Kaip reikėtų drausminti savo vaikus?

JEI turite vaikų, puikiai suprantate, kaip jautėsi šie tėvai. Atsidūrę panašiose situacijose, galbūt svarstote: kaip drausminti vaikus? ar išvis drausminti? o gal to daryti nedera?

Biblijoje žodis „drausminimas“ nėra tik bausmės sinonimas. Drausminimas pirmiausia susijęs su aiškinimu, mokymu, pataisymu ir neturi nieko bendra su mušimu ar kitokiu žiaurumu (Patarlių 4:1, 2).

Vaikų auklėjimą galima palyginti su sodo priežiūra. Sodininkas paruošia dirvą, laisto, tręšia augalus, rūpinasi, kad neužpultų kenkėjai, ravi piktžoles. Kad medelis gražiai augtų, kartais tenka jį apkarpyti. Sodininkas žino, jog visos šios priemonės medį padės užauginti sveiką. Panašiai ir tėvai savo vaikais rūpinasi įvairiopai. Kartais juos tenka drausminti. Kaip medeliui reikalingas genėjimas, taip auklėjimas vaikui padeda atsikratyti blogų polinkių ir augti geru žmogumi. Tačiau genėti būtina atsargiai, priešingu atveju augalui galima stipriai pakenkti. Todėl ir tėvai vaiką turi drausminti su meile.

Geriausią pavyzdį jiems šiuo požiūriu rodo Dievas, kurio vardas, kaip rašoma Biblijoje, — Jehova. Jo klusnūs žemiškieji tarnai pajunta, koks Jehovos auklėjimas veiksmingas, todėl jį mielai priima (Patarlių 12:1). Šie žmonės laikosi Dievo pamokymų ir jų neužmiršta (Patarlių 4:13). Jūs irgi galite padėti savo vaikams palankiai reaguoti į drausminimą, pritaikydami tris svarbius Dievo auklybos principus: 1) meilę, 2) supratingumą, 3) nuoseklumą.

Meilė yra Dievo auklybos pamatas ir paskata jam paklusti. Biblijoje rašoma: „Ką myli, tą Viešpats sudraudžia kaip tėvas mylimą sūnų“ (Patarlių 3:12). Be to, Jehova yra „gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti“ (Išėjimo 34:6). Todėl jis niekada nesielgia negailestingai ar žiauriai, neužgaulioja, nekritikuoja, nesišaipo, nes visa tai žeistų „kaip kalavijo smūgiai“ (Patarlių 12:18).

Aišku, tėvai nepajėgia sekti Dievo tobulos savitvardos pavyzdžiu. Kartais atrodo jau tuoj pratrūksite, bet, kai ypač sunku, visada prisiminkite, jog pykčio padiktuota bausmė paprastai būna despotiška, nepamatuota, duodanti priešingą rezultatą. Negana to, jei baudžiate įpykę ar susierzinę, to išvis negalima pavadinti auklėjimu. Jūs tiesiog parodote, jog praradote savitvardą.

Antra vertus, kai drausminate su meile ir kantrybe, veikiausiai pasieksite daugiau. Pažiūrėkime, kaip auklėjimo problemas sprendė pradžioje cituoti tėvai Džordžas ir Nikolė.

„Kai galiausiai Džordanas grįžo, mudu su žmona netvėrėme pykčiu, bet susivaldėme ir išklausėme jo pasiaiškinimą. Kadangi buvo vėlu, pasikalbėti nusprendėme ryte. Kartu pasimeldėme ir nuėjome miegoti. Kitą dieną buvo žymiai lengviau ramiai aptarti situaciją ir pasiekti sūnaus širdį. Drausminamas jis neprieštaravo ir prisiėmė atsakomybę už savo elgesį. Kaip gerai, kad suvokėme, jog skubotas sprendimas, kai esi susinervinęs, duoda priešingą rezultatą, nei tikiesi. Kai pirmiausia išklausome, paprastai viskas išeina į gera“ (Džordžas).

