Jehova negali būti kaltinamas
„Kaip tėvas pasigaili vaikų, taip Viešpats pasigaili tų, kurie jo bijo. Nes jis žino, kokia mūsų prigimtis, atsimena, kad mes esame dulkės“ (PSALMIŲ 102:13, 14).
1, 2. Kas buvo Abraomas ir kaip jo sūnėnas Lotas apsigyveno amoralumo kupiname Sodomos mieste?
JEHOVA neatsakingas už sunkumus, kuriuos mes galime patirti dėl savo klaidų. Ryšium su tuo apsvarstykime, kas atsitiko maždaug prieš 3900 metų. Dievo draugas Abraomas (Abramas) ir jo sūnėnas Lotas labai praturtėjo (Jokūbo 2:23). Juodu iš tikrųjų turėjo tiek daug turto ir galvijų, kad ‛nebegalėjo gyventi vienoje vietoje’. Be to, kilo ginčas tarp tų dviejų vyrų piemenų (Pradžios 13:5-7). Ką buvo galima daryti?
2 Kad ginčas būtų baigtas, Abraomas pasiūlė atsiskirti ir Lotui pirmajam leido pasirinkti. Nors Abraomas buvo vyresnis ir Lotui, kaip sūnėnui, būtų priderėję leisti pasirinkti Abraomui geresnius plotus, Lotas pasirinko puikiausią vietovę — gerai drėkinamą žemutinio Jordano sritį. Tačiau išorinis vaizdas buvo apgaulingas, nes netoliese plytėjo moraliai sugedę Sodomos ir Gomoros miestai. Pagaliau Lotas ir jo šeima persikėlė į Sodomą ir taip jie pateko į pavojų dvasiniu atžvilgiu. Be to, jie buvo paimti į nelaisvę, kai karalius Khodorlaomoras ir jo sąjungininkai nugalėjo Sodomos valdovą. Abraomas ir jo vyrai išlaisvino juos, bet Lotas ir jo šeima grįžo į Sodomą (Pradžios 13:8-13; 14:4-16).
3, 4. Kas atsitiko su Lotu ir jo šeimos nariais, kai Dievas sunaikino Sodomą ir Gomorą?
3 Dėl Sodomos ir Gomoros seksualinio iškrypimo ir moralinio išsigimimo Jehova nusprendė sunaikinti tuos miestus. Gailesčio skatinamas, jis pasiuntė du angelus, kurie išvedė Lotą, jo žmoną ir dvi jo dukteris iš Sodomos. Jie neturėjo žvalgytis atgal, bet Loto žmona atsigręžė, galbūt gailėdamasi ten paliktų materialinių turtų. Taip ji pavirto druskos stulpu (Pradžios 19:1-26).
4 Ką prarado Lotas ir jo dukterys? Mergaitės turėjo palikti vyrus, už kurių jos ruošėsi ištekėti. Lotas neteko savo žmonos ir materialinio turto. Dėl to jis buvo priverstas gyventi su savo dukterimis oloje (Pradžios 19:30-38). Kas jam atrodė taip gera, išėjo visiškai priešingai. Nors jis akivaizdžiai padarė kai kurias rimtas klaidas, bet vėliau buvo pavadintas ‛teisiuoju Lotu’ (2 Petro 2:7, 8). Ir, žinoma, Jehova Dievas nebuvo kaltas dėl Loto klaidų.
