Dievas pavadino ją kilmingąja

SARA atsitiesia nuo darbo ir pažvelgia į horizontą. Jai išmintingai vadovaujant, tarnai netinginiauja, dirba su džiaugsmu. Darbuojasi ir pati Sara. Paskui susimąsčiusi trina, masažuoja sopančias rankas. Galbūt ką tik užlopė palapinę, kuri yra tapusi jos namais. Šiurkštus ožkos vilnos audinys išbluko nuo saulės bei lietaus. Tai Sarai primena, kaip ilgai jie jau gyvena klajokliškai. Popietė praskriejo, dangus nusidažė aukso spalva. Ryte ji matė Abraomą išeinant, tad dabar viltingai žiūri į tą pusę.a Kai ant kalvos pasirodo pažįstamas vyro siluetas, jos dailų veidą papuošia šypsena.

Nuo tada, kai Abraomas su savo didele šeimyna persikėlė per Eufratą ir atkeliavo į Kanaaną, praėjo jau dešimtmetis. Visą tą laiką Sara noriai rėmė savo vyrą, nes žinojo, kad jo vaidmuo Jehovos planuose labai svarbus – iš jo kils žadėtasis palikuonis bei tauta. O koks Saros vaidmuo? Iki šiol ji negalėjo susilaukti vaikų, o dabar jai jau 75-eri. Tad galbūt ji svarsto: „Kaip Jehovos pažadas gali išsipildyti, kol esu Abraomo žmona?“ Nieko keista, jeigu Sara nerimavo, gal net nekantravo.

Tikriausiai ir mes kartais pasvarstome, kada gi Dievo pažadai išsipildys? Būti kantriam nelengva, ypač kai lauki ko nors labai malonaus. Ko galime pasimokyti iš šios nuostabios moters tikėjimo?

Šeima neseniai grįžo iš Egipto (Pradžios 13:1–4). Palapines jie pasistatė kalvotoje vietovėje į rytus nuo Betelio, arba Lūzo, kaip šį miestą vadino kanaaniečiai. Nuo tų aukštumų Sara galėjo žvalgytis po Pažadėtąją žemę. Ji matė kanaaniečių kaimus, kelius, vedančius į tolimus kraštus, tačiau nebuvo nieko panašaus į jos gimtąjį miestą. Sara užaugo Mesopotamijos mieste Ūre, nuo kurio dabar ją skyrė 1900 kilometrų. Ten paliko savo giminaičius, klestinčio miesto privalumus, turgus, taip pat patogų namą su tvirtu stogu ir sienomis, galbūt net su vandentiekiu. Bet jeigu įsivaizduojate Sarą su liūdesiu žvelgiančią rytų pusėn, besiilginčią buvusių jaukių namų, šios dievobaimingos moters nepažįstate.

Štai praėjus maždaug 2000 metų apaštalas Paulius apie Saros ir Abraomo tikėjimą Dievo įkvėptas rašė: „Jeigu jie būtų ilgėjęsi [tėviškės], iš kurios išvyko, būtų turėję progą sugrįžti“ (Hebrajams 11:8, 11, 15). Nei Sara, nei Abraomas negyveno praeitimi. Jeigu būtų puoselėję tokias mintis, būtų nusprendę grįžti namo. Tačiau Ūre nebūtų galėję pasinaudoti Jehovos jiems suteikta puikia galimybe. Galiausiai jų gyvenimo istorija būtų nugrimzdusi užmarštin ir jie nebūtų tapę įkvepiančiais tikėjimo pavyzdžiais milijonams žmonių.

Sara nepasidavė nostalgijai, verčiau mąstė apie ateitį. Klajojant po kraštą ji ištikimai rėmė savo vyrą: padėdavo surinkti mantą, varyti gyvulių bandas, po to vėl statyti palapines, įrengti stovyklą. Sara ištvėrė ir kitus pokyčius bei sunkumus. Kai Jehova vėliau pakartojo Abraomui savo pažadą, ir tąsyk apie Sarą neužsiminė (Pradžios 13:14–17; 15:5–7).

Taigi moteris nusprendė, kad atėjo laikas papasakoti Abraomui apie savo sumanymą. Įsivaizduokime jos veidą, išduodantį prieštaringus jausmus, kai ji ištaria: „Viešpats nedavė man vaikų gimdyti“ (Brb). Tada Sara pasiūlo savo vyrui susilaukti vaikų su jos tarnaite Hagara. Kaip skaudu Sarai turbūt buvo apie tai kalbėti! Mums toks pasiūlymas gal atrodo labai keistas, tačiau anuomet vyrui buvo įprasta turėti sugulovę, kad ji pagimdytų palikuonį.b Sara galbūt manė, jog tik šitaip bus įgyvendintas Dievo tikslas, kad iš Abraomo palikuonių kiltų tauta. Šiaip ar taip, ji buvo pasiruošusi daug ką paaukoti. Kaip reagavo Abraomas? Biblijoje skaitome, kad jis paklausė Saros (Pradžios 16:1–3).

