„Puoselėkite svetingumą“

„Rūpinkitės šventųjų reikalais, puoselėkite svetingumą“ (ROMIEČIAMS 12:13).

 1. Koks yra pagrindinis žmogaus poreikis ir kas tai parodo?

VAIKŠČIOTI tuščia gatve svetimoje vietoje vėlai vakare gali būti baugu mūsų dienomis. Bet nejaukiai galima pasijusti ir minioje, kur nė vieno nepažįsti ar niekam nesi pažįstamas. Iš tikrųjų žmogaus prigimtis reikalauja, kad juo būtų rūpinamasi, kad jis jaustųsi reikalingas ir mylimas. Nė vienam nepatinka, jei su juo elgiamasi kaip su svetimu ar pašaliečiu.

 2. Kaip Jehova atsižvelgė į mūsų poreikį bendrauti?

² Jehova Dievas, visų dalykų Dirbėjas bei Kūrėjas, gerai žino žmogaus poreikį bendrauti. Būdamas savo žmogiškųjų kūrinių Autorius, nuo pat pradžių Dievas žinojo, kad „negera žmogui būti vienam“, ir todėl jis kai ką padarė (Pradžios 2:18, 21, 22). Biblijos pranešimas kupinas pavyzdžių apie veiksmus, kuriais buvo išreikštas Jehovos bei jo tarnų gerumas žmonėms. Iš to mes galime pasimokyti „puoselėti svetingumą“ kitų džiaugsmui bei malonumui ir mūsų pačių pasitenkinimui (Romiečiams 12:13).

Meilė svetimui

 3. Paaiškink, kokia yra pagrindinė svetingumo prasmė.

³ Biblijoje vartojamas žodis „svetingumas“ yra išverstas iš graikiško žodžio fi·lo·kse·niʹa, kuris susideda iš šaknų dviejų žodžių — „myliu“ ir „svetimas“. Taigi svetingumas iš esmės reiškia „meilė svetimui“. Tačiau tai nėra tik formalumas ar mandagumas. Tai ir jausmai, prisirišimas. Veiksmažodis fi·leʹo pagal Džeimso Strongo indeksą Exhaustive Concordance of the Bible reiškia „būti draugu (mėgti [žmogų ar dalyką]), t. y. būti prisirišusiam (turima omenyje asmeninis atsidavimas, reiškiamas prielankumu arba jausmais)“. Todėl svetingumas yra daugiau negu principais pagrįsta meilė, kuri gali būti kaip moralinė pareiga. Paprastai svetingumas yra tikros meilės, prisirišimo bei draugiškumo išraiška.

 4. Kam turi būti parodytas svetingumas?

⁴ Tas, kuriam skirta ši meilė ir prisirišimas, yra „svetimas“ (graikiškai kseʹnos). Kas jis galėtų būti? Tame pačiame Strongo indekse Concordance žodis kseʹnos apibrėžiamas kaip ‛svetimas (tiesiogine prasme svetimšalis, o perkeltine — naujas), turint omenyje svečią ar (atvirkščiai) nepažįstamąjį’. Taigi pagal Biblijoje duotus pavyzdžius svetingumas gali reikšti gerumą kam nors, ką mylime, arba net galbūt visiškai svetimam asmeniui. Jėzus paaiškino: „Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?! Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir pagonys?!“ (Mato 5:46, 47) Tikras svetingumas įveikia barjerus bei neobjektyvumą, kylantį dėl išankstinio nepalankaus nusistatymo ir baimės.

Jehova — tobulas šeimininkas

5, 6. a) Ką Jėzus turėjo omenyje sakydamas: „Jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“? b) Iš ko matome Jehovos dosnumą?

⁵ Nurodęs žmonių meilės vienas kitam trūkumą (kaip anksčiau pacituota), Jėzus pridūrė šią pastabą: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mato 5:48). Žinoma, Jehova yra tobulas visais atžvilgiais (Pakartoto Įstatymo 32:4). Tačiau Jėzus pabrėžė vieną konkretų Jehovos tobulumo aspektą — jis prieš tai pasakė: „[Dievas] leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“ (Mato 5:45). Gerumu Jehova nėra šališkas.

⁶ Būdamas Kūrėjas, Jehova yra visa ko savininkas. „Mano yra visi miškų žvėrys, gyvulių tūkstančiai mano kalnuose. Aš žinau visus dangaus sparnuočius, ir kas juda lauke, yra man žinoma“, — sako Jehova (Psalmių 49:10, 11). Tačiau jis nieko savanaudiškai nešykšti. Būdamas dosnus, jis aprūpina visus savo kūrinius. Psalmininkas pasakė apie Jehovą: „Tu atgniauži savo ranką ir pasotini maloningai visa, kas gyva“ (Psalmių 144:16).

