Šeštas skyrius

Ar galima tikėti senoviniu kūrimo aprašymu?

„KAS nurodys visa ko šaltinį ir pasakys, kaip atsirado kūrinija?“ Taip klausiama poemoje „Giesmė apie kūrimą“. Parašyta sanskritu daugiau kaip prieš 3000 metų, ji randama šventojoje induistų knygoje — „Rigvedoje“. Poetas abejojo, ar ta daugybė induistų dievų iš viso žino, „kaip atsirado kūrinija“, nes „patys dievai yra jaunesni už kūriniją“. (Kursyvas mūsų.)

Babiloniečių bei egiptiečių raštuose esama panašių mitų apie jų dievų gimimą jau egzistuojančioje visatoje. Tačiau svarbiausia, kad tuose mituose nepasakoma, iš kur atsirado visata. Vis dėlto tu pamatysi, jog vienas kūrimo aprašymas yra kitoks. Šis ypatingas dokumentas — Biblija prasideda žodžiais: „Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę“ (Pradžios 1:1).

Tą paprastą, jaudinantį tvirtinimą Mozė užrašė maždaug prieš 3500 metų. Jame atkreipiamas dėmesys į Kūrėją, Dievą, pranokstantį materialiąją visatą, nes jis pats ją sukūrė, vadinasi, egzistavo jau anksčiau. Toji knyga moko, kad „Dievas yra dvasia“; taigi akimis jo matyti negalime (Jono 4:24). Toks būvis šiandien vis geriau suvokiamas, nes mokslininkai aprašė galingas kosmoso neutronines žvaigždes bei juodąsias skyles; šie objektai nematomi, tačiau aptinkami pagal savo poveikį.

Tad reikšmingi Biblijos žodžiai: „Yra dangaus kūnai ir žemės kūnai, bet vienokia dangaus kūnų šlovė ir kitokia žemės kūnų“ (1 Korintiečiams 15:40, Brb red.; 15:44). Čia kalbama ne apie astronomų tyrinėjamą nematomą kosminę materiją. Paminėtieji „dangaus kūnai“ yra protingos dvasinės būtybės. ‛Kas dar, be Kūrėjo, — galbūt nusistebėsi, — turi dvasinį kūną’?

Neregimi dangiškieji kūriniai

Remiantis Biblijos pranešimu, regimoji sritis nebuvo sukurta pati pirma. Tame senoviniame kūrybos aprašyme sakoma, kad iš pradžių buvo sukurtas kitas dvasinis asmuo, pirmagimis Sūnus. Jis — „visos tvarinijos pirmgimis“, arba „Dievo kūrybos Pradžia“ (Kolosiečiams 1:15; Apreiškimas 3:14). Šis pirmasis sukurtas asmuo ypatingas.

Jis yra vienintelis, kurį Dievas sukūrė betarpiškai bei apdovanojo didele išmintimi. Iš tiesų vėlesnis rašytojas, garsus išmintimi karalius, pavadino šį Sūnų ‛patikėtiniu’, užimtu tolesniais kūrimo darbais (Patarlių 8:22; 8:30, Šventasis Raštas, vertė A. Rubšys; dar žiūrėk Žydams 1:1, 2). Pirmojo amžiaus mokytojas, vardu Paulius, apie jį rašė: „Jame sutverta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima“ (Kolosiečiams 1:16; palygink Jono 1:1-3).

Ką neregima danguje Kūrėjas padarė per tą Sūnų? Nors astronomai kalba apie milijardus žvaigždžių bei nematomų juodųjų skylių, Biblija nurodo šimtus milijonų dvasinių būtybių, turinčių dvasinius kūnus. ‛Kam reikėjo, — galbūt kai kas paklaus, — kurti tokias nematomas protingas būtybes’?

