Mokesčiai: ar juos mokėti privalu?

RETAS kuris moka mokesčius mielu noru. Daugelis įsitikinę, kad tos lėšos panaudojamos neefektyviai, yra švaistomos arba išgrobstomos. Bet yra ir tokių žmonių, kurie mokesčius mokėti atsisako dėl moralinių priežasčių. Štai ką pareiškė vieno Vidurio Rytų miesto gyventojai: „Mes nesiruošiame mokėti už kulkas, žudančias mūsų vaikus.“

Tokios nuostatos laikosi nemažai žmonių, ir tai nėra tik šių dienų realija. Štai indų politinis vadovas Mohandas Gandis kadaise paaiškino, kodėl sąžinė jam neleidžia mokėti mokesčių: „Asmuo, kuris tiesiogiai ar netiesiogiai remia militaristinę valstybę, daro nuodėmę. Kaltas yra kiekvienas, kas tik tokį valdymą palaiko mokėdamas mokesčius, — tiek jaunas, tiek pagyvenęs.“

Motyvuodamas savo atsisakymą mokėti mokesčius, moralines priežastis nurodė ir XIX amžiaus filosofas Henris Deividas Toras. Jis klausė: „Ar turėtų pilietis bent akimirkai, kad ir pačiai trumpiausiai, nutildyti sąžinės balsą ir leisti viską spręsti įstatymų leidėjui? Kam gi tuomet kiekvienas turi sąžinę?“

Tai, kas susiję su sąžine, krikščionims labai rūpi, nes Biblijoje prisakyta visuose reikaluose sąžinę išlaikyti tyrą (2 Timotiejui 1:3). Kita vertus, Biblija pripažįsta, jog valdžia turi teisę rinkti mokesčius: „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra, tos Dievo nustatytos. [...] Todėl reikia jos klausyti ne tik dėl grasos, bet ir dėl sąžinės. Juk todėl ir mokesčius mokate, o anie yra Dievo tarnautojai, nuolat užsiimantys tais dalykais. Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį — mokestį“ (Romiečiams 13:1, 5-7).

Dėl šios priežasties pirmojo amžiaus krikščionys pareigingai mokėdavo mokesčius, nors nemenka dalis tų lėšų būdavo skiriama kariniams tikslams. Taip elgiasi ir Jehovos liudytojai šiais laikais.a Kaip suderinti šiuos du, regis, nesuderinamus dalykus? Gal atėjus laikui mokėti mokesčius krikščionis turėtų sąžinės balso nepaisyti?

Mokesčiai ir sąžinė

Reikia pasakyti, kad dalis mokesčių, kuriuos teko mokėti pirmojo amžiaus krikščionims, buvo skiriama kariniams reikalams. Būtent dėl tokio jų panaudojimo vėliau M. Gandis ir H. Toras, klausydami sąžinės balso, mokesčius mokėti atsisakė.

Tačiau atkreipkite dėmesį, jog Laiško romiečiams 13 skyriuje užrašyto priesako krikščionys klausė ne tik dėl to, kad išvengtų bausmės, „bet ir dėl sąžinės“ (Romiečiams 13:5). Net jeigu mokesčiai panaudojami veiklai, kuriai jis pats nepritaria, krikščionies sąžinė vis tiek reikalauja juos mokėti. Kad suprastume šį paradoksą, apie savo sąžinę — vidinį balsą, pasakantį, ar elgiamės teisingai ar neteisingai, turime žinoti vieną svarbų dalyką.

Sąžinę turi kiekvienas, kaip sakė H. Toras, tačiau ji ne visada būna patikimas vedlys. Dievą džiuginsime tik tuomet, jei sąžinę lavinsime atsižvelgdami į jo nustatytas moralės normas. Kadangi Dievo mintys kur kas aukštesnės už mūsų, savo mąstyseną ar požiūrį mums tenka dažnai pataisyti (Psalmyno 19:8 [19:7, Brb]). Šiuo atveju mums svarbu išsiaiškinti Dievo požiūrį į valdžias. Pakalbėkime apie tai plačiau.

Tikriausiai pastebėjote, jog apaštalas Paulius valdžias pavadino „Dievo tarnautojais“ (Romiečiams 13:6). Kaip suprasti? Iš esmės tai reiškia, jog valdžios palaiko tvarką ir teikia visuomenei naudingas paslaugas. Net labiausiai korumpuotos valdžios steigia įvairias tarnybas, pavyzdžiui, paštą, gaisrinę, mokslo įstaigas, taip pat reikalauja laikytis įstatymų. Dievas, aišku, žino žmonių valdžių trūkumus, vis dėlto kol kas leidžia joms egzistuoti ir tikisi, kad mes, gerbdami jo sprendimą kurį laiką leisti tokioms valdžioms valdyti žmoniją, mokėsime mokesčius.

Tačiau toks Dievo sprendimas, kaip jau minėjome, yra laikinas. Ateityje tas valdžias pašalins Dievo Karalystė. Ji ilgainiui atitaisys visą žalą, kurią per ilgus šimtmečius padarė žmonių savivalda (Danieliaus 2:44; Mato 6:10). Bet dabar Dievas neduoda krikščionims teisės atsisakyti mokėti mokesčius ar kaip kitaip maištauti prieš valdžią.

