4 SKYRIUS
Kaip Šventoji Dvasia veikė senųjų laikų žmonėse
1. Kokiu būdu Biblija atmeta tvirtinimą, kad Šv. Dvasios nėra?
MATERIALISTAI šiandien veltui tvirtina, kad Šv. Dvasios nėra. Bet Šv. Dvasios veikimo per žmones rezultatas senaisiais laikais visada akivaizdus, ir būtent, visoje žemėje. Ir vis dar yra ir šiandien, nežiūrint į tai, kad tautos ir nacijos veržiasi į sunaikinimą. Kame gi reikalas? Vienoje knygoje, kuri negali būti sunaikinta, Šventajam Rašte. Nors prieš šią Šventą knygą kovojo žmonės ir demonai, ji yra labiau paplitusi negu visos žmonių parašytos knygos. Yra vyrų ir moterų, kurie pasiruošę šią knygą ginti savo gyvybe.
2. Kuo Bibilja skiriasi nuo kitų knygų, ne to pasekoje, kad ji buvo parašyta žmonių?
2 Šv. Raštas susidariusiose sąlygose užima kitokią padėtį, negu visos kitos knygos. Kodėl? Ne todėl, kad ji nebuvo parašyta žmonių. Bet negalima tvirtinti, kad Biblija panaši į bet kurią knygą, parašytą žmonių. Vienok, kokie žmonės ją rašė? Ar buvo tas rašymas jų dvasinis produktas?
3-5. (a) Ką mes sužinome iš Biblijos apie tai, kaip ji buvo parašyta? (b) Kaip tą patvirtina Petras 2 Petro 1:15-21?
3 Iš pradžios Biblijos sužinome, kad 66 nedidelės knygos, iš kurių ji sudaryta, buvo parašytos žmonių. Ji taip pat nurodo, kokia nematoma jėga įkvėpė tuos vyrus ją parašyti. Šių knygų parašymui įtakos turėjo viena Dvasia. Tai, vienok, nebuvo šėtono velnio dvasia, todėl, kad šėtonas visada klaidino visus žemės gyventojus. Dvasia, kuri dalyvavo Biblijos rašyme, veikė ne taip, kaip dvasia, esanti dabartinėje senojoje santvarkoje. Kad sužinoti, kokie žmonės rašė Bibliją ir kokia Dvasia juos tam paskatino, mes turime perskaityti trumpą ap. Petro, kuris mirė kaip krikščionių kankinys, paaiškinimą:
4 „Stengiuos, kad jūs ir po mano išėjimo (kankinio mirties) visada tai prisimintumėt, nes mes paskelbėme jums jėgą ir mūsų Viešpaties J. Kristaus atėjimą ne gudriai suregztomis pasakėčiomis sekdami, bet būdami Jo didybės liudininkais. Nes Jis nuo Dievo priėmė garbę ir šlovę, kai iš didžiosios šlovės atsklido Jam toks balsas: „Šis yra Mano numylėtas Sūnus, kuriame Mano palankumas“. Ir šitą balsą atsklidusį iš dangaus, mes girdėjome, kai buvome su juo šventajame kalne.
5 „Ir be to mes turime tikriausią pranašystės Žodį, ir jūs gerai darėte, kai kreipėtės į jį. Kaip į šviesulį, šviečiantį tamsoje, kol neišauš diena ir nepatekės rytinė žvaigždė jūsų širdyse. Žinodami visų pirma tai, kad jokia pranašystė Rašte negali būti išspręsta pačių savaime. Nes jokia pranašystė nebuvo ištarta žmonių valia, bet išsakė ją šventieji Dievo žmonės, veikiami Šv. Dvasios“ (2 Petro 1:15-21).
6. Kaip buvo patvirtinta Petro ataskaita apie Jėzaus pasikeitimą ir kieno įkvėpti parašyti šie du laiškai?
6 Petras tada pats buvo vienas „iš Dievo“ rašiusių ir skelbusių, „veikiamų Šv. Dvasios“. Šių faktų pagrindu Petras davė teisingą liudijimą, kad jis ir apaštalai Jokūbas ir Jonas kaip liudininkai matė ir girdėjo, kai J. Kristus pasikeitė prieš juos viename aukštame kalne Palestinoje. Trys kiti mokiniai parašė ataskaitą apie tą Kristaus pasikeitimą, kuris įvyko prieš keletą mėnesių prieš tai, kai Jam buvo įvykdyta bausmė už Jeruzalės sienų (Mato 17:1-9; Morkaus 9:2-9; Luko 9:28-36). Tokiu būdu, Petro ataskaita buvo patvirtinta teisingų vyrų. Biblijoje yra du laiškai, turintys jo vardą, kaip žmogaus, parašiusio juos. Vienok, šie faktai nesako, kad šie laiškai — žmogiškos kilmės kūriniai. Petro laiškai Šv. Dvasios įtakoje. Tokiu būdu, jie buvo įkvėpti Dievo Jehovos, Šv. Dvasios šaltinio.
7. Kaip Petras (2 Petro 3:15, 16) parodo, kad jis laiko Povilo laišką sudėtine Šv. Rašto dalimi?
7 Antrame laiške Petras stato apaštalo Povilo raštus į tą patį lygį, kaip sudėtinius Viešpaties elementus. Petras rašė: „Ir mūsų Viešpaties kantrybę laikykite išgelbėjimu, kaip ir numylėtas mūsų brolis Povilas pagal duotą jam išmintį jums parašė. Kaip jis kalba apie tai visuose savo laiškuose, kuriuose yra kažkas sunkiai suprantamo, ką neišmanėliai ir neįsitikinę savo paties žuvimu iškraipo, kaip ir kitus Raštus“ (2 Petro 3:15, 16). Šiandien kritikai tvirtina, kad šie laiškai buvo parašyti išimtinai Povilo, kaip žmogaus ir todėl jie žmogiškos prigimties. Šie kritikai iškraipo Raštą „savo pačių žuvimui“.