Tyrinėdami visatą, kai ką išsiaiškiname apie jos atsiradimo Priežastį — taip ir iš Biblijos semiamės svarbių žinių apie jos Autorių. Pavyzdžiui, Biblija mums nurodo, kad jis yra „laimingas Dievas“ ir jo ketinimai bei veiksmai atspindi meilę (1 Timotiejui 1:11, NW; 1 Jono 4:8). Taigi galime padaryti logišką išvadą, kad Dievas nusprendė turėti draugiją kitų protingų dvasinių būtybių, kurios irgi mėgautųsi gyvenimu. Visos jos turėjo užsiimti patenkinančiu, savitarpiškai naudingu darbu, padedančiu įgyvendinti Kūrėjo tikslą.

Niekur nesakoma, kad tie dvasiniai kūriniai turėjo paklusti Dievui kaip robotai. Ne, jis davė jiems protą ir laisvą valią. Iš Biblijos matome, kad Dievas skatina laisvai mąstyti ir veikti, — jis yra tikras, jog ši laisvė nepadarys neatitaisomos žalos visatos taikai bei harmonijai. Paulius Kūrėją vadino asmeniniu vardu, minimu hebrajiškoje Biblijoje, ir rašė: „Jehova yra Dvasia; o kur Jehovos dvasia, ten laisvė“ (2 Korintiečiams 3:17, NW).

Tai, kas regima danguje

Ką regima Jehova sukūrė per savo pirmagimį Sūnų? Saulę ir daugybę milijardų kitų visatą sudarančių žvaigždžių bei medžiagų. Ar Biblijoje yra užsimenama, kaip visa tai Dievas padarė iš nieko? Išsiaiškinkime tyrinėdami Bibliją šiuolaikinio mokslo šviesoje.

XVIII amžiuje mokslininkas Antuanas Loranas Lavuazjė tyrė medžiagų svorį. Jis pastebėjo, kad cheminės reakcijos metu gauto produkto svoris yra lygus bendram įdėtų komponentų svoriui. Pavyzdžiui, sudeginus popierių deguonyje, susidarę pelenai ir dujos sveria lygiai tiek, kiek svėrė popierius ir deguonis. Lavuazjė suformulavo ‛masės, arba materijos, tvermės’ dėsnį. 1910 metais The Encyclopædia Britannica paaiškino: „Materijos negalima nei sukurti, nei sunaikinti.“ Tokia išvada bent jau tada atrodė protinga.

Tačiau atominės bombos sprogimas virš Hirosimos miesto Japonijoje 1945-aisiais akivaizdžiai parodė Lavuazjė dėsnio spragas. Sprogstant urano superkrizinei masei, susidaro įvairių materijos formų, bet jų bendra masė mažesnė negu pradinio urano. Kodėl? Todėl, kad dalis urano virsta nepaprastai smarkiu energijos blyksniu.

Kitas Lavuazjė medžiagos tvermės dėsnio neatitikimas paaiškėjo 1952 metais susprogdinus termobranduolinį užtaisą (vandenilinę bombą). Sprogimo metu vandenilio atomai jungėsi ir sudarė helį. Tačiau gautojo helio masė buvo mažesnė už pradinę vandenilio masę. Dalis vandenilio virto sprogstamąja energija — sprogimu, daug pražūtingesniu už nugriaudėjusį Hirosimoje.

Tie sprogimai parodė, kad mažas medžiagos kiekis prilygsta milžiniškam energijos kiekiui. Tas materijos ir energijos sąryšis paaiškina Saulės galią, palaikančią mūsų gyvybę ir sveikatą. Koks tas sąryšis? Na, maždaug prieš 40 metų iki numetant bombą, 1905-aisiais, Einšteinas numatė tam tikrą ryšį tarp materijos ir energijos. Daugelis žino jo lygtį E=mc².a Einšteinui nustačius tą sąryšį, kiti mokslininkai paaiškino, kaip Saulė nesiliauja švietusi milijardus metų. Saulės viduje nuolat vyksta termobranduolinės reakcijos. Taigi kas sekundę apie 564 milijonus tonų vandenilio Saulė paverčia 560 milijonų tonų helio. Vadinasi, maždaug 4 milijonai tonų materijos virsta Saulės energija, kurios dalelė pasiekia Žemę ir taip palaiko gyvybę.

