Nojaus tikėjimas pasmerkia pasaulį
AR ESATE girdėję apie Nojų — dievobaimingą vyrą, stačiusį laivą, kad per pasaulinį tvaną būtų išsaugota gyvybė? Nors ši istorija labai sena, ji gerai žinoma milijonams žmonių. Tačiau daug kas nesuvokia, kad Nojaus gyvenimas reikšmingas mums visiems.
Kodėl mus turėtų dominti tūkstantmečių senumo pasakojimas? Ar mūsų padėtis kuo nors panaši į Nojaus? Jei taip, kuo jo pavyzdys gali būti naudingas mums?
Nojaus laikų pasaulis
Pagal Biblijos chronologiją Nojus gimė 2970 m. p. m. e. — praėjus 126 metams nuo Adomo mirties. Nojaus dienomis žemė buvo pilna smurto ir dauguma Adomo palikuonių noriai sekė savo protėvių neklusnumo pavyzdžiu. Taigi „Viešpats matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta“ (Pradžios 6:5, 11, 12).
Žmonių maištas nebuvo vienintelė Jehovos nepasitenkinimo priežastis. Pradžios knygoje pasakojama: „Dievo sūnūs matydami, kad žmonių dukterys gražios, ėmė jas sau į žmonas... Anomis dienomis žemėje buvo milžinų. Kai Dievo sūnūs vesdavo žmonių dukteris ir jos pagimdydavo jiems vaikų, jie būdavo galiūnais, senovėje garsiais vyrais“ (Pradžios 6:2-4, Brb). Šių eilučių sugretinimas su apaštalo Petro užrašytomis mintimis padeda suprasti, jog „Dievo sūnūs“ buvo neklusnūs angelai, o nefilai — mišrūnai, išdavikiškų angelų, kurie materializavosi ir neteisėtai santykiavo su moterimis, palikuonys (1 Petro 3:19, 20).
„Nefilai“, arba „smogikai“, — tai tokie asmenys, kurie terorizuodavo kitus. Jie buvo despotiški prievartautojai, o jų gašlių tėvų nuodėmė lyginama su Sodomos ir Gomoros iškrypimais (Judo 6, 7). Jie visi žemėje kurstė nepakeliamą blogį.
‛Teisus vyras savo kartoje’
Blogis buvo taip paplitęs, kad Dievas ryžosi sunaikinti žmoniją. Įkvėptame pasakojime skaitome: „Nojus rado malonę Viešpaties akyse... Nojus buvo teisus ir tobulas vyras savo kartoje; jis vaikščiojo su Dievu“ (Pradžios 6:8, 9, Brb). Kaip buvo įmanoma tik sunaikinimui betinkančiame bedieviškame pasaulyje ‛vaikščioti su Dievu’?
Be abejonės, Nojus daug ko išmoko iš savo tėvo Lamecho — tikėjimo vyro, gyvenusio Adomo laikais. Pavadindamas savo sūnų Nojumi (tikriausiai tai reiškė „ramybė“ arba „paguoda“), Lamechas pranašavo: „Šitas mus paguos mūsų darbuose ir mūsų rankų triūse žemėje, kurią Viešpats prakeikė.“ Pranašystė išsipildė, kai Dievas pašalino nuo žemės prakeikimą (Pradžios 5:29, Brb; 8:21).
Tėvų dievobaimingumas dar negarantuoja, kad asmuo bus dvasingas, nes ryšį su Dievu kiekvienas žmogus turi užmegzti pats. Nojus „vaikščiojo su Dievu“ laikydamasis kelio, kuriam Dievas pritarė. Tai, ką Nojus žinojo apie Dievą, paskatino jį Jam tarnauti. Kai šiam vyrui buvo pranešta apie Dievo ketinimą ‛užtvindyti žemę vandenimis, kad išnaikintų kiekvieną kūną’, jo tikėjimas nesusvyravo (Pradžios 6:13, 17, Brb).
Tikėdamas, kad ši neturinti precedento katastrofa įvyks, Nojus pakluso Jehovos įsakymui: „Statykis laivą iš gofero medžių, padaryk laive pertvaras ir apglaistyk iš vidaus ir iš lauko derva“ (Pradžios 6:14). Įvykdyti Dievo reikalavimus dėl laivo buvo nemenkas uždavinys. Vis dėlto „Nojus tai padarė“. Iš tikrųjų „kaip Dievas buvo jam įsakęs, taip jis ir padarė“ (Pradžios 6:22). Nojus visa atliko padedamas savo žmonos, sūnų — Semo, Chamo ir Jafeto — bei jų žmonų. Jehova laimino tokį tikėjimą. Koks puikus pavyzdys šių laikų šeimoms!
