Nojaus žurnalas. Ar jis mums svarbus?

PRANAŠAUDAMAS apie savo dalyvavimo bei šios santvarkos pabaigos ženklą, Jėzus pasakė: „Kaip yra buvę Nojaus dienomis, taip bus ir Žmogaus Sūnaus dalyvavimo metu.“ (Mato 24:3, 37, NW) Akivaizdu, kad Jėzus nusakė, jog tai, kas vyksta mūsų dienomis, panašu į Nojaus laikus. Patikimas ir tikslus pranešimas apie Nojaus meto įvykius gali būti labai vertingas.

O ar Nojaus žurnalas turi vertę? Ar jis — tikras istorinis dokumentas? Ar įmanoma nustatyti, kada įvyko Tvanas?

Kada įvyko Tvanas?

Biblijoje yra chronologinė informacija, pagal kurią žmonijos istorijos pradžią galima tiksliai apskaičiuoti. Pradžios 5:1-29 surašyta genealoginė linija nuo pirmojo žmogaus Adomo sukūrimo iki Nojaus gimimo. Tvanas prasidėjo „šeši šimtaisiais Nojaus gyvenimo metais“. (Pradžios 7:11)

Kad nustatytume Tvano laiką, reikia pradėti nuo atskaitos datos, kuri būtų priimta pasaulietinėje istorijoje ir atitiktų tam tikrą įvykį, paminėtą Biblijoje. Toks atskaitos taškas padės apskaičiuoti Tvano datą pagal dabar naudojamą Grigaliaus kalendorių.

Viena atskaitos data — 539 m. p. m. e., kai Persijos valdovas Kyras užkariavo Babiloną. Apie šio karaliaus valdymo laiką yra pasaulietinių šaltinių: babilonietiškos lentelės, Diodoro, Afrikiečio, Euzebijaus bei Ptolemėjo raštai. Žydų likutis pagal Kyro įsakymą paliko Babiloną ir parkeliavo į tėvynę 537 m. p. m. e. Tuomet baigėsi 70 metų trukęs laikotarpis, kai Judas buvo apleistas; jis, kaip rodo Biblija, prasidėjo 607 m. p. m. e. Žinodami teisėjų veiklos bei Izraelio karalių viešpatavimo laiką, apskaičiuojame, jog žydai išėjo iš Egipto 1513 m. p. m. e. Remdamiesi Biblijos chronologija ir atskaičiavę 430 metų į praeitį, sužinome, kad sandora su Abraomu buvo sudaryta 1943 m. p. m. e. Paskui skaičiuojame, kada gimė ir kiek gyveno Terachas, Nahoras, Serugas, Reuvas, Pelegas, Eberas bei Šelachas; taip pat Arpachšadas, gimęs „po dvejų metų po tvano“. (Pradžios 11:10-32) Nustatome, kad Tvanas prasidėjo 2370 m. p. m. e.a

Tvanas prasideda

Prieš apžvelgdamas Nojaus dienų įvykius, galėtumėte perskaityti Pradžios knygą nuo 7 skyriaus 11 eilutės iki 8 skyriaus 4 eilutės. Čia rašoma apie liūtį: „Šeši šimtaisiais Nojaus gyvenimo metais [2370 m. p. m. e.], antro mėnesio septynioliktą dieną, būtent tą dieną prasiveržė visi didžiosios bedugnės šaltiniai ir atsivėrė visos dangaus skliauto užtūros.“ (Pradžios 7:11)

Nojus skirstė metus į 12 mėnesių po 30 dienų. Senovėje pirmasis metų mėnuo prasidėdavo apie mūsų rugsėjo vidurį. Tvano vandenys pasipylė „antro mėnesio septynioliktą dieną“ ir nesiliovė 40 dienų ir 40 naktų — 2370 m. p. m. e. lapkritį ir gruodį.

Apie Tvaną dar pasakyta: „Žemę aptvindę vandenys laikėsi šimtą penkiasdešimt dienų... Vandenys pamažu traukėsi nuo žemės. Praslinkus šimtui penkiasdešimt dienų, vandenys buvo taip nusekę, kad septinto mėnesio septynioliktą dieną laivas sustojo Ararato kalnuose.“ (Pradžios 7:24—8:4) Taigi nuo tada, kai vandenys pasipylė į žemę, praėjo 150 dienų, arba penki mėnesiai, kol jie gerokai nuseko. 2369 m. p. m. e. balandį laivas sustojo Ararato kalnuose.

Dabar galėtumėte paskaityti Pradžios 8:5-17. Kalnų viršūnės iš po vandens pasirodė beveik po dviejų su puse mėnesio (73 dienų), „dešimto mėnesio [birželis] pirmą dieną“. (Pradžios 8:5)b Praėjus trims mėnesiams (90 dienų) — Nojaus „šeši šimtai pirmų metų pirmo mėnesio pirmą dieną“, arba 2369 m. p. m. e. rugsėjo viduryje — Nojus nukėlė laivo dangtį. Jis pamatė, kad „žemės paviršius džiūsta“. (Pradžios 8:13) Po mėnesio ir 27 dienų (57 dienų) — „antro mėnesio dvidešimt septintą dieną [2369 m. p. m. e. lapkričio viduryje] žemė buvo sausa“. Tada Nojus su šeima išlipo iš laivo ant sausos žemės. Vadinasi, jie praleido laive vienerius mėnulio metus ir dešimt dienų (370 dienų). (Pradžios 8:14)

Ką rodo šie tikslūs užrašai, kur kalbama apie įvykius, detales, laiką? Ogi štai ką: Pradžios knyga, parašyta hebrajų pranašo Mozės tikriausiai remiantis jam perduotais užrašais, yra ne mitas, o faktais pagrįstas pasakojimas. Tad Tvano istorija šiandien mums labai reikšminga.

