Jehova mus saugo išgelbėjimui

„Dievo galia per tikėjimą [esate] saugomi išgelbėjimui, kuris bus apreikštas paskutiniu laiku“ (1 PT 1:5).

KAIP ATSAKYTUME?

Kaip Jehova patraukė mus prie tiesos?

Kaip mes leidžiamės Jehovos pamokymų vedami?

Kaip nuo Jehovos sulaukiame padrąsinimo?

1, 2. a) Kaip Biblija patikina, kad Dievas padės mums likti nepriekaištingiems? b) Kiek gerai Jehova kiekvieną iš mūsų pažįsta?

„KAS ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas“ (Mt 24:13). Iš šių Jėzaus žodžių aišku viena: tada, kai Dievas vykdys nedoram pasauliui nuosprendį, mes išsigelbėsime tik jeigu liksime Jehovos akyse nepriekaištingi. Bet ar krikščionis turi ištverti savo paties jėgomis ir proto pastangomis? Tikrai ne. Biblija garantuoja: „Dievas ištikimas — jis neleis jūsų gundyti virš jūsų jėgų, bet kartu su gundymu duos ir išeitį, kad pajėgtumėte atsilaikyti“ (1 Kor 10:13). Ką ši eilutė padeda suprasti?

² Jehova žiūri, kad niekada nebūtume mėginami virš jėgų. Vadinasi, žino apie mus viską — ir kokių problemų turime, ir kokie mūsų asmenybės ypatumai, ir kiek galime pakelti. Ar tikrai Dievas mus taip gerai permato? Be abejo. Šventasis Raštas liudija, kad kiekvieną iš mūsų Jehova pažįsta labai asmeniškai. Jam žinomi mūsų įpročiai, mūsų kasdienis gyvenimas. Jis net įžvelgia žmogaus mintis ir širdies troškimus. (Perskaityk Psalmyno 139:1-6.)

3, 4. a) Kaip Dovydo gyvenimo patirtis byloja, kad Jehova rūpinasi kiekvienu asmeniškai? b) Kokį nepaprastą darbą Jehova šiandieną daro?

³ Gal toks tvirtinimas — kad paprastas, menkas žmogus Dievui labai rūpi — skamba nerealiai? Apie tai svarstė ir psalmininkas Dovydas. Net sudėjo Jehovai žodžius: „Kai pažvelgiu į tavo dangų, tavo rankų darbą, į mėnulį ir žvaigždes, kurias tu pritvirtinai, kas tas žmogus, kad jį atmeni, kas tas mirtingasis, kad juo rūpiniesi?“ (Ps 8:4, 5 [8:3, 4, Brb]) Ko gero, asmeninė gyvenimo patirtis šitokį klausimą Dovydui ir padiktavo. Jį, jauniausią Jesės sūnų, Jehova kadaise išskyrė kaip „vyrą pagal savo širdį“, paėmė „iš ganyklų, nuo avių kaimenės“, ir pastatė Izraelio valdovu (1 Sam 13:14; 2 Sam 7:8). Pagalvok, ką Dovydas turėjo jausti supratęs, kad jo, jauno piemenuko, mintys ir tylūs apmąstymai neliko Visatos Kūrėjo nepastebėti!

⁴ Dabar ir mums nuostabą kelia tai, kad Jehova su didžiausia meile rūpinasi kiekvienu asmeniškai. Jis telkia prie savęs „visų tautų lobius“ — žmones, nusiteikusius jam tarnauti, ir tokiems padeda likti nepriekaištingiems (Ag 2:7). Kaip padeda? Kad geriau suprastume, pirmiausia pažiūrėkime, kaip Jehova į savo garbintojų gretas žmogų patraukia.

KAIP DIEVAS MUS PATRAUKIA

 5. Kaip Jehova patraukia žmogų prie savo Sūnaus? Prašom pateikti pavyzdį.

⁵ Jėzus pasakė: „Nė vienas negali ateiti pas mane, jeigu mane siuntęs Tėvas jo nepatraukia“ (Jn 6:44). Vadinasi, kad taptų Kristaus mokiniu, žmogui reikia Dievo pagalbos. O kaip Jehova jį prie savo Sūnaus patrauks? Gerosios naujienos skelbimu ir šventąja dvasia. Štai konkretus atvejis iš Šventojo Rašto. Apaštalas Paulius ir jo bendražygiai, atvykę į Filipus, ėmė dalytis gerąja naujiena su viena moterimi, vardu Lidija. Kas buvo toliau? „Jehova atvėrė jos širdį priimti tai, ką Paulius kalbėjo.“ Taigi Dievas suteikė moteriai savo dvasios, padėjo skelbiamą žinią perprasti, ir sykiu su namiškiais ji pasikrikštijo (Apd 16:13-15).

