Broliai, išsiugdę skirtingą požiūrį
TĖVŲ sprendimai paprastai turi įtakos ir vaikams. Tai tęsiasi nuo pat Edeno laikų. Adomo ir Ievos maištas įrėžė gilią žymę visai žmonijai. (Pradžios 2:15, 16; 3:1-6; Romiečiams 5:12) Vis dėlto kiekvienas iš mūsų panorėjęs gali ugdytis gerus santykius su Kūrėju. Tai liudija dviejų pirmųjų brolių žemėje — Kaino ir Abelio — istorija.
Rašte nesakoma, ar Dievas kalbėjo ką nors išvarytiems iš Edeno sodo Adomui ir Ievai. Pasakyta tik, kad jis bendravo su jų sūnumis. Kainas ir Abelis, be abejo, iš savo tėvų žinojo, kas atsitiko. Jie regėdavo „kerubus ir liepsna švytruojantį kalaviją kelio prie gyvybės medžio saugoti“. (Pradžios 3:24) Be to, tiedu vyrai matė, kad, pasak teisingų Dievo žodžių, gyvenimas — tai prakaitas ir skausmas. (Pradžios 3:16, 19)
Kainas ir Abelis tikriausiai buvo informuoti, kad Jehova ištarė gyvatei: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo sėklos ir moters sėklos. Ji sutrins tau galvą, o tu gelsi jai į kulnį.“ (Pradžios 3:15, Brb) Tai, ką broliai žinojo apie Jehovą, leido tiek vienam, tiek kitam plėtoti su juo gerus santykius.
Apmąstydami Jehovos pranašystę bei jo, meilingo Geradario, savybes abudu galėjo siekti Dievo palankumo. Ar jie išsiugdė tokį stiprų troškimą? Ar pakluso įgimtam poreikiui garbinti Dievą, ar išlavino dvasingumą tiek, kad įrodytų savo tikėjimą? (Mato 5:3)
Abu broliai atnašauja aukas
Po kiek laiko Kainas ir Abelis atnašavo Dievui aukas: pirmasis — žemės vaisius, antrasis — savo bandos pirmagimius. (Pradžios 4:3, 4) Tada jie galėjo turėti apie 100 metų, nes Adomui buvo 130, kai gimė sūnus Setas. (Pradžios 4:25; 5:3)
Atnašaudami aukas Kainas ir Abelis rodė pripažįstą savo nuodėmingumą ir trokštą Dievo malonės. Jie tikriausiai bent kiek apmąstė, ką reiškė Jehovos žodžiai apie gyvatę ir moters Sėklą. Rašte nekalbama, kiek laiko ir pastangų broliai skyrė, kad išsiugdytų gerus santykius su Jehova. Vis dėlto apie Kaino ir Abelio vidinę nuostatą galime spręsti iš Dievo požiūrio į jų atnašas.
Kai kurie mokslininkai mano, kad Ieva tikėjo Kainą esant „sėkla“, kuri sutriuškins gyvatę, nes jam gimus motina tarė: „Viešpaties [„Jehovos“, NW] padedama, gavau berniuką.“ (Pradžios 4:1) Galbūt Kainas irgi taip mąstė, bet tokia prielaida buvo klaidinga. O Abelis aukojo kupinas tikėjimo. Todėl „tikėdamas Abelis atnašavo vertesnę auką negu Kainas“. (Hebrajams 11:4)
Taigi Abelis turėjo dvasinį įžvalgumą, o Kainui jo trūko. Be to, brolių požiūris skyrėsi. Todėl „Viešpats maloniai pažvelgė į Abelį ir jo auką, tačiau į Kainą ir jo auką maloniai nepažvelgė“. Matyt, Kainas aukojo atsainiai, ne iš sielos gelmių. Dievui nepatiko toks paviršutiniškas garbinimas. Kainas neišsiugdė širdyje gėrio ir Jehova matė jo blogus motyvus. Kainas parodė savo tikrąjį veidą tada, kai Dievas atstūmė jo auką. Užuot stengęsis pasitaisyti, „Kainas labai supyko, ir jo veidas paniuro“. (Pradžios 4:5, Jr) Elgsena liudijo, kokios nedoros jo mintys, kokie pikti kėslai.
Kaino reakcija į perspėjimą
Žinodamas Kaino požiūrį, Dievas jam patarė: „Dėl ko tau taip pikta? Kodėl esi toks prislėgtas? Jei gera darai, argi nebūsi pripažintas? Bet jei gera nedarai, prie durų iš pasalų tykoja nuodėmė. Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti.“ (Pradžios 4:6, 7)
Mes irgi galime iš to pasimokyti. Nuodėmė tikrai tyko visai šalia, kad mus užvaldytų. Kadangi Dievas leidžia mums apsispręsti, galime pasirinkti, kas teisinga. Jehova pasiūlė Kainui ‘daryti gera’, bet nevertė jo pakeisti požiūrį. Kainas pats pasirinko, kuriuo keliu žengti.