8. Ką pasakė Povilas 2 Timotiejui 3:16, 17 apie Raštą, parašytą žmonių, bet pasakytą „nuo Dievo“?
8 Apie žmonių parašytą, bet „nuo Dievo“ pasakytą Šv. Raštą ap. Povilas vėliau pasakė: „Visas Raštas Dievo įkvėptas ir naudingas pamokymui, demaskavimui, ištaisymui, tegul bus tobulas Dievo žmogus visokiam geram darbui pasiruošęs“ (2 Timotiejui 3:16, 17).
9. Ką Povilas galėjo įrodyti, remdamasis tais Raštais, kas liečia tikrąją krikščionybę?
9 Povilas taip pat buvo toks reikalingas „Dievo žmogus“. Jis buvo gerai susipažinęs su Hebrajų Raštais. Povilas pastoviai rėmėsi tais inspiruotais Raštais ir to dėka galėjo įrodyti, kad tai buvo tikroji krikščionybė, įkurta Dievo (Apaštalų darbų 17:3).
10. Kodėl biblinės pranašystės taip pat išsipildo ir mūsų dienomis, nors žmogus ir nežino, kaip Dievas priveda savo pranašystes prie išsipildymo?
10 Yra tam tikras pagrindas, kad biblinės pranašystės bet kuriuo laiku, taip pat ir šiandien, 20-me amžiuje, išsipildo. Tai įrodo, kad šios pranašystės nebuvo pasakytos žmonių, kurie būtų bandę asmeniškai paaiškinti atskirus pasaulio įvykius. Priešingai! Biblijos pranašystės išpranašautos Dievo ir Jis perdavė jas Jam ištikimiems žmonėms. Dievas rūpinosi savo pranašysčių išsipildymu, nors žmogus ir nežino, kaip Jis tai darė. Šią mintį išvystė Petras, kada jis Jeruzalės šventykloje kalbėjo judėjų miniai: „Dievas gi, kaip išpranašavo savo lūpomis visas savo pranašystes Kristui kentėti, taip ir išsipildė ... Kurį dangus turėjo priimti iki visko, ką Dievas kalbėjo visų savo šventųjų pranašų lūpomis nuo amžių išsipildymo laikų“ (Apaštalų darbų 3:18-21). Biblijoje yra Dievo pranašystės, kurios negali apgauti, nors Jis ir pasakė jas per pranašus.
11. Kaip Petras pasakė kalbą prieš 120 Jėzaus pasekėjų susirinkime Jeruzalėje apie tai, kad Dievo pranašystės neišvengiamai turi išsipildyti?
11 Taip, biblinės pranašystės, einančios iš Dievo, buvo perduotos per Šv. Dvasią ir turėjo neišvengiamai išsipildyti. Tą pabrėžė ir Petras, kai jis kalbėjo prieš 120 Kristaus pasekėjų Jeruzalėje: „Vyrai, broliai, turėjo išsipildyti tai, ką Rašte išpranašavo Šv. Dvasia Dovydo lūpomis apie Judą, vadovavusį tiems, kurie suėmė Jėzų“ (Apaštalų darbų 1:15, 16).
12. Kaip Petras ir kiti pasekėjai vienoje maldoje parodė, kad Dovydo žodžiai Psalmyno 2:1 turi išsipildyti?
12 Vėliau Petras ir kai kurie kiti pasekėjai kalbėjo maldoje apie tolimesnį Dovydo pranašystės išsipildymą. Apaštalų darbų 4:24, 25 pasakyta: „Valdove Dieve (Suverenus Viešpatie, N. P.), sutvėręs dangų ir žemę, ir jūrą, ir visą, kas juose. Tu mūsų tėvo Dovydo, Tavo vergo, lūpomis pasakei per Šv. Dvasią: „Ko svyruoja pagonys ir gentys kėslauja veltui?“ (Psalmyno 2:1). Tokiu būdu šie 1-ojo šimtmečio krikščionys išaiškino, kad šventi Hebrajų Raštai buvo Dievo Šv. Dvasios, kuri veikė per senųjų laikų žmones, produktas.
13. (a) Kam priklauso pagal 2 Samuelio 23:1-3 nuopelnas už pateptojo Dovydo Hebrajiškų raštų dalies sudarymą? (b) Kuo paaiškinamas pranašystės, kurią pasakė Dovydas, išsipildymas?
13 Taip, čia minėtam psalmių dainiui Dovydui galima būtų iškelti klausimą: kaip jis galvojo apie tai, ką jis kalbėjo ir užrašinėjo, ir kas paskui tapo sudėtine Hebrajų Šv. Raštų dalimi? Jis nepretendavo į nuopelnus už savo raštus, kurie dargi šiandien vis dar labai vertingi ir labai svarbūs. Tai įrodo pranešimas apie šį pateptąjį visos Izraelio tautos karalių. Šis mums paliktas pranešimas yra 2 Samuelio 23:1-3: „Štai paskutiniai Dovydo žodžiai, pasakyti Dovydo, Eziejo sūnaus, pasakymai vyro, aukštai pastatyto, Dievo pateptojo ir saldaus Izraelio dainiaus: „Viešpaties Dvasia kalba manyje ir Jo žodis ant mano liežuvio. Pasakė Izraelio Dievas, kalbėjo į mane Izraelio uola“. Tokiu būdu Dovydo pranašystės išsipildymo negalima paaiškinti Dovydo toliaregiškumu arba jo sugebėjimu asmeniškai išaiškinti. Tai paaiškinama tuo, kad Dievo Dvasia veikė per Dovydą ir kad Dievas nukreipė įvykių eigą.
