8 skyrius
Kodėl Dievas leidžia kentėti?
1, 2. Kaip žmonės dažnai reaguoja į egzistuojančias kančias?
KAI ištinka nelaimės, nuniokojančios turtą ir pareikalaujančios gyvybių, daugelis negali suprasti, kodėl atsitinka tokie baisūs dalykai. Kitiems kelia nerimą nusikaltimų ir prievartos mastas, žiaurumas ir nevaržomumas. Tau galbūt taip pat kyla klausimas: ‛Kodėl Dievas leidžia kentėti?’
2 Nesuradę patenkinančio atsakymo į šį klausimą, daugelis prarado tikėjimą Dievu. Jie mano, kad jis nesidomi žmonija. Kiti, kurie žiūri į kančias kaip į nekintamą faktą, pasidaro pikti ir už visą žmonių visuomenėje egzistuojantį blogį kaltina Dievą. Jeigu ir tavo toks požiūris, tave turbūt labai sudomins Biblijos tvirtinimai šiuo klausimu.
KANČIOS NE NUO DIEVO
3, 4. Kodėl galime būti tikri, kad blogis ir kančios nėra nuo Jehovos?
3 Biblija užtikrina mus, kad kančios, kurias regime aplink save, nėra nuo Jehovos Dievo. Pavyzdžiui, krikščioniškasis mokinys Jokūbas rašė: „Ir nė vienas gundomas tenesako: ‛Aš esu Dievo gundomas.’ Dievas negali būti gundomas į pikta ir pats nieko negundo“ (Jokūbo 1:13). Kadangi yra taip, Dievas negalėjo sukelti gausybės žmoniją kamuojančių vargų. Jis nesiunčia išbandymų žmonėms, kad padarytų juos tinkamus gyventi danguje, neigi verčia žmones kentėti už piktus darbus, kuriuos jie tariamai padarė praeitame gyvenime (Romiečiams 6:7).
4 Be to, net jeigu daug baisių dalykų yra padaroma Dievo arba Kristaus vardu, Biblijoje nėra nieko, kas parodytų, jog kuris nors iš jų kada nors pritarė tokiems veiksmams. Dievas ir Kristus neturi nieko bendra su tais, kurie tvirtina tarnaują jam, bet apgaudinėja ir sukčiauja, žudo ir plėšia bei daro daug kitų žmonėms kančias sukeliančių dalykų. Iš tikrųjų „bedievių kelias — nuoboda Viešpačiui [„Jehovai“, NW]“. Dievas „toli nuo bedievių“ (Patarlių 15:9, 29).
5. Kokios yra kai kurios Jehovos savybės ir ką jis jaučia savo kūriniams?
5 Biblijoje Jehova aprašomas kaip „kupinas užuojautos ir gailestingumo“ (Jokūbo 5:11). Joje skelbiama, kad „Viešpats [„Jehova“, NW] mėgsta teisumą“ (Psalmių 36:28; Izaijo 61:8). Jis nekerštingas. Jis gailestingai rūpinasi savo kūriniais ir duoda jiems visiems tai, kas geriausia jų labui (Apaštalų darbai 14:16, 17). Jehova tai daro nuo pat gyvybės žemėje pradžios.
TOBULA PRADŽIA
6. Kaip kai kuriose legendose užsimenama apie ankstyvąjį žmonijos istorijos laikotarpį?
6 Mes visi esame įpratę matyti ir jausti skausmą bei kančias. Todėl galbūt sunku įsivaizduoti laiką be kančių, bet taip buvo žmonijos istorijos pradžioje. Netgi kai kurių tautų legendose užsimenama apie tokią laimingą pradžią. Graikų mitologijoje pirmasis iš „Penkių žmogaus amžių“ buvo vadinamas „Aukso amžiumi“. Pasakojama, jog tada žmonės gyveno laimingą gyvenimą, kuriame nebuvo varginančio darbo, skausmo ir niokojančios senatvės. Kinai sako, kad valdant legendiniam Geltonajam imperatoriui (Chvang-di) žmonės gyveno taikiai, džiaugdamiesi harmonija net su stichijos jėgomis bei laukiniais žvėrimis. Persai, egiptiečiai, tibetiečiai, perujiečiai ir meksikiečiai turi legendų, kuriose pasakojama apie laimės ir tobulumo laikotarpį žmonijos istorijos pradžioje.
