12 DALIS
Mirtis — įveikiamas priešas
MIRTIS — gyvenimo priešas. Kiekvienos laidotuvės parodo, kad mirtis viešpatauja, kaip nenugalimas karalius (Romiečiams 5:14). Kai kurie medžiai gyvena virš 1000 metų, žuvys 150, tik žmogus iš vis 70-80 metų ir ateina mirtis (Psalmyno 89:10).
2 Biblija pagrįstai pristato mums mirtį kaip žmogaus priešą. Nepaisydama mūsų begalinio noro gyventi ir mokytis, mirtis nusineša mus, nežiūrint mūsų išsimokinimo ir proto, nežiūrint to, kaip mus myli mūsų draugai ir giminaičiai (Mokytojo 3:11; 7:2). Daugelis sutinka, kad mirtis — baisus priešas, kuris nuolat ieško savo aukos. Kiti su konvulsyviu uolumu bando viską nužemintai įvykdyti, ko reikalauja iš jų gyvenimas, kol mirtis nepavijo juos.
3 Istorijos bėgyje buvo daugybė žmonių, įsitikinusių pomirtiniu gyvenimu. Graikų filosofas Platonas mokė, kad žmogus turi nemirtingą sielą, kuri pergyvena kūną. Ar tai tiesa? Mūsų laikais interesas šiai problemai atsinaujino, ką parodė gyventojų apklausa. Kai kurie tvirtina, kad buvo atvejų, kada kūnas mirė, o siela iš viršaus žiūrėjo į jį arba pasakoja apie tai, kad matė už „mirties slenksčio“. Gal būt mirusieji tikrai kur nors gyvena? Ar gali būti mirtis nugalima?
PIRMOJI MIRTIES PERGALĖ
4 Pagal Bibliją žmonės ant žemės buvo sukurti gyvenimui, o ne mirčiai. Dievas apgyvendino pirmus žmones Adomą ir Ievą puikiame rojuje, kur jie galėjo gėrėtis gyvenimu amžinai. Dievas nurodė Adomui ir Ievai į vieną „gyvybės medį“. Gal būt vėliau Dievas būtų leidęs Adomui ir Ievai valgyti vaisius nuo šio medžio, kaip teisę į amžiną gyvenimą, jeigu jie būtų parodę paklusnumą ir ištikimybę Dievui (Pradžios 1:30; 2:7-9). Tačiau Adomas ir Ieva pasirinko nepaklusnumą Dievui. Tai atvedė juos į mirtį (Pradžios 3:17-19).
5 Kad suprasti, kiek mirtis yra nenugalimas priešas, būtina pažiūrėti, kokias pasekmes turėjo mirties pergalė Adomui ir Ievai. Ar jie mirė galutinai, ar mirtis jiems buvo tik pereinamas periodas į kitą gyvenimą?
6 Po sąmoningo nepaklusnumo ir nuodėmės, Dievas užtvėrė Adomui ir Ievai judėjimą gyvenimo keliu. Dievas pasakė:
„Savo veido prakaite valgysi duoną, iki sugrįši į žemę, iš kurios esi paimtas. Nes dulkė tu ir į dulkę pavirsi“ (Pradžios 3:19).
Ką tai reiškė Adomui ir ką reiškia tai mums?
7 Apie Adomo sutvėrimą Biblija kalba taip: „Ir sukūrė Viešpats Dievas Adomą iš žemės dulkių ir įkvėpė gyvybės kvapą į jo nosį ir tapo žmogus gyva siela“ (Pradžios 2:7). Pagalvok, ką tai reiškia? Iki tol, kaip Dievas sukūrė pirmąjį žmogų iš žemės dulkių, tas žmogus iki šito niekur neegzistavo. Po to, kai Adomas nusidėjo, mirė ir pavirto iš karto į žemės dulkes, jis nustojo egzistuoti, jo daugiau niekur nėra.
AR MIRUSIEJI TURI SĄMONĘ?