14. Kaip pripažino Izaijas ir Jeremijas, kad dalyvavimas Šv. Raštų sudaryme nebuvo jų pačių nuopelnas?
14 Dovydas nebuvo vienintelis, pripažinęs, kad Šv. Rašto sudarymas — ne jo nuopelnas. Taip pat ir kiti pranašai, kurių inspiruotos knygos saugomos Biblijoje, garbingai pripažino tai, kad tai buvo paskelbtas Jehovos Žodis. Pavyzdžiui: Izaijas vadovavosi savo žinioje pranašysčių knygoje žodžiais: „Izaijo, Amoso sūnaus, regėjimai, kuriuos jis matė apie Judėją ir Jeruzalę Ozijo, Joafumo, Achajo, Ezekielio, judėjų karalių, dienomis. Klausykite dangūs ir klausyk žeme, todėl Viešpats kalba“ (Izaijo 1:1, 2). Jeremija savo įžymioje pranašysčių knygoje vadovavosi žodžiais: „Jeremijo, Chelkiino sūnaus, žodžiai ne šventikų Anatoto žemėje, Benjamino žemėje, į kurią buvo Viešpaties žodis Josijo, Amoso sūnaus, dienomis, 13-tais jo viešpatavimo metais“ (Jeremijo 1:1, 2).
DIDIEJI DARBAI, KURIUOS ATLIKO ŠV. DVASIA TOLIMAIS LAIKAIS
15. Kokiu būdu Šv. Dvasia, atsakinga už Biblijos parašymą, buvo tokia galinga, kaip stipraus karvedžio kalavijas?
15 Niekas neturi parodyti paniekos tam, kad Šv. Dvasia privedė Šv. Raštų sudarymui plunksną, valdomą rankos, rašiusios Bibliją, pasirodė tokia galinga, kaip valdovų Napoleono Bonaparto arba Adolfo Hitlerio. Tikras Šv. Dvasios sugebėjimas gali padaryti dar didesnę remaciją, negu parašant plunksna ir rašalu. Senovės vyrai atliko didžiulius žygdarbius, padedami šios galingos nematomo Visagalio Dievo jėgos.
16, 17. (a) Iš kur ėjo dinaminė jėga, kada persiskyrė Raudonosios jūros vandenys? (b) Kaip buvo patvirtintas teisingas atsakymas Izaijo 63:11-14?
16 Pagalvokime, pavyzdžiui, apie pirmųjų 5 Biblijos knygų rašytoją Mozę. 1513 m. pr. m. e. jis sustojo vakariniame Raudonosios jūros krante. Jis ištiesė virš jūros lazdą, kurią jis laikė dešinėje rankoje. Ir kas gi įvyko? Vanduo prasiskyrė taip, kad izraeliečiai galėjo pereiti per ją anksčiau, negu juos persekiojantys egiptiečiai galėjo pavyti. Šį stebuklą atliko dinaminė jėga, iššaukta per Mozę. Neįtikima! Ne pranašas Mozė, o kitas dangiškas visos energijos šaltinis pagamino neatremiamą dinaminę jėgą, perskyrusią vandenį, per kurį galėjo pereiti izraeliečiai (Išėjimo 14:21 iki 15:21). Todėl Jehovos tarnautojai, šiuo metu esantys sunkumuose ir paklūstantys disciplinai, turi prisiminti Jehovos žygdarbį ir paklausti:
17 „Kur Tas, Kuris įdėjo į jo širdį Šv. Dvasią Savo? Kuris vedė Mozę už dešinės rankos didingais Savo raumenimis, perskyręs prieš jį vandenį, kad padarytų Sau amžiną vardą. Kuris vedė juos per bedugnes, kaip žirgą per stepę ir jie nesuklupo? Kaip banda išeina į lygumas, Viešpaties Dvasia vedė juos į ramybę. Taip vedei Tu tautą Tavo, kad padarytum Sau šlovingą vardą“ (Izaijo 63:11-14).
18. Kaip Dievas 20-me šimtmetyje taip pat padarys „didį vardą“?
18 Eilutės iš Izaijo pranašystės liečia tą laikotarpį, kada Mozės tauta buvo išlaisvinta iš Egipto vergijos. Tada, 1513 m. pr. m. e. pavasarį Jehova amžiams pašlovino savo vardą, neturintį pavyzdžio galingą vardą. Bet taip pat ir 20-me šimtmetyje atėjo laikas Dievui „padaryti Savo Vardą didingu“. Jis atliks išlaisvinimą kur kas didesnio maštabo, negu tada, prie Raudonosios jūros. Laimingi bus tada žmonės nuo to, kad Dievo Vardas tapo „didžiu“.