7. Kodėl Dievas sukūrė žemę ir žmoniją?
7 Tautų mitai tiktai pamėgdžioja seniausią užrašytą žmonijos istorijos metraštį — Bibliją. Joje pranešama, kad pirmąją žmonių porą, Adomą ir Ievą, Dievas įkurdino rojuje, pavadintame Edeno sodu, ir įsakė jiems: „Veiskitės ir dauginkitės, ir pripildykite žemę, ir ją paverkite“ (Pradžios 1:28). Mūsų pirmieji tėvai džiaugėsi tobulybe ir turėjo perspektyvą matyti, kaip visa žemė taps rojumi, apgyventu tobulų žmonių šeimos, gyvenančios nesibaigiančioje taikoje ir laimėje. Toks buvo Dievo tikslas, kai jis kūrė žemę ir žmoniją (Izaijo 45:18).
PIKTAVALIŠKAS IŠŠŪKIS
8. Paklusnumo kokiam įstatymui buvo laukiama iš Adomo ir Ievos, bet kas atsitiko?
8 Kad išsaugotų Dievo palankumą, Adomas ir Ieva turėjo nevalgyti nuo „medžio žinojimo gero ir pikto“ (Pradžios 2:16, 17). Jeigu jie būtų paklusę Jehovos įstatymui, nebūtų buvę žmogaus gyvenimą žalojančių kančių. Paklusdami Dievo įsakymui, jie būtų parodę savo meilę ir ištikimybę Jehovai (1 Jono 5:3). Bet kaip sužinojome iš 6-ojo skyriaus, viskas išėjo kitaip. Paskatinta Šėtono, Ieva valgė to medžio vaisių. Vėliau Adomas taip pat paragavo uždrausto vaisiaus.
9. Kokį klausimą, liečiantį Jehovą, iškėlė Šėtonas?
9 Ar tu įžvelgi to, kas įvyko, rimtumą? Šėtonas puolė Jehovos kaip Aukščiausiojo poziciją. Sakydamas: „Visai judu nenumirsite“, Velnias paneigė Dievo žodžius: ‛Neišvengiamai mirsite’. Tolesni Šėtono žodžiai reiškė, kad Jehova nuslėpė nuo Adomo ir Ievos, jog yra galimybė tapti panašiems į Dievą ir kad jiems nebereikia Jo norint nuspręsti, kas gera ir kas bloga. Todėl Šėtono iššūkis užginčijo Jehovos kaip Visatos Suvereno padėties teisingumą ir teisėtumą (Pradžios 2:17; 3:1-6).
10. Ką Šėtonas užuominomis tvirtino apie žmones?
10 Šėtonas Velnias taip pat teigė, kad žmonės liks paklusnūs Jehovai tik tol, kol paklusnumas Dievui teiks jiems naudos. Kitaip tariant, žmonių ištikimybe buvo suabejota. Šėtonas metė kaltinimą, kad joks žmogus neliks ištikimas Dievui savo noru. Šis Šėtono mestas piktavališkas kaltinimas aiškiai atskleistas Biblijos pranešime apie Jobą, ištikimą Jehovos tarną, kuris patyrė didelį išbandymą kažkada prieš 1600-uosius metus p. m. e. Skaitydamas pirmuosius du Jobo knygos skyrius, tu gali įžvelgti žmonijos kančių priežastį ir kodėl Dievas tai leidžia.