Koks buvo kitų Biblijos rašytojų požiūris į pranešimą apie Tvaną?

Be Pradžios knygos, Biblijoje daug kur užsimenama apie Nojų arba Tvaną. Štai kai kurie pavyzdžiai.

1) Tyrinėtojas Ezra įtraukė Nojų ir jo sūnus (Semą, Chamą ir Jafetą) į Izraelio tautos genealogiją. (1 Metraščių 1:4-17)

2) Gydytojas ir Evangelijos rašytojas Lukas paminėjo Nojų vardydamas Jėzaus Kristaus protėvius. (Luko 3:36)

3) Apaštalas Petras ne kartą užsiminė apie Tvaną rašydamas bendratikiams. (2 Petro 2:5; 3:5, 6)

4) Apaštalas Paulius kalbėjo apie tvirtą tikėjimą, kurį Nojus parodė statydamas laivą savo šeimynai išgelbėti. (Hebrajams 11:7)

Tad ar gali kilti abejonių, kad šie įkvėpti Biblijos rašytojai tikėjo Pradžios knygos pasakojimu apie Tvaną? Jie, žinoma, laikė tai tikru įvykiu.

Jėzus ir Tvanas

Jėzus Kristus jau gyveno prieš tapdamas žmogumi. (Patarlių 8:30, 31) Per Tvaną jis buvo dvasia danguje ir kaip to įvykio liudininkas Rašte svariausiai patvirtina Nojaus bei Tvano tikrumą. Jėzus pasakė: „Kaip yra buvę Nojaus dienomis, taip bus ir Žmogaus Sūnaus dalyvavimo metu.“ „Kaip dienomis prieš tvaną žmonės, nieko nenumanydami, valgė, gėrė, vedė ir tekėjo iki pat dienos, kurią Nojus įlipo į laivą, kai užėjo tvanas ir visus nusinešė, taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus.“ (Mato 24:37-39; NW)

Ar Jėzus būtų naudojęsis padavimu norėdamas perspėti apie būsimą šios santvarkos pabaigą? Vargu! Nedvejojame, kad jis paminėjo tikrą pavyzdį, kaip Dievas nubaudė nedorėlius. Daugybė žmonių žuvo, bet mums paguoda žinoti, kad Nojus su šeima buvo išgelbėti per Tvaną.

Pasakojimas apie „Nojaus dienas“ labai svarbus dabar, Jėzaus Kristaus — „Žmogaus Sūnaus dalyvavimo metu“. Kaip skaitėme, Nojus užrašė išsamų pranešimą apie pasaulinį Tvaną ir galime neabejoti, kad tai tikras istorinis dokumentas. Dievo įkvėptas Pradžios knygos pasakojimas apie Tvaną labai svarbus mums. Kaip Nojus, jo sūnūs, jų žmonos tikėjo galį išsigelbėti ten, kur nurodė Dievas, taip ir mes šiandien galime būti Jehovos saugomi tikėdami Jėzaus išperkamąja auka. (Mato 20:28) Sykiu galime vi̇̀ltis pergyventi šios blogos santvarkos pabaigą — kaip ir Nojus su šeima, jo paties žurnalu remiantis, išliko per Tvaną, sunaikinusį bedievišką ano meto pasaulį.

[Išnašos]

[Rėmelis 5 puslapyje]

Nejaugi jie gyveno tiek ilgai?

„IŠ VISO Nojus gyveno devynis šimtus penkiasdešimt metų. Po to jis mirė“, — sakoma Biblijoje. (Pradžios 9:29) Nojaus senelis Metušelachas išgyveno 969 metus — pats ilgiausias paminėtas žmogaus amžius istorijoje. Dešimties kartų̃ nuo Adomo iki Nojaus gyvenimo vidurkis buvo daugiau nei 850 metų. (Pradžios 5:5-31) Nejaugi tada žmonės gyveno tiek ilgai?

Dievas iš pat pradžių numatė, kad žmogus gyvens amžinai. Pirmasis žmogus Adomas buvo sukurtas taip, kad jo gyvenimas tęstųsi be pabaigos, jei paklus Dievui. (Pradžios 2:15-17) Tačiau Adomas nepakluso ir prarado tokią galimybę. 930 metų jis palengva žengė į mirtį ir galiausiai sugrįžo į žemę, iš kurios buvo paimtas. (Pradžios 3:19; 5:5) Pirmasis žmogus perdavė nuodėmę ir mirtį visiems palikuoniams. (Romiečiams 5:12)

Vis dėlto artimi Adomo palikuoniai buvo mažiau nutolę nuo tobulumo ir tikriausiai todėl gyveno ilgiau nei vėliau gimusieji. Tad prieš Tvaną jų amžius siekė arti tūkstančio metų, bet po jo staigiai sutrumpėjo. Štai Abraomas sulaukė tik 175 metų. (Pradžios 25:7) O praėjus maždaug keturiems šimtmečiams po šio Dievui ištikimo patriarcho mirties, pranašas Mozė rašė: „Mūsų metų skaičius yra septyniasdešimt, o stipresniųjų — aštuoniasdešimt. Dauguma jų praeina varge ir kančiose.“ (Psalmyno 90:10, Brb) Panašiai yra ir šiandien.

[Schema/iliustracijos 6, 7 puslapiuose]

Nuo Kyro įsakymo, leidžiančio žydams sugrįžti iš tremties, paskelbimo skaičiuojant atgal iki Nojaus dienų Tvano

537 Kyro įsakymasc

68 metai

1513 Izraelio išėjimas iš Egipto

1943 Įsigali Abraomo sandora

205 metai

2148 Teracho gimimas

222 metai

2370 Tvano pradžia

[Išnaša]