Ar galėtume teigti, kad ryžtis tokiai aukai Sarą paskatino Jehova? Anaiptol, jos pasiūlymas atskleidžia labai žmogišką požiūrį. Ji manė esanti nevaisinga Dievo valia ir neįsivaizdavo, kaip kitaip iš Abraomo galėtų kilti palikuonis. Šis Saros sumanymas vėliau jai suteikė nemažai sielvarto, vis dėlto atskleidė pasigėrėtiną jos nesavanaudiškumą. Pasaulyje, kur savo troškimus žmonės iškelia aukščiau viso kito, argi nežavi Saros pasiaukojimas? Jeigu Dievo tikslai mums svarbesni už asmeninius siekius, sekame Saros tikėjimo pavyzdžiu.

Neilgai trukus Hagara pastojo nuo Abraomo. Galbūt manydama, jog nėštumas jai suteikia pranašumo prieš Sarą, ėmė niekinti savo šeimininkę. Koks smūgis tai buvo Sarai! Su Abraomo ir Dievo pritarimu Sara mums nežinomu būdu sudrausmino Hagarą. Paskui ši pagimdė sūnų Izmaelį (Pradžios 16:4–9, 16). Prabėgo nemažai metų ir, kai Sarai buvo 89-eri, o jos vyrui 99-eri, Jehova vėl kreipėsi į jį. Kokią nuostabią žinią jie gavo!

Jehova dar kartą pažadėjo savo draugui Abraomui padaryti jo palikuonis labai gausius. Be to, pakeitė šio vyro vardą. Iki tol jis buvo žinomas kaip Abromas, tačiau Jehova jį pavadino Abraomu, išvertus tai reiškia „tėvas daugybės“. Ir tada Jehova pirmą kartą atskleidė Saros vaidmenį. Jos vardą Saraja, kuris galbūt reiškia „vaidingoji“, Jehova pakeitė į Sara. Ką reiškia šis vardas? Kilmingoji! Štai kaip Jehova paaiškino, kodėl šiai moteriai parinko tokį vardą: „Aš palaiminsiu ją ir, be to, duosiu tau per ją sūnų. Aš ją laiminsiu; ji duos pradžią tautoms, iš jos kils karaliai“ (Pradžios 17:5, 15, 16).

Pasirodo, Jehovos sandoroje minimas palikuonis, per kurį bus palaimintos visos žemės tautos, kils iš Saros sūnaus! Dievas išrinko berniukui vardą Izaokas, tai yra „juokas“. Abraomas, sužinojęs Jehovos tikslą palaiminti Sarą ir per ją duoti jam sūnų, „parpuolė veidu žemėn ir juokėsi“ (Pradžios 17:17). Jis buvo nustebęs ir džiūgavo (Romiečiams 4:19, 20). O kaip reagavo Sara?

Praėjus nedaug laiko, prie Abraomo palapinės atėjo trys nepažįstami vyrai. Nors buvo pati dienos kaitra, ši pagyvenusi pora skubėjo parodyti jiems svetingumą. Abraomas tarė Sarai: „Greitai įmaišyk tris saikus gerų miltų, išminkyk ir iškepk plokštainių.“ Anais laikais norint būti vaišingiems reikėjo nemažai paplušėti. Bet viso darbo Abraomas neužkrovė žmonai: pats nubėgo papjauti veršiuko ir paruošti daugiau maisto bei gėrimo (Pradžios 18:1–8). Tie trys vyrai buvo angelai! Apaštalas Paulius turbūt šį atvejį turėjo omenyje rašydamas: „Nepamirškite svetingumo, juk dėl jo kai kurie, patys to nenumanydami, priėmė viešnagėn angelus“ (Hebrajams 13:2). Sekime nuostabiu Abraomo ir Saros svetingumo pavyzdžiu!

Kai vienas tų angelų Abraomui pakartojo Dievo pažadą, kad Sara pagimdys sūnų, ši buvo šalia, tik palapinėje, ir viską girdėjo. Mintis susilaukti vaiko jos amžiuje Sarai pasirodė tokia keista, jog ji nesusilaikė ir nusijuokė pati sau: „Būdama pasenusi ir mano viešpačiui esant senam, argi dar turėsiu malonumą?“ (Brb). Angelas pataisė Sarą: „Argi yra Dievui negalimų dalykų?“ Išsigandusi moteris ėmė gintis: „Aš nesijuokiau.“ Bet jis atsakė: „Tu tikrai juokeisi“ (Pradžios 18:9–15).