19. Kokia Mozės savybė, užrašyta Hebrajams 11:29 pasireiškė?
19 Mes neturime nedavertinti Jehovos Šv. Dvasios dinaminės jėgos. Ji šiandien veikia taip pat, kaip ir prieš 3500 metų. Pranašas Mozė brangino Jehovos Šv. Dvasios jėgą. Jis tikėjo dieviškuoju šios stebuklingai veikiančios Dvasios šaltiniu ir jo tikėjimas atitiko tuometinę įvykių eigą: „Tikėjimu jie perėjo Raudonąją jūrą kaip sausumą, ką pabandę, egiptiečiai nuskendo“ (Hebrajams 11:29). Tokiu būdu Dievas davė galimybę sužinoti, kad Jis atlygina tikėjimą, ir dalina pagal jį (Hebrajams 11:16). Reikia atkreipti dėmesį į tai, kas panešama apie Mozės ištikimybę ir apie Dvasią.
20, 21. Kokiu būdu turėjo senovės žmonės, tikėję Dievą, turėti tam tikru mastu Dievo Dvasią?
20 Laiške Galatams 5:22, 23 tikėjimas priskiriamas prie „Dvasios vaisių“. Tie, kurie tiki į Dievą, būtinai turi turėti tam tikrą dalį Šv. Dvasios. Laiške Žydams 11 skyriuje paminėti kai kurie ištikimi senų laikų vyrai ir moterys. Jie kartu sudaro “didžiulį debesį liudytojų“ (Hebrajams 12:1). Pirmas Dievo Jehovos Liudytojas, kuris minimas šiame pranešime, yra Abelis, jaunesnysis Adomo ir Ievos sūnaus Kaino brolis. Dienomis prieš tvaną (2370-2369 m. pr. m. e. ) buvo dar ir kiti Jehovos Liudytojai. Hebrajams 11:7 mes randame trijų pačių didžiausių Jehovos Liudytojų vardus. Mes skaitome:
21 „Tikėjimu Abelis atnešė Dievui auką, geresnę negu Kaino, už ją gavo liudijimą, kad jis teisus, kaip paliudijo Dievas apie jo dovanas, ja jis ir apie mirtį kalba dar. Tikėjimu Enochas perkeltas buvo taip, kad jis nematė mirties, ir neliko jo, nes Dievas perkėlė jį. Nes prieš savo perkėlimą jis gavo liudijimą, kad įtiko Dievui. O be tikėjimo Dievui įtikti neįmanoma, nes reikia, kad ateinantis pas jį tikėtų, kad Jis yra ir Jo ieškantiems atlygina. Tikėjimu Nojus gavo apreiškimą apie tai, ko dar nebuvo, paruošė laivą savo namų išgelbėjimui; ja jis nuteisė visą pasaulį ir tapo teisingumo tikėjime paveldėtoju“.
22. Kokiu būdu faktai parodo, kad kiekvienas iš tų 3-jų vyrų žymiu mastu turėjo Dievo Dvasią?
22 Abelis, Enochas ir Nojus čia buvo paminėti atskirai todėl, kad jie turėjo puikų tikėjimą, bet taip pat ir Nojaus žmona, ir trys jo sūnūs ir trys marčios minimos, kaip tie, kurie įėjo į laivą ir pasiliko gyvi tvano metu (1 Petro 3:19, 20). Abelis turėjo tam tikru laipsniu Dievo Dvasią, o būtent tikėjimą, kad atneštų Dvasios vaisius. Be abejonės ir Enochas, Jeredo sūnus turėjo tam tikru mastu Šv. Dvasią, nes pagal Judo 14, 15 Enochas buvo pirmas, apie kurį žinoma, kad jis buvo Jehovos panaudotas tam, kad ištartų smerkiančią pranašystę (Pradžios 5:18-24). Nojų Jehova taip pat panaudojo, kaip pranašą (2 Petro 2:5; Pradžios 9:24-29). Kas gali ginčytis, kad Nojus atliko didžiulį žygdarbį tuometiniame bedievių žmonių pasaulyje? Šį vyrišką žygdarbį jis negalėjo atlikti savo jėga. Jame buvo Šventa Dievo veikianti jėga.
23, 24. (a) Kokią savybę parodė Dievas Nojaus laivo statymo laiku? (b) Kokį sprendimą priėmė Dievas pagal Pradžios 6:1-3, ir kodėl?
23 Nojaus dienomis Dievo Dvasia taip pat veikė žmoniją. Laikas, kurio metu buvo statomas laivas, reiškia „Dievo kantrybę“ (1 Petro 3:20). Dievas turi didžiulę savitvardą ir kantrybę, ir neištikimi žmonės turėjo galimybę atgailauti; jis stebėjo laivo statybą ir galėjo klausytis „teisybės skelbėjo“ Nojaus. Bet kas reagavo į Šv. Dvasios veiksmus? Tiktai Nojus, jo žmona ir jų sūnūs Simas, Chamas ir Jafetas kartu su trimis jų žmonomis. Dievas neketino neribotą laiką imtis ypatingų pastangų žmonių labui, jų taip sakant, kovoje už jų pačių gerovę. Iš Pradžios 6:1-3 mes sužinome, kokį sprendimą priėmė Dievas ir kokios aplinkybės žemėje paskatino Jį tokiam sprendimui:
24 „Kai žmonės pradėjo daugintis žemėje, ir gimė jiems dukterys, tada Dievo sūnūs pamatė žmonių dukteris, kad jos gražios ir ėmė jas sau į žmonas, kokią kuris išsirinko. Ir pasakė Viešpats: Ne amžinai mano Dvasią niekins žmonės, nes jie kūnas, tegul bus jų dienos 120 metų“.
