3 SKYRIUS
Šiuolaikinės senosios santvarkos dvasia
1. Koks iškyla klausimas, liečiantis dvasią, palaikančią senąją daiktų sistemą ir kokią išvadą mes turime padaryti?
ŠIUOLAIKINĖ daiktų tvarka labai sena, priskaičiuoja tūkstančius. Visų tų metų bėgyje žmonių santvarka buvo persiėmusi viena dvasia. Ar tai buvo Šv. Dvasia? Ne, istoriniai faktai prieštarauja tam, kadangi Šventa Jehovos Dvasia, nematoma veikianti jėga niekada neįkvėpė žmonių santvarkos ar visuomenės. Ši sena daiktų sistema viso savo egzistavimo bėgyje nebuvo palaikoma Šv. Dievo Dvasios, kaip mes tai matome ir šiandien visame pasaulyje.
2. (a) Kokių įstatymų pagrindu sutiko susivienyti šiuolaikinės senos santvarkos žmonės? (b) Kokie „kūno darbai“ ir kodėl „dvasios darbai“ geresni?
2 Kada Jehovos Šv. Dvasia suteikė žmogui gyvybę, ji atnešė vaisių, kuris buvo jai charakteringas. Vaisiai, kuriuos jau seniai duoda ši sena santvarka, nėra Dievo Šv. Dvasios veiklos rezultatas. Žmonija vieningai nusprendė nustatyti sau apribojimus įstatymų forma. Šie įstatymai buvo išleisti asmenims, turintiems polinkį į kriminalinius ir kitus nusikaltimus. Prieš 19 šimtmečių gyveno vienas vyras, kuris kartą buvo prieš tokių įstatymų rinkinį. Jis parašė laišką, kuriame nurodė, kad mums reikalinga geresnė paskata, kad mūsų gyvenimą veiktų aukščiausia jėga, jeigu mes nenorime būti tokie, kaip ši šiuolaikinė sena santvarka. Mums būtina Dvasia ir nematoma veikianti jėga, kuri mus vienytų ir kuri moraliniu atžvilgiu toli pralenkia seną pasaulio santvarką, o taip pat ir žmonių visuomenės įstatymus. Apie šią šventą jėgą, skatinančią mus teisingiems veiksmams, šis laiško autorius kalba tokiais žodžiais:
„Elkitės pagal dvasią, ir jūs nevykdysite kūno geidulių, nes kūnas geidžia priešingo dvasiai, o dvasia — priešingo kūnui, jie vienas kitam priešinasi, taip, kad jūs ne tai darote, ką norėtumėte. Jeigu jūs vadovaujatės dvasia, tai jūs ne prieš įstatymą.
Kūno darbai žinomi, jų esmė, svetimoteriavimas, paleistuvavimas, netyrumas, ištvirkimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, ginčai, pavydas, pyktis, skerdynės (susidorojimai), nesutarimai, pagundos, neapykanta, žmogžudystės, girtuokliavimas ir taip t. Įspėju jus, kaip ir anksčiau įspėjau, kad taip besielgiantys Dievo Karalystės nepaveldės.
Dvasios gi vaisiai: meilė, džiaugsmas, taika, kantrumas, gerumas, mielaširdingumas, tikėjimas, romumas, susilaikymas. Tokiems nėra įstatymo“ (Galatams 5:16-23; 1 Timotiejui 1:8-11).
3. Kokių poelgių neturi būti pas tuos, kurie nori paveldėti Karalystės palaimas?
3 Čia pateikti labai žymūs prieštaravimai. Be abejo, veiksmai, kurie yra Dievo Dvasios vaisius, skiriasi nuo darbų, vadinamų „kūno darbais“. Visi, laukiantys Dievo Karalystės ir teisingų troškimų patenkinimo, paveldės šiuos Karalystės palaiminimus.
4. Kodėl mums nereikia atkreipti dėmesio į senosios santvarkos trūkumus, ir kodėl ši sena santvarka nepadeda žmonėms paveldėti Dievo Karalystės?
4 Kaip vis dėlto reikia žiūrėti į šią seną santvarką? Mums nėra reikalo kalbėti apie atskirus trūkumus, kuriuos mes pastebime. Straipsniai laikraščiuose ir žurnaluose ir policijos pranešimai kalba apie visuotinį netikrumą, augantį nusikalstamumą, apie ligoninės gydymo brangumą, apie dvasios ligonių skaičiaus augimą, apie baimę dėl venerinių ligų, apie politinį įtempimą ir pastoviai augančią pasaulinio karo grėsmę. Mes galėtume pateikti dar daugybę tolimesnių „kūno vaisių“, charakteringų šiai senai santvarkai. Su tokiais darbais žmonės niekada negalės paveldėti Dievo Karalystės. Jie neturi nieko bendra su Dievo Karalyste. Jie nėra Dievo Šv. Dvasios vaisius, nėra jos palaikomi ir įkvėpti. Nei mažiausiu laipsniu jie nėra šventi ir jokiu atžvilgiu jų negalima pavadinti krikščioniškais.
5, 6.Kodėl natūralūs kūno troškimai pagimdo veiksmus, kurie yra priešingi Dievo Dvasiai ir nėra nuo Dievo?