„Apsirikimai — kas pastebi juos?“
5. Ką galvojo Dovydas apie klaidas ir pasitikėjimą savimi?
5 Būdami netobuli ir nuodėmingi, mes visi darome klaidas (Romiečiams 5:12; Jokūbo 3:2). Mus, panašiai kaip Lotą, gali suklaidinti išorė ir galime apsirikti darydami sprendimą. Todėl psalmininkas Dovydas maldavo: „Apsirikimai — kas pastebi juos? Nuo paslėptųjų išteisink mane! Ir nuo įžūliųjų atlaikyk savo tarną! Teneviešpatauja jie man! Tad būsiu be nuotarties, laisvas nuo daugeriopos kaltės“ (Psalmių 19:12, 13). Dovydas žinojo, kad jis gali padaryti nuodėmes, kurių net neįsivaizdavo. Todėl jis prašė atleisti nuodėmes, kurios buvo slaptos net jam pačiam. Padaręs rimtą klaidą dėl to, kad jo netobulas kūnas stūmė jį pasukti neteisinga kryptimi, jis didžiai troško Jehovos pagalbos. Jis norėjo, kad Dievas sulaikytų jį nuo pernelyg savimi pasitikinčių veiksmų. Dovydas nenorėjo, kad penelyg didelis pasitikėjimas savimi taptų vyraujančia jo laikysena. Verčiau jis troško būti visiškai atsidavęs Jehovai Dievui.
6. Kokią paguodą mes randame Psalmių 102:10-14?
6 Kaip pasišventę šių dienų Jehovos tarnai, mes taip pat esame netobuli ir todėl darome klaidas. Pavyzdžiui, kaip ir Lotas, mes galime blogai pasirinkti mūsų gyvenamąją vietą. Galbūt mes praleidžiame progą išplėsti mūsų šventą tarnavimą Dievui. Nors Jehova mato tokias klaidas, jis pažįsta tuos, kurių širdys linksta į teisingumą. Netgi jeigu sunkiai nusidedame, bet apgailestaujame, Jehova atleidžia mums, suteikia pagalbą ir toliau žiūri į mus kaip į dievobaimingus žmones. „Jis nesielgia su mumis, kaip vertos mūsų nuodėmės, ir neatsilygina mums, kaip nusipelnėme savo kaltėmis! — pasakė Dovydas. — Nes kiek dangus yra aukščiau už žemę, tiek galingesnis yra jo gailestingumas tiems, kurie jo bijo; kaip toli nuo Rytų iki Vakarų, taip jis atitolina nuo mūsų mūsų nusikaltimus. Kaip tėvas pasigaili vaikų, taip Viešpats pasigaili tų, kurie jo bijo. Nes jis žino, kokia mūsų prigimtis, atsimena, kad mes esame dulkės“ (Psalmių 102:10-14). Mūsų gailestingas dangiškasis tėvas duoda mums galimybę ištaisyti savo klaidą arba suteikia mums kitą progą išplėsti šventą tarnavimą jo garbei.
Kaltinti Dievą — klaida
7. Kokia yra mūsų kentėjimų priežastis?
7 Jeigu kas nors nepasiseka, žmogus turi polinkį kaltinti kitą asmenį ar aplinkybes dėl to, kas įvyko. Kai kas net kaltina Dievą. Tačiau Jehova nesukelia tokių sunkumų žmonėms. Jis daro gerus dalykus ir niekam nekenkia. „Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“! (Mato 5:45). Pagrindinė mūsų kentėjimų prežastis ta, kad mes gyvename pagrįstame savanaudiškumo principais pasaulyje, kuris yra Šėtono Velnio valdžioje (1 Jono 5:19).
8. Ką darė Adomas aplinkybėms pasikeitus ne jo naudai?
8 Kaltinti Jehovą Dievą dėl sunkumų, atsirandančių dėl mūsų pačių klaidų, neišmintinga ir pavojinga. Taip elgdamiesi mes galime prarasti gyvybę. Pirmasis žmogus Adomas būtų turėjęs tinkamai įvertinti visa tą gera, ką jis gavo. Tiesą sakant, Adomas būtų turėjęs parodyti gilų dėkingumą Jehovai už pačią gyvybę ir už palaimas, kuriomis jis gėrėjosi panašiuose į parką namuose, Edeno sode (Pradžios 2:7-9). O ką darė Adomas aplinkybėms pasikeitus ne jo naudai, kadangi jis neklausė Dievo ir valgė uždraustą vaisių? Adomas skundėsi Dievui: „Moteriškė, kurią man davei kaip draugę, davė man iš medžio, ir aš valgiau“ (Pradžios 2:15-17; 3:1-12). Mes jokiu būdu neturėtume kaltinti Jehovos, kaip tai darė Adomas.
