Artinkimės prie Dievo
Jis „atsimena, kad mes esame dulkės“
„NEMANIAU, kad Jehova man visiškai atleis. Atrodė, tą naštą nešiu visą likusį gyvenimą“, — savo pamąstymais apie praeities klaidas dalijosi viena krikščionė. Kaltės jausmas išties yra slogi našta. Tačiau Biblijoje randame paguodos, kuri atgailaujančiam suklydėliui numalšina skaudančią širdį. Aptarkime psalmininko Dovydo žodžius, užrašytus Psalmyno 103:8-14.
Dovydas žinojo, kad „Viešpats yra gailestingas“ ir kad mūsų kalčių neskaičiuoja (8—10 eilutės). Radęs pagrindo atleisti, Dievas dovanoja noriai, iki galo. Dovydas, iškalbus poetas, pasitelkia tris palyginimus didžiam Dievo gailestingumui apsakyti.
„Kaip aukštai nuo žemės dangūs, taip didi jo ištikimoji meilė pagarbiai jo bijantiesiems“ (11 eilutė). Kai naktį žvelgiame į žvaigždėtą dangų, net sunku suvokti, kaip toli jis yra nuo žemės. Dovydas šiuo palyginimu mėgino pavaizduoti, koks didis Jehovos gailestingumas, viena jo ištikimosios meilės apraiškų. Dievo gailestingumas skirtas „pagarbiai jo bijantiesiems“ — tiems, kas, pasak vieno žinovo, „nuolankiai, iš širdies gerbia jo viršenybę“.
„Kaip toli Rytai nuo Vakarų, taip toli nuo mūsų jis išsklaido mūsų nuodėmes“ (12 eilutė). Kaip tad toli yra rytai nuo vakarų? Nesuvokiamai toli. Viename Biblijos žinyne aiškinama: „Mintimis pakilkite ir, kiek vaizduotė leidžia, skriskite į tolį. Jei erdve skriejate rytų kryptimi, nuo vakarų tolstate sulig kiekvienu sparnų mostu.“ Dovydas norėjo pasakyti, kad kai Dievas atleidžia nuodėmes, nuneša jas taip toli, kaip tik galime įsivaizduoti.
„Kaip tėvas gailisi vaikų, taip Viešpats gailisi pagarbiai jo bijančiųjų“ (13 eilutė). Dovydas turėjo vaikų ir gerai žinojo, kokia tėvo širdis. Ypač savo vaikų tėvui gaila, kai šiems ką nors skauda. Taigi Dovydas patikina, kad dangiškasis Tėvas rodo gailestį savo žemiškiesiems vaikams, ypač kai jie atgailauja susigraudinusia širdimi (Psalmyno 51:19 [51:17, Brb]).
Šiais trimis palyginimais Dovydas atskleidžia, kas Jehovą skatina gailėtis netobulų žmonių: „Jis žino, kokie mes padarai, atsimena, kad mes esame dulkės“ (14 eilutė). Jehova žino, kad mes padaryti iš dulkių — esame trapūs ir riboti. Atsižvelgdamas į mūsų nuodėmingą prigimtį, Dievas yra „pasiruošęs atleisti“, jei tik nuoširdžiai atgailaujame (Psalmyno 86:5, Brb).
Ar Dovydo žodžiai apie Jehovos gailestingumą palietė jūsų širdį? Pradžioje minėta moteris, pasigilinusi į tai, kas Biblijoje rašoma apie Dievo norą atleisti, pasakė: „Imu jausti, kad tikrai galiu artintis prie Jehovos. Nuo manęs nusirito sunki našta.“a Ar nenorėtumėte daugiau sužinoti apie Dievo gailestingumą ir kaip tą gailestingumą galima pelnyti? Tada galbūt ir jums nuslinks didelė našta.
Rugpjūtį siūlome perskaityti šią Biblijos ištrauką:
[Išnaša]
a Skaitykite Jehovos liudytojų išleistos knygos Artinkimės prie Jehovos 26 skyrių „Dievas ‘pasiruošęs atleisti’“.
[Anotacija 13 puslapyje]
„Imu jausti, kad tikrai galiu artintis prie Jehovos. Nuo manęs nusirito sunki našta“