3, 4. a) Ką Dievas įsakė Adomui ir Ievai? b) Kiek svarbu buvo to įsako laikytis?

³ Nors galėjo gyventi amžinai, Adomas su Ieva nebuvo nemirtingi. Kad gyvybę palaikytų, jie turėjo kvėpuoti, ilsėtis, valgyti ir gerti. Bet visų svarbiausia, jų gyvenimas priklausė nuo ryšio su gyvybės Šaltiniu — Jehova (Įst 8:3). Tik paklusdami jo žodžiams žmonės būtų galėję mėgautis amžinybe. Dievas, dar prieš sukurdamas Ievą, Adomui aiškiai pasakė: „Nuo kiekvieno sodo medžio tau leista valgyti, bet nuo medžio pažinimo gero ir blogo nevalgyk, nes tą dieną, kurią valgysi jo vaisių, tikrai mirsi“ (Pr 2:16, 17, Brb).

⁴ Gero ir blogo pažinimo medis simbolizavo išimtinę Dievo teisę spręsti, kas gera ir kas bloga. Be abejo, Adomas, sukurtas kaip Dievo atvaizdas, turėjo sąžinę, doros jausmą, suprato, kas teisinga. Vis dėlto anas medis pirmajai porai nuolat priminė, kad be Jehovos vadovavimo jie neapsieis. Valgyti medžio vaisių būtų buvę tolygu tarti Dievui: „Mums nereikia tavo taisyklių.“ Tačiau Jehova buvo perspėjęs, kad už tokį elgesį jų laukia griežta bausmė. Pasekmės būtų pražūtingos ne tik Adomui su Ieva, bet ir būsimiems jų palikuonims.

⁷ Dievas buvo pasakęs Adomui: „Tą dieną, kurią valgysi [gero ir blogo pažinimo medžio] vaisių, tikrai mirsi.“ Sulaužęs Jehovos priesaką, Adomas galbūt manė, kad mirs dar saulei nenusileidus. „Pavakario vėjeliui dvelkiant“ Dievas kreipėsi į žmones (Pr 3:8). Kaip ir pridera teisėjui, pirmiausia išklausė Adomo ir Ievos pasiteisinimą (Pr 3:9-13). Tada paskelbė abiem mirties nuosprendį (Pr 3:14-19). Tačiau Dievas neatėmė jiems gyvybės tuojau pat, antraip jo sumanymas, kad žemę apgyventų Adomo ir Ievos palikuonys, būtų likęs neįvykdytas (Iz 55:11). Jis leido žmonėms susilaukti vaikų, kurių ateitis būtų daug šviesesnė nei pirmųjų tėvų. Vis dėlto Adomą su Ieva dar tą pačią dieną, kai nusižengė, ėmė varginti nuodėmės padariniai; Dievo akimis jiedu jau buvo mirę. O kadangi Jehovai tūkstantis metų yra tarsi viena diena, galima sakyti, kad jų gyvybė užgeso nepraėjus nė vienai tokiai „dienai“ (2 Pt 3:8).