5 Kaip mes galime padaryti išvadą, kad nei viena šios senos santvarkos dalis nėra palaikoma Dievo Dvasios? Kaip mes galime pasakyti, kad žmogaus kūnas su jo natūraliais troškimais ir poelgiais yra priešingas Dievo Dvasiai? Iš pradžių taip nebuvo. Tvėrėjo dvasia tada buvo veikianti jėga. Dievas niekada nekūrė „kūno“, kuriame būtų kas nors bloga net mažiausiame laipsnyje, kas būtų prieštaravę jo ketinimams. Jis nebuvo blogio iniciatorius. Pranašas Mozė buvo vyras, per kurį buvo duotas įstatymas, ir jis kalbėjo Dievui Jehovai apie kiekvieno žmogaus atsakomybę už blogus „kūno“ polinkius. Jis rašė: „Tobuli Jo darbai, ir visi Jo keliai teisingi, Dievas teisingas, ir nėra netiesos Jame, Jis teisus ir teisingas. Bet jie ištvirko prieš Jį, jie ne vaikai Jam, pagal savo ydas, giminė užsispyrusi ir ištvirkusi (Pakartoto Įstatymo 32:4, 5).
6 Žmogaus sugedimo negalima priskirti Dievui. Jis sutvėrė pirmus žmones tobulus; Jo kūrybiniai gabumai darė Jam garbę. Dievas negali daryti klaidų. Bendradarbiaudamas su savo Vienturčiu Sūnumi, Jis sutvėrė pirmus žmones, kaip pasakė: „Pagal atvaizdą Mūsų, panašus į Mus“. Pirmasis žmogus Adomas buvo dieviškojo tobulumo atspindys, ir jis turėjo likti ištikimu atspindžiu būti tobulu (Pradžios 1:26-28; 2:7, 8).
7. Kokia laimingo Dievo nustatyta padėtis viešpatavo tarp dangaus ir žemės, kai Adomas buvo Edene?
7 Rojuje, Edeno sode, pirmasis žmogus elgėsi pagal Dievo Šv. Dvasią. Kartais jis kalbėjo su Dievu. Ir nors Dievas likdavo nematomas žmogaus akims, vis tiktai, kai Jis praeidavo per nuostabų Edeno sodą, žmogus tai jusdavo. Tuo metu buvo glaudi vienybė tarp žmogaus ir Dievo, tarp dangaus sferos ir žemiškosios. Kodėl? Todėl, kad Dievo Dvasia prasiskverbdavo visur. Visus Dievas Jehova padarė laimingus. Jis yra „laimingas Dievas“ (1 Timotiejui 1:11).
8. Kokio vaizdo pasekoje šiandien veiksmai žemėje nevykdo tobulos daiktų tvarkos, ir kas pradėjo šią nuodėmę?
8 Tokiu būdu buvo padėtas pagrindas tobulai daiktų sistemai, kuri neturėjo niekada pasibaigti arba pasenti. Vienok, šiandien mes neturime tos tyros, teisingos, tobulos daiktų sistemos. Kodėl? Todėl, kad buvo įvykdyta nuodėmė prieš Šv. Dvasią. Kas gi padarė šią nuodėmę? Atsakymą į tai duoda Jėzus Kristus, kalbėjęs su žmonėmis, kurie bandė jį užmušti už tai, kad Jis jiems kalbėjo Dievo tiesą. Šiems potencialiems žudikams jis pasakė: „Jūsų tėvas velnias, ir jūs norite įvykdyti savo tėvo kėslus. Jis buvo žmogžudys nuo pradžių ir neišsilaikė tiesoje, nes nėra jame tiesos, kada jis kalba melą, kalba savo (kalba pagal savo polinkius), nes jis melagis ir melo tėvas (Jono 8:44).
9. Kas yra dvasinis tėvas tų, kas nusideda ir kodėl?
9 Taip pat iš vieno Jėzaus mokinio Jono mes sužinome apie tai, kas pirmas nusidėjo Šventai Dvasiai. Jis rašo: „Kas daro nuodėmę, tas nuo velnio, todėl, kad iš pradžių velnias nusidėjo“ (1 Jono 3:8). Kas daro nuodėmę, tas neturi jokio kito dvasinio tėvo, kaip tik tą, kuris jį tam skatina.
10. Kaip pirmasis melagis pats padarė save velniu?
10 Faktas, kad pirmas melagis tarp visų tvarinių yra tas, kuris vadinamas velniu ir už jo požiūrį į Dievą taip pat pavadintas šmeižiku. Priešingai tam, ką Dievas pasakė Adomui, velnias šmeižikišku būdu pareiškė Ievai, Adomo žmonai, kad bausmė už valgymą nuo uždrausto medžio nebus mirtis. „Nemirsite, bet Dievas žino, kad dieną, kai jūs atkąsite jų, atsivers jūsų akys ir jūs būsite kaip dievai, žinantys gėrį ir blogį“ (Pradžios 3:1-5). Šis melagis pats save padarė velniu, o būtent, dėl jo požiūrio į Dievą.
