Išsaugojo jį ir dar septynetą

PRAPLIUPO. Rodėsi, dangus prakiuro. Lietus griūte griūva ant laivo stogo, kliokia jo sienomis. Koks triukšmas! Nojus su šeima gūžiasi prie krūpčiojančios spingsulės. Taip, pagaliau prasidėjo...

Kaip gera Nojui šalia savęs matyti mylimą žmoną ir tris sūnus su marčiomis! Tą niūrią akimirką šiam tikėjimo vyrui per daug niūru nebuvo: patys brangiausi žmonės — čia pat, gyvi ir sveiki. Galime įsivaizduoti, kaip jis šeimos vardu kreipiasi į Dievą ir garsiai, jausmingai, peršaukdamas lietaus šniokštesį, dėkoja jam už išgelbėjimą.

Nojus turėjo labai stiprų tikėjimą. Būtent dėl tokio tikėjimo Nojaus Dievas Jehova nutarė išsaugoti visą jo šeimyną (Hebrajams 11:7). O ar lietui prapliupus jie jau galėjo atsipalaiduoti? Tikrai ne. Visos šeimos tikėjimas dar ne kartą turėjo būti išbandytas. Mums, gyvenantiems ne ką ramesniais laikais, tikėjimas — taip pat didelė vertybė. Todėl patyrinėkime Nojaus pavyzdį ir pasimokykime tikėjimo.

Ištisai pliaupė „keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų“ (Pradžios 7:4, 11, 12). Vanduo vis kilo, kilo, kilo... Nojus regėjo savo akimis: Jehova, Dievas, kuriam jis tarnauja, teisiuosius gelbėja, o piktuosius — baudžia.

Per tvaną buvo suvaldytas puolusių angelų maištas. Kaip ir Šėtonas, jie buvo pasukę egoizmo keliu. Tie angelai užsimanė gyventi su žemės moterimis, todėl „apleido jiems skirtą buveinę“ danguje. Hibridiniai jų palikuonys hebrajiškai vadinami nefilim (Judo 6; Pradžios 6:4). Kilus tokiam maištui Šėtonas, suprantama, trynė rankomis. Juk angelai užsimojo sugadinti patį įspūdingiausią Jehovos kūrinį žemėje — žmogų.

Bet žemei tvinstant, puolusiems angelams teko iš materialaus kūno visiems laikams grįžti į dvasinį. Jų žmonos ir vaikai liko skęsti kartu su visa sugedusia žmonių visuomene.

Dar Henocho, gyvenusio prieš beveik septynis šimtmečius, dienomis Jehova buvo perspėjęs, kad piktiesiems, arba bedieviams, įvykdys nuosprendį (Pradžios 5:24; Judo 14, 15). Ar perspėjimas padėjo? Nė kiek. Žmonija toliau gedo, visa žemė prisipildė smurto. Ir štai atėjo atpildo diena! Nedorėliai skęsta tvano vandenyse. Ar Nojus su šeima dėl to džiūgavo?

Ne. Lygiai kaip ir Dievas pasitenkinimo jie nejautė (Ezechielio 33:11). Gailestingasis Dievas mėgino perspėti žmones Henocho lūpomis. Be to, Jehova liepė Nojui statytis laivą. Ir ne kokiame užkampyje, o visiems gerai matomoje vietoje. Nojus su šeima statyboje plušo ne vieną dešimtmetį. Šiam vyrui buvo duotas ir dar vienas pavedimas — tarnauti „teisumo skelbėju“ (2 Petro 2:5). Kaip ir jo pirmtakas Henochas, Nojus perspėjo žmones apie artėjančią Dievo bausmę. Ar kas nors sureagavo? Jėzus Kristus, anuomet pats viską stebėjęs iš dangaus, vėliau pasakojo, kad niekas „nesusimąstė, kol atėjo tvanas ir visus nusinešė“ (Mato 24:39).