Ar Saros juokas reiškė, kad jai trūko tikėjimo? Ne. Biblijoje skaitome: „Tikėjimu ir pati Sara, nors buvo jau nebe to amžiaus, įgijo galios pradėti palikuonį, mat ji laikė ištikimu tą, kuris buvo davęs pažadą“ (Hebrajams 11:11). Ji pažinojo Jehovą, tikėjo, kad jis gali tesėti bet kokį duotą pažadą. Kas iš mūsų nenorėtų turėti tokį stiprų tikėjimą. Tad stenkimės geriau pažinti Dievą. Tai padės suprasti, jog Sara ne be reikalo visiškai juo pasitikėjo. Jehova išties yra ištikimas ir įvykdo kiekvieną savo pažadą – kai kada taip neįprastai, jog sukelia nuostabą.

Devyniasdešimties Sara galiausiai patyrė tai, ko laukė kone visą gyvenimą. Ji pagimdė sūnų savo mylimam vyrui, dabar jau šimtamečiam! Kaip Dievas ir buvo nurodęs, Abraomas pavadino jį Izaoku. Galime įsivaizduoti šypseną Saros išvargusiame veide, kai ji pasakė: „Dievas iškrėtė man juoką; kas tik apie tai išgirs, juoksis su manimi“ (Pradžios 21:6). Ši stebuklinga Jehovos dovana teikė jai džiaugsmo iki pat gyvenimo pabaigos. Tačiau tai buvo ir didelė atsakomybė.

Penkerių metų Izaokas buvo nujunkytas, ir ta proga šeima surengė didelį pokylį. Bet atsitiko kai kas nemalonaus. Sara pastebėjo, kad Izmaelis, devyniolikmetis Hagaros sūnus, šaiposi iš Izaoko. Tai nebuvo šiaip koks paerzinimas. Vėliau apaštalas Paulius, Dievo įkvėptas, Izmaelio elgesį pavadino persekiojimu. Sara gerai suprato, kad jos sūnui iškilo didelė grėsmė. Ji žinojo, jog Izaokui skirtas svarbus vaidmuo Jehovos sumanymuose, tad sukaupusi drąsą atvirai pasikalbėjo su Abraomu – paprašė išvaryti Hagarą ir Izmaelį (Pradžios 21:8–10; Galatams 4:22, 23, 29).

Ką apie tai manė Abraomas? Biblijoje skaitome: „Šis reikalas Abraomą labai kankino, nes tai lietė jo paties sūnų.“ Tėviški jausmai trukdė Abraomui situaciją vertinti objektyviai, mat jis mylėjo Izmaelį. Tačiau Jehova viską matė aiškiai, todėl įsikišo. Dievas tarė Abraomui: „Nesikankink dėl berniuko ar dėl vergės. Ką tau sako Sara, daryk, kaip ji sako, nes per Izaoką bus tęsiami tavo palikuonys.“ Jehova patikino pasirūpinsiąs Hagara ir jos sūnumi. Ištikimasis Abraomas pakluso Dievui (Pradžios 21:11–14).

Sara buvo puiki žmona, tikra savo vyro pagalbininkė. Ji kalbėjo ne vien tai, ką Abraomas norėjo girdėti. Pastebėjusi problemą, galinčią pakenkti jos šeimos gerovei bei ateičiai, atvirai vyrui apie tai pasakė. Jos tiesumo nereikėtų painioti su nepagarbumu. Vėliau apaštalas Petras, pats šeimos žmogus, Sarą minėjo kaip pavyzdį žmonos, rodžiusios savo vyrui didelę pagarbą (1 Korintiečiams 9:5; 1 Petro 3:5, 6). Jeigu Sara apie savo rūpestį būtų nutylėjusi, iš tikrųjų ji nebūtų parodžiusi pagarbos Abraomui, nes pasekmės jam ir visai šeimai galėjo būti liūdnos. Meilės skatinama Sara pasakė tai, ką derėjo pasakyti.

Daug moterų seka Saros pavyzdžiu. Su savo vyrais jos stengiasi kalbėti nuoširdžiai ir pagarbiai. Kai kurios galbūt norėtų, kad Jehova retkarčiais įsikištų, kaip kad Saros atveju. Vis dėlto jos nepaliaujamai ugdosi tokį kaip Saros tikėjimą, meilę, kantrybę.

Jehova pavadino Sarą kilmingąja, tačiau ši nuostabi moteris nemanė, kad kiti su ja turi elgtis lyg su princese. Tad nieko keista, jog „Abraomas apverkė ir apraudojo Sarą“, kai ji, būdama 127-erių, mirė (Pradžios 23:1, 2).c Savo mylimos žmonos jis labai ilgėjosi. Be abejo, Jehova taip pat ilgisi ištikimos savo tarnaitės ir prikels ją gyventi žemės rojuje. Saros – ir visų, kas seka jos tikėjimu, – laukia laimingas amžinas gyvenimas (Jono 5:28, 29).