Įdomu, kad įmanomas ir atvirkštinis procesas. „Energija virsta materija tada, kai subatominės dalelės, judėdamos dideliais greičiais, susiduria ir sukuria naujas, sunkesnes daleles“, — paaiškinama The World Book Encyclopedia. Mokslininkai tam tikru mastu tai atlieka milžiniškuose dalelių greitintuvuose — ten fantastiškais greičiais susidurdamos subatominės dalelės virsta materija. „Mes pakartojame vieną iš visatos stebuklų — energiją paverčiame materija“, — aiškina Nobelio premijos laureatas fizikas dr. Karlas Rubija.

‛Tiesa, — kas nors sakys, — bet kaip tai susiję su bibliniu kūrimo aprašymu?’ Na, Biblija nėra mokslo žinių vadovėlis, tačiau ji šiuolaikiška ir atitinka mokslinius faktus. Nuo pradžios iki pabaigos Biblija liudija apie tikrąjį Mokslininką — Tą, kuris sukūrė visą visatos materiją (Nehemijo 9:6; Apaštalų darbai 4:24; Apreiškimas 4:11). Ji aiškiai rodo ir sąryšį tarp energijos bei materijos.

Pavyzdžiui, Biblija kviečia skaitytojus: „Pakelkite akis ir pažiūrėkite aukštyn, kas visa tai sutvėrė? Jis suskaitęs veda jų pulkus ir kiekvieną vadina vardu. Jo galia ir jėga [„dinaminė energija“, NW] yra tokia didelė, kad nė vieno netrūksta“ (Izaijo 40:26, Brb red.). Taip, Biblija sako, kad materialioji visata atsirado milžiniškos dinaminės energijos šaltinio — Kūrėjo valia. Tai visiškai derinasi su šiuolaikiniais taikomaisiais mokslais. Vien dėl šios priežasties biblinis kūrimo aprašymas nusipelno didelės pagarbos.

Padaręs danguje kas regima ir neregima, Kūrėjas su pirmagimiu Sūnumi sutelkė dėmesį į Žemę. Iš kur ji atsirado? Daugybę cheminių elementų, sudarančių mūsų planetą, Dievas galbūt sukūrė tiesiogiai: pavertė neribotą dinaminę energiją į materiją. Dabartiniu fizikų požiūriu, tai įmanoma. Arba, kaip tiki daugelis mokslininkų, Žemė buvo suformuota iš materijos, išmestos sprogus kokiai nors supernovai. Tačiau kas gali tiksliai pasakyti, ar nebuvo pritaikyti abu minėtieji ir dar kiti metodai, mokslo kol kas neatskleisti? Kad ir koks būtų tas mechanizmas, Kūrėjas yra dinaminis Šaltinis visų Žemės elementų, įskaitant mūsų gyvybei būtinus mineralus.

Suprantama, sukurti Žemę reiškė kur kas daugiau negu surinkti visas medžiagas reikiamais santykiais. Žemės dydis, jos sukimasis apie savo ašį bei nuotolis nuo Saulės, taip pat jos ašies pasvirimas ir beveik apskrita sukimosi aplink Saulę orbita — visa tai turėjo būti suprojektuota labai tiksliai, — kaip ir yra. Žinoma, Kūrėjas paleido gamtinius ciklus, palaikančius mūsų planetoje gyvybės gausą. Mes tikrai ne be reikalo tuo stebimės. Tačiau įsivaizduok, kaip reagavo dangiškieji dvasiniai sūnūs sekdami pačios Žemės ir jos gyvybės kūrimą! Vienoje Biblijos knygoje sakoma, kad jie „visi kartu džiaugsmingai šūkavo“ ir „karštai pritardami plojo“ (Jobo 38:4; 38:7, NW).