 6. Kaip Dievas visus mus patraukė prie tiesos?

⁶ Gal Lidijos atvejis kažkoks išskirtinis? Anaiptol. Jeigu esi Dievui pasiaukojęs krikščionis, vadinasi, dangiškasis Tėvas prie tiesos patraukė ir tave. Kaip jis pastebėjo gražias savybes Lidijos širdyje, taip ir į tave žvelgdamas pamatė kai ką brangintina. Kada įsiklausei į gerąją naujieną, Jehova per šventąją dvasią padėjo tau ją suprasti (1 Kor 2:11, 12). Paskui, kai stengeisi pritaikyti, ką sužinojęs, Dievas laimino tavo pastangas vykdyti jo valią. O kaip džiaugėsi Jehovos širdis, kai nusprendei paskirti jam savo gyvenimą! Nuo tada, kai stojai į tiesos kelią, jis tave lydi kiekviename žingsnyje.

 7. Iš kur žinome, kad Dievas padės likti ištikimiems?

⁷ Su Dievu nevaikščiotume, jeigu jis nebūtų mums pagelbėjęs. Ir dabar jis nepalieka mūsų vienų. Jehova žino: į tiesos kelią savarankiškai nebūtume žengę, ir savarankiškai jame išsilaikyti — ne mūsų jėgoms. Antai apaštalas Petras pateptiesiems krikščionims rašė: „Dievo galia per tikėjimą [esate] saugomi išgelbėjimui, kuris bus apreikštas paskutiniu laiku“ (1 Pt 1:5). Šie žodžiai iš principo tinka visiems krikščionims ir dabar turėtų dominti visus mus. Kodėl? Todėl, kad kiekvienam reikia Dievo pagalbos: tiktai šitaip galime likti jam ištikimi.

KAIP JEHOVA SULAIKO MUS NUO KLAIDINGO ŽINGSNIO

 8. Kodėl turime būti labai atsargūs, kad nežengtume klaidingo žingsnio?

⁸ Dėl visokių vargų, problemų ir dėl savo netobulumo kartais galbūt prarandame dvasinę nuovoką, o tada nedaug trūksta, kad nejučia, patys to nesuvokdami, žengtume klaidingą žingsnį. (Perskaityk Galatams 6:1.) Tai gerai pailiustruoja vienas epizodas iš Dovydo gyvenimo.

9, 10. Kaip nuo klaidingo žingsnio Jehova sulaikė Dovydą ir ką Dievas daro mūsų labui?

⁹ Karaliaus Sauliaus persekiojamas Dovydas rodė ypatingą savitvardą ir pavydžiam monarchui nė nemanė atsimokėti piktuoju (1 Sam 24:3-8 [24:2-7, NW]). Tačiau ir jis, netobulas žmogus, sykį visai be reikalo pasikarščiavo. Dovydo vyrams tada kaip tik reikėjo pasipildyti maisto bei vandens atsargas, ir jis kreipėsi pagalbos į vieną tautietį, Nabalą. Šis, deja, pagelbėti atsisakė ir dar išplūdo užgauliais žodžiais. Baisiai įpykęs, Dovydas pasišovė keršyti — išžudyti visus Nabalo namų vyriškius. Jis nepagalvojo, kad jeigu pasikėsins į nekaltų žmonių gyvybę, Dievo akyse užsitrauks kraujo kaltę. Abigailė, Nabalo žmona, pačiu laiku Dovydą suturėjo nuo pražūtingos klaidos. Supratęs, kad iš tikrųjų jį apsaugojo pats Jehova, Dovydas moteriai tarė: „Tebūna palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, atsiuntęs tave šiandien manęs pasitikti! Tebūna pagirta tavo sveika nuožiūra, ir palaiminta būk tu, sulaikiusi mane šiandien nuo kraujo kaltės ir keršijimo savo paties ranka!“ (1 Sam 25:9-13, 21, 22, 32, 33)

¹⁰ Ko iš šio įvykio pasimokome? Dovydą, kad nežengtų klaidingo žingsnio, Jehova sulaikė per Abigailę. Panašiai jis gali apsaugoti ir mus. Aišku, nemanykime, jog kaskart, kol dar nespėjome klaidos padaryti, Dievas siųs kokį asmenį ir mus privers atsitokėti. Tiksliai juk nežinome, kaip Jehova, veikdamas pagal savo valią, vienoje ar kitoje situacijoje pasielgs arba kaip leis įvykiams klostytis (Mok 11:5). Tačiau neabejokime: Dievas mūsų aplinkybes puikiai permato ir visada padeda likti ištikimiems. Štai jo pažadas: „Mokysiu tave ir rodysiu tau kelią, kuriuo turi eiti; patarsiu tau, lydėdamas tave akimis“ (Ps 32:8). O kaip Jehova duoda patarimų? Kaip tais patarimais galime pasinaudoti? Ir iš kur žinome, kad Jehova savo garbintojams net ir šiandieną aiškiai rodo kryptį? Atsakymą rasime Apreiškimo knygoje.