8 Daugelis nustebs išgirdę, kad Adomas po mirties daugiau niekur neegzistavo. Juk, kai Dievas pareiškė Adomui, kad bausmė už nuodėmę — mirtis, Dievas nieko nepasakė apie pomirtinį gyvenimą. Dievas pasakė, kad „mirtimi numirsi“. Ir paprastai „išnyksi iš būties“. Mirtis priešinga gyvenimui. Tai galioja, kaip žmogui, taip ir gyvuliams. Pas vienus ir kitus panašus kūnas ir viena gyvybės jėga. Biblija sako:
„Nes žmogaus likimas ir gyvulių vienodas. Kaip šie miršta, taip ir anie ir visų viena dvasia, ir neturi žmogus pirmenybės prieš gyvulius, todėl kad viskas — tuštybė. Viskas eina į vieną vietą, viskas iš dulkių yra daryta ir į dulkes vėl pavirsta“ (Mokytojo 3:19, 20).
9 Ar tai reiškia, kad mirusieji mąsto arba jaučia? Atsakymas skamba: „Kas randasi tarp gyvųjų, tam yra dar viltis, nes šuniui gyvam geriau, ne kaip mirusiam liūtui. Gyvieji žino, kad mirs, bet mirusieji nieko nežino, ir nieko daugiau nenusipelno, nes jų paminklas yra užmirštas“ (Mokytojo 9:4, 5).
10 Biblija parodo, kad mirtis — tai absoliučios nebūties stovis, kur nėra jokio jutimo, kančių ir skausmo. Ištikimas Dievui Jobas savo kankinančios ligos metu kalbėjo:
„Kodėl aš tuojau nenumiriau, išeidamas iš motinos įsčių, kodėl aš neprapuoliau, kada išėjau iš motinos? Kodėl mane ant kelių pasodino? Kodėl krūtimi esu maitintas? Tai bent dabar gulėčiau, ramybėje būčiau, miegočiau ir man būtų ramu“ (Jobo 3:11-13).
11 Tačiau Jobas nieko nepasakė apie sielą. Tiesa?
12 Biblija aiškiai moko, kad pats gyvas žmogus ir yra siela. Pradžios 2:7 mes jau skaitėme, kad Dievas sukūrė žmogų iš žemės dulkių. Po to Dievas jam davė gyvybę ir kvėpavimą tos gyvybės palaikymui. Ir toliau sakoma: „Ir tapo žmogus gyva siela“ (Pradžios 2:9). Kokia tai nuostabi Dievo dovana! Adomas negavo sielos ir neturėjo jos, kaip atskiros dalies, o pats tapo gyva siela. Adomas buvo siela — tas mokymas nuosekliai pasireiškia per visą Bibliją. Praėjus pusantro tūkstančio metų po Pradžios knygos parašymo, ap. Povilas patvirtino šitą mintį: „Pirmasis žmogus Adomas tapo gyva siela“ (1 Korintiečiams 15:45).
13 Žydiškai žodis „nefeš“ (siela) ir graikiškas žodis „psiche“ (siela) iš šio teksto verčiami į rusų kalbą vienodai — siela. Ir daugelyje kitų vietų, kaip pvz., Ezechielio 18:4; Mato 10:28 vartojamas žodis siela. O kai kuriose kitose Biblijos vietose tie žodžiai verčiami „būtybė“, „asmenybė“, „tvarinys“. Tie pirmutinių žodžių koreguoti vertimai sulyginus juos parodo, kad „asmenybė“, „tvarinys“, „siela“ yra sinonimai, apibrėžiantys žmogaus esmę. Biblija vartoja tų žydiškų ir graikiškų žodžių vertimus ir gyvulių atžvilgiu. Ji parodo, kad jie yra sielomis, t. y. jie taip pat gyvos sielos (Pradžios 2:19; Kunigų 11:46; Apreiškimo 8:9).
14 Kaip siela Adomas, taip ir kiekvienas iš mūsų valgo ir dirba, jaučia alkį ir nuovargį. Pagal pirmutinį tekstą visa tai daro siela (Pakartoto Įstatymo 23:24; Patarlių 19:15; 25:25). Kai Dievas uždraudė Savo tautai dirbti septintą dieną, Jis išreiškė sielai dar kitą svarbią savybę. Dievas pasakė: „Ir jeigu kokia siela tą dieną kokį nors darbą dirbs, Aš išgaišinsiu tą sielą iš Savo tautos“ (Kunigų 23:30). Taigi, Biblija sako, kad siela mirtinga (Ezechielio 18:4, 20; Psalmyno 32:19).
