Dievo vardas hebrajiškojoje Biblijos dalyje

Dievo vardas senojoje hebrajų kalboje rašomas keturiomis priebalsėmis יהוה. Hebrajiškojoje Biblijos dalyje jis pavartotas beveik 7000 kartų – nepalyginti daugiau nei bet kuris kitas vardas. Tos keturios raidės, vadinamos tetragrama, „Naujojo pasaulio“ vertime perrašomos vardu „Jehova“. Šventosios dvasios įkvėpti rašytojai Dievui priskiria nemažai titulų ir prievardžių, pavyzdžiui, „Visagalis“, „Aukščiausiasis“, „Viešpats“. Bet vienintelis tikrinis vardas, kuriuo jie Dievą įvardija, yra minėtoji tetragrama.

Dievas pats paakino rašytojus Biblijos tekste vadinti jį vardu. Štai pranašą Joelį įkvėpė parašyti: „Kiekvienas, kas šaukiasi Jehovos vardo, bus išgelbėtas“ (Joelio 2:32). Ir vienam psalmininkui davė mintį užrašyti tokius žodžius: „Težino žmonės, kad tu, kurio vardas Jehova, – tik tu esi Aukščiausiasis, valdovas visos žemės“ (Psalmyno 83:18). Vien Psalmyne – poetiniuose tekstuose, kuriuos Dievo garbintojai giedodavo ir balsu skaitydavo, – Jehovos vardą galima rasti apie 700 kartų. Kodėl gi tada Dievo vardo nėra daugelyje Biblijos vertimų? Kodėl „Naujojo pasaulio“ vertime pasirinkta vardo forma „Jehova“? Ir apskritai ką Dievo vardas reiškia?

Kodėl Dievo vardo nėra daugelyje Biblijos vertimų? Dėl įvairių priežasčių. Vienų požiūriu, visagaliam Dievui nereikia prisistatyti vardu, kad save iš visų išskirtų. Kiti, regis, seka judėjų tradicija – vardo nemini, bijodami netyčia kaip nors jį paniekinti. Dar kitų manymu, geriau Dievą vadinti tiesiog „Viešpačiu“ arba „Dievu“, nes niekas nežino, kaip tiksliai jo vardą reikėtų tarti. Bet šie įsitikinimai, kaip toliau matysime, neturi pagrindo.

• Tie, kas tvirtina, kad visagaliam Dievui vadintis vardu nereikia, ignoruoja svarbų faktą: seniausiuose šventųjų raštų nuorašuose (įskaitant tuos, kurie buvo padaryti dar prieš Kristų) Dievo asmeninis vardas yra. Kaip jau minėta, Dievo valia tas vardas jo Žodyje pavartotas apie 7000 kartų. Akivaizdu, Dievas nori, kad mes jį vadintume vardu.

• Vertėjai, kurie Dievo vardą praleidžia sekdami prietaringa judėjų tradicija, nepaiso kito svarbaus dalyko: nors kai kurie judėjai to vardo garsiai netardavo, šventraščių perrašinėtojai iš Biblijos nuorašų jo vis dėlto nepašalino. Kumrano olose, prie Negyvosios jūros, rastuose senoviniuose ritiniuose Dievo vardas užrašytas daug kartų. Kai kurie Biblijos vertėjai duoda suprasti, kad tekste originalo kalba tas vardas buvo, – vietoje jo didžiosiomis raidėmis rašo „VIEŠPATS“. Bet kyla klausimas: kodėl vertėjai žinodami, kad Dievo vardas Biblijos tekste randamas tūkstančius kartų, leidžia sau jį pakeisti arba visai pašalinti? Kas davė jiems tokią teisę? Belieka klausti jų pačių.

• Tie, kurie sako, kad Dievo nereikėtų vadinti vardu, nes niekas tiksliai nežino, kaip jį ištarti, vis dėlto dažnai taria Jėzaus vardą ir nekelia dėl to jokios problemos. O Jėzaus vardas iš jo mokinių lūpų pirmajame amžiuje skambėjo kitaip, nei iš daugumos krikščionių šiandien. Krikščionys žydai Jėzaus vardą tikriausiai tarė Ješua, o prievardį „Kristus“ – Mašiah (Mesijas). Graikakalbiai krikščionys jį vadino Iesous Christos, o kalbantys lotyniškai – Iesus Christus. Šventosios dvasios įkvėpimu Biblijoje buvo užrašytas graikiškas Jėzaus vardo variantas. Biblijos rašytojai nesistengė to vardo rašyti taip, kaip jis skambėjo hebrajiškai, – jie rinkosi vardo formą, kuri buvo įprasta ir patogi ištarti graikų kalboje. Panašaus principo laikėsi ir „Naujojo pasaulio“ Biblijos vertimo komisija: pasirinko formą „Jehova“, nors ji galbūt tiksliai ir neatitinka senosios hebrajiškos Dievo vardo tarties.

Kodėl „Naujojo pasaulio“ vertime pasirinkta Dievo vardo forma „Jehova“? Lietuvių kalboje keturias tetragramos raides יהוה atitinka priebalsės JHVH. Tetragramoje, kaip ir bet kuriame kitame senosios rašytinės hebrajų kalbos žodyje, nėra balsių. Kai ši kalba dar buvo gyva, skaitytojas žinojo, kokias balses į žodį įterpti.