Kokius darbus statant laivą reikėjo atlikti? Jehova nurodė Nojui statyti didžiulę vandeniui nepralaidžią trijų aukštų medinę dėžę; jos ilgis — apie 133, plotis — 22, o aukštis — 13 metrų (Pradžios 6:15, 16). Savo talpa toks laivas prilygo mūsų laikų krovininiams laivams.
Koks milžiniškas įsipareigojimas! Tikriausiai tai reiškė, jog reikės nukirsti tūkstančius medžių, atvilkti juos į statybos vietą ir išpjauti iš jų lentas ar sijas. Tai reiškė pastatyti pastolius, padaryti kaiščius, išgauti dervos laivo dervavimui, įsigyti talpyklų, įrankių ir panašiai. Galbūt teko derėtis su prekiautojais ir mokėti už prekes ir paslaugas. Tinkamai paruošti medieną ir pastatyti tvirtą konstrukciją, matyt, buvo būtini dailidės įgūdžiai. Ir tik pagalvokite, — statyba truko maždaug 50—60 metų!
Paskiau Nojui reikėjo priruošti pakankamai maisto ir pašaro (Pradžios 6:21). Jis turėjo surinkti ir įvesti į laivą daugybę gyvūnų. Nojus įvykdė visa, ką Dievas įsakė, ir darbas buvo baigtas (Pradžios 6:22). Jehova laimino jo pastangas ir tai garantavo visišką sėkmę.
„Teisumo šauklys“
Nojus ne tik statė laivą, bet skelbė pavojų ir ištikimai tarnavo Dievui kaip „teisumo šauklys“. Tačiau žmonės į tai „nekreipė dėmesio, kol užėjo tvanas ir visus nusinešė“ (2 Petro 2:5; Mato 24:38, 39, NW).
Turint omenyje dvasinį ir moralinį mūsų laikų nuosmukį nesunku suprasti, kaip Nojaus šeima tapo ciniškų kaimynų pajuokos ir užgauliojimo objektu. Žmonės laikė juos pamišėliais. Tačiau Nojus sėkmingai drąsino ir rėmė namiškius dvasiškai, todėl jie niekada nesekė smurtingais, nedorais, maištingais savo bedieviškų amžininkų keliais. Nojus kalba ir darbais įrodė savo tikėjimą ir pasmerkė tų laikų pasaulį (Hebrajams 11:7).
Išgelbėti per Tvaną
Dievas į užbaigtą laivą Nojui paliepė įeiti prieš pat prasidedant liūčiai. Jo šeimai ir gyvūnams suėjus į laivą, „Viešpats uždarė jį“, neįleisdamas jokio pašaipūno. Prasidėjus Tvanui neklusnūs angelai, matyt, paliko savo žmogiškus kūnus ir išvengė sunaikinimo. Tačiau kas atsitiko kitiems? Visos sausumos būtybės, tarp jų ir nefilai, žuvo! Išsigelbėjo tik Nojus su šeima (Pradžios 7:1-23).
Nojus su savo namiškiais laive praleido mėnulio metus ir dešimt dienų. Jie turėjo daug darbo: maitino ir girdė gyvūnus, šalino atliekas ir žymėjo laiką. Pradžios knygoje tarsi laivo žurnale tiksliai užrašyti visi Tvano tarpsniai; tai rodo, jog pasakojimas tikslus (Pradžios 7:11, 17, 24; 8:3-14).
Būdamas laive Nojus, be abejo, vadovavo savo šeimai — aptarinėjo dvasinius dalykus ir dėkojo Dievui. Matyt, visi jie išsaugojo ir prieštvaninio laikotarpio istoriją. Patikimi pasakojimai, perduodami iš kartos į kartą žodžiu, arba rašytiniai istorijos dokumentai, kuriuos jie turėjo, buvo naudinga informacija, kurią buvo galima svarstyti Tvano metu.
Koks laimingas turėjo pasijusti Nojus ir jo šeima vėl pajutę po kojomis žemę! Pirmiausia jis pastatė aukurą ir kaip šeimos kunigas aukojo Tam, kuris juos išgelbėjo (Pradžios 8:18-20).
