Kokia bus tavo ateitis?

JEI Visagalis Dievas žino visa — praeitį, dabartį, ateitį, argi nenulemta, kad visa turi įvykti būtent kaip Dievas numatė? Jei Dievas numatė ir surašė kiekvieno žmogaus gyvenimą bei galutinį likimą, ar tikrai galima sakyti, kad mes turime laisvę pasirinkti savo gyvenimo kelią, savo ateitį?

Tie klausimai buvo svarstomi ištisus šimtmečius. Prieštaringos nuomonės vis dar skaldo pagrindines religijas. Ar Dievo sugebėjimas žinoti ateitį derinasi su žmogaus laisva valia? Kur turime ieškoti atsakymų?

Milijonai visos žemės žmonių sutiks, kad Dievas bendravo su žmonija per savo rašytinį Žodį, perduotą jo atstovų, pranašų. Pavyzdžiui, Koranas nurodo iš Dievo gautus apreiškimus: Taurā (Tora, Įstatymas, arba Mozės penkiaknygė), Zabūr (Psalmės) ir Indžil (Evangelija, Krikščionių Graikiškieji Raštai, arba „Naujasis Testamentas“), taip pat tai, kas atskleista Izraelio pranašams.

Krikščionių Graikiškuosiuose Raštuose skaitome: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti tiesumui“ (2 Timotiejui 3:16). Aišku, kad visas vadovavimas ar švietimas, kurį gauname, pirmiausia ateina iš paties Dievo. Tad ar nebūtų išmintinga patyrinėti ankstesniųjų Dievo pranašų raštus? Ką jie sako apie ateitį?

Iš anksto parašyta ateitis

Šventojo Rašto skaitytojai žino, kad jame yra tiesiog šimtai pranašysčių. Iki smulkmenų buvo išpranašauti tokie istoriniai įvykiai kaip senovės Babilono žlugimas, Jeruzalės atstatymas (šeštasis—penktasis a. p. m. e.), senovės Medijos bei Persijos ir Graikijos karalių iškilimas ir žlugimas (Izaijo 13:17-19; 44:24–45:1; Danieliaus 8:1-7, 20-22). Tokių pranašysčių išsipildymas — vienas iš pačių svariausių įrodymų, kad Šventasis Raštas išties yra Dievo Žodis, nes Dievas vienintelis sugeba ir numatyti, ir įgyvendinti tai, kas bus ateityje. Šia prasme Šventasis Raštas tikrai iš anksto aprašo ateitį.

Pats Dievas skelbia: „Aš esu Dievas ir kito dievo, panašaus į mane, nėra. Aš skelbiu dalykus nuo pat pradžios ir pasakau, kas dar nėra įvykę. Mano nutarimas pasiliks ir Aš padarysiu... Aš tai paskelbiau ir padarysiu, nusprendžiau ir įvykdysiu“ (Izaijo 46:9-11, Brb red.; 55:10, 11). Pats Dievo vardas, kuriuo jis prisistatė savo senovės pranašams, — Jehova, pažodžiui reiškia „jis — tapimo priežastis“a (Pradžios 12:7, 8; Išėjimo 3:13-15; Psalmių 83:18, NW). Dievas parodo esąs savo žodžio Vykdytojas, Tas, kuris visada įgyvendina savo tikslus.

Taigi savo tikslams įgyvendinti Dievas naudojasi sugebėjimu iš anksto žinoti. Todėl jis dažnai perspėdavo blogus žmones apie artėjantį nuosprendį bei suteikdavo savo tarnams išgelbėjimo viltį. Bet ar Dievas naudojasi tuo sugebėjimu neribotai? Ar Šventajame Rašte yra įrodymų, kad Dievas nusprendė ko nors nežinoti iš anksto?

Ar Dievas viską žino iš anksto?

Visi lemties idėją palaikantys argumentai remiasi prielaida, kad Dievas, neabejotinai sugebantis iš anksto numatyti ateitį ir paversti ją tikrove, turi žinoti viską, įskaitant būsimus kiekvieno žmogaus veiksmus. Tačiau ar tokia prielaida protinga? Savo Šventajame Rašte Dievas kalba kitką.

Pavyzdžiui, Rašte sakoma, kad „Dievas mėgino Abraomą“ — liepė paaukoti savo sūnų Izaoką kaip deginamąją auką. Abraomui pasiruošus paaukoti Izaoką, Dievas jį sulaikė ir tarė: „Dabar žinau, kad bijai Dievo ir nepasigailėjai savo vienatinio sūnaus dėl manęs“ (Pradžios 22:1-12). Ar Dievas būtų taip sakęs iš anksto žinodamas, kad Abraomas paklus tam įsakymui? Ar išmėginimas būtų buvęs tikras?

Be to, senovės pranašai kalba, jog pats Dievas ne kartą sakė ‛apgailestaująs’, kad kažką padarė ar ruošėsi daryti. Pavyzdžiui, Dievas sakė, kad „gailėjosi [iš hebrajiško na·chamʹ] padaręs Saulių Izraelio karaliumi“ (1 Samuelio 15:11, 35, Brb red.; palygink Jeremijo 18:7-10; Jonos 3:10). Kadangi Dievas yra tobulas, šie žodžiai negali reikšti, jog jis apsiriko išrinkęs Saulių pirmuoju Izraelio karaliumi. Greičiau tai nurodo, kad Dievas gailėjosi, jog Saulius pasidarė neištikimas ir nepaklusnus. Tokie Dievo pasisakymai būtų absurdiški jam iš anksto žinant Sauliaus veiksmus.