Praėjus maždaug tūkstančiui metų nuo tada, kai hebrajiškoji Biblijos dalis buvo užbaigta, judėjų religijos žinovai sukūrė balsių žymėjimo sistemą – tekstą papildė ženklais, rodančiais, kokius balsius įterpti skaitant. Deja, tuo metu daugelis judėjų jau laikėsi prietaringo įsitikinimo, kad Dievo vardo garsiai tarti nevalia, ir tam vardui turėjo pakaitalų. Atrodo, kad perrašydami tetragramą jie kaskart prie jos pridėdavo tų pakaitalų balses, tad rankraščiai su balses žyminčiais ženklais nepadeda nustatyti, kaip iš tikrųjų Dievo vardas buvo tariamas hebrajiškai. Vienų teigimu, jis buvo „Jahvė“, kiti pateikia ir kitokių variantų. Viename Negyvosios jūros ritinyje, Kunigų knygos fragmente graikų kalba, Dievo vardas perrašomas Iao. Ankstyvųjų amžių graikų rašytojai pateikia dar ir tokius tarimo variantus: Iae, Iabe, Iaoue. Šiuo klausimu nieko negalime tvirtinti kategoriškai. Mes tiesiog nežinome, kaip Dievo tarnai senovėje jo vardą tarė hebrajiškai (Pradžios 13:4; Išėjimo 3:15). Žinome tik tiek, kad Dievas savo vardą pats ne kartą ištarė kalbėdamas saviesiems tarnams ir kad jie tuo vardu į jį kreipdavosi ir minėdavo kasdieniuose tarpusavio pokalbiuose (Išėjimo 6:2; 1 Karalių 8:23; Psalmyno 99:9).

Tad kodėl „Naujojo pasaulio“ Biblijos vertimuose į įvairias kalbas pasirinkta forma „Jehova“ ar jos atitikmuo vietine kalba? Todėl, kad ši forma daugeliu kalbų vartojama nuo seno.

Štai Biblijoje anglų kalba Dievo vardas pirmą kartą pasirodė jau 1530 metais – Viljamas Tindalis (Tyndale) savo Penkiaknygės vertime pavartojo formą „Iehouah“. XVI amžiuje, kai Biblija buvo verčiama į pagrindines Europos kalbas, šią ar labai panašią formą pasirinko nemažai Biblijos vertėjų, įskaitant Sebastianą Miunsterį (Münster, lotynų k., 1534), Pjerą Roberą Olivetaną (Olivétan, prancūzų k., 1535), Antonijų Bručiolį (Brucioli, italų k., 1540) ir Kasiodorą de Reiną (Reina, ispanų k., 1569).

Dievo vardo formą „Jehova“ galima atrasti ir senuosiuose rašytiniuose šaltiniuose lietuvių kalba. Vienas pavyzdys – Samuelio Boguslavo Chylinskio Biblijos vertimas, kurio dalis 1660 metais išspausdinta Londone. Paraštėje prie Pradžios 2:4, kur Dievo vardas tekste originalo kalba pasirodo pirmą kartą, įrašyta tokia vertėjo pastaba: „Kame tas źodys WIESZPATS ira didziomis literomis, ten ira Źydyʃzkas źodys JEHOVAH, aba trumpiaus JAH.“ Vardas „Jehova“ taip pat žinomas iš vėlesnių lietuvių rašytojų, tokių kaip Maironis, Liudas Gira, Bernardas Brazdžionis, kūrinių. Kad ir kokia vardo forma – Jehova ar Jahvė – būtų vartojama, verti dėmesio yra žymaus praeito amžiaus hebraisto Aleksandro Fransio Kerkpatriko (Kirkpatrick) žodžiai: „Svarbu yra ne kuo tiksliau ištarti, o suvokti, jog tai Tikrinis Vardas, ne koks bendrinis pavadinimas, kaip antai Viešpats.“

Ką Jehovos vardas reiškia? Vardas „Jehova“ kilęs iš hebrajų kalbos veiksmažodžio, reiškiančio „būti“, ir kai kurie biblistai mano, kad Dievo vardo prasmė sietina su priežastine to veiksmažodžio forma. Tokio požiūrio laikosi ir „Naujojo pasaulio“ Biblijos vertimo komisija. Jos supratimu, Dievo vardas reiškia „jis daro, kad būtų“. Biblistai šiuo klausimu vienos nuomonės neturi, todėl ir mes nenorime nieko kategoriškai tvirtinti. Vis dėlto šis vardo reikšmės apibrėžimas Jehovai labai tinka. Jis yra Kūrėjas – padarė, kad būtų materialioji visata, sukūrė protingąsias esybes. Be to, jis visada padaro, kad būtų jo valia, – įgyvendina visus savo užmojus.

Vardui „Jehova“ giminingas veiksmažodis randamas ir Išėjimo 3:14, kur pasakyta: „Aš būsiu, kuo norėsiu būti.“ Bet tas veiksmažodis Dievo vardo reikšmę nusako tik iš dalies, ir pacituotieji žodžiai visos Dievo vardo prasmės neatskleidžia. Tiesa, kad įgyvendintų kokį savo sumanymą, Jehova būna tuo, kuo pagal aplinkybes prireikia būti. Tačiau jo vardo reikšmė apima kur kas daugiau: Jehova daro, kad ir jo kūriniai būtų, kuo reikia, arba atliktų, kas reikia, – taip nė vienas jo užmojis nelieka neįvykdytas.