Kaip suprasti Pradžios 1-ąjį skyrių?

Pirmasis Biblijos skyrius iš esmės nušviečia, ko Dievas ėmėsi norėdamas paruošti Žemę žmonėms. Tas skyrius neatskleidžia visų smulkmenų; skaitydami jį neturėtume sutrikti, jeigu pastebime praleistus tam tikrus dalykus, kurių senovės skaitytojai būtų visiškai nesupratę. Pavyzdžiui, rašydamas tą skyrių Mozė neužsimena apie mikroskopinių dumblių bei bakterijų veiklą. Šias gyvybės formas žmonės pastebėjo tik XVI amžiuje, kai buvo išrastas mikroskopas. Mozė atskirai nepraneša apie dinozaurus, kurių pėdsakai buvo aptikti XIX amžiuje tyrinėjant iškasenas. Ne, Mozė buvo įkvėptas vartoti žodžius, suprantamus jo laikų žmonėms, tačiau jie visais atžvilgiais tiksliai apibūdino Žemės kūrimą.

Skaitydamas Pradžios 1-ąjį skyrių nuo 3 eilutės, tu pamatysi, kad jame minimos šešios kūrimo „dienos“. Kai kas tvirtina, esą tos dienos truko po 24 valandas, o tai reikštų, kad visa visata ir gyvybė Žemėje buvo sukurta greičiau nei per savaitę! Tačiau tu lengvai pastebėsi, jog Biblija to nemoko. Pradžios knyga buvo parašyta hebrajiškai. Ta kalba žodis „diena“ nurodo tam tikrą laikotarpį. Jis gali būti ilgas periodas arba tiesioginė 24 valandų diena. Pradžios knygoje apie visas šešias „dienas“ kalbama kaip apie vieną ilgą laiko tarpą — ‛dieną, kurią Jehova Dievas padarė dangų ir žemę’ (Pradžios 2:4, NW; palygink 2 Petro 3:8). Biblija iš tiesų atskleidžia, kad kūrimo „dienos“, arba amžiai, apima tūkstančius metų.

Tai akivaizdu iš to, ką Biblija sako apie septintąją „dieną“. Kiekvienos iš pirmųjų šešių „dienų“ aprašymas baigiasi žodžiais „ir pasidarė vakaras ir rytas, — pirmoji diena“, ir taip toliau. Tačiau tokio komentaro nėra po septintosios „dienos“ aprašymo. Be to, pirmajame m. e. šimtmetyje, praėjus maždaug 4000 metų, Biblijoje paminėtas nesibaigęs septintosios „dienos“ poilsis (Žydams 4:4-6). Taigi septintoji „diena“ buvo laikotarpis tūkstantmečių trukmės, ir logiškai mąstydami galime tą patį pasakyti apie pirmąsias šešias „dienas“.

Pirmoji ir ketvirtoji „dienos“

Atrodo, kad vandeniu padengtas Žemės rutulys skriejo orbitoje aplink Saulę dar prieš prasidedant šešioms ypatingų kūrimo darbų „dienoms“, arba laikotarpiams. „Tamsybės buvo viršum gelmių“ (Pradžios 1:2). Toje pirmykštėje stadijoje kažkas — galbūt vandens garų, dujų bei vulkaninių dulkių mišinys — tikriausiai trukdė Saulės šviesai pasiekti Žemės paviršių. Biblija pirmąjį kūrimo laikotarpį apibūdina taip: „Dievas tarė: ‛Teatsiranda šviesa’; ir pamažu radosi šviesa“, kitaip sakant, ji pasiekė žemės paviršių (Pradžios 1:3, anglų k., vertė Dž. V. Votsas).