11. Ko velnias ketino imtis Dievo atžvilgiu, kad padarytų savo žodžius teisingais, kai Adomas ir Ieva nusidėjo?
11 Šmeižikas prieš Dievą neturėjo garantijos, kad Adomas ir Ieva nemirs, jeigu atsikąs nuo uždrausto gėrio ir blogio medžio vaisių. Jo žodžiai negalėjo turėti didesnės jėgos, kaip Dievo Žodis (Hebrajams 4:12; Pradžios 2:16, 17). Bet matomai velnias norėjo pastatyti Dievą į nemalonią ir painią padėtį, kurioje galėtų pasireikšti jo nenuoseklumas dėl to, kad Adomas ir Ieva iššaukė mirtį. Tai ypač galėjo paskatinti juos suvalgyti nuo „gyvybės medžio“ anksčiau, negu jiems bus paskelbtas Dievo nuosprendis.
12. Kaip velnias tapo žudiku ir kas dabar jo laukia?
12 Vis dėlto, nežiūrint į visas šias velnio intrigas, jis pasirodė melagis, nes žmonių sielos tapo jo aukomis. Dievas Jehova kaip Teisėjas nuteisė juos mirti ir neprileido jų prie „gyvybės medžio“, pašalindamas iš rojaus, Edeno sodo (Pradžios 3:17). Velnias savo beširdiškumu tapo pirmojo vyro ir moters mirties kaltininku ir tapo „žudiku“. Dėl šios priežasties jis užsitarnavo mirtį, nes krikščionybės įsteigėjas užsiminė apie tokią taisyklę: „Kas vieną jauną vaiką, kuris tiki, sugundys nuodėmei, tai jam geriau būtų iš anksto užkabinti ant kaklo girnų akmenį ir įmesti į jūrą“ (Morkaus 9:42). Ryšium su tuo žudikas velnias užsitarnavo nuosprendį — amžiną sunaikinimą.
13. Su kuo Jehova palygino velnią ir ką jis turėjo pasakyti prieš atvesdamas prie mirties?
13 Velnio laukia toks galas, kokiam visų Teisėjas Jehova nuteisė gyvatę, per kurią buvo sugundyta Ieva priešingai Dievo įstatymui suvalgyti nuo uždrausto medžio. Iš tikrųjų Dievas kreipėsi į simbolinę gyvatę, kai Jis pasakė: „Už tai, kad taip padarei, prakeikta tu prieš visus gyvulius ir prieš visus laukų žvėris, tu vaikščiosi ant savo pilvo ir valgysi dvėselieną visas savo gyvenimo dienas. Ir priešiškumą padarysiu tarp tavęs ir tavo žmonos, ir tarp sėklos tavo, ir tarp jos sėklos, ji smogs tau į galvą, o gelsi tu ją į kulnis“ (Pradžios 3:14, 15). Tokiu būdu velnias buvo prakeiktas Dievo, taigi, Dievo prakeikimas mirtimi lieka. Po įvykusio gyvatės prakeikimo vis dėlto vėliau turėjo gimti iš jo „Sėkla“ simboline arba dvasine reikšme. Kaip dvasia, velnias neturi galimybės daugintis, kaip žmogus.
14. Ką reiškia tai, kad velnias, kaip didelė simbolinė gyvatė šliaužia pilvu ir kas vėliau su ja buvo pažemintas?
14 Jehova palygino velnią su gyvate, kuri šliaužė pilvu ir maitinosi dulkėtais palaikais. Tokiu būdu Jis parodė, kaip giliai prakeiktasis velnias turėjo nuo dabar nusižeminti. Šis pažeminimas buvo palygintas su pačiu žemiausiu egzistavimo laipsniu, kuris vėliau buvo prilygintas vietai, žinomai kaip Tartaras. Bėgant laikui, velnias įdėjo šioje vietoje draugiją, kuri susidarė iš kitų dvasių. Angelų, kurių tėvu ir dievu jis pradėjo vadintis. Šios dvasios tapo „sėkla“.
15. Ką rašė Petras ir Judas apie angelus, kurie nuodėmėje prisijungė prie didžiosios gyvatės?
15 Apie tą senovės gyvatės dvasinę sėklą krikščionių apaštalas Petras rašė: „Jeigu Dievas nepasigailėjo nusidėjusių angelų, bet surišo pragaro prieblandos pančius atidavė saugoti teismui nubaudimui“ (2 Petro 2:4). Krikščionių mokinys Judas taip pat rašė apie šią simbolinę gyvatės „sėklą“, sudarytą iš angelų. „Ir angelus, neišsaugojusius savo vertės, bet palikusius savo būstą, saugo amžinuose pančiuose migloje, didžiosios dienos teismui“ (Judo 6).
16. Kodėl velnias veikė kaip vienintelis kurstytojas, kada per apgaulę palenkė Ievą į nuodėmę ir kodėl iškeliama nuomonė, kad jis buvo cherubinas?
