Jonas Krikštytojas: jis neprarado džiaugsmo

GAL norėtum gauti atsakingą užduotį bendruomenėje, bet dabar tai neįmanoma, nes ta užduotis patikėta kitam broliui? Arba gal norėtum grįžti į visalaikę tarnybą, tačiau dėl senatvės, silpnos sveikatos, ekonominių sunkumų ar šeimyninių įsipareigojimų nebegali darbuotis tiek, kiek anksčiau? O gal dėl pokyčių organizacijoje tavo darbą, kuriuo džiaugeisi daug metų, dabar atlieka kas nors kitas? Dėl šių ir panašių priežasčių kartais apima jausmas, kad Jehovos tarnyboje nedarome tiek, kiek norėtume, ar tai, ką norėtume. Būna, nusimename, širdyje jaučiame kartėlį ar apmaudą, ir tai suprantama. Kas padėtų su tokiais neigiamais jausmais kovoti ir neprarasti džiaugsmo?

Gerą pavyzdį čia mums paliko Jonas Krikštytojas. Jis džiaugėsi savo išskirtine tarnyste, veikiausiai tikėdamasis, kad ir toliau galės sėkmingai tarnauti Jehovai. Jam, ko gero, nė nekilo mintis, kad pateks į kalėjimą ir kad jo įkalinimas truks ilgiau nei pati tarnystė. Kai taip atsitiko, Jonas džiaugsmo neprarado. Kas padėjo jam iki gyvenimo pabaigos išlaikyti gerą nuostatą? Kaip mums išlikti džiugiems, kai džiaugtis, atrodo, nėra dėl ko?

Jonui buvo pavesta užduotis paruošti žmones Mesijo atėjimui, ir tos užduoties jis ėmėsi 29-ųjų mūsų eros metų pavasarį. Jis ragino visus: „Atgailaukite, nes jau arti dangaus Karalystė“ (Mt 3:2; Lk 1:12–17). Daugelis sukluso, minios žmonių iš visur traukė pasiklausyti Jono. Tie, kam jo skelbiama žinia palietė širdį, atgailavo ir krikštijosi. Jonas drąsiai kalbėjo ir patenkintiems savimi religiniams vadovams, perspėdamas, kas jų laukia, jei nepasikeis (Mt 3:5–12). Svarbiausias jo tarnystės momentas buvo Jėzaus krikštas. Jonas Jėzų pakrikštijo tų pačių metų rudenį ir nuo tada visus žmones ragino sekti juo, pažadėtuoju Mesiju (Jn 1:32–37).

Jono užduotis išties buvo ypatinga, ne veltui Jėzus apie jį pasakė: „Tarp žmonių nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją“ (Mt 11:11). Be abejo, Jonas džiaugėsi tokiu Dievo palaiminimu. Kaip ir Joną, Jehova šiandien laimina daugybę savo tarnų. Vienas pavyzdys – brolis Teris. Su žmona Sandra visalaikėje tarnyboje jiedu darbuojasi jau daugiau kaip 50 metų. Teris sako: „Turėjau garbės tarnauti pionieriumi, beteliečiu, specialiuoju pionieriumi, rajono prižiūrėtoju, srities prižiūrėtoju. Dabar vėl esu specialusis pionierius.“ Džiugu pasitarnauti broliams ir sesėms įvairiose srityse, bet, kaip liudija Jono Krikštytojo pavyzdys, išlikti džiugiam reikia pastangų, ypač kai aplinkybės pasikeičia.

Jonas Krikštytojas nepristigo džiaugsmo pirmiausia dėl to, kad visada brangino jam skirtą tarnystę. Po Jėzaus krikšto Jono mokinių ėmė mažėti, o Jėzaus – daugėti. Susirūpinę Jono mokiniai savo mokytojui kalbėjo: „Tas, kuris buvo su tavimi anapus Jordano ir apie kurį tu paliudijai, krikštija. Visi eina pas jį“ (Jn 3:26). Jonas atsakė: „Kas turi nuotaką, tas yra jaunikis. O jaunikio draugas šalia stovėdamas ir girdėdamas jaunikio balsą džiaugte džiaugiasi. Taigi esu to džiaugsmo kupinas“ (Jn 3:29). Jėzus, žinoma, darė kur kas svarbesnį darbą, bet Jonas su juo nesilygino ir savo tarnystės nenuvertino. Jis tiesiog džiaugėsi galėdamas būti „jaunikio draugu“.

Nors užduotis, kurią Dievas Jonui davė, reikalavo pasiaukojimo, jis dėl nieko nesiskundė. Jonas nuo gimimo buvo nazyras, todėl pagal Įstatymą turėjo laikytis tam tikrų apribojimų, pavyzdžiui, negerti vyno (Lk 1:15). Be to, gyveno labai paprastai, kaip liudija Jėzaus žodžiai: „Štai Jonas – jis nevalgo ir negeria.“ O Jėzaus ir jo mokinių nazyro įžadas nesaistė ir jie galėjo gyventi įprastą gyvenimą (Mt 11:18, 19). Apie gerą Jono nuostatą byloja dar kai kas: jis nenusiminė dėl to, kad Dievas suteikė galią daryti stebuklus ne jam, o Jėzaus mokiniams, tarp kurių buvo ir Jono sekėjų (Mt 10:1; Jn 10:41). Jis per daug apie tai nemąstė, nes svarbiausia jam buvo ištikimai eiti Jehovos pavestą tarnystę.