11. Koks žmogus buvo Jobas, bet kokį kaltinimą metė Šėtonas?
11 Jobas, „žmogus be vyliaus, tikras“, pateko Šėtono atakon. Pradžioje Šėtonas apkaltino Jobą blogais motyvais, iškeldamas klausimą: „Argi Ijobas veltui bijo Dievo?“ Po to Velnias gudriai šmeižė ir Dievą, ir Jobą, mesdamas kaltinimą, kad Jehova nupirko Jobo ištikimybę apsaugodamas ir laimindamas jį. „Bet, — metė iššūkį Jehovai Šėtonas, — ištiesk truputį savo ranką ir paliesk visa, ką jis turi, ir matysi, ar jis nekeiks tavęs į akis?“ (Jobo 1:8-11).
12. a) Į kokius klausimus galėjo būti atsakyta tik Dievui leidus, kad Šėtonas išbandytų Jobą? b) Kuo baigėsi Jobo išbandymas?
12 Ar Jobas tarnavo Jehovai tik dėl viso to gero, ką jis gavo iš Dievo? Ar galėjo Jobas išlaikyti ištikimybę išbandymo metu? Antra vertus, ar Jehova pakankamai pasitikėjo savo tarnu, kad leistų jį išbandyti? Į tuos klausimus galėjo būti atsakyta Jehovai leidus, kad Šėtonas mėgintų Jobą sunkiausiais išbandymais. Ištikimas Jobo elgesys išbandymo, kurį leido Dievas, metu, kaip pasakojama Jobo knygoje, visiškai patvirtino Jehovos teisingumą ir žmogaus ištikimybę (Jobo 42:1, 2, 12).
13. Kaip mus liečia tai, kas įvyko Edene ir kas atsitiko Jobui?
13 Tačiau kas įvyko Edeno sode ir kas atsitiko Jobui, turi gilesnę prasmę. Šėtono iškelti klausimai liečia visą žmoniją, taip pat ir mus šiandien. Buvo apšmeižtas Dievo vardas ir užginčytas jo suverenitetas. Buvo iškeltos abejonės Dievo kūrinio, žmogaus, sąžiningumu. Šie klausimai turėjo būti išspręsti.
KAIP IŠSPRĘSTI KLAUSIMUS
14. Susidūręs su piktavališku kaltinimu, ką galėtų daryti apkaltintas asmuo?
14 Siekdami pailiustruoti, tarkime, kad tu esi mylintis tėvas, turintis laimingą šeimą su keletu vaikų. Sakykime, vienas iš tavo kaimynų skleidžia melą, kaltindamas tave, jog esi blogas tėvas. Ką daryti, jeigu kaimynas sako, kad tavo vaikai tavęs nemyli, kad jie gyvena su tavimi tik todėl, kad nežino, kur rasti geriau, ir kad jie išeitų, jeigu kas nors jiems suteiktų galimybę. ‛Nesąmonė!’ — pasakytum tu. Taip, bet kaip tai įrodytum? Kai kurie tėvai galbūt parodytų įniršį. Tačiau atsakant įtūžiu ne tik atsirastų naujų problemų, bet ir būtų patvirtintas melas. Patenkinamas būdas šiai problemai išspręsti būtų suteikti galimybę tavo kaltintojui patvirtinti savo kaltinimą, o tavo vaikams viešai duoti parodymus, kad jie nuoširdžiai myli tave.
15. Kaip nusprendė pasielgti Jehova Šėtonui metus kaltinimą?
15 Jehova yra kaip tas mylintis tėvas. Adomas ir Ieva gali būti palyginti su vaikais, o Šėtonui tinka melagio kaimyno vaidmuo. Dievas išmintingai pasielgė nesunaikindamas Šėtono, Adomo ir Ievos tuoj pat, bet leisdamas šiems nusikaltėliams kurį laiką gyventi toliau. Tai davė mūsų pirmiesiems tėvams laiko pradėti žmonių šeimą, o Velniui — šansą įrodyti savo tvirtinimų teisingumą, kad klausimai galėtų būti išspręsti. Tačiau Dievas nuo pat pradžių žinojo, kad kai kurie žmonės bus jam ištikimi ir taip įrodys, kad Šėtonas yra melagis. Kokie esame dėkingi, kad Jehova toliau laimina ir padeda tiems, kurie jį myli! (2 Kronikų 16:9; Patarlių 15:3).
