Jehova visada daro, kas teisinga

„Visi Viešpaties keliai teisūs.“ (PSALMYNO 145:17)

 1. Kaip pasijunti, jeigu esi neteisingai apkaltintas, ir ko galime iš to pasimokyti?

GAL kas nors neteisingai tave apkaltino — suabejojo tavo veiksmų bei motyvų nuoširdumu — nežinodamas visų faktų? Jeigu taip, aišku, jauteisi įžeistas. Tai mus pamoko kai ko svarbaus: neišmintinga daryti skubotas išvadas, jeigu visko smulkiai nežinome.

2, 3. Kaip Biblijos skaitytojai kartais reaguoja, kai ne viską randa detaliai aprašyta, tačiau ką pati knyga sako apie Jehovą?

² Tokios nuostatos reikia laikytis ir kai imamės spręsti apie Dievo Jehovos veiksmus. Kodėl? Kadangi kai kurie Biblijos pasakojimai gali sugluminti. Pavyzdžiui, apie kai kurių Jehovos garbintojų elgesį arba tam tikrus jo buvusius nuosprendžius nepasakyta taip detaliai, kad mums būtų viskas aišku. Deja, kai kas perskaitęs tokius pasakojimus sutrinka, net ima abejoti Dievo teisumu bei teisingumu. Tačiau Biblijoje sakoma, jog „visi Viešpaties keliai teisūs“. (Psalmyno 145:17) Dievo Žodis taip pat mus patikina, kad Jis „nedaro, kas nedora“. (Jobo 34:12; Psalmyno 37:28) Kaip turime jaustis, kada kiti klaidingai apie jį mano?

³ Aptarkime penkias priežastis, kodėl galime neabejoti Jehovos nuosprendžių teisingumu. Turėdami jas omenyje, paskui apžvelgsime porą Biblijos pasakojimų, kuriuos kai kam galbūt sunku perprasti.

Kodėl galime pritarti Jehovos nuosprendžiams?

 4. Kodėl turime būti nuolankūs spręsdami apie Dievo veiksmus? Pateik pavyzdį.

⁴ Pirma, Jehova žino visus faktus, o mes ne, todėl turime būti nuolankūs, kai imamės spręsti apie jo veiksmus. Tarkim, puikios reputacijos nešališkas teisėjas paskelbė nuosprendį. Kaip žiūrėtum į tokį asmenį, kuris tiksliai nežinodamas nei apie įvykį, nei įstatymų, sprendimą kritikuoja? Juk neturint pakankamai informacijos taip elgtis neprotinga. (Patarlių 18:13) Juolab žmogui paika kritikuoti „visos žemės Teisėją“! (Pradžios 18:25)

 5. Ko turime nepamiršti skaitydami Biblijoje, kaip Dievas nubaudė kai kuriuos žmones?

⁵ Antra, Dievas, kitaip nei žmonės, įžvelgia, kas slypi širdyje. (1 Samuelio 16:7) Šventajame Rašte tvirtinama: „Tik aš, Viešpats, tiriu širdį, išbandau jausmus, kad kiekvienam atlyginčiau pagal jo elgesį, pagal jo darbų vaisius.“ (Jeremijo 17:10) Todėl skaitydami Biblijoje, kaip Dievas nubaudė kai kuriuos žmones, nepamirškime, kad jis permatė tuos asmenis kiaurai ir atsižvelgė į slapčiausias mintis, motyvus, ketinimus, nors apie tai nepaminėta. (1 Metraščių 28:9)

6, 7. a) Kaip Jehova parodė, kad laikosi savo teisėtų ir teisingų normų, net jeigu dėl to turėjo didžiai aukotis? b) Ko nedera pamiršti skaitant Bibliją, jeigu kai kada kyla abejonių, ar Dievas pasielgė teisėtai ir teisingai?

⁶ Įsidėmėkime ir trečią priežastį, kodėl turime pritarti Jehovos sprendimams: jis pats ištikimai laikosi savo teisingų normų, net jeigu dėl to tenka daug paaukoti. Pamąstyk apie vieną pavyzdį. Atiduodamas Sūnų kaip išpirką už klusnių žmonių išvadavimą iš nuodėmės ir mirties, Jehova vadovavosi savo paties nustatytomis teisingumo ir teisumo normomis. (Romiečiams 5:18, 19) Tačiau matydamas, kaip mylimas Sūnus kenčia ir miršta ant kančių stulpo, Dievas turėjo jausti neapsakomą skausmą. Ką iš to galime spręsti apie Jehovą? Biblijoje apie „Kristaus Jėzaus atpirkimą“ rašoma: „[Dievas] norėjo parodyti savo teisingumą.“ (Romiečiams 3:24-26) Viename angliškame vertime Romiečiams 3:25 pasakyta: „Taip Dievas parodė, kad visada daro, kas teisinga ir dora.“ (New Century Version) Didis Jehovos aukojimasis duodant išpirką liudija, jog jis labiausiai gerbia, „kas teisinga ir dora“.