Pamėginkime įsivaizduoti, kaip Nojaus šeima gyveno pirmąsias 40 dienų nuo tada, kai Jehova uždarė laivą iš lauko. Laivą iš visų pusių talžė lietaus upės. Žinoma, viduje aštuonetas nesėdėjo rankų sudėję. Jie bendravo, vienas kitą stiprino, tvarkė savo laikinuosius namus, rūpinosi laive įkurdintais gyvūnais. Bet staiga... Kas gi čia? Didžiulė laivo konstrukcija gerokai sudrebėjo, kiek pasviro į vieną šoną, paskui į kitą. Taip, laivas pajudėjo! Tvano vandenų sūpuojamas jis vis kilo, kol galiausiai „plūduriavo aukštai viršum žemės“ (Pradžios 7:17, Jr). Jehova, visagalis Dievas, aiškiai parodė, kokia neišmatuojama jo galybė.

Nojus, be abejo, Jehovai buvo labai dėkingas. Ir ne vien už tai, kad išsaugojo jį su šeima per tvaną. Nojus tikriausiai su dėkingumu mąstė ir apie tuos metus, kai Dievo paprašytas skelbė žmonėms perspėjimą apie artėjančią nelaimę. Gal tuomet atrodė, kad tokia tarnyba — bergždžias reikalas. Niekas nepanoro prie Nojaus prisidėti. Nei jo broliai, nei seserys, nei sūnėnai ar dukterėčios. Nojus turbūt turėjo daug giminaičių (Pradžios 5:30). Į perspėjimą įsiklausė tik patys artimiausi šeimos nariai — visi kiti pražuvo. Užtat dabar visi aštuoni išsigelbėjusieji galėjo būti ramūs, kad dėl kitų padarė viską, kas tik buvo įmanoma.

Jehova nė kiek nepasikeitė iki pat šiol (Malachijo 3:6). Anot Jėzaus, mūsų laikais bus taip pat, „kaip buvo Nojaus dienomis“ (Mato 24:37). Gyvename ypatingu metu. Netrukus ši sugedusi pasaulio santvarka pražus. Dievo tarnai visoje žemėje šiandien irgi skelbia perspėjimą apie artėjančią nelaimę. Ar į jų žinią įsiklausei? Ar noriai vykdai visus nurodymus, kad išsigelbėtum? Jei taip, ar pats eini perspėti kitų? Nojus su šeima šiuo požiūriu — geras pavyzdys.

Dreifuodamas bekraščiame vandenyne laivas tolydžio girgždėjo, braškėjo. Didžiuliai jo rąstai trynėsi vienas į kitą. Ar Nojui kėlė nerimą bangų aukštis? O gal jam kilo kokia dvejonė dėl konstrukcijos patvarumo? Tikrai ne. Apie tokius dalykus pamąstytų dažnas šių laikų žmogus. Bet Nojus nebuvo skeptikas. Biblijoje rašoma: „Tikėjimu Nojus [...] pastatė laivą“ (Hebrajams 11:7). Ką reiškia „tikėjimu“? Jehova su Nojumi buvo sudaręs sandorą (oficialią sutartį), kad jį su šeima per tvaną išgelbės (Pradžios 6:18, 19). Negi dangaus, žemės ir visų gyvų būtybių Kūrėjas nesugebėtų išlaikyti laivo sveiko? Nojus pagrįstai pasitikėjo, kad Jehova ištesės savo pažadą. Šiuo tikėjimu jis ir visa šeima „buvo išgelbėti per vandenį“ (1 Petro 3:20).