Toliau Dievo įkvėptame Rašte sakoma: „Kainas tarė savo broliui Abeliui: ‘Išeikime į lauką!’ Jiems esant lauke, Kainas pakilo prieš savo brolį Abelį ir jį užmušė.“ (Pradžios 4:8, Jr) Taip Kainas virto neklusniu žiauriu žudiku. Jehovos paklaustas „Kurgi tavo brolis Abelis?“, Kainas neparodė jokios graužaties, tik šaltai, įžūliai atrėžė: „Nežinau! Argi aš savo brolio sargas?!“ (Pradžios 4:9) Toks melas ir nenoras prisipažinti kaltu liudijo, koks jis beširdis.
Jehova prakeikė Kainą ir išvijo tolyn nuo Edeno. Prakeiksmas, jau anksčiau ištartas žemei, matyt, labiausiai tiko Kainui, kad jo triūsas būtų bevaisis, o jis pats — bėglys ir klajūnas pasaulyje. Kaino skunde dėl griežtos bausmės nesijautė nė lašo atgailos, o vien susirūpinimas, jog už brolžudystę jam gali būti atkeršyta. Jehova paženklino Kainą „žyme“: matyt, visiems paskelbė įsaką, draudžiantį jį nužudyti. (Pradžios 4:10-15)
Tada Kainas „pasitraukė iš Viešpaties akivaizdos“ ir „apsigyveno klajoklių krašte į rytus nuo Edeno“. (Pradžios 4:16; Brb) Jis paėmė į žmonas vieną iš savo seserų ar dukterėčių, paskui pastatė miestą ir pavadino jį savo pirmagimio, Henocho, vardu. Vienas iš Kaino palikuonių, Lamechas, pasekė Dievui neklusnų savo protėvį ir buvo smurtingas vyras. Kaino šeimos linija nutrūko Nojaus laikais, per Tvaną. (Pradžios 4:17-24)
Pamokos mums
Ko galime pasimokyti iš Kaino ir Abelio istorijos? Apaštalas Jonas ragina krikščionis mylėti vieniems kitus — „ne kaip Kainas, kuris buvo iš piktojo ir nužudė savo brolį“. Kaino „darbai buvo pikti, o brolio — teisūs“. Jonas taip pat priduria: „Kuris nekenčia savo brolio, tas žmogžudys, o jūs žinote, kad joks žmogžudys neturi amžinojo gyvenimo, jame pasiliekančio.“ Nuo to, kaip elgiamės su bendratikiais, priklauso mūsų ateitis ir santykiai su Dievu. Neapkęsdami kito krikščionies, nesitikėkime Dievo pritarimo. (1 Jono 3:11-15; 4:20)
Kainas ir Abelis, ko gero, buvo vienodai auklėjami. Vis dėlto Kainas pristigo tikėjimo Dievu ir užsikrėtė ‘galvažudžio bei melo tėvo’, Velnio, dvasia. (Jono 8:44) Kaino gyvenimas rodo, kad visi galime rinktis, bet pasukdami į nuodėmės kelią, atsiskiriame nuo Jehovos, o jis pasmerkia neatgailaujantį nusidėjėlį.
Abelis įrodė tikįs Jehova. Juk „tikėdamas Abelis atnašavo vertesnę auką negu Kainas, ir tikėjimas jį paliudijo esant teisų, nes pats Dievas patvirtino jo dovanas“. Nors Rašte nėra nė vieno Abelio pasakyto žodžio, dėl savo pavyzdingo tikėjimo jis ir dabar „tebekalba“. (Hebrajams 11:4)
Abelis buvo pirmasis iš daugybės Dievo ištikimųjų. Dievas neužmiršo jo kraujo, kuris ‘šaukėsi Jehovos iš žemės’. (Pradžios 4:10, NW; Luko 11:48-51) Jei tikėsime kaip Abelis, irgi galėsime džiaugtis brangiu amžinu ryšiu su Jehova.
[Rėmelis 22 puslapyje]
VIENAS — ŽEMDIRBYS, KITAS — PIEMUO
Įdirbti žemę ir rūpintis gyvūnais buvo vienas iš pirmųjų Dievo skirtų Adomui pareigų. (Pradžios 1:28; 2:15; 3:23) Jo sūnus Kainas buvo žemdirbys, o Abelis — piemuo. (Pradžios 4:2) Kadangi iki Tvano žmonės maitindavosi tik vaisiais ir daržovėmis, kodėl jie laikė avis? (Pradžios 1:29; 9:3, 4)
Avims be priežiūros būtų sunku. Abelio darbas liudija, kad šie naminiai gyvuliai buvo auginami nuo pat žmonijos ištakų. Rašte nepasakyta, ar pirmieji žmonės maitinosi pienu, na, o avies vilna reikalinga ir vegetarui. Aviai nugaišus panaudodavo kailį. Štai Adomui ir Ievai Jehova padarė „drabužius iš kailių“. (Pradžios 3:21)
Žodžiu, galime numanyti, jog iš pradžių Kainas bendradarbiavo su Abeliu: abu rūpinosi, kad šeima nepritrūktų drabužio ir maisto.
[Iliustracija 23 puslapyje]
Kaino „darbai buvo pikti, o brolio — teisūs“