⁷ Tad jeigu skaitydami Bibliją kai kada imame abejoti Dievo veiksmų teisėtumu arba teisingumu, nepamirškime: būdamas ištikimas savo teisingumo bei teisumo normoms, Jehova nepagailėjo net Sūnaus ir atidavė jį skausmingai mirčiai. Ar jis nesilaikytų tų normų ir spręsdamas kitus reikalus? Aišku, laikytųsi. Jehova niekada nepažeidžia savo teisingų ir teisėtų normų. Vadinasi, galime būti garantuoti, kad jis visuomet daro, kas teisinga ir dora. (Jobo 37:23)

 8. Kodėl būtų nelogiška manyti, kad Jehova gali būti neteisus ir neteisingas?

⁸ Pamąstyk apie ketvirtą priežastį, kodėl nereikia dvejoti Jehovos nuosprendžiais: jis sukūrė žmogų panašų į save. (Pradžios 1:27) Tad žmonėms būdingos Dievo savybės, tarp jų ir teisumas bei teisingumas. Vadinasi, būtų nelogiška, jeigu teisumo ir teisingumo jausmas skatintų mus manyti, esą Jehova šių savybių tam tikrais aspektais neparodo. Jei koks nors Biblijos pasakojimas neduoda ramybės, nepamirškime, kad dėl paveldėtos nuodėmės mūsų teisumo ir teisingumo supratimas netobulas. O Jehova Dievas, į kurį panašūs mes sukurti, savo teisumu bei teisingumu yra tobulas. (Pakartoto Įstatymo 32:4) Mintis, kad žmonės galėtų būti teisesni ir teisingesni už Dievą, absurdiška! (Romiečiams 3:4, 5; 9:14)

9, 10. Kodėl Jehova neįpareigotas aiškinti žmonėms savo veiksmų pagrįstumą?

⁹ Penkta priežastis palaikyti Jehovos nuosprendžius ta, kad jis yra „Aukščiausiasis visoje žemėje“. (Psalmyno 83:19 [83:18, Brb]) Tad neįpareigotas aiškinti žmonėms arba pagrįsti, kodėl daro viena ar kita. Jis — Didysis Puodžius, o mes tarsi iš molio nužiesti indai, su kuriais Jehova elgiasi pagal savo valią. (Romiečiams 9:19-21, Brb) Kas mes — jo rankų lipdiniai, — kad klaustume, kodėl būtent tokie jo sprendimai bei veiksmai? Kai patriarchas Jobas neteisingai manė apie Dievo elgesį su žmonėmis, Jehova jį pataisė ir paklausė: „Argi paneigsi net mano teisingumą? Nejau mane pasmerksi, kad pats būtum pateisintas?“ Suvokęs, jog kalbėjo nesupratingai, vėliau Jobas atgailavo. (Jobo 40:8; 42:6) Niekada nedarykime klaidos — nekaltinkime Dievo!

¹⁰ Taigi svarūs argumentai mus įtikina, kad Jehova visuomet daro, kas teisinga. Remdamiesi tokia jo veiksmų samprata, aptarkime du Biblijos pasakojimus, kurie gali kai ką gluminti. Pirmasis — apie vieno Dievo garbintojo elgesį, antrasis — apie paties Dievo įvykdytą nuosprendį.

Kodėl Lotas pasiūlė dukteris siautulingai miniai?

11, 12. a) Papasakok, kas atsitiko, kai Dievas pasiuntė du angelus į Sodomą. b) Kokie klausimai kai kam kyla skaitant šį pasakojimą?

¹¹ Pradžios knygos 19 skyriuje pasakojama, kas atsitiko, kai Dievas pasiuntė du angelus, pasivertusius vyrais, į Sodomą. Lotas labai kvietė ateivius apsistoti pas jį. Tą patį vakarą miesto vyrai apsupo namus ir reikalavo išvesti atvykėlius trokšdami patenkinti savo amoralius geismus. Lotas bandė minią numaldyti, bet veltui. Norėdamas apsaugoti savo svečius Lotas pasakė: „Mano broliai, prašau, nesielkite taip piktai! Aš turiu dvi dukteris, kurios dar nepažino vyro. Leiskite man jas išvesti pas jus ir darykite su jomis, kaip jums patinka. Tik tiems vyrams nieko nedarykite, nes jie atėjo po mano stogu.“ Minia neklausė ir mėgino išlaužti duris. Galop angelai apakino siautėtojus. (Pradžios 19:1-11)

¹² Suprantama, skaitant šį pasakojimą kai kam kyla klausimų. Jie stebisi: „Kaip galėjo Lotas gindamas savo svečius pasiūlyti dukteris gašliai miniai? Argi tai gerai? Argi jis ne bailys?“ Tačiau kodėl Dievas, turėdamas omenyje šitą įvykį, įkvėpė apaštalą Petrą pavadinti Lotą „teisiuoju“? Ar Dievas pritarė Loto elgesiui? (2 Petro 2:7, 8) Pamąstykime apie tai, kad nedarytume klaidingos išvados.