Žodžiai „pamažu radosi“ tiksliai atitinka pavartotą hebrajiško veiksmažodžio formą, nurodančią tolydžio stiprėjantį veiksmą, kuriam užsibaigti reikia laiko. Hebrajiškojo teksto skaitytojai šią veiksmažodžio formą Pradžios knygos 1-ajame skyriuje randa apie 40 kartų, ir būtent ji padeda suprasti šio skyriaus mintį. Ko, vaizdžiai kalbant, Dievas ėmėsi kūrimo periodo, arba amžiaus, vakarą, palengva aiškėjo, arba darėsi matoma, išaušus tos „dienos“ rytui.b Kas buvo pradėta vienu laikotarpiu, nebūtinai turėjo būti visiškai užbaigta iki kito laikotarpio. Pavyzdžiui, šviesa pamažu ėmė rastis pirmąją „dieną“, tačiau iki ketvirtojo kūrimo laikotarpio ji dar nebuvo tokia aiški, kad būtų galima gerai įžiūrėti Saulę, Mėnulį ir žvaigždes (Pradžios 1:14-19).

Antroji ir trečioji „dienos“

Prieš leisdamas pasirodyti sausumai trečiąją „dieną“, Kūrėjas pakėlė dalį vandenų. Taigi Žemę apsupo vandens garų skraistė.c Kaip visa tai įvyko, senoviniame aprašyme nenurodoma, — ir nereikia. Tačiau Biblijoje dėmesys sutelkiamas į erdvę tarp viršutinių ir paviršinių vandenų. Ji vadinama dangumi. Net šiandien žmonės taiko šį terminą atmosferai, kurioje skraido paukščiai ir lėktuvai. Savo laiku Dievas pripildė šį atmosferinį dangų gyvybei būtino dujų mišinio.

Vis dėlto slenkant kūrimo „dienoms“ paviršinis vanduo slūgo ir pasirodė žemė. Galbūt naudodamasis geologinėmis jėgomis, kurios ir šiandien judina Žemės plokštes, Dievas stūmė į viršų vandenyno dugno iškilumas ir formavo žemynus. Taip iš vandens išniro sausuma, o apačioje susidarė gilios vandenyno įdubos, kurias okeanografai yra sužymėję žemėlapiuose ir uoliai tyrinėja. (Palygink Psalmių 103:8, 9.) Susiformavus sausumai, vyko kitas stebuklingas procesas. Mes skaitome: „Dievas tarė: ‛Tegul žemė išaugina žolę, augalus, duodančius sėklą, ir vaismedžius, nešančius vaisių pagal jų rūšį, kuriuose yra jų sėkla!’ Ir taip įvyko“ (Pradžios 1:11, Brb red.).

Kaip jau buvo aptarta ankstesniame skyriuje („Kieno ta nuostabi kūryba?“), augalams yra gyvybiškai svarbi fotosintezė. Žaliojo augalo ląstelė turi daugybę smulkesnių dalelių, vadinamų chloroplastais, kurie energiją gauna iš Saulės šviesos. „Šie mikroskopiniai fabrikėliai, — aiškinama knygoje Planet Earth, — gamina cukrus ir krakmolus... Joks žmogus niekada nėra pastatęs gamyklos, kuri būtų našesnė ar gamintų didesnę paklausą turinčią produkciją, negu chloroplastas.“

Iš tiesų vėliau sukurti gyvūnai priklausė nuo chloroplastų. Be to, nesant žaliosios augmenijos Žemės atmosferoje būtų perteklius anglies dioksido ir mes mirtume nuo karščio bei deguonies trūkumo. Kaip vystėsi nuo fotosintezės priklausoma gyvybė, kai kurie specialistai aiškina gana keistai. Pavyzdžiui, jie sako, kad vienaląsčiams organizmams vandenyje pritrūkus maisto, „keletas pirmaujančių ląstelių galiausiai rado išeitį. Jos sugalvojo fotosintezę“. Bet ar tikrai taip galėjo būti? Fotosintezė yra tokia sudėtinga, kad mokslininkai vis tebenarplioja jos paslaptis. Ar manai, kad fotosintetinė, gebanti atsikurti gyvybė atsirado nepaaiškinamai ir savaime? O gal tau atrodo protingiau tikėti ją esant išmintingai, tikslingai sukurtą, kaip sakoma Pradžios knygoje?