16 Kada velnias per apgaulę palenkė Adomo žmoną Ievą į nuodėmę ir prieš Dievą, jų dangiškąjį Tėvą, tada dar nebuvo didžiosios gyvatės „sėklos“, velnias veikė vienas. Tada jis neturėjo nei vieno angelo, kuris būtų prisijungęs prie jo dėl viešpatavimo ginčo, kaip tai atsitiko vėliau su Adomo ir Ievos palikuonimis. Jis norėjo visuotino viešpatavimo žmonijai. Mes tiksliai nežinome, kokią vietą jis užėmė pirminėje Dievo organizacijoje. Dauguma Biblijos tyrinėtojų mano, kad pranašas Ezekielis Ezechielio 28:11-19 per senovės karalių Tyrą pažymėjo šėtoną velnią ir daro išvadą, kad ši asmenybė yra pats velnias, iš pradžių buvęs Cherubinu, dangiškuoju „Dievo Sūnumi“. Tai atitinka tam, kad pažeminimas, kurį patyrė didžioji gyvatė, bus dar didesnis.
17. Kokia prasme sukilę angelai kartu su velniu uždaryti į Tartaro kalėjimą?
17 Kiti angelai, kurie sukilo prieš Dievą ir tapę gyvatės „sėkla“, tapo uždaryti į Tartaro kalėjimą kartu su prakeikta gyvate. Jie daugiau nebesidžiaugia Dievo palankumo šviesa ir nebesinaudoja Jo patarimų pagalba.
18. (a) Kodėl šėtonui ir jo demonams ateitis juoda, kaip smala? (b) Koks klausimas dabar iškyla?
18 Didžiajai gyvatei ir jos angelams, sudarantiems sėklą, ateitis juoda, kaip smala. Jie eina prieš Dievo teismą, kuriame jų galva bus „suskaldyta“. Dievas tai padarys per Savo „žmonos sėklą“ (Pradžios 3:15). Tai nebus padaryta tokiu būdu, kaip žiojėjančios žaizdos padarymas galvoje, bet šita galva bus numesta į šoną, o tai reiškia mirtį didžiajai gyvatei ir jos „sėklai“. Šiuo atžvilgiu negali būti nesusipratimų, bet bus taip, kaip praneša vienas Kristaus mokinys Romiečiams 16:20: „Pasaulio Dievas greitai sunaikins šėtoną po jūsų kojomis“. Nenuostabu, kad tarp šėtono ir jo „sėklos“ ir Dievo „žmonos sėklos“ turi būti priešiškumas. Kas bus ta įgaliotoji „sėkla“ Dievo „žmonos“, liko paslaptimi ir žemei, ir dangui. Ši paslaptis, liečianti visą Visatą, sukelia mūsų smalsumą ir iškelia klausimą: Kas yra ta „žmonos sėkla“?
ŽEMIŠKOJI GYVATĖS „SĖKLA“
19. Kodėl reikalaujama iš krikščionių, kad jie elgtųsi ne taip, kaip Kainas, pirmasis žmogaus sūnus?
19 Pirmagimis Ievos sūnus Kainas negalėjo būti tas paslaptingas Dievo „žmonos sėkla“. Nors Kainas buvo pirmas pas žmones gimęs sūnus, jis negalėjo teisėtai tarnauti kaip žadėtoji „sėkla“. Be to, Kaino kulnas niekada nebuvo „pažeistas“ didžiosios gyvatės. Bet vietoj to Kainas „sudaužė“ galvą savo dievobaimingam broliui Abeliui. Jis nužudė jį. Matomai, jis trenkė jam mirtiną smūgį į galvą. Vietoj to, kad būtų palaimintas Dievo ir veiktų Šv. Dvasios įtakoje, Kainas „antrasis“ po simbolinės gyvatės buvo pažymėtas „kaip prakeiktasis“ (Pradžios 3:14; 4:11). Tokiu būdu, Kainas tapo sudėtine žemiškosios didžiosios gyvatės, velnio „sėklos“ dalimi, nes jis taip pat buvo melagis ir žudikas. Jis nemylėjo nei savo brolio, kurį matė, nei Dievo, kurio matyt negalėjo. Kristaus mokinys tokiais žodžiais įspėja mus, kad mes nebūtumėm panašūs į Kainą:
„Kad mes mylėtumėm vienas kitą, o ne taip, kaip Kainas, kuris buvo klastingas ir nužudė savo brolį. O už ką jį nužudė? Už tai, kad jo darbai buvo pikti, o jo brolio darbai teisingi“ (Jono 3:11, 12). „Vargas jiems, nes jie eina Kaino keliu“ (Judo 11).
20, 21. Kaip velnio pasekėjas kokiu būdu Kainas nusidėjo ir ryšium su kokia demonstracija tai tapo galima?
20 Kainas sekė velniu, savo dvasiniu tėvu ir yra „piktas“, nes nusidėjo prieš Dievo Šv. Dvasios, nes jie laisvanoriškai pažeidė Dievo prisakymą. Vienok Kainas matė Šv. Dvasios veikimą. Kada ir kaip?
21 Tai buvo tuo laiku, kai Kainas atnešė Dievui aukoti laukų vaisius. Jo jaunesnysis brolis Abelis, priešingai, papjovė avį ir atnešė ją kaip auką Dievui. Ar abi šios aukos patiko Dievui? Pradžios 4:4-7 mes skaitome: „Ir pažiūrėjo Viešpats į Abelį ir į jo dovaną, o į Kainą ir į jo dovaną nepažiūrėjo. Kainas labai nusivylė ir jo veidas nusviro. Ir pasakė Viešpats Kainui: „Kodėl tu įsižeidei ir kodėl nuleidai galvą? O jeigu nedarai gero, tai prie durų nuodėmė stovi, ji vilioja tave, bet tu valdyk ją“.