O kaip tuomet, jeigu jūs, kaip ir Gandis, vis tiek manote, jog mokėdamas mokesčius, kurių lėšos skiriamos kariniams tikslams, darote nuodėmę? Žmonėms kartais gali taip atrodyti. Bet nepamirškime, jog Dievas į viską žvelgia nepalyginti plačiau nei mes. Pavyzdžiui, žmogus stovėdamas ant kalno mato kur kas daugiau nei tas, kuris yra papėdėje. Mums tiesiog reikia pripažinti, kad Jehovos mąstymas viršija mūsų, ir stengtis savo požiūrį pakeisti. Pats Jehova Dievas per pranašą Izaiją pasakė: „Kaip aukštas dangus viršum žemės, taip mano keliai viršija jūsų kelius ir mano mintys — jūsų mintis“ (Izaijo 55:8, 9).

Valdžia absoliuti?

Nors Biblija liepia mokėti valstybei mokesčius, tai nereiškia, jog valdžia iš savo pavaldinių gali reikalauti, ko tik panorėjusi. Pasak Jėzaus, valdžioms Dievas suteikė ribotus įgaliojimus. Štai kaip išmintingai Jėzus atsakė, paklaustas, ar Dievo požiūriu dera mokėti mokesčius tuometinei Romos valdžiai: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo — Dievui“ (Morkaus 12:13-17).

Valdžios, čia įvardytos žodžiu „ciesorius“, kala monetas arba spausdina banknotus ir nustato jų vertę. Todėl Dievo požiūriu jos turi teisę reikalauti, kad tie pinigai būtų grąžinti mokant mokesčius. Tačiau to, kas priklauso Dievui, — mūsų gyvybės ir garbinimo, negali reikalauti jokia žmonių institucija. Tai Jėzus ir turėjo omenyje. Kai žmonių įstatymai arba reikalavimai kertasi su Dievo įstatymais, krikščionys turi Dievo „klausyti labiau negu žmonių“ (Apaštalų darbų 5:29).

Aišku, krikščionims galbūt nepatinka, kaip valdžia leidžia mokesčių mokėtojų lėšas, vis dėlto jie nesistengia paveikti valdžios sprendimų jų nevykdydami ar atsisakydami mokėti mokesčius. Šitaip jie parodytų, kad nepasitiki Dievu, abejoja, ar jis pašalins žmonijos vargus. Krikščionys veikiau kantriai laukia, kada ateis Dievo nustatytas laikas ir žmonių reikalus ims tvarkyti Dievo Sūnus Jėzus Kristus, kuris apie savo valdymą kadaise pasakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio“ (Jono 18:36).

Kuo naudinga paisyti šio Biblijos priesako

Laikytis Biblijos priesako mokėti mokesčius visokeriopai naudinga. Kadangi nepažeidžiame įstatymų, nebijome, kad mus pričiups ir nubaus (Romiečiams 13:3-5). O svarbiausia, Dievo akyse išlaikome sąžinę tyrą ir savo pagarbumu įstatymams teikiame jam šlovę. Ir nors galbūt turime mažiau nei tie, kurie mokesčių nemoka ar juos nusuka, galime visiškai kliautis Dievu, kuris yra pažadėjęs savo ištikimais tarnais pasirūpinti. Štai psalmininko Dovydo žodžiai: „Buvau jaunas ir pasenau, tačiau nemačiau nei Dievo palikto teisiojo, nei jo vaikų, prašančių duonos“ (Psalmyno 37:25).

Klausydami Biblijos priesako mokėti mokesčius taip pat turime dvasios ramybę. Pavyzdžiui, pagal įstatymą neprivalome atsakyti už tai, kaip savininkas panaudoja mūsų nuompinigius. Panašiai ir Dievas nelaiko mūsų atsakingų už tai, kaip valdžia naudoja mūsų mokesčių lėšas. Vienas vyras, vardu Stelvijus, pasakoja, kad prieš pažindamas Biblijos tiesą jis daugelį metų aktyviai siekė politinių permainų pietų Europoje. Paskui šių savo siekių atsisakė ir paaiškino kodėl: „Teko pripažinti, jog žmogus nepajėgus pakeisti pasaulio taip, kad jame klestėtų teisybė, taika, brolybė. Tik Dievo Karalystė gali suvienyti žmones, sukurti geresnę visuomenę.“

Jeigu visuomet atiduodate Dievui tai, kas jam priklauso, jūs kaip ir Stelvijus galite neabejoti išvysiąs, kaip teisinga Dievo valdžia įsiviešpataus visoje žemėje ir kaip ji atitaisys žmonijos valdžių padarytą žalą bei visokią neteisybę.

[Išnaša]

[Anotacija 22 puslapyje]

Dievo mąstymas viršija mūsų, todėl turime stengtis savo požiūrį keisti

[Anotacija 23 puslapyje]

Krikščionys, mokėdami mokesčius, Dievo akyse išlaiko sąžinę tyrą ir parodo, jog pasitiki Dievo pažadu pasirūpinti jų reikmėmis

[Iliustracijos 22 puslapyje]

„Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo — Dievui“

[Šaltinio nuoroda]

Copyright British Museum