Naujų augalų kūrimas tikriausiai nesibaigė trečiąją „dieną“. Tai galėjo tęstis net iki šeštosios „dienos“, kai Kūrėjas ‛Edene pasodino sodą’ ir „išaugino iš žemės visokių medžių, gražių pasižiūrėti ir nešančių gerus vaisius maistui“ (Pradžios 2:8, ŠvR; 2:9, Brb red.). O ketvirtą „dieną“, kaip jau minėta, Žemės atmosfera, matyt, praskaidrėjo, ir šią planetą pasiekė daugiau Saulės bei kitų dangaus kūnų šviesos.

Penktoji ir šeštoji „dienos“

Penktąją „dieną“ Kūrėjas pripildė vandenynus bei erdvę naujų gyvybės formų — „gyvų sielų“, — skirtingų nuo augmenijos. Įdomu, kad biologai, be kita ko, kalba apie augmeniją bei gyvūniją ir skirsto jas dar smulkiau. Hebrajiškas žodis, verčiamas „siela“, reiškia „kvėpuojanti būtybė“. Biblijoje dar sakoma, kad „gyvos sielos“ turi kraują. Taigi galime sakyti, kad padarai, turintys kvėpavimo ir apytakos sistemas, — kvėpuojantys jūrų ir padangių gyviai, — ėmė rastis penktuoju kūrimo laikotarpiu (Pradžios 1:20, NW; 9:3, 4, NW).

Šeštąją „dieną“ Dievas skyrė daugiau dėmesio sausumai. Jis sukūrė „naminius“ gyvulius bei „laukinius“ gyvūnus — Mozei rašant knygą tai buvo prasmingi terminai (Pradžios 1:24, NW). Tad būtent šeštuoju kūrimo laikotarpiu pasirodė sausumos žinduoliai. Na, o žmonės?

Senoviniame aprašyme kalbama, kad galiausiai Kūrėjas nusprendė sukurti tikrai nepaprastą gyvybės formą Žemėje. Jis tarė savo dangiškajam Sūnui: „Padarykime žmogų pagal mūsų atvaizdą ir panašumą. Jie tevaldo jūros žuvis, padangių paukščius, gyvulius ir visą žemę bei visus roplius, kurie gyvena ant žemės!“ (Pradžios 1:26, Brb red.) Taigi žmogus turėjo dvasiškai atspindėti savo Kūrėją — rodyti Jo savybes. Žmogui dar buvo duoti sugebėjimai įgyti begalę žinių. Taigi žmonės galėjo vadovautis protu ir tuo jie pranoko visus gyvūnus. Be to, skirtingai nuo jų, žmogus buvo sukurtas su laisva valia, o ne valdomas vien instinkto.

Pastaraisiais metais mokslininkai atidžiai tyrinėjo žmogaus genus. Lygindami visos Žemės žmonių genus, jie pateikė neabejotinų įrodymų buvus vieną visų žmonių — taip pat ir mūsų — bendrą protėvį, vieną DNR šaltinį. 1988 metais šie atradimai buvo aprašyti žurnale Newsweek, straipsnyje „Adomo ir Ievos paieškos“. Buvo tyrinėta tam tikros rūšies mitochondrijų DNR — genetinė medžiaga, kurią perduoda tik moteriškoji lytis. Remiantis 1995 metų pranešimu apie vyriškosios DNR tyrimus, galima padaryti tą pačią išvadą, — kad „buvo protėvis ‛Adomas’, ir jo genetinė [Y] chromosomos medžiaga persidavė visiems dabar gyvenantiems žemėje vyrams“, — sakoma žurnale Time. Ar tie atradimai yra visiškai tikslūs, ar ne, jie rodo, kad Pradžios knygos pasakojimas yra labai tikėtinas, padiktuotas To, kuris kaip tik ir darbavosi anuomet.