25. Ką ketino Dievas padaryti nustatytu laiku, kad duotų žmonijai naują pradžią?
25 Šie palikuonys nuo įsikūnijusių „Dievo sūnų“ ir „žmonių dukterų“ buvo truputį šokiruoti. Po šios atėjusios permainos daugiau niekada neturėjo taip tęstis. Dievas priėmė sprendimą. Jo Dvasia turėjo, tokiu būdu, dabar dar 120 metų išsaugoti kantrybę. Pasibaigus šitam laikotarpiui, įvyko didžiulis pasikeitimas. Tada ateis galas Jo kantrybei. Įsikūnijusių angelų žmonių dukterų palikuonys nuskęs visą pasaulį apimančiame tvane, netgi kalnų viršūnės pasidengs vandeniu. Nojus ir jo šeima, priklausę tyrai, natūraliai žmonių giminei turėjo didžiuliame vandens nepraleidžiančiame laive iškęsti šį tvaną ir duoti pradžią naujai žmonijai. Šis bedievių žmonių pasaulis neturėjo ateityje duoti preteksto Šv. Dvasios susierzinimui arba nusivylimui. Dievas nenorėjo atidėti bausmės (Turėti omenyje Efeziečiams 4:30; Izaijo 63:10; Hebrajams 10:29).
26, 27. (a) Kokį kitą statybinį projektą palaikė Dievas, praėjus daugiau kaip 800 metų po Nojaus laivo statymo? (b) Koks skirtumas yra tarp Nojaus laivo ir skinijos ir jos priešakinio kiemo?
26 Tokiu būdu Dievas per savo baimingą, likusią gyvą šeimą, turėjusią švarią žmogišką prigimtį, davė teisingą naują pradžią. Šiuo tikslu Dievas padėjo Nojui statyboje. Po 800 metų Dievas palaikė kitą svarbų statybinį projektą. Įstatymų rinkinyje, duotame Sinajaus kalne, Dievas pareikalavo pastatyti šventąją (Skiniją).
27 Prie šios šventos palapinės turėjo reguliariai būti šaukiamas 12-kos Mozės tautos, Izraelio nacijos, kartu Dievo susirinkimas ir šventikas turėjo atnešti išperkamąją auką už visos tautos nuodėmes. Ši (Skinija) ir ją sauganti palapinė, nebuvo tokia, kaip Nojaus laivas. Nojaus laivas buvo toks didelis, kad ten galėjo užtekti vietos 9 palapinėms po 3 (skinijas) su palapine kiekviename iš trijų laivo aukštų. Laivo statyba reikalavo milžiniškų techninių žinių, kurias Dievas perdavė Nojui ir jo sūnums. O Izraelio (Skinija) reikalavo meninių žinių.
28. Kokiu mastu, kaip tai seka iš Išėjimo 31:1-6, Dievas palaikė šėtros statymą?
28 Dievas įsakė izraeliečiams pastatyti (skinijų) garbinimui ir palaikė jos statybą. Bet kaip? Atsakymą mes rasime Išėjimo 31:1-6. Reikia atkreipti dėmesį į Dievo veikiančios jėgos nurodymą. Vyriausias meistras Veseleilas todėl buvo pripildytas Dievo Dvasios.
29, 30. (a) Kas lėmė tai, kad skinija buvo pastatyta per trumpą laiką? (b) Kada ir kaip matė Veseleilas ir Agaliavas, kad Dievas įvertino jų darbą?
29 Su šios veikiančios jėgos pagalba, einančia nuo visuotinės energijos šaltinio, darbininkai galėjo užbaigti Šventos Skinijos statybą ir jos apstatymą. Atitinkamų mėnulio metų pabaigoje atskiros dalys buvo baigtos, taigi jos galėjo būti sudėtos ir Skinija buvo pastatyta. Išėjimo 38:22, 23 pranešama apie šį nuostabiai atliktą darbą: „Darydami viską, ką liepė Viešpats Mozei, Veseleilas, Uzijo sūnus, Uro sūnaus iš Judo giminės, o su juo Agoliavas, Achiramacho sūnus iš Dano giminės, raižytojas ir meistriškas audėjas ir siuvinėtojas žydrame purpuriniame, šilkiniame ir puikiausiame audinyje. Veseleilui ir Agaliavui pirmoji naujųjų mėnulio metų diena (1 Nisano 1512 m. pr. m. e.) buvo laiminga diena. Tą dieną Skinija Jehovos įsakymu buvo sutvarkyta. Ir Veseleilas ir Agaliavas matė stebuklą:
30 „Ir uždengė Skiniją debesis susirinkimo ir Viešpaties šlovė pripildė Skiniją“. Tai buvo Veseleilui ir Agaliavui įrodymas, kad jų darbas gerai padarytas ir kad Jehova jį įvertino.
31, 32. (a) Kaip ilgai tarnavo šėtra Dievo tikslui? (b) Kaip buvo parodyta, kad Saliamono šventyklos užbaigimas buvo palaikytas Šv. Dvasios?
31 Susirinkimų šėtra išsilaikė 485 metus ir vykdė savo paskirtį iki 1027 m. pr. m. e., kada karalius Saliamonas užbaigė šventyklos statybą Jeruzalėje, kurioje tarnavo tolimesniam Dievo garbinimui.
