Gera elgsena — Dievui atsidavusių žmonių bruožas
1 Gera elgsena šiandien retas reiškinys. Kodėl? Žmonės taip skuba, kad dažniausiai pamiršta mandagumą, tai yra pasakyti „prašau“, „dėkoju“ arba „atsiprašau“. Dievo Žodyje buvo išpranašauta, kad paskutinėmis dienomis žmonių elgesys blogės — jie taps ‛savimylos, pasipūtę, nedėkingi, nemeilūs, nesusivaldantys, nekenčiantys to, kas gera, ir pramuštgalviai’ (2 Tim 3:1-4). Nemandagumas yra tokių bruožų pasekmė. Dievui atsidavę krikščionys turi saugotis, kad neperimtų šio pasaulio nepagarbaus požiūrio į kitus.
2 Kas yra elgsena? Gera elgsena — tai pagarba kito žmogaus jausmams, gebėjimas taikiai sugyventi su kitais. Toks asmuo yra malonus, paslaugus, geras, mandagus, taktiškas ir dėmesingas. Rodyti šiuos bruožus skatina meilė Dievui ir artimui (Lk 10:27). Jie nieko nekainuoja, bet labai vertingi bendraujant su kitais.
3 Jėzus Kristus davė puikų pavyzdį. Jis visada taikė Aukso taisyklę: „Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems“ (Lk 6:31). Argi nesižavime Jėzaus dėmesingumu ir meile savo mokiniams? (Mt 11:28-30) Gerų manierų jis mokėsi ne iš etiketo vadovėlių. Jos kilo iš teisingos ir kilnios širdies. Stenkimės sekti jo puikiu pavyzdžiu.
4 Kada krikščionims reikia gerai elgtis? Ar tik ypatingomis progomis, norint padaryti teigiamą įspūdį arba siekiant paveikti kitus? Ne! Gerai elgtis privalome visada. Kokios yra geros manieros bendraujant su susirinkimo nariais?
5 Karalystės salėje. Karalystės salė yra garbinimo vieta. Čia renkamės Jehovos Dievo kviečiami. Taigi esame svečiai (Ps 15:1). Ar atėję į Karalystės salę elgiamės pavyzdingai? Ar derama mūsų apranga ir išvaizda? Aišku, turime vengti rengtis nerūpestingai ar pernelyg įmantriai. Kongresuose ir savaitinėse susirinkimo sueigose Jehovos tautos nariai išsiskiria pavyzdinga apranga, derančia žmonėms, pasižymintiems dievobaimingumu (1 Tim 2:9, 10). Tuo parodome dėmesį bei pagarbą savo dangiškajam Tėvui ir kitiems svečiams.
6 Kitas būdas parodyti gerą elgesį lankant sueigas — atvykti laiku. Žinoma, tai ne visada lengva. Kai kurie gyvena gana toli arba turi išsiruošti didelėmis šeimomis. Vis dėlto kai kuriuose susirinkimuose pastebima, kad net 25 procentai skelbėjų įpratę atvykti po įžanginės giesmės ir maldos. Tai verčia susirūpinti. Atminkime, kad reikia atsižvelgti ir į kitų jausmus. Maloningasis Šeimininkas Jehova šias dvasines šventes rengia mūsų naudai. Būdami punktualūs parodome dėkingumą už jo rūpinimąsi mumis. O vėluodami trukdome kitiems ir negerbiame tų, kurie jau klausosi programos.
7 Ar sueigose pastebime naujus asmenis? Pasveikindami juos parodysime geras manieras (Mt 5:47; Rom 15:7). Malonus pasisveikinimas, nuoširdus rankos paspaudimas, šilta šypsena — tai smulkmenos, bet jos liudija, kad esame tikrieji krikščionys (Jn 13:35). Vienas vyras, pirmąkart apsilankęs Karalystės salėje, pasakė: „Aš sutikau visiškai nepažįstamus žmones, daug nuoširdesnius už tuos, kuriuos visada matydavau savo bažnyčioje. Buvo akivaizdu, jog radau tiesą.“ Dėl to jis pakeitė savo gyvenseną ir po septynių mėnesių pasikrikštijo. Taip, gera elgsena gali duoti puikių rezultatų!