9. (a) Kur galime rasti paguodą, jeigu dėl savo neišmintingų veiksmų susiduriame su sunkumais? (b) Ką, pagal Patarlių 19:3, daro kai kurie, patekę į nemalonumus dėl savo kaltės?
9 Jeigu dėl savo neišmintingų veiksmų mes susiduriame su sunkumais, tai galime rasti paguodą žinodami, kad Jehova supranta mūsų silpnybes geriau negu mes patys ir išvaduos mus iš sunkios būklės, jeigu parodysime jam išimtinį atsidavimą. Mes turėtume branginti Dievo pagalbą ir niekada nekaltinti jo dėl sunkumų ir nemalonumų, į kuriuos patenkame patys dėl savo kaltės. Šiuo atžvilgiu išmintinga patarlė sako: „Žmogaus paikumas iškraipo jo žingsnius ir jis savo sieloje užsidegęs prieš Dievą“ (Patarlių 19:3). Kitame vertime sakoma: „Savo gyvenimą žmogus susigadina per savo kvailumą ir tačiau dėl to kaltina Viešpatį“ (ŠvR, vertė A. Vėlius). Byington vertimas sako: „Žmogaus nemokšiškumas supainioja jo reikalus ir jis įtūžta ant Jehovos.“
10. Kaip Adomo neprotingumas ‛iškraipė jo žingsnius’?
10 Pagal šios patarlės principą, Adomas elgėsi savanaudiškai ir jo neprotingas mąstymas ‛iškraipė jo žingsnius’. Jo širdis nusigręžė nuo Jehovos Dievo ir jis nuėjo savo paties savanaudišku nepriklausomu keliu. Taip, Adomas tapo toks nedėkingas, kad apkaltino savo Kūrėją ir taip pats tapo Aukščiausiojo priešu. Adomo nuodėmė pražudė jį ir jo šeimą. Koks tai perspėjimas mums! Visi, linkę apkaltinti Jehovą dėl nepageidaujamų aplinkybių, tepaklausia savęs: Ar aš tinkamai vertinu Dievą už visa tai, kuo gėriuosi? Ar aš esu dėkingas už gyvybę kaip vienas iš jo kūrinių? Galbūt dėl savo paties klaidų aš patekau į sunkumus? Ar aš esu vertas Dievo palankumo ar pagalbos, kadangi laikausi vadovavimo, išdėstyto jo įkvėptame Žodyje — Biblijoje?
Pavojus net Dievo tarnams
11. Kuo buvo kalti pirmojo amžiaus žydų religiniai vadai Dievo atžvilgiu?
11 Pirmojo m. e. amžiaus žydų religiniai vadovai tvirtino tarnaują Dievui, bet jie nepaisė jo tiesos žodžio ir rėmėsi savo pačių protu (Mato 15:8, 9). Kadangi Jėzus Kristus demaskavo klaidingą jų mąstymą, jie nužudė jį. Vėliau jie išliejo didelį įniršį ant jo mokinių (Apaštalų darbai 7:54-60). Tų vyrų kelias buvo taip iškreiptas, kad jie iš tikrųjų įniršo prieš patį Jehovą. (Palygink Apaštalų darbai 5:34, 38, 39.)
12. Koks pavyzdys parodo, kad net kai kurie susieti su krikščionių susirinkimu asmenys megina kaltinti Jehovą už savo sunkumus?
12 Netgi krikščionių susirinkime kai kurie asmenys išvystė pavojingą galvoseną, mėgindami atsakomybę už savo sunkumus suversti Dievui. Pavyzdžiui, paskirti vieno susirinkimo vyresnieji turėjo duoti vienai jaunai ištekėjusiai moteriai švelnų, bet taip pat tvirtą, pagrįstą Šventuoju Raštu patarimą, kad jai nedera bendrauti su vyriškiu iš pasaulio. Vieno pokalbio metu ji apkaltino Dievą, kad jis nepadėjo jai atsispirti pagundai, į kurią ji pateko dėl jos besitęsiančio bendravimo su tuo vyriškiu. Ji net pasakė, kad buvo įniršusi ant Dievo. Bibliniai pokalbiai ir pakartotinės pastangos jai padėti nieko nedavė, ir vėliau dėl savo amoralaus elgesio ji buvo pašalinta iš krikščioniško susirinkimo.