 7. Ko galime pasimokyti iš Jehovos elgesio su svetimaisiais ir tais, kurie stokoja?

⁷ Jehova duoda žmonėms, ko jiems reikia, — net jo nepažįstantiems asmenims, tiems, kurie yra jam svetimi. Paulius ir Barnabas stabų garbintojams Listros mieste priminė, kad Jehova „nepaliko savęs nepaliudyto geradarybėmis: iš dangaus duodavo jums lietaus bei vaisingų metų, teikė jums maisto ir širdies džiaugsmo“ (Apaštalų darbai 14:17). Ypač tiems, kurie stokoja, Jehova yra geras ir dosnus (Pakartoto Įstatymo 10:17, 18). Mes galime daug išmokti iš Jehovos, kaip parodyti gerumą ir dosnumą — būti svetingi kitiems.

 8. Kaip Jehova parodė savo dosnumą rūpindamasis mūsų dvasiniais poreikiais?

⁸ Gausiai duodamas savo kūriniams materialinių dalykų, Jehova rūpinasi ir jų dvasiniais poreikiais. Jehova kilniaširdiškiausiai rūpinosi mūsų dvasine gerove net prieš tai, kai supratome, jog esame beviltiškoje dvasinėje būsenoje. Romiečiams 5:8, 10 skaitome: „Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai. ... Kai dar buvome priešai, mus sutaikino su Dievu jo Sūnaus mirtis.“ Dėl tos priemonės nuodėminga žmonija gali užmegzti laimingus šeimyniškus santykius su savo dangiškuoju Tėvu (Romiečiams 8:20, 21). Jehova taip pat pasirūpino, kad mes gautume tinkamą vadovavimą ir nurodymus, todėl galime turėti sėkmę gyvenime nors ir esame nuodėmingi bei netobuli (Psalmių 118:105; 2 Timotiejui 3:16).

9, 10. a) Kodėl mes galime pasakyti, kad Jehova yra tobulas šeimininkas? b) Kaip šiuo atžvilgiu tikrieji garbintojai gali sekti Jehova?

⁹ Taigi mes galime pasakyti, kad Jehova tikrai yra tobulas šeimininkas daugeliu atžvilgių. Jis nėra nepastebintis skurstančiojo, menkojo ir žemos padėties žmogaus. Jis parodo tikrą susidomėjimą ir rūpinimąsi svetimaisiais, netgi savo priešais, ir nelaukia jokio materialinio atlygio. Ar visu tuo jis neparodo, kad yra didžiausias tobulo šeimininko pavyzdys?

¹⁰ Būdamas toks meilingai geras bei dosnus Dievas, Jehova nori, kad jo garbintojai sektų juo. Visoje Biblijoje mes matome tos gerumo savybės nepaprastus pavyzdžius. Enciklopedijoje Encyclopaedia Judaica rašoma, kad „senovės Izraelyje svetingumas buvo ne tik gero elgesio dalykas, bet moralinė norma... Bibliniai papročiai šiltai sutikti nuvargusį keleivį ir priimti svetimąjį į savo tarpą sudarė tą aplinką, kurioje svetingumas ir visi su juo susiję aspektai tapo savybe, didžiai gerbiama pagal žydų tradiciją“. Svetingumas yra daugiau negu tik skiriamasis kokios nors tautybės ar etninės grupės bruožas; jis turi būti visų tikrųjų Jehovos garbintojų savybė.

Šeimininkiškas pasitarnavimas angelams

11. Koks yra puikus pavyzdys, parodantis, kad svetingumas teikia netikėtų palaimų? (Žiūrėk taip pat Pradžios 19:1-3; Teisėjų 13:11-16.)

¹¹ Vienas iš žinomiausių Biblijos pranešimų apie svetingumą yra Abraomo ir Saros atvejis, kai jie gyveno stovyklavietėje netoli Hebrono, prie didelių Mambrės medžių (Pradžios 18:1-10; 23:19). Apaštalas Paulius, be abejo, turėjo omenyje tą atvejį, kai jis pasakė šią pastabą: „Nepamirškite svetingumo, nes per jį kai kurie, patys to nežinodami, buvo priėmę viešnagėn angelus“ (Žydams 13:2). Šio pranešimo nagrinėjimas padės mums suprasti, kad svetingumas nėra tik papročio ar auklėjimo dalykas. Greičiau tai yra dieviškoji savybė, teikianti nuostabią palaimą.