KAS BUVO ĮRODYTA?
16. Kaip pasaulis atsidūrė Šėtono valdžioje?
16 Beveik per visą žmonijos istoriją Šėtonas turi visišką laisvę regzti savo intrigas norėdamas viešpatauti žmonijai. Be kitų dalykų, jis daro įtaką politinėms valdžioms ir remia religijas, kurios garbinimą nepastebimai skiria jam, o ne Jehovai. Taigi Velnias pasidarė „šito amžiaus dievu“, ir jis vadinamas „šio pasaulio valdovu“ (2 Korintiečiams 4:4, NTP; Jono 12:31, ŠvR). Iš tiesų „visas pasaulis yra piktojo pavergtas“ (1 Jono 5:19). Ar tai reiškia, kad Šėtonas įrodė savo tvirtinimą, jog jis atitrauks visą žmoniją nuo Jehovos Dievo? Žinoma, ne! Leisdamas Šėtonui likti egzistuoti, Jehova vykdė savo paties tikslą. Taigi ką Biblija atskleidžia apie tai, kodėl Dievas leido egzistuoti blogiui?
17. Ką turime turėti omenyje, kalbėdami apie nedorybių ir kančių priežastį?
17 Nedorybes ir kančias sukelia ne Jehova. Kadangi Šėtonas yra šio pasaulio valdovas ir šios daiktų sistemos dievas, jis ir jo šalininkai yra atsakingi už dabartines žmonių visuomenės sąlygas ir visą vargą, kurį kenčia žmonija. Niekas negali teisėtai sakyti, kad Dievas yra tokių vargų priežastis (Romiečiams 9:14).
18. Jehovai leidus egzistuoti nedorybėms ir kančioms, kas buvo įrodyta ryšium su nepriklausomybės nuo Dievo idėja?
18 Leisdamas egzistuoti nedorybėms ir kančioms, Jehova įrodo, jog nepriklausomybė nuo Dievo nesukūrė geresnio pasaulio. Akivaizdu, jog istorija paženklinta nelaimių, kurios seka viena po kitos. Priežastis yra ta, kad žmonija nusprendė laikytis savo pačių nepriklausomo kelio ir neparodė tikro dėmesio Dievo Žodžiui ir valiai. Kai Jehovos senovės tauta ir jos vadai neištikimai ieškojo „populiaraus kelio“ ir atmetė jo žodį, pasekmės buvo pražūtingos. Per savo pranašą Jeremiją Dievas pasakė jiems: „Išmintingieji sugėdinti, nugąsdinti ir sugauti; nes jie atmetė Viešpaties [„Jehovos“, NW] žodį ir nėra juose jokios išminties“ (Jeremijo 8:5, 9; 8:6, NW). Nustojusi laikytis Jehovos normų, žmonija apskritai tapo panaši į bevairį laivą, blaškomą neramioje jūroje.
19. Koks yra įrodymas, kad Šėtonas negali visų žmonių nukreipti prieš Dievą?
19 Dievo leidimu egzistuoti piktadarybėms ir kančioms taip pat buvo įrodyta, kad Šėtonas negali atitraukti visos žmonijos nuo Jehovos. Istorija rodo, kad visada buvo asmenų, kurie liko ištikimi Dievui, nepaisant jiems sukeltų gundymų ir nelaimių. Per šimtmečius Jehova rodo galią savo tarnų labui, ir jo vardas skelbiamas visoje žemėje (Išėjimo 9:16; 1 Samuelio 12:22). Laiško Žydams 11 skyriuje kalbama apie didelį būrį ištikimųjų, tarp kurių yra Abelis, Henochas, Nojus, Abraomas ir Mozė. Žydams 12:1 (NTP) jie vadinami ‛dideliu liudininkų debesimi’. Jie buvo nepajudinamo tikėjimo Jehova pavyzdžiai. Dabartiniu metu daugelis taip pat atiduoda savo gyvybę, parodydami nepalaužiamą ištikimybę Dievui. Savo tikėjimu ir meile tokie asmenys galutinai įrodo, kad Šėtonas negali nukreipti visų žmonių prieš Dievą.