22. Kokią Šv. Dvasios demonstraciją matė Kainas?
22 Žinoma, Dievas tada nepasirodė Kainui ir Abeliui. Kokiu būdu Jis palankiai pažiūrėjo į Abelį ir į jo auką, mes nežinome. Vienok, tada aiškiai paduotas kažkoks nematomas ženklas. Dievo Šv. Dvasia galėjo tai padaryti. Nebūtinai Kainas turėjo betarpiškai girdėti Dievo žodžius. Nuo to, kai Kainas buvo labai supykęs, jo veidas apsiniaukė. Jis nesusitaikė ir neatgailavo, kada matė aiškią Dievo Šv. Dvasios demonstraciją po to, kai Dievas atmetė jo auką.
23. Kokiu būdu Kainas nusidėjo Šv. Dvasiai ir kodėl?
23 Aišku, kad Kainas elgėsi neteisingai. Dievo balsas iš nematomos sferos paaiškino jam visą situaciją. Vienok Kainas buvo išdidus, o ne romus. Jis neatgailavo ir nesikreipė prie gerų darbų, nors nuodėmė stovėjo prie namų durų, reikalaudama savo ir užvaldė jį. Jis netroško nedelsiant viešpatauti jai, kad paskui vadovautųsi šventa Dievo Dvasia. Jis nenorėjo atidengti savo veido. Jis kūrė planus prieš Abelį, kad nužudytų jį, apie ką žinojo Dievas. Tokiu būdu, jis nusidėjo Šv. Dvasiai.
24. Ar dvasinė asmenybė, paskui virtusi velniu, turėjo Šv. Dvasią ir ar matė ji Šv. Dvasios veiksmus?
24 Tai nepatiko Dievui, ir Kainas užsitraukė Dievo prakeikimą. Bet velnias, didelė gyvatė, džiaugėsi tuo, nes dabar jis turėjo savo žemiškąjį sūnų, kurio veiksmai buvo tiksli jo dvasinio tėvo kopija. Velnias pats nusidėjo prieš Šv. Dvasią. Jis matė Dievą ir Šv. Dvasios veiksmus dangaus sferoje, stebėjo žemės ir tobulų žmonių sutvėrimą (Jobo 38:7). Tuo metu jis dar neturėjo savimyliškų troškimų ir kai kuriuo laipsniu turėjo savo dangaus Tėvo dvasią. Jis žinojo, kam gabų jį darė Šv. Dvasia. Jis taip pat matė, kad Dievas Adomo ir Ievos atžvilgiu išreiškė „neužtarnauto gerumo dvasią“ tuo, kad Jis davė jiems galimybę džiaugtis tobulu gyvenimu žemiškame rojuje (Hebrajams 10:29). Ką gi, vis dėlto, darė šis dangiškasis „Dievo sūnus“?
25. Kokias tolimesnes nuodėmes padarė šitas „Dievo sūnus“ prieš šventą Dvasią ir kodėl jis taip padarė?
25 Tuo, kad jis įkvėpė Ievai, kad Dievas naudojasi šia Dvasia savo egoistiniais tikslais, jis pateikė „neužtarnautos gerovės Dvasią“ kaip netikrą. Jis taip pat tvirtino, kad Dievas paskelbė draudimą dėl gėrio ir blogio pažinimo medžio todėl, kad Dievas bijo, kad Jo žmogiškieji tvariniai gali tapti nepriklausomais, spręsdami, kas teisinga, ir kas ne, kas gera ir kas bloga. Taigi, kada dvasinis „Dievo Sūnus“ laisvanoriškai su kėslu iškreipė faktus, sugundęs Ievą nusidėti, jis nusidėjo prieš Šv. Dvasią, kas negali būti atleista. Jis turėjo egoistinį troškimą įgyti suverenitetą visai žemei ir jos gyventojams, kad privilioti juos į savo kelią. Taip jis prarado šv. Dvasią. Šv. Dvasios vaisiai, kuriuos jis iki to laiko davė, išnyko. Jis pats save padarė velniu ir dabar užsitarnavo tik vieną: sunaikinimą (Hebrajams 12:29; 6:7, 8).
26. Kaip velnias tapo „demonų kunigaikščiu“ ir kodėl užsiiminėjantys spiritizmu negali dalyvauti Dievo Karalystėje?
26 Tas pirmas nusidėjėlis prieš šv. Dvasią tapo demonu. Dievo angelai, kurie vėliau prisijungė prie maišto prieš Dievą, taip pat tapo demonais. Tie demonai tapo didžiosios gyvatės „sėkla“, o velnias tapo „demonų kunigaikščiu“ ir pasidarė panašus į belzebubą (Mato 12:24-27). Šios dvasinės asmenybės prisidėjo prie žmonijos demonizavimo, kad ji negarbintų Jehovos ir negyventų Jo saugoma ir vadovaujama. Jos tapo žinomos, kaip nelabos dvasios (Mato 10:18; 12:43-45). Šios dvasios galėjo atlikti spiritizmą ir rėmė dvasinį netyrumą, kas buvo bjauru Dievo akyse. Kiekvienas, paklūstantis puolusio kūno veiksmams, negalės dalyvauti Dievo Karalystės palaimose. Nelaboji dvasia priešinasi Šv. Dvasiai ir Dievas smerkia asmenis, kurie turi ką nors bendro su nelabąja dvasia (Pakartoto Įstatymo 18:9-14; Galatams 5:19; Apreiškimo 9:20, 21; 21:8).