12. Kaip Abraomas parodė savo meilę svetimšaliams?

¹² Pradžios 18:1, 2 nurodoma, kad Abraomui svečiai buvo nepažįstami ir nelaukti — galima sakyti vien tik trys pro šalį keliaujantys svetimšaliai. Pagal kai kuriuos komentatorius, rytiečių papročiu keleivis svečioje šalyje turėjo teisę tikėtis vaišingumo, net jei ten jis nieko nepažinojo. Bet Abraomas nelaukė, kol svetimšaliai patys pareikš savo teisę; jis ėmėsi iniciatyvos. Abraomas „pačioje dienos kaitroje“ ir būdamas 99 metų „išbėgo“ pasitikti tų svetimšalių, esančių tam tikru atstumu nuo jo! Ar tai neparodo, kodėl Paulius priminė Abraomą kaip sektiną pavyzdį mums? Tai ir yra svetingumo esmė — švelnumas ir meilė svetimiesiems, rūpinimasis jų poreikiais. Tai teigiama savybė.

13. Kodėl Abraomas „nusilenkė“ svečiams?

¹³ Pranešime taip pat mums pasakojama, kad pasitikęs svetimšalius Abraomas „nusilenkė iki žemės“. Nusilenkti visai svetimiems asmenims? Na, Abraomo nusilenkimas buvo garbingo svečio ar aukštos padėties asmens pasveikinimo būdas, ir jo nereikia painioti su garbinimo veiksmu, skiriamu vien Dievui. (Palygink Apaštalų darbų 10:25, 26; Apreiškimo 19:10.) Nusilenkdamas — ne tik palenkdamas galvą, bet ‛nusilenkdamas iki žemės’, Abraomas savo pagarbumu tiems svetimšaliams parodė, kokie jie brangūs. Jis buvo didelės ir turtingos patriarchalinės šeimos galva, tačiau laikė tuos svetimšalius labiau gerbtinais negu jis pats. Koks didelis skirtumas, palyginus su įpročiu žvelgti įtartinai į svetimąjį! Abraomas tikrai parodė, ką reiškia teiginys: „Lenktyniaukite tarpusavio pagarba“ (Romiečiams 12:10).

14. Kokiomis pastangomis bei auka Abraomas rodė svetingumą svetimšaliams?

¹⁴ Iš likusios pranešimo dalies matyti, kad Abraomo jausmai buvo nuoširdūs. Pačios vaišės buvo ypatingos. Net ir dideliuose namuose, turint daug galvijų, „jaunas rinktinis veršiukas“ nėra kasdienis maistas. Apie toje vietovėje vyraujančius papročius Džono Kito knygoje Daily Bible Illustrations rašoma: „Niekada nebūna prabangos, išskyrus kai kurių švenčių ar svetimšalio atvykimo atvejus; tik tada valgoma gyvulio mėsa, net jei savininkai turi daugybę avių bei kitų raguočių.“ Šiltas klimatas neleidžia laikyti jokio gendančio maisto, todėl tokiam valgiui paruošti visa turi būti padaryta tuo pat metu. Nenuostabu, kad šiame trumpame pranešime pavartotos trys žodžio „skubėti“ formos; Abraomas iš tikrųjų „nubėgo“, kad maistas būtų paruoštas! (Pradžios 18:6-8)

15. Koks yra tinkamas požiūris į materialines priemones rodant svetingumą, matomą iš Abraomo pavyzdžio?

¹⁵ Tačiau tikslas yra ne tik surengti didelę šventę, kad kam nors būtų sukeltas įspūdis. Abraomas ir Sara dėjo visas pastangas paruošti ir patiekti valgį, bet atkreipk dėmesį, kaip Abraomas iš pradžių kalbėjo apie tai: „Aš atnešiu truputį vandens. Nusiplaukite savo kojas ir pasilsėkite po medžiu. Aš parnešiu duonos kąsnelį, kad pastiprintumėte savo širdį. Paskui eisite toliau, nes juk todėlei jūs užsukote pas savo tarną!“ (Pradžios 18:4, 5) Tas „duonos kąsnelis“, pasirodo, buvo vaišės iš nupenėto veršiuko su apvaliais gerų miltų papločiais, sviestu ir pienu — karališka puota. Kokia iš to pamoka? Parodant svetingumą, svarbiausias arba pabrėžtinas dalykas yra ne tai, koks brangus bus maistas bei gėrimai ar kokios pramogos bus organizuojamos ir panašiai. Svetingumas nepriklauso nuo to, ar asmuo gali pasiūlyti brangių dalykų. Jis greičiau paremtas asmens nuoširdžiu rūpinimusi kitų gerove ir troškimu daryti gera kitiems tiek, kiek žmogus gali. „Verčiau būti pakviestam su meile daržovių valgyti kaip su neapykanta — penėto veršio“, — sakoma Biblijos patarlėje, o tai ir yra tikro svetingumo raktas (Patarlių 15:17).