15 Jeigu mes suprasime šias biblines tiesas, tai nustatysime, kad žmonės, pasakojantys mirę be skausmo ir matę savo kūną, virš kurio pleveno jų siela, o paskui vėl grįžę į gyvenimą — neteisūs. Gal būt pas juos buvo haliucinacijos nuo kokių nors medikamentų arba narkozės. Visiškai vis tiek, ar patenkina tas paaiškinimas visus ar ne, bet mes tvirtai žinome iš Biblijos, kad jokia nematoma siela nepalieka žmogaus ir negyvena jame.
16 Jeigu gi mirusieji visiškai neturi sąmonės ir jokia siela nesklando kur nors, tai mes su įsitikinimu galime pasakyti, kad neegzistuoja ir ugninis pragaras, kur kankinasi nusidėjėlių sielos. Ir nežiūrint to, daugelis vis dėlto moko, kad nusidėjėliai kenčia po mirties. Kiti būna sunkiai prislėgti, kada girdi tiesą apie mirusius. Jie dažnai klausia: „Kodėl mūsų religija nepasakė mums tiesos apie tai?“ Kaip tu reaguoji į tai? (Jeremijo 7:31).
VILTIS MIRUSIEMS
17 Jeigu visi gyvenantys būtų įsitikinę, kad jie miršta vieną kartą ir amžinai, tai mirtis būtų tikrai baisus priešas. Bet Biblija sako, kad tai ne taip.
18 Neišvengiama mirusiųjų dalia — kapas. Kalbose, kuriomis buvo rašoma Biblija, buvo specialūs žodžiai pažymėti mirusiųjų miestams arba bendram žmonijos kapui. Hebrajų kalba tai vadinosi „šeol“, graikų „hades“. Šitie žodžiai kai kuriose Biblijose išversti paprastai žodžiu „kapas“, „bedugnė“ arba „pragaras“. Visiškai nesvarbu, kaip juos išvertė, jie visi nereiškia kančių vietą, bet vietą, kur randasi mirusieji be sąmonės. Biblijoje mes skaitome:
„Viską, ką gali tavo ranka pagal jėgas daryti, daryk, nes kape, kur tu nueisi, nėra nei darbo, nei galvojimo, nei žinojimo, nei išminties“ (Mokytojo 9:10). (Liuterio vertime „pragare“).
Apaštalas Petras rašo, kad net Jėzus Kristus po mirties nuėjo į „kapą“, „šeol“, „hades“ arba „pragarą“ (Apaštalų darbų 2:31; Psalmyno 15:10).
19 Žinoma, kad ne mirusiojo galioje pakeisti savo padėtį (Jobo 14:12). Bet ar tai reiškia, kad su mirtimi, kada gyvas žmogus nueina į nebūties stovį, viskas prarandama? Kai kuriems, taip! Biblija sako, kas asmenys, sąmoningai atmetantys Dievą, amžinai liks mirę (2 Tesalonikiečiams 1:6-9).
20 Senovės laikais Judėjoje tikėjo, kad labai blogi žmonės po mirties neturėjo vilties. Tokie žmonės nebuvo laidojami į žemę. Juos paprastai išmesdavo už miesto į sąvartyną, kur juos sudegindavo kartu su šiukšlėmis. Čia kalba eina apie „Gennom arba Giene“ slėnį. Remdamasis tuo Jėzus Kristus kalbėjo apie „Gieną“, kaip apie vietą, iš kur nėra sugrįžimo (Mato 5:29, 30). Ryšium su tuo, Jėzus kartą pasakė:
Nebijokite tų, kurie žudo kūną, o negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną gienoje“ (Mato10:28).
Jėzaus žodžiai sukelia mumyse viltį, kad daugelis mirusių vėl atgis. Tokiu būdu mirtis bus įveikta.