13, 14. a) Į ką reikia atkreipti dėmesį skaitant Biblijos pasakojimą apie Loto elgesį? b) Kas rodo, kad Lotas nebuvo bailys?

¹³ Pirmiausia atkreipkime dėmesį, kad Biblijoje Loto elgesys nei giriamas, nei smerkiamas, tik rašoma, kas atsitiko. Taip pat nepasakojama, ką šis vyras tuo metu galvojo, arba kas jį skatino pasielgti būtent taip. Kai bus „teisiųjų... prisikėlimas“, ko gero, jis papasakos apie įvykį smulkiau. (Apaštalų darbų 24:15)

¹⁴ Vargu ar galima Lotą laikyti bailiu. Jam susiklostė sudėtingos aplinkybės. Pakvietęs atvykėlius ‘po savo stogu’, Lotas jautėsi įpareigotas juos globoti ir saugoti. Bet tai pasirodė nelengva. Žydų istorikas Juozapas Flavijus rašo, kad „sodomiečiai neteisiai elgdavosi su žmonėmis ir negerbė Dievo... Jie nepakęsdavo atvykėlių, o tarp jų pačių buvo paplitusi sodomija“. Tačiau Lotas nesislėpė nuo įtūžusios minios, bet išėjo ir bandė perkalbėti tuos vyrus. Jis net ‘uždarė paskui save duris’. (Pradžios 19:6)

15. Kodėl galime manyti, kad Lotas veikė skatinamas tikėjimo?

¹⁵ Vis dėlto kai kurių neapleidžia mintis, kodėl Lotas pasiūlė dukteris anai miniai? Užuot manius, kad jo motyvai buvo blogi, kodėl nepamąsčius apie kitas prielaidas? Visų pirma, Lotas tikriausiai veikė skatinamas tikėjimo. Kodėl taip tvirtiname? Jis, be abejo, žinojo, kaip Jehova apsaugojo dėdės Abraomo žmoną Sarą. Ši moteris buvo labai graži ir Abraomas bijodamas, jog dėl to jį gali nužudyti, o žmoną pasigrobti, paprašė Saros prisistatyti jo seserimi.a Nors galop Sarą paėmė į faraono namus, Jehova ją saugojo ir moteris nebuvo išprievartauta. (Pradžios 12:11-20) Lotas, galimas dalykas, tikėjo, kad dukterys irgi bus taip apgintos. Įsimintina, kad Jehova per angelus būtent tą ir padarė — jaunuolės nenukentėjo.

16, 17. a) Kaip Lotas galbūt mėgino sugluminti Sodomos vyrus? b) Kad ir kokie buvo Loto samprotavimai, kuo galime neabejoti?

¹⁶ Galima ir kita prielaida. Galbūt Lotas manė, jog tiems homoseksualistams jo dukterys nebus geidžiamas grobis, ir tik norėjo Sodomos vyrus sugluminti. (Judo 7) Be to, merginos buvo susižiedavusios su jaunuoliais iš šio miesto, tad minioje greičiausiai buvo ir būsimų žentų giminaičių, draugų arba verslo bendrų. (Pradžios 19:14) Lotas, matyt, tikėjosi, jog pastarieji jo dukras užstos. Tokia marga minia jau negalėjo būti labai pavojinga.b

¹⁷ Kad ir kokie buvo Loto samprotavimai bei motyvai, neabejotina viena: Jehova visuomet daro, kas teisinga, tad ne veltui laikė Lotą teisiuoju. O apmąstydami beprotiškos sodomiečių minios elgesį argi nepritariame, kad Jehova visiškai teisėtai įvykdė nuosprendį to pasileidusio miesto gyventojams? (Pradžios 19:23-25)

Kodėl Jehova nubaudė mirtimi Uzą?

18. a) Kas atsitiko, kai Dovydas gabeno sandoros skrynią į Jeruzalę? b) Koks kyla klausimas skaitant šį pasakojimą?