20. Ką Jehova įrodė savo ir žmonijos atžvilgiu, leisdamas tęstis nedorybėms ir kančioms?
20 Pagaliau, leisdamas tęstis piktadarybėms ir kančioms, Jehova pateikia įrodymą, kad vienintelis Jehova, Kūrėjas, sugeba ir turi teisę valdyti žmoniją jos amžinai palaimai ir laimei. Per šimtmečius žmonija išbandė daug valdymo formų. Bet koks buvo rezultatas? Sudėtingos problemos ir krizės, su kuriomis šiandien susiduria tautos, yra pakankamas įrodymas, kad iš tiesų, kaip pabrėžiama Biblijoje, „žmogus viešpatauja žmogui jo nuostoliui“ (Ekleziasto 8:9). Tik Jehova gali imtis priemonių išgelbėti mus ir įvykdyti savo pirmutinį tikslą. Kaip jis tai darys ir kada?
21. Kas bus padaryta Šėtonui ir kas bus panaudotas tai įvykdyti?
21 Tuoj po to, kai Adomas ir Ieva pasidavė Šėtono intrigoms, Dievas pranešė apie savo ketinimą imtis išgelbėjimo priemonių. Štai ką Jehova paskelbė Šėtonui: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo sėklos ir jos sėklos. Ji sutrins tau galvą, o tu sutrinsi jai kulnį“ (Pradžios 3:15, NW). Tas pareiškimas užtikrino, kad Velniui nebus leista daryti savo piktus darbus amžinai. Kaip mesijiškosios Karalystės Karalius, pažadėtoji Sėkla, Jėzus Kristus, ‛sutrins Šėtonui galvą’. Taip, „netrukus“ Jėzus sutryps maištingąjį Šėtoną! (Romiečiams 16:20).
KĄ DARYSI TU?
22. a) Į kokius klausimus tu privalai atsakyti? b) Nors Šėtonas išlieja savo įniršį ant Dievo ištikimųjų, kuo jie gali neabejoti?
22 Žinodamas ginčo esmę, kieno pusę tu palaikysi? Ar savo veiksmais įrodysi, kad esi lojalus Jehovos šalininkas? Kadangi Šėtonas žino, jog jo laikas trumpas, jis darys viską, ką gali, kad išlietų savo įniršį ant tų, kurie nori išlaikyti ištikimybę Dievui (Apreiškimas 12:12). Bet tu gali tikėtis Dievo pagalbos, kadangi „Viešpats žino, kaip išgelbėti maldingus žmones iš mėginimo“ (2 Petro 2:9). Jis neleis tavęs mėginti virš tavo jėgų, ir jis padarys, kad galėtum atlaikyti išmėginimus (1 Korintiečiams 10:13).
23. Ko galime su pasitikėjimu laukti?
23 Pasitikėdami laukime laiko, kai Karalius Jėzus Kristus imsis veiksmų prieš Šėtoną ir visus jo pasekėjus (Apreiškimas 20:1-3). Jėzus pašalins visus tuos, kurie atsakingi už žmonijos patiriamas nelaimes ir sąmyšį. Viena ypač skaudi kančia iki šiol yra mūsų mylimų artimųjų netektis, kai jie miršta. Skaityk tolesnį skyrių, kad sužinotum, kas su jais atsitinka.
PATIKRINK SAVO ŽINIAS
Iš kur žinome, kad Jehova nesukelia žmonėms kančių?
Kokius klausimus Šėtonas iškėlė Edene ir kaip jie buvo išaiškinti Jobo dienomis?
Kas buvo įrodyta tuo, kad Dievas leidžia kančias?