KOKIOS KILMĖS DVASIA
27. Kodėl mes dabar galime išsiaiškinti, kokios kilmės dvasia yra šiuolaikinėje senoje santvarkoje?
27 Mums labai svarbu žinoti šiuos faktus, nes tai padeda mums suprasti šiuolaikinės žmonijos būklės priežastį. Mes gyvename 20-me šimtmetyje, šimtmetyje, kuris žmonių požiūriu yra daug žadantis. Sutinkamai su Šv. Rašto metraštininku, dabar praėjo 6000 metų nuo to laiko, kai „Dievo sūnus“ pakėlė maištą prieš Jehovos Universalųjį Suverenitetą ir paskatino Adomą ir Ievą tokiu pat būdu nepaklusti Dievui. Po to, kai abu žmogiškieji maištininkai buvo išvyti iš Edeno rojaus, žemėje atsirado nauja žmonių santvarka, visai kitokia, negu ta, kurią buvo numatęs Dievas mūsų planetai. Tokiu būdu mes turime sugebėti išaiškinti sau, kokios kilmės dvasia yra dabartinėje senoje santvarkoje.
28. Ką suprantam mes žodžiu „dvasia“ kada kalbame apie tai, kokia dvasia yra šioje senoje santvarkoje?
28 Žodžiu „dvasia“ mes suprantame nematomą veikiančią jėgą, kuri įkvepia, atgaivina ir paskatina žmonių visuomenę kokiai nors santvarkai. Ši jėga turi įtakos mūsų gyvenimo būdui. Todėl žmonės elgiasi palyginti vienodai, nors to gerai nesuvokia apie tai. Jie veikia beveik instinktyviai ir elgiasi pagal vidinį protrūkį taip, kad jie seka bendru įpročiu ir tam tikru gyvenimo stiliumi savo vystymesi. Nors galbūt atskiros asmenybės nežymiai nukrypsta nuo to, vis tik savo gyvenime ir savo reikaluose turi kažką bendro, kas charakteringa šiuolaikinės žmonių visuomenės santvarkai.
29, 30. (a) Kas yra šios senos santvarkos kunigaikštis ir ar jis viešpatauja vienas?
29 Ši dvasia yra šiuolaikinėje senoje santvarkoje, kuri tam tikru laipsniu yra nematomos antgamtiškos asmenybės, viešpataujančios ir valdančios šią seną santvarką, įtakoje. Nėra jokios abejonės, kūno viešpataujančioje įtakoje yra visa ši santvarka. Penktame šios senos santvarkos tūkstantmetyje Jėzus Kristus paskelbė, kad šėtonas velnias yra „šio pasaulio kunigaikštis“, su kuriuo jis nebuvo surištas draugyste. Savo buvimo žemėje žmogumi pabaigoje Jis pasakė savo apaštalams: „Eina šio pasaulio kunigaikštis ir manyje neturi nieko“ (Jono 12:31; 14:30; 16:11). Vienok, šėtonas velnias nevykdo savo nematomo viešpatavimo žmonijai vienas. Sąjungoje su juo yra demonai, kurie pripažįsta jį kaip savo suvereną. Visos šios demoniškos jėgos dalyvauja šiuolaikinės žmonių visuomenės senosios santvarkos darbuose.
30 Antžmogiškas šių jėgų viešpatavimas veikia kenksmingai. Tai patvirtina pranašystė apie būsimą demonų išvijimą iš švento dangaus, kuri buvo užrašyta jo laiku. Šioje pranašystėje Apreiškimo 12:7-12 kalbama:
„Ir įvyko danguje karas. Mykolas ir jo angelai kariavo prieš drakoną ir drakonas ir jo angelai kariavo prieš Mykolą. Bet neatsilaikė ir neatsirado jau jiems vietos danguje. Ir nuverstas buvo didysis drakonas, senovinė gyvatė, vadinama velniu ir šėtonu, gundantis visą visatą, nuverstas į žemę ir angelai jo nuversti su juo. ... Vargas gyvenantiems žemėje ir jūroje, todėl kad pas jus atėjo velnias didžiame pyktyje, žinodamas, kad nedaug jam belieka laiko“.