Jei ir mes branginame savo teokratinį paskyrimą, išliksime džiugūs. Anksčiau minėtas Teris sako: „Kaskart gavęs naują paskyrimą, stengiausi sutelkti į jį visą dėmesį.“ Metus, praleistus visalaikėje tarnyboje, jis apibūdina tokiais žodžiais: „Dėl nieko nesigailiu, turiu daug nuostabių prisiminimų.“

Mes visi „esame Dievo bendradarbiai“, todėl kiekviena teokratinė užduotis ar paskyrimas yra ypatingi (1 Kor 3:9). Jei apie tai mąstysime, džiaugsmo tarnyboje turėsime daugiau. Štai kad brangenybė neprarastų žvilgesio, būtina ją vis nublizginti. Panašiai su džiaugsmu: kad netinkamos mintys jo neaptemdytų, būtina nuolat mąstyti apie tai, kokia garbė tarnauti Dievui. Su kitais mes nesilyginsime – negalvosime, kiek dėl Jehovos stengiamės mes ir kiek kiti, ir savo tarnystės nelaikysime nereikšminga (Gal 6:4).

Jonas, galimas dalykas, žinojo, kad jo tarnystė truks neilgai, bet vargu ar tikėjosi tokios staigios baigties (Jn 3:30). 30-ais mūsų eros metais, praėjus vos šešiems mėnesiams po to, kai pakrikštijo Jėzų, jis karaliaus Erodo įsakymu buvo įmestas į kalėjimą. Bet Jonas ir toliau stengėsi liudyti tiesą (Mk 6:17–20). Kas padėjo jam likti džiugiam, taip netikėtai pasikeitus aplinkybėms? Jis mąstė apie tai, kas stiprino jo tikėjimą.

Nelaisvėje Joną vis pasiekdavo žinios, kokius didžius darbus Jėzus daro (Mt 11:2; Lk 7:18). Jonas neabejojo, kad Jėzus yra Mesijas, vis dėlto galbūt pamąstydavo, kaip jis išpildys visas apie Mesiją užrašytas pranašystes. Kadangi Mesijas turėjo gauti karaliaus valdžią, Jonas galėjo svarstyti, ar jis pradės valdyti jau netrukus. Jei taip, gal jį išvaduos iš kalėjimo? Norėdamas daugiau sužinoti, ką Jėzus ketina daryti, Jonas pasiuntė du savo mokinius jį paklausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ (Lk 7:19). Kai jiedu sugrįžo, Jonas veikiausiai atidžiai klausėsi jų pasakojimo apie stebuklingus Jėzaus išgydymus. Jis sužinojo, kad Jėzus liepė pasakyti: „Aklieji regi, luošieji vaikšto, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargšams skelbiama geroji naujiena“ (Lk 7:20–22).

Tos naujienos, be abejo, Joną sustiprino ir įtikino, kad per Jėzų pildosi pranašystės apie Mesiją. Nors išvadavimo ir nesulaukė, Jonas žinojo, kad jo tarnystė nebuvo veltui. Net ir sunkiomis aplinkybėmis jis turėjo dėl ko džiaugtis.

Užklupus sunkumams, viską ištversime kantriai ir su džiaugsmu, jeigu, kaip ir Jonas, susitelksime į tai, kas stiprina mūsų tikėjimą (Kol 1:9–11). Tvirtybės įgausime skaitydami Bibliją ir, ką perskaitę, apmąstydami. Tai padės mums įsitikinti, kad Dievas labai vertina visa, ką dėl jo darome (1 Kor 15:58). Anksčiau minėta Sandra sako: „Kasdien perskaitau po vieną Biblijos skyrių ir jaučiu, kaip mano ryšys su Jehova stiprėja. Tada galvoju apie Jehovą, ne apie save.“ Svarbu sutelkti dėmesį ir į tai, kaip uoliai vykdoma Dievo valia žemėje, – tada mums labiau rūpės Jehovos darbai ir mažiau galvosime apie savo bėdas. „Kas mėnesį žiūrėdami mūsų internetinės televizijos JW Broadcasting^® laidas, daugiau sužinome apie mūsų organizaciją, – sako Sandra. – Tai įkvepia mus toliau džiugiai darbuotis ten, kur esame paskirti.“

Nors Jonas Krikštytojas tarnavo Dievui neilgai, jis darbavosi „su Elijo dvasia ir galia“ (Lk 1:17). Kita vertus, jis „buvo toks pat žmogus kaip mes“ (Jok 5:17). Jeigu, sekdami Jono pavyzdžiu, vertinsime visa, ką gauname iš Jehovos, ir susitelksime į tai, kas stiprina mūsų tikėjimą, net sunkiausiomis aplinkybėmis tarnystės džiaugsmo neprarasime.