32 Saliamono šventyklos statyba, Dovydo sūnaus, taip pat buvo palaikoma Dievo Dvasios, nes Dovydas gavo šio naujo statinio projektą per inspiraciją. 1 Metraščių 29:11-19 mes skaitome: „Visa tai rašte nuo Viešpaties (Jehovos, N. P.)“. Kai ši nuostabi šventykla ant Morijos kalno Jeruzalėje buvo pašventinta, Jehova parodė, kad Jis priėmė šį statinį, kuris turėjo tarnauti Jo garbinimui: „Tada namus, Viešpaties namus, pripildė debesis ... ir negalėjo tarnaudami stovėti dėl debesies, todėl kad Viešpaties šlovė pripildė Dievo namus“ (2 Metraščių 5:13, 14).
33. Kas tokiu būdu tampriai surišta su grynu Dievo garbinimu?
33 Ir taip, atkreipkime dėmesį į sekantį svarbų faktą, kad Šv. Dvasia tampriai susieta su tyru Jehovos garbinimu. Ji galingai veikia šio tyro tikrojo Dievo garbinimo naudai ir palaiko jį aukštame lygyje. Tai akivaizdžiai paaiškina pavyzdys iš teisėjų laikų, kaip specialiai išrinkti Izraelio liaudžiai, valdė šalyje pagal pažadą.
ĮKVEPIANTI DVASIOS VEIKLA TEISĖJŲ LAIKAIS
34. Kaip Šv. Dvasia veikė per teisėją Gofonielą?
34 Kada izraeliečiai nusigręžė nuo tyro garbinimo, jie pateko į engiančią Sirijos valdžią. „Tada šaukėsi Izraelio sūnūs Viešpaties ir iškėlė Viešpats gelbėtoją Izraelio sūnums, kuris išgelbėjo juos, Gafoniefą, Kenazo sūnų, jaunesnįjį Chalevo brolį“. Kas įvyko paskui? „Jame buvo Viešpaties (Jehovos, N. P.) Dvasia. Ir jis buvo Izraelio teisėjas. Jis išėjo į karą ir atidavė Viešpats (Jehova, N. P.) į jo rankas Mesopotamijos karalių Chusarsą-Chusarofemą. Ir ilsėjosi žemė 40 metų“ (Teisėjų 3:9-11).
35. Kaip Šv. Dvasia veikė šiuo atveju su teisėju Gedeonu?
35 Laikui bėgant aplinkybės reikalavo, kad Jehova paskatintų kokį nors kitą teisėją išgelbėti savo liaudį. „Be to visi Madionitai ir Amalikitai ir gyventojai Rytuose susirinko kartu, perėjo upę ir sustojo stovykloje Izraelio lygumoje. Ir Viešpaties Dvasia apėmė Gedoną. Jis sutrimitavo trimitu ir buvo sušaukta Aviezerovo gentis eiti paskui jį“ (Teisėjų 6:33, 34). Savo ištikimo vyro pagalba Jehova davė Savo tautai puikią pergalę, kuri vėliau įėjo į biblinę istoriją (Izaijo 9:4-6; 10:26; Psalmyno 82:9-12; Hebrajams 11:32, 33).
36. Ką padarė Šv. Dvasia per teisėją Efajų?
36 Vis iš naujo be sustojimo Šv. Dvasia veikė per ištikimus vyrus, kuriuos Jehova panaudojo šlovingų žygdarbių įvykdymui, kurie įėjo į istoriją. Kartą izraeliečiai kovėsi prieš agresyvius Amonitus. „Ir buvo Jefajuje Viešpaties Dvasia, ir perėjo jis Makasiją ir nuėjo pas Amonitėnus“. Norėdamas pasiekti pergalę Jehovos šlovei, teisėjas Jefajus (pasižadėjo) davė įžadą, už kurį jis vėliau turėjo užmokėti aukštą kainą. Tokiu būdu Jehova panaudojo jį Amonitėnams nugalėti (Teisėjų 11:29-37).
37. Kaip Jehova prisidėjo prie izraeliečių išlaisvinimo nuo Pilistėnų rankos ir per ką jis juos išgelbėjo?
37 Po metų Izraeliečiai pateko į ypač sunkų Filistiniečių išnaudojimą. Paskui Jehova lėmė tai, kad gimė nepaprastas žmogus, vardu Samsonas. Jis turėjo „pradėti gelbėti Izraelį nuo Filistinų rankos“. Šiuo tikslu jis turėjo gauti veikiančios Dievo jėgos paramą. „Ir pradėjo Viešpaties (Jehovos, N. P.) Dvasia veikti jame Danovo stovykloje tarp Dorojos ir Estaolomo“ (Teisėjų 13:5, 25). Ir taip, tai, kad Samsonas buvo pats stipriausias vyras iš visų, gyvenančių žemėj, negalima priskaityti jo paties jėgai.
38. Ką padarė Samsonas, kai jį užpuolė riaumojantis liūtas?
38 Kai kartą Samsonas buvo kelyje, staiga iššoko „jaunas gauruotas liūtas“ ir suriaumojo jam priešais (N. P.). Ką dabar turėjo padaryti beginklis Samsonas? „Ir nusileido ant jo Viešpaties Dvasia ir jis suplėšė liūtą, kaip ožiuką, o rankoje jis nieko neturėjo“. Netrukus Filistinai pergudravo jį vienoje mįslėje ir jis turėjo jiems sumokėti. Tai turėjo padaryti Filistinams bumerango poveikį. „Ir vėl nusileido ant jo Viešpaties Dvasia, ir nuėjo jis į Askaloną (Filistijoje, N. P.) ir, užmušęs ten 30 žmonių, nuėmė nuo jų rūbus ir atidavė juos įminusiems mįslę“ (Teisėjų 14:5-19).
