankykite Betelio namuose

Nuvykti į savo šalies Betelį daugeliui nėra taip jau paprasta. Brazilai Paulas ir Euženija ketverius metus taupė pinigus dviejų dienų kelionei į šalies filialą. Autobusu jiems teko įveikti 3000 kilometrų. „Tikrai buvo verta, — džiaugiasi jie. — Dabar daug geriau suvokiame, kaip veikia Jehovos organizacija. Kai pasakojame savo studijuotojams apie darbą, atliekamą Betelyje, jie kartais paklausia, ar ten buvome. Dabar galime pasakyti, kad taip.“

Taigi kviečiame — ar savame krašte, ar kokioje kaimyninėje šalyje — apsilankyti Jehovos liudytojų bendrijos filiale, pasidairyti po Betelio namus. Jus tikrai svetingai priims, ir tas vizitas suteiks daug dvasinės atgaivos.