13. Kodėl reikia vengti polinkio būti nepatenkintiems?
13 Nepasitenkinimo dvasia gali paskatinti žmogų apkaltinti Jehovą. „Bedieviai“, kurie vogčiomis įsiskverbė į pirmojo amžiaus susirinkimą, turėjo panašią negerą dvasią, ir jų mąstymas taip pat buvo sugadintas kitais atžvilgiais. Kaip pasakė mokinys Judas, šie asmenys ‛mūsų Dievo malonę iškreipė į palaidumą ir neigė mūsų vienintelį Valdovą ir Viešpatį Jėzų Kristų’. Toliau Judas pasakė: „Jie visada niurzga nepatenkinti savo dalia“ (Judo 3, 4, 16). Ištikimi Jehovos tarnai parodys išmintį, prašydami dėkingumo dvasios ir pagalbos, kad išvengtų nepasitenkinimo polinkio, kuris galėtų taip apkartinti jų požiūrį, kad jie prarastų tikėjimą Dievu ir jų santykiai su juo atsidurtų pavojuje.
14. Kaip galėtų kas nors reaguoti, jeigu jį įžeidė tikėjimo brolis, bet kodėl tai būtų neteisinga?
14 Tu galbūt manai, kad su tavim to neatsitiks. Bet jeigu dėl mūsų ar kitų klaidų iškyla sunkumai, tai gali paskatinti mus kaltinti Dievą. Pavyzdžiui, asmuo gali būti įžeistas tuo, ką tikėjimo brolis sako ar daro. Įžeistasis — galbūt ištikimai tarnavęs Jehovai daugelį metų — galėtų sakyti: „Jeigu tas asmuo yra susirinkime, aš nebelankysiu sueigų.“ Jis gali būti taip susijaudinęs, kad savo širdyje kalba: „Jeigu taip toliau tęsis, aš nebenoriu būti susirinkime.“ Bet ar tinka krikščioniui toks požiūris? Jeigu esi įžeistas kito netobulo žmogaus, kodėl tau pykti ant viso susirinkimo narių, kurie priimtini Dievui ir jam lojaliai tarnauja. Kodėl kas nors pasišventęs Jehovai turėtų nebevykdyti jo valios ir taip išlietų savo nuoskaudą ant Dievo? Ar būtų išmintinga leisti, kad žmogus ar kokios kitos aplinkybės sugriautų gerus mūsų santykius su Jehova? Būtų iš tikrųjų kvaila ir nuodėminga, kad dėl kokios nors priežasties nustotume garbinti Jehovą (Jokūbo 4:17).
15, 16. Kuo buvo kaltas Diotrefas, tačiau kaip elgėsi Gajus?
15 Įsivaizduok, kad tu su mylimu broliu Gajum esi viename susirinkime. Jis ‛ištikimai elgėsi’, parodydamas svetingumą apsilankantiems — dargi svetimiems — tikėjimo broliams. Bet, matyt, tame pačiame susirinkime buvo ir išdidusis Diotrefas. Iš Jono, vieno iš Jėzaus Kristaus apaštalų, jis nieko nepriimdavo su pagarba. Faktiškai Diotrefas net skleidė apie Joną piktas kalbas. Apaštalas pasakė: „Nesitenkindamas tuo, nei pats [Diotrefas] nepriima brolių, nei kitiems, kurie norėtų priimti, neleidžia ir net išmeta juos iš bendruomenės“ (3 Jono 1, 5-10).
16 Jonas, jeigu būtų atvykęs į susirinkimą, ketino priminti, ką darė Diotrefas. Kaip tuo tarpu reagavo Gajus ir kiti svetingi krikščionys tame susirinkime? Rašte nėra jokio nurodymo, kad kuris nors iš jų būtų pasakęs: „Tol, kol Diotrefas yra susirinkime, aš nenoriu ten būti. Jūs manęs daugiau nebematysite sueigose.“ Be abejo, Gajus ir kiti panašūs į jį krikščionys pasiliko tvirti. Jie niekam neleido sutrukdyti jiems vykdyti Dievo valią ir, žinoma, jie nerūstavo ant Jehovos. Ne, jie šito tikrai nedarė ir nepasidavė gudriems Šėtono Velnio kėslams, kuris būtų džiaugęsis, jeigu jie būtų tapę neištikimi Jehovai ir apkaltinę Dievą (Efeziečiams 6:10-18).