„Kaip yra buvę Nojaus dienomis“
Jėzus Kristus pasakė: „Kaip yra buvę Nojaus dienomis, taip bus ir Žmogaus Sūnui ateinant“ (Mato 24:37). Šių dienų krikščionys, kaip teisumo šaukliai, irgi ragina žmones atgailauti (2 Petro 3:5-9). Atkreipdami dėmesį į šį panašumą, galime apmąstyti, kaip Nojus jautėsi prieš Tvaną. Ar jis kada nors manė, kad skelbia be reikalo? Ar kartais pailsdavo? Biblijoje apie tai nekalbama. Mums yra pasakyta tik tiek, kad Nojus pakluso Dievui.
Ar įžvelgiate tiesioginį ryšį tarp Nojaus ir savo aplinkybių? Jis pakluso Jehovai, nors teko patirti pasipriešinimo ir sunkumų. Dėl to Jehova laikė jį teisiu. Nojaus šeima tiksliai nežinojo, kada Dievas sukels Tvaną, bet jie žinojo, kad tai tikrai įvyks. Tikėjimas Dievo žodžiu palaikė Nojų visus tuos metus, kai jis darbavosi ir, kaip galbūt atrodė, tuščiai skelbė. Todėl mums aiškinama: „Dėl tikėjimo gavęs apreiškimą apie tuo metu nematomus dalykus, Nojus su baime pasistatė laivą savo šeimynai išgelbėti; tikėdamas jis pasmerkė pasaulį ir paveldėjo tikėjimo teisumą“ (Hebrajams 11:7).
Kaip Nojus išsiugdė tokį tikėjimą? Matyt, jis skyrė laiko apmąstyti visa, ką žinojo apie Jehovą, ir vadovavosi tuo pažinimu. Be abejo, Nojus meldėsi Dievui. Iš tikrųjų jis susipažino su Jehova taip artimai, kad „vaikščiojo su Dievu“. Būdamas šeimos galva, Nojus mielai aukojo laiką ir rodė meilingą dėmesį savo namiškiams. Jis rūpinosi žmonos, trijų sūnų ir marčių dvasiniais poreikiais.
Šiandien tikriesiems krikščionims, kaip ir tada Nojui, aišku, kad Jehova netrukus padarys galą šiai bedieviškai santvarkai. Mes nežinome dienos ar valandos, tačiau suprantame, kad sekdami šio „teisumo šauklio“ tikėjimu ir klusnumu, ‛išgelbėsime savo sielas’ (Hebrajams 10:36-39).
[Rėmelis 29 puslapyje]
Ar taip buvo iš tikrųjų?
Antropologai apie tvaną kone iš visų genčių ir tautų yra surinkę apie 270 legendų. „Pasakojimų apie tvaną randama visame pasaulyje, — sako mokslininkas Klausas Vestermanas. — Jie, kaip ir pasakojimas apie kūrimą, yra esminė mūsų kultūros paveldo dalis. Iš tiesų stebina, kad tokių pasakojimų apie didelį senovėje buvusį tvaną yra išlikę visoje žemėje.“ Kuo tai paaiškinti? Komentatorius Enrikas Galbiatis sako: „Tai, kad žodiniai pasakojimai apie tvaną yra išlikę įvairiose po pasaulį išsibarsčiusiose tautose, patvirtina, jog jie pagrįsti tikrais įvykiais.“ Tačiau krikščionims už mokslininkų pastebėjimus daug svarbesnis yra tas faktas, kad apie Tvaną, kaip apie tikrą žmonijos istorijos įvykį, kalbėjo pats Jėzus (Luko 17:26, 27).
[Rėmelis 30 puslapyje]
Iš kur mitologijoje atsirado nefilai?
Pasakojimai apie nesantuokinius meilės ryšius tarp dievų ir žmonių ir iš jų gimusius „didvyrius“, arba „pusdievius“ buvo paplitę graikų, egiptiečių, ugaritų, churitų bei Mesopotamijos teologijoje. Graikų mitologijoje dievai vaizduojami kaip nepaprastai gražūs žmonės. Jie valgydavo, gerdavo, miegodavo, lytiškai santykiaudavo, vaidydavosi, kovodavo, suvedžiodavo ir prievartaudavo. Nors, daugelio manymu, šventi, jie galėjo apgaudinėti ir nusikalsti. Tokie didvyriai kaip Achilas buvo laikomi antžmogiškais gabumais apdovanotais, tačiau mirtingais dievo ir žmogaus palikuonimis. Tai, kas Pradžios knygoje rašoma apie nefilus, paaiškina, koks yra galimas, netgi tikėtinas, tokių mitų šaltinis.