8 Jei rodome dėmesį nepažįstamiems žmonėms, argi neturėtume to daryti „ypač tikėjimo namiškiams“? (Gal 6:10) Principas toks: ‛gerbti seną žmogų’ (Kun 19:32). Niekada neapleiskime tokių asmenų per savo sambūrius.
9 Būdami dėmesingi. Per susirinkimo sueigas Dievo tarnai kalba norėdami perduoti dvasinių dovanų mums sustiprinti (Rom 1:11). Būtų labai negražu, jei vykstant sueigai snūduriuotume, garsiai kramtytume gumą, nuolat šnabždėtumėmės su kaimynu, bereikalingai vaikščiotume į tualetą, skaitytume pašalinę medžiagą ar užsiimtume kitais dalykais. Šiuo atžvilgiu vyresnieji turi rodyti pavyzdį. Sutelkdami dėmesį į kalbėtoją, deramai gerbsime jį ir jo pateikiamą Biblijos žinią.
10 Be to, iš pagarbos kalbėtojui ir auditorijai pasirūpinsime, kad per sueigas jiems netrukdytų mūsų pranešimų gavikliai ir mobilieji telefonai.
11 Geros manieros ir vaikai. Tėvai visada turi žiūrėti, kaip elgiasi jų vaikai. Jei vaikas per sueigą pradeda verkti ar pasidaro neramus ir dėl to trukdo kitiems, patartina kuo greičiau išvesti jį iš auditorijos. Kartais tai sunku, bet atmink, jog tuo parodai esąs dėmesingas kitiems. Tėvai su mažais vaikais, kurie būna neramūs, dažniausiai atsisėda salės gale, kad prireikus išeiti kuo mažiau blaškytų sueigos dalyvius. Žinoma, kiti gali parodyti dėmesį šeimoms, palikdami galines eiles tuščias, kad joms būtų vietos atsisėsti.
12 Tėvai taip pat turi žiūrėti, kaip elgiasi jų vaikai prieš sueigas ir po jų. Vaikai neturi lakstyti po pastatą, nes gali atsitikti nelaimė. Bėgioti aplink Karalystės salę irgi pavojinga, ypač vakarais, kai matomumas blogesnis. Garsios kalbos lauke gali trukdyti kaimynams ir neigiamai atsiliepti mūsų garbinimui. Tėvai, sąžiningai prižiūrintys savo vaikus ir Karalystės salėje, ir lauke, verti pagyrimo, nes dėl to maloniau gyventi vienybėje (Ps 133:1).
13 Per Knygos studijas. Mes labai dėkingi bendratikiams, kurie pasiūlo jų namuose rengti susirinkimo sueigas. Būdami ten gerbkime šeimininkų nuosavybę. Įeidami kruopščiai nusivalykime batus, kad neišteptume grindų ar kilimų. Tėvai turi prižiūrėti vaikus, kad šie ramiai sėdėtų studijų kambaryje. Nors grupė gana maža ir atmosfera šiek tiek neformali, brolių namuose neturime pasijusti pernelyg laisvai. Jeigu vaikas užsinori į tualetą, jį turi palydėti tėvas arba mama. Be to, kadangi knygos studijos yra viena iš susirinkimo sueigų, turime apsirengti taip, kaip ir eidami į Karalystės salę.
14 Gera elgsena būtina. Krikščioniškai elgdamiesi ne tik puošiame savo tarnybą, bet ir ugdome gerus santykius su kitais (2 Kor 6:3, 4, 6). Mums, laimingojo Dievo garbintojams, turėtų būti įprasta šypsotis, maloniai kalbėti ir netgi mažuose dalykuose teikti džiaugsmą kitiems. Šie geri bruožai puoš mūsų, atsidavusių Dievui žmonių, gyvenimą.