39. Kas atsitiko, kai surištas Samsonas buvo pristatyas Filistiniečiams?
39 Netgi nauja virvė, kuria buvo surištas Samsonas, kai jis buvo pristatytas klastingiems Filistiniečiams, negalėjo atlaikyti. „Ir nusileido ant jo Viešpaties Dvasia, ir virvės, buvusios ant jo rankų, pasidarė kaip perdegęs linas ir nukrito pančiai nuo jo rankų. Rado jis šviežią asilo žandikaulį ir, ištiesęs savo ranką, paėmė ir užmušo ja tūkstantį žmonių“ (Teisėjų 15:11-15).
40, 41. Kaip tapo galima, kad Samsonas mirdamas numarino daugiau Filistiniečių, negu per visą laiką, kada jis buvo Izraelio teisėjas iki pačios mirties?
40 Didžiulė griaunamoji veikla, kurią atliko Dievas per Samsoną prieš Filistiniečius, garbinusius netikrą dievą Dagoną, kartu buvo paskutinis Samsono žygdarbis. Tai buvo įrodymas to, kad Dievas nepavargo ir nenusilpo.
41 Po to, kai Dalila apgavo Samsoną ir Filistiniečiai apakino jį, atsistojo jis tarp dviejų kolonų Dagono šventykloje Gaze (Filistijoje). Tokioje padėtyje „išjudino Samsonas iš vietos du vidurinius stulpus, ant kurių laikėsi namas, atsirėmęs į juos, į vieną dešine savo ranka, į kitą kaire. Ir pasakė Samsonas: „Numirk, siela mano, kartu su Filistiniečiais“. Ir įsirėmė visa jėga ir nugriuvo namas ant valdytojų ir ant visos tautos, buvusios jame. Ir buvo mirusių, kuriuos numarino Samsonas mirdamas, daugiau negu numarino gyvendamas“ (Teisėjų 16:23-30).
42. Su kuo vienoje eilėje pateiktas Samsono vardas laiške Hebrajams 11:32-34?
42 Samsonas priklauso teisingiems senų laikų žmonėms, kurie tikėjo į Dievą, turėjo tą savybę, kuri yra Dievo Dvasios vaisius. „Ir ką dar pasakysiu? Neužtenka man laiko, kad papasakoti apie Gedeoną, apie Varaką, apie Samsoną, apie Jefajų, apie Dovydą, Samuelį ir kitus pranašus, kurie tikėjimu nugalėdavo karalystes, darė teisybę, gavo įžadus, užgniauždavo liūtams nasrus, gesino ugnies jėgą, išvengdavo kalavijo ašmenų, stiprino nuo negalios, buvo tvirti kare, išvydavo pulkus svetimų“ (Hebrajams 11:32-34).
JEHOVOS PATEPTASIS
43. Kokia permaina įvyko Dovyde po to, kai Samuelis patepė jį aliejumi Viflime?
43 Vertas dėmesio Dovydo, Jehovos pateptojo, vardas, minimas Hebrajų Raštuose. Dovydas buvo Esiejo iš Viflimo sūnus. Dovydas dar būdamas jaunas piemuo, buvo pateptas pranašo Samuelio, kaip būsimasis 12-kos Izraelio kartų karalius. Kas gi įvyko po patepimo? „Ir ilsėjosi Viešpaties Dvasia Dovyde nuo tos dienos ir vėliau. Samuelis atstojo ir nuėjo į Ramą. O nuo Zaulo (tuo metu valdančio karaliaus, N. P.) atsitraukė Viešpaties (Jehovos, N. P.) Dvasia“ (1 Samuelio 16:13, 14). Pagaliau kreipėsi neištikimas karalius Zaulas į burtininkę, kad užmegzti ryšį su mirusiu. Greitai po to jis žuvo kovoje prieš Filistinus.
44. Kaip pasielgė Dievas su Dovydu po to, kai karalius Zaulas žuvo mūšyj?
44 Po to Dovydas priėmė karalystę, kuriai buvo pateptas Samuelio. Dievas, kuriam jis nesvyruodamas tarnavo, padarė jį gabų dideliems darbams ir pagal pažadą užkariavo jam šalis. Ne tik tai, bet Dievas taip pat įkvėpė jį pranašystėms ir jų parašymui. Jis įrodė, kad jis tikras pranašas: „Turėjo išsipildyti tai, ką Rašte Dovydo lūpomis išpranašavo Šventa Dvasia“ (Apaštalų darbų 1:16; 4:24, 25).
45. Kam priklauso garbė už visus tuos tikėjimo darbus ir kokį įvykį atšventė Zorovavelis ir vyriausiasis kunigas Jėzus, išsipildant Zacharijo 4:6 žiniai?
45 Už visus nepaprastus žygdarbius, šių vyrų atliktus senais laikais garbė priklauso neišsemiamos dinaminės jėgos Dievui. Šiems žygdarbiams taip pat priklauso 39 įkvėptų Hebrajų Raštų knygų nuo Mozės iki Malakijos parašymas. Sakarijo pranašysčių knyga turi džiuginantį pranešimą apie Zorovavelio vietininką, kuriam buvo pravesta vėl atstatyti Jeruzalėje šventyklą, sugriautą 607 m. pr. m. e. Pranešimas apie naujos šventyklos statybą skelbia: „Ne kariauna ir ne jėga, bet Mano Dvasia kalba kariaunų Jehova (N. P.)“ (Zacharijo 4:6). Vietininkas Zorovavelis ir jo bendradarbis Jėzus, palaikomi karių arba fizinės jėgos, galėjo, tokiu būdu, parodyti pasipriešinimą priešams ir turėjo privilegiją atžymėti Jehovos šventyklos atstatymo pabaigą Jeruzalėje 515 m. pr. m. e.