PERGALĖ PER PRISIKĖLIMĄ
21 Po to, kai Jėzus Kristus kurį laiką buvo miręs, t. y. buvo kape arba pragare, Dievas prikėlė Jį gyvenimui. Tai buvo didžiausias įvykis žmonijos istorijoje. Jėzus tapo gyvu dvasiniu sutvėrimu, lygiai tokiu, kokiu Jis buvo iki atėjimo į žemę (1 Korintiečiams 15:42-45; 1 Petro 3:18). Po Savo prisikėlimo Jėzų matė daugybė žmonių (Apaštalų darbų 2:22-24; 1 Korintiečiams 15:3-8). Tie mačiusieji buvo pasiruošę paaukoti gyvybę, kad paliudytų Kristaus prisikėlimą. Jėzaus prisikėlimas parodo, kad mirtis nėra nenugalimas priešas.
22 Tolimesnės pergalės prieš mirtį bus galimos ateityje. Savo laiku mirusieji grįš į žemišką gyvenimą. Jehova garantuoja, kad bus prisikėlimas mirusiųjų teisių ir neteisių, ko ir jie patys laukia (Apaštalų darbų 24:15).
23 Mes galime būti tikri, kad Dievas turi galią ir išmintį sugrąžinti mirusius į gyvenimą. Žmogus gali užrašyti į juostelę žmogaus balsą ir judesius. Argi Dievas negali padaryti daug daugiau? Dievo atmintis žymiai stipresnė už visus filmus ir videojuostas. Mirusius žmones, kuriuos Dievas nori prikelti, Jis gali atkurti, t. y. sukurti iš naujo (Psalmyno 146:4). Praeityje Dievas jau tai įrodė. Jis per Savo Sūnų prikeldavo mirusius. Du prikėlimo atvejai aprašyti Jono 11:5-44 ir Luko 7:11-17. Yra tvirtas pagrindas tikėti prisikėlimu, kaip realybe, kuris praeityje buvo atliekamas prieš daugelį liudininkų. Prisikėlimas bus panašus pabudimui iš gilaus miego, kuris buvo be sapnų (Jobo 14:13-15).
24 Prisikėlimas praėjusiais laikais atnešdavo daug džiaugsmo mirusiojo artimiesiems ir draugams. Bet tai buvo laikinas prisikėlimas, vėliau jie vėl mirdavo. Įkvepiantį džiaugsmą atneša mums „geresnio prisikėlimo“ perspektyva, apie ką kalba Biblija (Hebrajams 11:35). Jis bus geresnis todėl, kad prisikėlusieji jau niekada daugiau nemirs. Tai bus didžiausia pergalė prieš mirtį (Jono 11:25, 26).
25 Tas faktas, kad Biblijoje labai daug kalbama apie mirusiųjų prisikėlimą ir mirties nugalėjimą, sako, jog Dievas labai domisi žmonių likimu ir myli juos. Tai turi paskatinti mus dar labiau vertinti Dievo meilę mums ir padidinti ištikimybę Jam. Be to, šita tiesa padės mums būti tvirtesniais išbandymuose, nes ji apsaugos mus nuo mirties baimės, kuri yra visada apėmusi žmones. Mes turime džiaugsmingą viltį pamatyti savo mylimus artimuosius, kai per mirusiųjų prisikėlimą bus nugalėta mirtis (1 Tesalonikiečiams 4:13; Luko 23:43).
[Studijų klausimai]
Kodėl mes turime kovoti su mūsų priešu - mirtimi? (Jobo 14:1, 2) (1-3)
Kaip mirtis atėjo ant žmonių? (4, 5)
Ką reiškė mirtis Adomui? (6, 7)
Kaip galima įrodyti Biblijos pagrindu, kad mirusieji neturi sąmonės? (8-11)
Ką reiškia „siela“ pagal Bibliją? (12, 13)
Ar gali siela mirti ir kokią išvadą galima padaryti iš to? (14-16)
Kas vyksta po mirties? (17-20)
Kaip galima nugalėti mirtį? (21, 22)
Kodėl ateitis gali būti džiaugsminga? (23-25)
[Rėmelis 117 puslapyje]
‘„Naujame Įstatyme mes niekur nerandame mokymo apie pragarą arba amžinas kančias. Naujame Įstatyme yra pastaba, kad nusidėjėlių dalia — sunaikinimas, o ne amžinos kančios“ (Tiesa apie krikščionišką teologiją. Alanas Richardsonas).