31. Pagal kokį šėtono „drakono“ garbinimą pagal Apreiškimo 13:3, 4 suklaidinti visi žemės gyventojai?
31 Apgavikas šėtonas velnias, suklaidindamas visus žemės gyventojus palenkė juos, kad garbintų jo asmenybę. Vienok nuoširdūs, nors ir suklaidinti žmonės gali būti sukrėsti tokiu demaskavimu, bet Apreiškimo 13:3, 4 kalba apie tuos, kurie dalyvauja pasaulio politikoje: „Ir garbino drakoną, kuris davė valdžią žvėriui, ir garbino žvėrį!“
32. Kokio veiksmo prieš skelbimo šviesą pagrindu mes atpažįstame, kas yra šios santvarkos „dievas“?
32 Apaštalas Povilas įrodė, kad dauguma žmonių sąmoningai ar nesąmoningai garbina velnią. Jis rašė: „Jeigu ir uždarytas skelbimas, tai uždarytas žūstantiems, netikintiems, kuriems šio amžiaus dievas aptemdė protus, kad jiems nenušvistų skelbimo apie Kristaus šlovę šviesa, kuri yra nematomo Dievo atvaizdas“. Ši santvarka turi vieną „dievą“. Šis dieviškumas ir viešpatavimas žmonėms vykdomas per neišvengiamą dvasios, kuri yra šiuolaikinėje senoje sistemoje, įtaką.
33. Kokiu būdu mes visi nuo gimimo pažeisti tuo, ką padarė greitai po žmonijos istorijos pradžios šios santvarkos „dievas“?
33 Greitai po žmonijos istorijos pradžios tas, kuris dabar yra šios santvarkos „dievas“, tapo mūsų protėvių puolimo priežastimi. Adomas ir Ieva buvo paskatinti nepaklusti savo Sutvėrėjui. Mes visi ant savęs jaučiame įvairias nusidėjimo pasekmes. Apaštalas Povilas patvirtina tą faktą Romiečiams 5:12, kai jis rašo: „Kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, ir taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“. Mes visi esme Dievo pasmerkti mirti, todėl, kad mes paveldėjome netobulumą, nuodėmingumą ir moralinį sugedimą. Mes esame tarsi mirę. Dievo požiūriu mes negyvename.
34, 35. Kodėl mes praeityje Dievo akyse buvome kaip mirę ir kas veikė mumyse?
34 Mes iš prigimties paveldėjome Dievo pyktį ir esame „pykčio vaikai“. „Mes buvome nušalinti nuo Dievo gyvenimo“ (Efeziečiams 4:18). Kolosiečiams 1:21 kalbama taip: „Jūs kažkada buvote nušalinti ir priešais pagal polinkį į piktus darbus“ (N. P.). Tokios būsenos pasėkoje Jehova neturėjo su mumis jokių reikalų. Kas gi mumyse veikė?
35 Atsakymą į šį klausimą mes randame laiške Efeziečiams 2:1-5, kurį parašė viena asmenybė, atversta į krikščionybę. Ten pasakyta: „Jus, mirusius pagal nusikaltimus ir nuodėmes, kuriuose jūs kažkada gyvenote (sutinkamai su šio pasaulio santvarka, N. P.) pagal šio pasaulio paprotį, pagal kunigaikščio valią, viešpataujančio ore, dvasios, veikiančios dabar pasipriešinimo sūnuose, tarp kurių ir mes visi kažkada gyvenome pagal mūsų kūno geidulius, vykdydami kūno ir kėslų troškimus ir buvome pagal prigimtį pykčio banda, kaip ir kiti. Dievas turtingas mielaširdingumu, pagal Savo didžiulę meilę, kuria pamilo mus, ir mus mirusius pagal nusikaltimus atgaivino su Kristumi“.
36. Kas pagal vieną Biblijos vertimą suprantama kaip „dvasia“, apie kurią kalbama Efeziečiams 2:2 ir kas jam viešpatauja?
36 Kas gi yra ta „dvasia“, veikianti dabar pasipriešinimo sūnuose? Tai yra apskelbtas maištininkas prieš Dievą Jehovą, vadinamas velniu „žudiku“. Vienok šitoje vietoje mes turime užsiminti, kad pagal vieną žodžio „dvasia“ vertimą Efeziečiams 2:2 tai reiškia kažką beveidį. Tai pažymima kaip nematoma veikianti jėga, „viešpataujanti ore“, pasireiškianti nepaklusniais veiksmais prieš Dievą Jehovą. Pavyzdžiu pateiksime Efeziečiams 2:2 Albuchto vertimą: „... gyvenusius pagal šio pasaulio vaizdą, tamsos valdžios kunigaikščio įtakoje per dvasią, veikiančią visuose nepaklusniuosiuose Dievui“ (Tokia beveidė „dvasia“ yra valdoma piktos valdžios, naudojamos „ore“. Jis atveda į judėjimą ir nepaklūsta Dievui).
37, 38. Ką mums kalba 1 Jono 2:15-17 apie tai, kaip dvasia, esanti senoje santvarkoje, parodo save?
37 Kaip mes galime aiškiai suprasti, kokia dvasia yra šiuolaikinėje senoje santvarkoje ir kaip ji save parodo? Dabar perskaitykime ką rašo apaštalas Jonas. Jis įspėjo krikščionis dėl šios „pasaulio dvasios“ tokiais žodžiais: „Nemylėkite pasaulio, nei to, kas pasaulyje. Kas myli pasaulį, tas neturi Tėvo meilės. Nes visa, kas pasaulyje: kūno geiduliai, akių geiduliai ir gyvenimiškas išdidumas, nėra nuo Tėvo, bet nuo šio pasaulio. Ir pasaulis praeina, ir jo geiduliai“ (1 Jono 2:15-17).