„Pamačiusi, kaip mano sūnus be jokios priežasties trenkė savo sesutei, įtūžau. Tačiau, užuot tuoj pat sureagavusi, liepiau jam eiti į savo kambarį. Buvau per daug įpykusi, kad galėčiau priimti protingą sprendimą. Kai apsiraminau, griežtai jam paaiškinau, kad smurto netoleruosiu, ir parodžiau, kaip jis sužalojo savo sesutę. Jį tai labai paveikė. Sūnus atsiprašė sesers ir ją apkabino“ (Nikolė).

Taigi tinkamai drausminti, net jei ir tenka vaiką nubausti, visada skatina meilė.

Jehova visada drausmina „pagal teisingą saiką“ (Jeremijo 30:11; 46:28). Jis įvertina visas aplinkybes, net ir tas, kurios nėra akivaizdžios. Ko iš to gali pasimokyti tėvai? Jau cituotas Stefanas aiškina: „Nors buvo be galo skaudu ir negalėjome suprasti, kodėl Natali taip atkakliai neigia pavogusi žiedą, stengėmės atsižvelgti į tai, kad ji vis dėlto — dar vaikas.“

Nikolės vyras Robertas irgi stengėsi įvertinti visas aplinkybes. Kai vaikai blogai elgiasi, jis bando įžvelgti, ar tai tik vienkartinis atvejis, ar netinkamas įprotis. Gal vaikas pavargęs ar prastai jaučiasi? O gal šitaip elgiasi dėl visai kitos priežasties?

Supratingi tėvai taip pat suvokia, kad vaikai nėra maži suaugusieji. Tai pripažino ir apaštalas Paulius. Jis rašė: „Kai buvau mažas vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas“ (1 Korintiečiams 13:11). Robertas sako: „Kai prisimenu, kaip vaikystėje elgdavausi pats, man lengviau į viską pažvelgti tarsi iš šalies ir nesureaguoti pernelyg jautriai.“

Aišku, labai svarbu nesitikėti per daug, bet taip pat nevalia ir pateisinti ar toleruoti netinkamą elgesį ar požiūrį. Turėdami omenyje savo vaiko gebėjimus, galimybes bei kitas aplinkybes, mokėsime jį drausminti nuosaikiai ir supratingai.

„Aš esu Viešpats, ir aš nesikeičiu“ (Malachijo 3:6). Dievo tarnai tuo pasikliauja ir jaučiasi saugūs. Vaikams irgi reikia saugumo bei nuolatinio drausminimo. Jeigu jūsų reikalavimai keičiasi pagal nuotaiką, vaikas jausis sutrikęs ir susierzinęs.

Prisiminkime Jėzaus žodžius: „Jūsų ‘taip’ tegul reiškia ‘taip’, o ‘ne’ — ‘ne’.“ Šis patarimas taikytinas ir auklėjant vaikus (Mato 5:37). Prieš grasindami kokia griežta bausme, pagalvokite, ar iš tiesų taip ir pasielgsite. Jeigu perspėjote vaiką, kad už prasikaltimą laukia konkreti bausmė, nenuolaidžiaukite.

Kad drausminimas būtų nuoseklus, tėvai šiuo klausimu turi būti vieningi. Robertas pasakoja: „Jei vaikams pavyksta iš manęs išprašyti ko nors, ko žmona jiems neleido, o aš apie tai nežinojau, pakeičiu savo sprendimą, kad palaikyčiau žmoną.“ Jei kokiu konkrečiu atveju tėvų nuomonės išsiskiria, išsiaiškinti ir nuspręsti, kaip pasielgti, geriausia vaikams negirdint.

Jei seksime Jehova ir vaikus drausminsime su meile, supratingai ir nuosekliai, galime neabejoti, kad mūsų pastangos nenueis veltui. Tuomet vaikai užaugs brandūs, atsakingi ir nuosaikūs. Kaip patariama Biblijoje, „parodyk vaikui kelią, kuriuo jis turi eiti, tai ir pasenęs jis nenukryps nuo jo“ (Patarlių 22:6, Brb).