16. Kaip Abraomas parodė tuo, ką jis padarė dėl svečių, dvasinių dalykų vertinimą?

¹⁶ Tačiau mes turime atkreipti dėmesį, kad buvo ir dvasinis to įvykio aspektas. Abraomas kažkaip įžvelgė, kad tie svečiai yra pasiuntiniai nuo Jehovos. Tai parodo žodžiai, kuriais jis kreipėsi į juos: „Viešpatie [„Jehova“, NW], jei radau tavo akyse malonę, neaplenk savo tarno“a (Pradžios 18:3; palygink Išėjimo 33:20). Abraomas nežinojo iš anksto, ar jie turi jam ką pranešti, ar tik keliauja pro šalį. Vis dėlto jis suprato, kad vyksta Jehovos tikslo įgyvendinimas. Tie asmenys vykdė kažkokią Jehovos užduotį. Jam būtų malonu, jei galėtų kuo nors prisidėti. Jis suprato, kad Jehovos tarnai nusipelno geriausio, ir norėjo pasirūpinti tuo pagal aplinkybes. Taip darant būtų dvasinė palaima arba jam pačiam, ar kam nors kitam. Kaip pasirodė, Abraomas ir Sara buvo didžiai palaiminti už jų nuoširdų svetingumą (Pradžios 18:9-15; 21:1, 2).

Svetinga tauta

17. Ko Jehova reikalavo iš izraelitų tarp jų esančių svetimšalių bei stokojančiųjų atžvilgiu?

¹⁷ Nuostabaus Abraomo pavyzdžio privalėjo nepamiršti iš jo kilusi tauta. Įstatyme, kurį Jehova davė izraelitams, buvo sakoma, kaip parodyti svetingumą tarp jų esantiems svetimšaliams. „[Ateivis] tebūna jūsų tarpe lyg kad čiabuvis, ir jį mylėsite kaip patys save. Nes ir jūs buvote ateiviai Egipto žemėje. Aš Viešpats, jūsų Dievas“ (Kunigų 19:34). Žmonės turėjo skirti ypatingą dėmesį tiems, kuriems reikėjo materialinės paramos, ir nežiūrėti į juos pro pirštus. Kai Jehova palaimindavo tautą gausiais derliais, kai ji linksmindavosi per savo šventes, ilsėdavosi nuo savo darbų šabo metais ir kitomis progomis, ji turėjo atsiminti tuos, kuriems mažiau sekėsi, — našles, našlaičius bei svetimšalius gyventojus (Pakartoto Įstatymo 16:9-14; 24:19-21; 26:12, 13).

18. Ar svarbus yra svetingumas Jehovos palankumui bei palaimai įgyti?

¹⁸ Gerumo, dosnumo ir svetingumo kitiems, ypač tiems, kurie skurdo, svarbą galima matyti iš to, kaip Jehova pasielgė su izraelitais, kai jie neberodė šių savybių. Jehova aiškiai pasakė, jog gerumas ir dosnumas svetimšaliams bei skurstantiesiems yra vieni iš reikalavimų jo tautai, kad ji ir toliau būtų jo laiminama (Psalmių 81:2, 3; Izaijo 1:17; Jeremijo 7:5-7; Ezechielio 22:7; Zacharijo 7:9-11). Kai tauta uoliai laikydavosi tų ir kitų reikalavimų, ji klestėjo ir džiaugėsi materialiniu bei dvasiniu pertekliumi. Kai ji imdavo vaikytis savo asmeninės naudos ir neberodydavo tų gerų savybių tiems, kurie stokojo, susilaukdavo Jehovos pasmerkimo ir galiausiai jai buvo skirtas nepalankus nuosprendis (Pakartoto Įstatymo 27:19; 28:15, 45).

19. Ką mes turime toliau apsvarstyti?

¹⁹ Todėl kaip svarbu yra mums ištirti save, kad pamatytume, ar šiuo atžvilgiu gyvename pagal Jehovos lūkesčius! Tai ypač tinka šiandieną, turint omenyje savanaudišką bei nevieningą pasaulio dvasią. Kaip mes galime parodyti krikščionišką svetingumą nevieningame pasaulyje? Ta tema svarstoma kitame straipsnyje.

[Išnaša]

Ar tu atsimeni?

◻ Kokia yra Biblijoje vartojamo žodžio, išversto „svetingumas“, prasmė?

◻ Kuo Jehova yra tobulas pavyzdys svetingumui parodyti?

◻ Ar didelis buvo Abraomo svetingumas?

◻ Kodėl visi tikrieji garbintojai turi „puoselėti svetingumą“?