ŠLOVINGŲ MŪSŲ LAIKŲ ŽYGDARBIŲ ŽENKLAI
46. Kokiu būdu šie šlovingi žygdarbiai, atlikti žmonių su Šv. Dvasios pagalba, yra daugiau, negu istoriniai įvykiai?
46 Džiuginantys pranešimai apie Zorovavelį buvo įkvėpti ir užrašyti tūkstantmečio pr. m. e. viduryje. Vienok šiandien mums jie labai reikšmingi, kaip ir pranašo Zacharijo dienomis. Kokiu būdu? Todėl, kad mes pasikliaujame Jehova, dievišku antžmogiškos dinaminės jėgos šaltiniu. Šlovingi darbai, kuriuos per senų laikų žmones atliko Visagalio Dievo Šv. Dvasia, yra kažkas daugiau, negu istoriniai įvykiai. Tai buvo ženklai šlovingų žygdarbių, kuriuos Jehova atliks Savo Pateptojo ir mūsų kartos dienomis.
47, 48. (a) Kokiu būdu vyro, atėjusio prieš išpranašautą Mesiją, gimimas buvo nepaprastas? (b) Kuo turėjo būti papildytas Mesijo pirmtakas nuo motinos įsčių ir ką jis turėjo daryti?
47 Prieš 1900 metų apie Mesiją pranašavo vienas vyras, kurio gimimas taip pat buvo nepaprastas. Jo gimimo negalima priskirti natūraliam sugebėjimui daugintis, kurį turi tėvas ir motina. Jie tuo metu buvo jau seni, kad gimdytų vaikus. Ir jų sugebėjimas daugintis vėl turėjo atgyti, kad jie galėtų vėl pagimdyti vienintelį vaiką, sūnų, kurį jo tėvas šventikas Zakarijas turėjo pavadinti Jonu.
48 Apie tą jų aistringai laukiamą sūnų angelas Gabrielius pasakė Zacharijui šventykloje: „Šventosios Dvasios prisipildys dar nuo savo motinos įsčių. Ir daugelį iš Izraelio sūnų atves prie Viešpaties Dievo. Ir eis prieš jį Dvasia ir galybė Elijo, kad sugrąžintų tėvų širdis vaikams. O nepaklusniems — teisiųjų mintis, kad stotų prieš Viešpatį (Jehovą, N. P.) paruošta tauta“ (Luko 1:5-17).
49. Ar galėjo tikrasis Mesijas ateiti Pats ar Jį turėjo kas nors įvesti?
49 Tikrasis Mesijas turėjo tokį pirmtaką, kuris negalėjo būti savimeile pasisavinęs sau teisę būti Mesiju ir kaip Izraelio tautos atstovas surinkti aplink save pasekėjų grupę (Izaijo 42:2-4). Priešingai, jis buvo tas, kuris ieškojo Mesijo ir buvo žmogumi, kurį Dievas pašaukė ir kurį Jis palaikė (Izaijo 40:3-5; Jono 1:6, 7).
50. Kas turi atsitikti po Mesijo atėjimo, pagal Joelio 3:1-5?
50 Su Mesijo atėjimu turėjo išsipildyti Joelio pranašystės (Joelio 3:1-5) įkvėpimas: „Ir bus po to išliejimas nuo Dvasios Mano kiekvienam kūnui, ir pranašaus sūnūs jūsų ir dukterys jūsų, seniems jūsų sapnuosis sapnai, o jūsų jaunuoliai matys regėjimus, o taip pat vergams ir vergėms tomis dienomis išliesiu nuo Savo Dvasios. Ir parodysiu ženklus danguje ir žemėje: kraują ir ugnį, ir dūmų stulpus. Saulė pavirs į tamsą, o mėnulis į kraują, anksčiau, negu ateis Viešpaties diena, didi ir baisi. Ir bus: kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties (Jehovos, N. P.) vardo, išsigelbės. Nes ant Siono kalno ir Jeruzalėje bus išgelbėjimas, kaip pasakė Viešpats (Jehova, N. P.) ir likusiems, kuriuos pašauks Viešpats (Jehova, N. P.)“.
51. (a) Kokį klausimą mes turime iškelti Joelio pranašystės pagrindu? (b) Kodėl mes turime dabar šauktis Viešpaties vardo?
51 Dabar pats tinkamiausias laikas paklausti: Kas tie asmenys, kurie suvokia tai, ką Dievas žadėjo išlieti ant kiekvieno kūno? Šios skatinančio jėgos, išlietos ant jų, įtakoje, šie asmenys turi pranašauti. Jų pranašystės labai savalaikės, nes turi eiti pirma „didžios ir baisios Jehovos dienos“ atėjimo ir skelbti apie ją. Tie, kurie kreipia dėmesį į šią pranašystę, tada gali jausti save saugiai. Jie gali prisiskaityti prie „išgelbėtų“. Pagal visus požymius galima spręsti, kad nuo 1914 m. atėjo laukiama „Jehovos Diena“, iš tikrųjų „didi ir baisi“. Ar trokštame mes išsigelbėti? Jeigu taip, tada turime būtinai „šauktis Viešpaties vardo (Jehovos, N. P.)“, kuris Savo Dvasios dėka nustatys būsimą naują santvarką.