Po keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų lietus paliovė. Pagal mūsų kalendorių tada turėjo būti 2370 m. p. m. e. gruodis. Bet Nojaus šeimos kelionė laivu dar toli gražu nesibaigė. Didžiulė dėžė, pilna gyvybės, plūduriavo pasauliniame vandenyne, gerokai virš aukščiausių kalnų (Pradžios 7:19, 20). Kiek triūso Nojus su sūnumis Semu, Chamu ir Jafetu turėjo įdėti, kad gyvūnai būtų sotūs, sveiki, gyventų švariai! Anksčiau, kai Nojus gyvūnus vedė į laivą, Dievas juos buvo padaręs jaukius, romius. Jehovai neturėjo būti sunku palaikyti tokią jų elgseną iki pat tvano pabaigos.a

Visus įvykius Nojus tikriausiai kruopščiai užsirašinėjo. Todėl dabar ir žinome, kada lietus prasidėjo, kada nustojo. Taip pat žinome, kad vandenys žemę gaubė 150 dienų. Ir štai vieną dieną vandens lygis nukrito tiek, kad laivas sustojo. Jis „sustojo Ararato kalnuose“, esančiuose dabartinėje Turkijoje. Buvo 2369 m. p. m. e. balandis. Po 73 dienų, vadinasi, birželį, ėmė matytis kalnų viršūnės. Dar po trijų mėnesių, rugsėjį, Nojus nutarė nuardyti kažkiek laivo dangos (stogo). Koks malonumas buvo įkvėpti per atsivėrusią angą plūstelėjusio šviežio oro! Kaip džiaugėsi akys, vėl matydamos dienos šviesą! Nojus jau buvo ištyręs, kas dedasi už laivo sienų. Jis buvo išleidęs var̃ną. Tas šen ten pasisukiojo, bet neradęs kur kitur pailsėti tikriausiai vis nutūpdavo ant laivo. Vėliau Nojus išleido balandį. Pirmus kartus jis grįžo į laivą, bet išleistas trečią kartą susirado sau vietelę kažkur kitur. Išvada aiški: žemėje jau galima kurtis (Pradžios 7:24—8:13).

Nebuvo nė dienos, kad Nojus pamirštų dvasinius dalykus. Reikia manyti, visa šeima nuolat susirinkdavo draugėn, kad pasimelstų ir pasikalbėtų apie dangiškąjį Tėvą — savo Gelbėtoją. Be to, jokių svarbių sprendimų Nojus nepriiminėdavo pats vienas. Jis laukdavo Jehovos vadovavimo. Netgi išgyvenęs laive daugiau kaip metus ir jau sužinojęs, kad „žemė buvo sausa“, jis nei pats laukan veržėsi, nei gyvūnus varė (Pradžios 8:14). Nojus laukė Jehovos žodžio.

Iš Nojaus yra ko pasimokyti šeimų galvoms. Jis buvo organizuotas, darbštus, kantrus, rūpestingas. Bet svarbiausia — visur kur jam rūpėjo Jehovos valia. Jei šiais atžvilgiais būsime kaip Nojus, mūsų namiškiai tikrai džiaugsis.

Ir štai vieną dieną Jehova Nojui tarė: „Eik iš laivo drauge su savo žmona, sūnumis ir sūnų žmonomis.“ Taip jie ir padarė. Iš paskos laivą paliko ir visi gyvūnai. Kaip? Būriu, vienas per kitą? Ne. Kaip sakoma Biblijoje, jie „išlipo iš laivo šeimomis“ (Pradžios 8:15-19). Pagaliau atsistoję ant žemės Nojus su šeima įkvėpė gaivaus kalnų oro ir apsižvalgė. Aplink plytėjo Ararato kalnynas. Žemėje nebebuvo jokio blogio: nei puolusių angelų, nei jų palikuonių; sugedusios, smurtingos žmonių visuomenės nebeliko nė pėdsako!b Žmonija galėjo kurti istoriją iš naujo.

Ko imtis pirmiausia, Nojus ilgai nesvarstė. Jis nutarė pagarbinti Jehovą — pastatęs aukurą paėmė kai ką iš gyvūnų, kuriuos Dievas vadino švariaisiais (jų į laivą buvo paimta po septynis), ir paaukojo kaip deginamąsias atnašas (Pradžios 7:2, Brb; 8:20). Ar Jehova tokį garbinimą priėmė?