Įsivaizduokime kulminaciją: Dievas surinko tam tikrus Žemės elementus, sukūrė savo pirmąjį žmogišką sūnų ir pavadino jį Adomu! (Luko 3:38) Pasak istorinio pranešimo, Žemės rutulio ir gyvybės Kūrėjas tą vyrą apgyvendino vietoje, panašioje į sodą, kad „jį įdirbtų ir prižiūrėtų“ (Pradžios 2:15, Brb red.). Tuomet, galimas dalykas, vis dar buvo kuriamos naujos gyvūnų rūšys. Biblijoje sakoma: „Viešpats Dievas, padaręs [„kūrė“, NW] iš žemės visus žvėris bei padangių paukščius, juos atvedė [„vedė“, NW] prie Adomo, kad matytų, kaip jis juos pavadins; kaip Adomas pavadino kiekvieną gyvą padarą, toks ir yra jo vardas“ (Pradžios 2:19, Brb red.). Biblija jokiu būdu neteigia, kad pirmasis žmogus, Adomas, buvo tik mitologinė figūra. Ne, jis buvo tikras asmuo — mąstantis, jausmus turintis žmogus, galintis su džiaugsmu darbuotis tuose Rojaus namuose. Kasdien jis sužinodavo vis daugiau apie kūriniją ir patį Kūrėją — jo savybes, jo asmenybę.

Paskui, praėjus nenurodytam laikui, Dievas sukūrė pirmąją moterį — Adomui žmoną. Be to, Dievas padarė jų gyvenimą tikslingesnį šia prasminga užduotimi: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir užvaldykite ją, viešpataukite jūros žuvims, padangių paukščiams ir kiekvienam gyvam padarui, kuris kruta ant žemės!“ (Pradžios 1:27, 28, Brb red.) Niekas negali pakeisti Kūrėjo paskelbto tikslo, būtent, visą Žemę paversti rojumi, pilnu laimingų žmonių, gyvenančių taikiai tarpusavyje ir su gyvūnais.

Materialioji visata, įskaitant mūsų planetą ir jos gyvybę, aiškiai liudija apie Dievo išmintį. Todėl jis tikrai galėjo numatyti, kad laikui bėgant kai kurie žmonės galbūt nuspręs veikti nepriklausomai ar maištingai, nors jis yra jų Kūrėjas ir Gyvybės Davėjas. Toks maištas galėjo sužlugdyti didingą sumanymą — sukurti žemėje rojų. Pranešime sakoma, kad Dievas siuntė Adomui ir Ievai paprastą išbandymą, turėjusį priminti jiems būtinybę paklusti. Dievas pasakė, jog nepaklusdami jie prarastų jiems duotą gyvybę. Kūrėjas rūpinosi apsaugoti mūsų pirmuosius protėvius nuo klaidingo pasirinkimo, antraip žala būtų buvusi visai žmonijai (Pradžios 2:16, 17).

Baigiantis šeštajai „dienai“, Kūrėjas buvo padaręs viską, ko reikėjo jo tikslui įgyvendinti. Visa tai jis galėjo teisėtai pavadinti „labai gẽra“ (Pradžios 1:31). Šiuo momentu Biblija pamini kitą svarbų laikotarpį; joje sakoma, kad Dievas „ilsėjosi septintą dieną po viso savo darbo, kurį buvo atlikęs“ (Pradžios 2:2). Jei Kūrėjas „nepailsta ir nepavargsta“, kodėl kalbama apie jo poilsį? (Izaijo 40:28) Tuo pažymima, kad jis nustojo kurti fizinius dalykus; be to, jis ilsisi žinodamas, kad niekas, net maištas danguje ar žemėje, nesukliudys įgyvendinti jo didingo tikslo. Dievas nedvejodamas palaimino septintąją kūrimo „dieną“. Taigi jo ištikimi protingi kūriniai — žmonės bei nematomos dvasinės būtybės — gali būti tikri, kad septintosios „dienos“ pabaigoje taika ir laimė viešpataus visoje visatoje.