Niekada nerūstauk ant Jehovos!
17. Kaip mes turime elgtis, jeigu kas nors įžeidžia mus arba mums nemaloni kokia nors situacija?
17 Net jeigu koks asmuo ar situacija susirinkime nepatinka ar įžeidžia Dievo tarną, įsižeidusysis tikrai iškraipys savo paties kelią, jei nustos bendravęs su Jehovos tauta. Toks žmogus savo sugebėjimą suvokti pritaikytų neteisingai (Žydams 5:14). Todėl, kaip nekaltumo saugotojas, būk pasiryžęs sutikti visus sunkumus. Išsaugok savo lojalumą Jehovai Dievui, Jėzui Kristui ir krikščionių susirinkimui (Žydams 10:24, 25). Tiesos, vedančios į amžinąjį gyvenimą, nerasi niekur kitur.
18. Nors Jehovos Dievo veiksmai mums ne visada suprantami, kuo turime būti įsitikinę Dievo atžvilgiu?
18 Taip pat prisimink, kad Jehova nieko negundo blogais dalykais (Jokūbo 1:13). Dievas, kuris yra pats meilės įsikūnijimas, daro gera, ypač mylintiems jį (1 Jono 4:8). Nors mes ne visuomet suprantame dieviškus veiksmus, galime būti tikri, kad Jehova Dievas visada padarys savo tarnams tai, kas geriausia. Petras pasakė: „Tad nusižeminkite po galinga Dievo ranka, kad jis išaukštintų jus metui atėjus. Paveskite jam visus savo rūpesčius, nes jis jumis rūpinasi“ (1 Petro 5:6, 7). Taip, Jehova iš tikrųjų rūpinasi savo tauta (Psalmių 93:14).
19, 20. Kaip turime elgtis, jeigu mūsų išbandymai kartais prislegia mus?
19 Todėl neleisk, kad kas nors tave suklaidintų. Psalmininkas gerai pasakė: „Daug ramybės tiems, kurie mėgsta tavo [Jehovos Dievo] įstatymą, ir nėra jiems jokio pasipiktinimo“ (Psalmių 118:165). Mes visi patiriame išbandymus, dėl ko kartais galime būti prislėgti ir netenkame drąsos. Bet niekada neleisk kartėliui kauptis tavo širdyje, ypatingai Jehovos atžvilgiu (Patarlių 4:23). Jo padedamas ir remdamasis Raštu, spręsk problemas, kurias gali įveikti, ir iškęsk tas, kurių negali pašalinti (Mato 18:15-17; Efeziečiams 4:26, 27).
20 Niekada neleisk, kad tavo emocijos paskatintų tave reaguoti kvailai ir iškreiptų tavo kelią. Kalbėk ir elkis taip, kad džiugintum Dievo širdį (Patarlių 27:11). Karštai šaukis Jehovos maldoje, žinodamas, jog jis tikrai rūpinasi tavimi kaip vienu iš savo tarnų ir duos tau būtiną suvokimą likti gyvenimo kelyje kartu su jo tauta (Patarlių 3:5, 6). Visų pirma nerūstauk ant Dievo. Kada kas nors išeina ne taip, kaip norėtųsi, visada prisimink, kad Jehova nekaltas.
Kaip tu atsakytum?
◻ Kokią klaidą padarė Lotas, tačiau kaip į jį žiūrėjo Dievas?
◻ Ką galvojo Dovydas apie klaidas ir apie pasitikėjimą savimi?
◻ Kodėl neturime kaltinti Dievo, jeigu kas nors nepasiseka?
◻ Kas padės mums išvengti to, kad nerūstautume ant Jehovos?