KAIP MUS SAUGO PAMOKYMAI

11. Kiek gerai Jehova žino, kas vyksta jo garbintojų bendruomenėse?

¹¹ Apreiškimo knygos 2-ame ir 3-iame skyriuose aprašytas regėjimas, kaip pašlovintasis Jėzus Kristus inspektuoja septynetą Mažosios Azijos bendruomenių. Jis mato ne vien kokia apskritai yra padėtis, — atkreipia dėmesį ir į konkrečius dalykus. Regėjime net pamini vardais atskirus asmenis. Bendruomenės iš jo sulaukia ir pelnytų pagyrimų, ir reikiamų pamokymų. O ką šis regėjimas reiškia mums? Septynios bendruomenės — tai pateptieji krikščionys nuo 1914 metų. Ir anam septynetui adresuoti pamokymai dabar yra taikytini iš esmės visoms pasaulyje veikiančioms Dievo garbintojų bendruomenėms. Taigi drąsiai galime teigti, kad Jehova, bendruomenės vadovu paskyręs Jėzų, ligi šiol rūpestingai mus veda. O kaip mes leidžiamės teisinga linkme nukreipiami?

12. Kaip mes leidžiamės Jehovos vedami?

¹² Viena, kaip leidžiamės Jehovos vedami, — tai per asmenines studijas. Ištikimo ir nuovokaus vergo leidiniai nurodo daugybę Šventajame Rašte glūdinčių Jehovos pamokymų (Mt 24:45). Kad tie pamokymai mums praverstų, visų pirma turime gerai į juos įsigilinti ir, ką supratę, stengtis pritaikyti. Asmeninės studijos yra svarbi Jehovos priemonė mums „apsaugoti [...] nuo suklupimo“ (Jud 24). Argi neteko skaityti mūsų literatūroje ko nors tokio, kas, regis, buvo parašyta specialiai tau? Žinok, jog šitaip į tave prabyla pats Jehova. Štai draugas, norėdamas tave pataisyti, galbūt prieis ir patapšnos per petį. Panašiai Jehova šventąja dvasia pastūmės tave — ir, aišku, daugelį kitų — šlifuoti kokią charakterio ypatybę ar keisti elgesį. Kad Jehova visada mus vestų, mielai duokimės šventosios dvasios pakreipiami. (Perskaityk Psalmyno 139:23, 24.) Ir būtinai ištirkime savo studijavimo įpročius.

13. Kodėl vertėtų ištirti savo studijavimo įpročius?

¹³ Asmeninės studijos nukenčia, jei per daug dėmesio skiriama laisvalaikio užsiėmimams. Vienas brolis sako: „Žiūrėk, ir vėl neišėjo pastudijuoti. Pramogos pasidarė kaip niekad lengvai prieinamos ir beveik nieko nekainuoja. Smagiai leisti laiką galima ir prie televizoriaus, ir prie kompiuterio, ir su telefonu rankose. Pasilinksminimai mus vilioja iš visų pusių.“ Jei nedėsime pastangų, nuodugnioms asmeninėms studijoms vis mažiau liks laiko, kol galų gale paliausime studijuoti (Ef 5:15-17). Tad kiekvienas pasitikrinkime. Ar dažnai prisėdame patyrinėti Dievo Žodžio gelmių? Gal tik tada, kai ruošiamės kalbai ar šiaip kokiai užduočiai? Jeigu taip yra, asmeninėms studijoms arba šeimos dvasiniam ugdymui skirtą laiką pasistenkime išnaudoti geriau. Imkime kastis gilyn ir tarsi paslėptų lobių ieškokime išminties, kuria Jehova mus ir saugo išgelbėjimui (Pat 2:1-5).