Ar tikėtinas Pradžios knygos pasakojimas?

Bet ar tikrai galima tikėti šiuo kūrimo aprašymu ir jame duotomis perspektyvomis? Kaip jau minėjome, šiuolaikinės genetikos tyrimai beveik leidžia prieiti prie išvados, užrašytos Biblijoje prieš daugelį metų. O kai kurie mokslininkai atkreipė dėmesį į Pradžios knygoje aprašomų įvykių seką. Pavyzdžiui, garsus geologas Volesas Pratas komentavo: „Jeigu manęs, geologo, paprašytų trumpai apibūdinti dabartinį Žemės kilmės bei gyvybės vystymosi supratimą paprastai piemenų tautai, tokiai kaip gentys, kurioms buvo skirta Pradžios knyga, aš nieko geresnio negalėčiau sugalvoti, kaip tik atpasakoti tiksliai pirmąjį Pradžios knygos skyrių.“ Jis dar pastebėjo, kad Pradžios knygoje aprašyta vandenynų susidarymo bei sausumos iškilimo, jūrų gyvūnijos, paukščių ir žinduolių atsiradimo tvarka, iš esmės atitinka svarbiausių geologinių laikotarpių seką.

Pagalvok: kaip Mozė prieš tūkstančius metų būtų galėjęs teisingai nurodyti šią seką, jeigu nebūtų gavęs žinių iš paties Kūrėjo ir Projektuotojo?

„Tikėjimu, — sakoma Biblijoje, — suvokiame, kad pasauliai buvo sutverti Dievo žodžiu, būtent iš neregimybės atsirado regima“ (Žydams 11:3). Daugelis nenori su tuo sutikti ir labiau yra linkę tikėti atsitiktinumu ar kažkokiu aklu procesu, tariamai pagimdžiusiu mūsų visatą ir gyvybę.d Bet, kaip jau matėme, yra tvirtas daugeriopas pagrindas tikėti, kad visata ir sausumos gyvybė — įskaitant mus pačius — atsirado Pirminės Priežasties, Kūrėjo, Dievo, valia.

Biblijoje atvirai pripažįstama, kad „ne visi turi tikėjimą“ (2 Tesalonikiečiams 3:2). Tačiau tikėjimas nėra lengvatikybė. Tikėjimas yra pagrįstas tikrove. Kitame skyriuje mes apsvarstysime daugiau svarbių įtikinamų priežasčių pasikliauti Biblija ir Didžiuoju Kūrėju, besirūpinančiu kiekvienu iš mūsų.

[Išnašos]

[Iliustracija 86 puslapyje]

Dulkių diskai, tokie kaip šis iš galaktikos NGC 4261, aiškiai rodo, jog egzistuoja galingos nematomos juodosios skylės. Biblijoje kalbama apie dvasines būtybes, kurios irgi galingos, bet nematomos

[Iliustracija 89 puslapyje]

Bandymai patvirtino mokslo teoriją, kad masę galima paversti energija, o energiją — mase

[Iliustracija 94 puslapyje]

Pirmųjų trijų „dienų“ kūryba sudarė sąlygas begalinei augalijos įvairovei

[Iliustracijos 99 puslapyje]

Paprastomis sąvokomis Biblija tiksliai apibūdina gyvybės formų atsiradimo Žemėje seką

[Iliustracija 101 puslapyje]

„Aš, geologas, ... nieko geresnio negalėčiau sugalvoti, kaip tik atpasakoti tiksliai pirmąjį Pradžios knygos skyrių“ (Volesas Pratas)