38 Taigi senosios santvarkos dvasia pažadina pasaulio žmonėse godumą daiktams, kurie vilioja jų akis ir kurių geidžia kūnas. Tokie aistringi troškimai logiškai veda prie egoistinių poelgių. Jų didžiulis daiktų troškimas, kuriuos mato jų akys ir kurie patinka puolusiam kūnui, skatina juos kaupti kaip egzistavimo priemones ir mėgautis gyvenimu. Jie didžiuojasi savo turtu ir stengiasi „pritrenkti išstatytu parodai turtu“, kurį jie turi gyvenime, kad sudarytų įspūdį kitiems. Tai pažadina troškimą tų, kurie neturi daiktų, turėti juos.
39. Kaip parodė žydai 1-me šimtmetyje, kad jie atsisakė priimti Šv. Dvasią, ir kaip pagal Romiečiams 1:26-32 jie veikė, eidami savo keliu?
39 Pirmame m. e. šimtmetyje žydai parodė, kad buvo dvasios įtakoje, buvusioje tuometinėje pasaulio santvarkoje. Šventykla, kurią pastatė karalius Erodas, stovėjo dar Jeruzalėje, jų sostinėje, ir jie turėjo įstatymų reiškinį, gautą per pranašą Mozę ir gerai jiems žinomą. Jie nenorėjo priimti Dievo Dvasios, kurią atrado tikrieji krikščionys ir kuri tada buvo apskelbta visiems žemės gyventojams. Todėl Dievas Jehova leido jiems eiti savo keliu, kaip ir atsitraukusiam Izraeliui senais laikais. Bet kokias pasekmes jiems tai turėjo? Romiečiams 1:26-32 apaštalas Povilas duoda mums tokį atsakymą:
„Todėl atidavė juos Dievas gėdingoms aistroms. Jų moterys pakeitė prigimtą apsiėjimą į tą, kuris yra prieš prigimtį. Taip pat ir vyrai, pametę prigimtą apsiėjimą su moterimis, užsidegė vienas kito geidimu, vyrai su vyrais gėdiškai darydami ir gaudami patys sau tinkamą atlyginimą už savo paklydimus.
„Ir taip jie nesirūpino turėti Dievą prote, tai atidavė juos Dievas iškreiptam protui, kad darytų, kas nedera. Būdami pilni visokios neteisybės, pasileidimo, gudrybių, godumo, piktybės, pilni pavydo, žudynių, barnių, godumo, apgaulės, blogų papročių, piktžodžiautojai, apkalbėtojai, nekenčiantys Dievo, įžeidūs, pagyrūnai, išdidūs, išradingi blogiui, nepaklusnūs tėvams, neramūs ir nemielaširdingi. Jie žino Dievo teismą, kad darantys tokius darbus verti mirties, vienok, ne tik tai daro, bet ir giria darančius“.
40, 41. Ar buvo senojoje santvarkoje esanti dvasia išstumta krikščionybės plitimo, ir ką iš anksto pasakė Povilas 2 Timotiejui 3:1-12?
40 Apaštalų laikais 1-me šimtmetyje buvo paskelbtas tikrasis krikščionių tikėjimas. Ar neturėjo Dievo Šv. Dvasia krikščionybės plitimu išstumti senosios santvarkos dvasią? Ar neturėjo tai atsitikti, ypač po to, kai Romėnų imperatorius Konstantinas Didysis 4-me šimtmetyje įsteigė krikščionybę? Ar nesistengė iš naujo Šv. Dvasia religiniu ir moralinio tyrumo požiūriu paveikti žmonių visuomenę? Ne. Ryšium su tuo, ką 65 m. rašė įkalintas Povilas, taip neįvyko. Paskutiniame laiške, kuriame jis mokė savo ilgametį palydovą Timotiejų, jis iš anksto kalbėjo:
41 „Paskutinėmis dienomis ateis sunkūs laikai, nes žmonės bus savimylos, gobšūs, išdidūs, veidmainiai, piktžodžiautojai, nepaklusnūs tėvams, nedėkingi, bedieviai, nedraugiški, nesusitaikantys, šmeižikai, nesusilaikantys, žiaurūs, nemylintys gėrio, išdavikai, akiplėšos, pasipūtę, daugiau gašlūs, nei mylintys Dievą, iš išorės dievobaimingi, bet jo jėgos atsisakę ... Taip, ir visi, trokštantys dievobaimingai gyventi Kristuje Jėzuje bus persekiojami“ (2 Timotiejui 3:1-5, 12).
42.
42 Ši dvasia, pasireiškianti su visomis savo savybėmis apskritai skatina žmonių mases palaikyti šią seną santvarką. Ar mes norime, kad tokia dvasia, tokia jėga, skatintų mus ir vadovautų mums? Ne, šiandien turėdami omenyje nurodytus senąją tvarką palaikančios dvasios vaisius, mes neseksime ja. Mes nuoširdžiai trokštame turėti kitą Dvasią, tokią Dvasią, kuri veiktų geresnės santvarkos labui. Tai yra prielaida to, kad mes turime išimtinai tą Dvasią, kuri mums duota — Šv. Dvasią.