Tas pats žodis yra ir seniausioje Rašto vietoje, kur apie Nojaus dienas sakoma: „[Jehova] gailėjosi, kad buvo sutvėręs žmogų ant žemės, ir, skausmo apimtas, širdies gilumoje tarė: Išnaikinsiu žmogų, kurį sutvėriau, nuo žemės paviršiaus..., nes aš gailiuos juos padaręs“ (Pradžios 6:6, 7). Tai vėl įrodo, kad Dievas nenulemia žmogaus veiksmų. Dievas gailėjosi, liūdėjo ir net sielojosi ne dėl to, kad apsiriko, bet kad žmogus labai sugedo. Kūrėjas apgailestavo, kad būtina sunaikinti visą žmoniją, išskyrus Nojų ir jo šeimą. Dievas laiduoja mums: „Aš nenoriu bedievio mirties“ (Ezechielio 33:11; palygink Pakartoto Įstatymo 32:4, 5).

Tad ar Dievas iš anksto žinojo apie Adomo nuopuolį ir net nulėmė jį drauge su pražūtingomis žmonių šeimai pasekmėmis? Mūsų aptarimas rodo, kad ne. Be to, jei Dievas būtų iš anksto žinojęs visa tai, jį, žmogaus kūrėją, reikėtų laikyti nuodėmės pradininku ir sąmoningu viso žmonijos blogio bei kančių kaltininku. Žinoma, tokia prielaida nesiderina su tuo, ką Dievas kalba apie save Raštuose. Jis yra meilės ir teisingumo Dievas, neapkenčiantis blogio (Psalmių 32:5; Patarlių 15:9; 1 Jono 4:8).

Du žmogaus keliai

Šventajame Rašte nesakoma, kad kiekvieno mūsų ateitis yra kažkaip iš anksto Dievui žinoma, arba nulemta. Vietoje to Rašte sakoma, kad Dievas numatė žmogui tik du galimus kelius. Dievas duoda kiekvienam žmogui laisvę pasirinkti savo likimą. Senų senovėje pranašas Mozė paskelbė izraelitams: „Leidau tau pasirinkti gyvenimą ar mirtį... Tad pasirink gyvenimą, kad būtum gyvas tu ir tavo palikuonys, mylėtum Viešpatį, savo Dievą, klausytum Jo balso ir glaustumeis prie Jo, nes Jis yra tavo gyvenimas ir tavo dienų ilgumas“ (Pakartoto Įstatymo 30:19, 20, Brb red.). Dievo pranašas Jėzus iš anksto perspėjo: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“ (Mato 7:13, 14). Du keliai, du likimai. Mūsų ateitis priklauso nuo mūsų pačių veiksmų. Paklusti Dievui reiškia gyvenimą, nepaklusti — mirtį (Romiečiams 6:23).

Dievas „skelbia žmonėms, jog visiems visur reikia atsiversti. Jis nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį“ (Apaštalų darbai 17:30, 31). Kaip dauguma žmonių Nojaus dienomis nutarė nepaklusti Dievui ir buvo sunaikinti, taip ir šiandieną dauguma neklauso jo įsakymų. Tačiau Dievas nėra jau nusprendęs, kas bus sunaikintas, o kas išgelbėtas. Tiesą sakant, Dievo Žodis praneša, jog Jis ‛nenori, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų’ (2 Petro 3:9). Net ir labai blogi žmonės gali atsiversti, pasidaryti paklusnūs ir pasikeisti, kiek būtina Dievo palankumui įgyti (Izaijo 1:18-20; 55:6, 7; Ezechielio 33:14-16; Romiečiams 2:4-8).

Paklusniems žmonėms Dievas žada amžinąjį gyvenimą taikiame rojuje, žemėje be jokio blogio, smurto ir karų, pasaulyje, kur nebebus bado, kančių, ligų ir mirties (Psalmių 36:9-11; 45:10; Izaijo 2:4; 11:6-9; 25:6-8; 35:5, 6; Apreiškimas 21:4). Netgi mirusieji bus prikelti ir galės tarnauti Dievui (Danieliaus 12:2; Jono 5:28, 29).

„Pažvelk į tą, kurs yra doras, ir įsižiūrėk į teisųjį, — sako psalmininkas, — nes ateitį turi taikadaris žmogus. Bet nusidėjėliai bus visi sunaikinti, blogi žmonės tikrai neturės ateities“ (Psalmių 36:37a; 37:37b, NTP; 36:38a; 37:38b, NW). Kokia bus tavo ateitis? Ji visiškai priklauso nuo tavęs. Šio žurnalo leidėjai mielai suteiks daugiau informacijos, kad užsitikrintumei laimingą, taikią ateitį.

[Išnaša]

[Anotacija 6 puslapyje]

Savo tikslams įgyvendinti Dievas naudojasi sugebėjimu žinoti iš anksto

[Anotacija 8 puslapyje]

Dievas ‛nenori, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų’ (2 Petro 3:9)

[Iliustracija 7 puslapyje]

Jei Dievas būtų iš anksto žinojęs, kad Abraomas sutiks paaukoti savo sūnų, ar išbandymas būtų buvęs tikras?