Biblijoje rašoma: „Užuodęs malonų kvapą, Viešpats tarė sau...“ Kai žemė buvo prisipildžiusi smurto, Jehovai labai gėlė širdį. Bet dabar viskas pasikeitė. Jo širdį užplūdo labai malonus jausmas. Žemėje Dievas matė žmonių šeimą, norinčią jam tarnauti, pasiryžusią vykdyti jo valią. Jehova nesitikėjo iš jų tobulumo. Toje pačioje eilutėje sakoma, ką jis mąstė: „Žmogaus širdies polinkiai pikti nuo pat jaunumės“ (Pradžios 8:21). Jehova žmonėms ir toliau turėjo būti kantrus bei gailestingas.

Viena, kaip Dievas parodė gailestingumą, — atšaukė žemės prakeikimą. Žemę Jehova buvo prakeikęs tuoj po Adomo ir Ievos maišto. Ją įdirbti būdavo labai sunku. Lamechas, Nojaus tėvas, savo sūnui tokį vardą davė ne be reikalo. Atrodo, Nojaus vardas reiškia „poilsis, atgaiva“ arba „paguoda“. Lamechas pranašavo, kad sūnus žmoniją įves į poilsį nuo ano prakeikimo. Kai Nojus pastebėjo, jog tėvo kadaise ištarta pranašystė išsipildė ir žemę įdirbti pasidarė daug lengviau, jis tikriausiai nesitvėrė džiaugsmu. Visai nenuostabu, kad netrukus Nojus tapo „žemės artoju“ (Pradžios 3:17, 18; 5:28, 29; 9:20).

Po tvano Jehova davė žmonėms keletą aiškių, paprastų įstatymų. Jis uždraudė vartoti kraują, priminė, kad nevalia atimti iš žmogaus gyvybę. Taip pat su Nojumi ir jo palikuonimis Jehova sudarė sandorą. Jis pažadėjo daugiau niekada tvanu nebenaikinti visko, kas gyva. Šių žodžių tikrumui patvirtinti Jehova davė ženklą — vaivorykštę. Žmogus šį įspūdingą gamtos reiškinį išvydo pirmą sykį. Vaivorykštė ir dabar yra priminimas, kad galime būti ramūs: pasaulinis tvanas mums negresia (Pradžios 9:1-17).

Jei istorija apie Nojų būtų tik graži pasaka, ji tikriausiai čia ir pasibaigtų. Bet Nojus nėra išgalvotas. Ir ne viskas jo gyvenime buvo taip gražu, kaip kad būna pasakose. Anuomet žmonės dar gyveno palyginti ilgai. Šiam vyrui per likusius 350 gyvenimo metų teko patirti ir skausmo. Kartą Nojus pasielgė neapgalvotai — prisigėrė vyno. Deja, jo anūkas Kanaanas tada stipriai nusidėjo, ir ši nuodėmė labai atsiliepė jo palikuonių gerovei. Vėliau Nojus matė, kaip Nimrodo laikais žmonės įpuola į stabmeldystę, ima smurtauti. Tiesa, jis turėjo ir kuo pasidžiaugti: sūnus Semas savo vaikams ir vaikaičiams rodė gerą tikėjimo pavyzdį (Pradžios 9:21-28; 10:8-11; 11:1-11).

Mums kaip ir Nojui reikia išlaikyti tikėjimą, kad ir kiek išmėginimų patirtume. Nors dauguma mus supančių žmonių tikrajam Dievui netarnauja, turime likti tvirti. Net jei kas nors iš mums brangių žmonių Dievą palieka, patys negalime svyruoti. Mūsų ištvermę ir ištikimybę Jehova labai brangina. Ir niekada nepamirškime pažado, kurį davė Jėzus Kristus: „Kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas“ (Mato 24:13).