KAIP JEHOVA PAKELIA MUMS DVASIĄ

14. Kaip Šventasis Raštas rodo, kad Jehova atsižvelgia į mūsų jausmus?

¹⁴ Dovydui daug teko išgyventi (1 Sam 30:3-6). Bet Jehova, kaip byloja psalmių žodžiai, jo jausmus puikiai suprato. (Perskaityk Psalmyno 34:19 [34:18, Brb]; 56:9 [56:8, Brb].) Dievas mato ir kas mus slegia. Jeigu mūsų širdis sudužusi ar dvasia palūžusi, jis visad yra šalia. Ta mintis jau savaime guodžia. Dovydas giedojo: „Leisk man džiūgauti ir būti linksmam dėl tavo ištikimosios meilės, nes tu pažvelgei į mano kančią ir pasirūpinai manimi didžiame varge“ (Ps 31:8 [31:7, Brb]). Jehova ne tik pastebi mūsų sielvartą, bet ir ištiesia pagalbos ranką — paguodžia, padrąsina. Kaip? Pirmiausia per krikščionių sueigas.

15. Ką mums byloja Asafo patirtis?

¹⁵ Kiek daug mums duoda sueigos, pailiustruoti gali psalmininko Asafo pavyzdys. Ištisai mąstydamas apie gyvenimo neteisybes, jisai net ėmė abejoti, ar Dievui tarnauti verta, ir baisiai nusiminė. „Mano širdis buvo apkartusi, o jausmai užgauti“, — rašė Asafas. Nedaug trūko, kad išvis liautųsi Jehovai tarnavęs. Kas jam padėjo įveikti nusiminimą? Asafas įžengė „į Dievo šventovę“ ir čia, tarp daugelio Jehovos garbintojų, pagaliau atgavo aiškią nuovoką. Dabar jis suprato, kad nedorų žmonių pasisekimas tėra laikinas ir kad Jehova tikrai įvykdys teisingumą (Ps 73:2, 13-22). Panašioje situacijoje kaip Asafas galime atsidurti ir mes. Nuo šio sugedusio pasaulio neteisybių kartais irgi pavargstame. Kur rasime atgaivą? Kur pasisemsime džiaugsmo, kad Jehovos tarnystė netaptų našta? Krikščionių sueigose, tarp savo tikėjimo brolių.

16. Ko pasimokome iš Onos pavyzdžio?

¹⁶ O jeigu dėl tam tikrų aplinkybių tavęs į sueigas netraukia? Tarkim, bendruomenėje netekai pareigų ir nesmagiai jautiesi. Arba galbūt iškilo koks konfliktas. Čia vertėtų prisiminti, kas Biblijoje rašoma apie nelengvą Onos padėtį Elkanos namuose. (Perskaityk 1 Samuelio 1:4-8.) Kita Elkanos žmona, Penina, buvo tikra Onos varžovė ir jos gyvenimą labai kartino. Ypač sunku Onai kasmet būdavo tada, kai šeima keliaudavo į Šiloją atnašauti Jehovai aukų. Iš didelės širdgėlos ji „verkdavo ir nevalgydavo“. Bet į tą vietą, kur buvo garbinamas Jehova, eiti nenustojo. Dievas jos ištikimybę įvertino ir galiausiai ją palaimino (1 Sam 1:11, 20).

17, 18. a) Kaip padrąsinimo semiamės bendruomenės sueigose? b) Kokius jausmus tau kelia rūpestinga Jehovos globa ir apsauga?

¹⁷ Krikščionys juolab turi svarių priežasčių sekti Onos pavyzdžiu ir lankyti visas bendruomenės sueigas. Šie sambūriai, kaip jau įsitikinome, mums teikia daug stiprybės (Hbr 10:24, 25). Tarp brolių ir sesių randame paguodą. Štai galbūt kalboje arba pasisakyme išgirstame tokį žodį, kuris itin paliečia širdį. Be to, pasišnekame su bendratikiais, ir jie mus maloniai išklauso, nuramina (Pat 15:23; 17:17, Brb). O kaip pakelia dvasią, kai Jehovai giedame giesmes! Jeigu kada apninka nerimastingos mintys, užvis labiausiai reikia padrąsinimo, kurio ir semiamės sueigose. Čia Jehova visokeriopai guodžia, stiprina mūsų ryžtą ištikimai laikytis krikščioniško kelio (Ps 94:18, 19).

¹⁸ Dievo rūpestingoje globoje jaučiamės kaip psalmininkas Asafas, giedojęs: „Tu laikai mane už dešinės rankos, vedi mane savo mokymu“ (Ps 73:23, 24). Kokie esame dėkingi, kad Jehova mus saugo išgelbėjimui!

[Iliustracija 28 puslapyje]

Jehova patraukė ir tave

[Iliustracijos 30 puslapyje]

Saugūs esame, jei vadovaujamės Dievo pamokymais

[Iliustracija 31 puslapyje]

Kai sulaukiame padrąsinimo, iškart darosi lengviau