¹⁸ Kita vieta, kurią skaitant kai kam gali kilti dvejonių, — pasakojimas apie tai, kaip Dovydas sumanė perkelti į Jeruzalę sandoros skrynią. Ją įkėlė į vežimą ir vežė Uzai bei jo broliams lydint. Biblijoje rašoma: „Atėjus prie Nachono klojimo, Uza ištiesė ranką į Dievo Skrynią, norėdamas ją prilaikyti, nes jaučiai suklupo. Viešpats supyko ant Uzos. Dievas parbloškė jį ten dėl to, kad jis palietė ranka Skrynią [„pasielgė nepagarbiai“, NW], ir jis numirė ten šalia Skrynios.“ Po kelių mėnesių antrą kartą skrynią pavyko atgabenti, nes tai padaryta, kaip buvo nurodęs Dievas, — ją ant pečių nešė Kehato kilties levitai. (2 Samuelio 6:6, 7; Skaičių 4:15; 7:9; 1 Metraščių 15:1-14) Kai ką galbūt kamuoja klausimas, kodėl Jehova pasielgė taip griežtai? Juk Uza tik norėjo apsaugoti skrynią. Bet neskubėkime daryti klaidingos išvados, verčiau įsigilinkime į pasakojimą.

19. Kodėl neįmanoma, kad Jehova pasielgtų neteisingai?

¹⁹ Nepamirškime: Jehova negali elgtis neteisingai. (Jobo 34:10, Jr) Tai būtų nemeilinga, o juk visas Šventasis Raštas mums byloja, kad „Dievas yra meilė“. (1 Jono 4:8) Toje knygoje dar pasakyta: „Teisumas ir teisingumas — [Dievo] sosto pamatas.“ (Psalmyno 89:15 [89:14, Brb]) Tad ar Jehova bent kartą galėtų neteisingai pasielgti? Jei taip būtų, susvyruotų pats jo aukščiausiosios valdžios pamatas.

20. Iš ko galime spręsti, kad Uza turėjo žinoti nurodymus dėl sandoros skrynios?

²⁰ Turėkime omenyje, kad Uza privalėjo gerai išmanyti Įstatymą. Sandoros skrynia simbolizavo Jehovos artumą. Įstatyme buvo nurodyta, kad prie skrynios negali prisiliesti tie, kas neįpareigoti, ir aiškiai pasakyta, jog pažeidėjai bus nubausti mirtimi. (Skaičių 4:18-20; 7:89) Todėl perkelti šią šventą skrynią reikėjo ne bet kaip. Uza, matyt, buvo ne kunigų kilmės levitas ir tuos Įstatymo nurodymus turėjo įsiminti. Be to, prieš daugelį metų sandoros skrynia buvo atgabenta saugoti į jo tėvo namus. (1 Samuelio 6:20—7:1) Ji ten pasiliko apie 70 metų, kol Dovydas sumanė perkelti šį šventą daiktą. Vadinasi, Uza nuo vaikystės greičiausiai žinojo, kaip Dievas liepė elgtis su skrynia.

21. Apmąstant, kas atsitiko Uzai, kodėl svarbu nepamiršti, kad Jehova įžvelgia širdyje slypinčius motyvus?

²¹ Jau minėjome, kad Jehova mato, kas širdyje. Jeigu jo Žodyje parašyta, kad Uza „pasielgė nepagarbiai“, Jehova tikriausiai įžvelgė kokį nors savanaudišką šio vyro motyvą, apie kurį Biblijoje nepasakyta. Galbūt Uza buvo išdidus, linkęs nepaisyti draudimų? (Patarlių 11:2) Gal lydėdamas šeimos saugomą sandoros skrynią pasijuto esąs labai svarbus asmuo? (Patarlių 8:13) O gal visiškai netikėjo, kad Jehovos ranka ne per trumpa apginti šventą skrynią, simbolizuojančią Jo artumą? Nors nežinome, kaip buvo iš tikrųjų, galime nedvejoti, kad Jehova pasielgė teisingai. Jis turbūt kažką matė Uzos širdyje, kad tuojau pat įvykdė nuosprendį. (Patarlių 21:2)

Tvirtas pagrindas pasitikėti

22. Kodėl Jehovos išmintis matoma iš to, kad jo Žodyje praleistos tam tikros detalės?

²² Tai, kad Biblijoje kartais praleidžiamos kai kurios detalės, akivaizdžiai rodo Jehovos neprilygstamą išmintį. Taip Dievas duoda mums galimybę parodyti, kad juo pasitikime. Ar iš to, ką apsvarstėme, neaišku, jog pagrįstai galime pritarti Jehovos nuosprendžiams? Studijuodami Dievo Žodį iš širdies, imliai, pasisemiame apie Jehovą tiek žinių, kad nelieka abejonių dėl jo veiksmų teisumo bei teisingumo. Tad jeigu skaitant kai kuriuos Biblijos pasakojimus mums kyla klausimų, į kuriuos nerandame greito atsakymo, būkime visiškai tikri Jehovos kelių teisingumu.

23. Kodėl galime nedvejoti dėl būsimų Jehovos veiksmų?

²³ Nedvejokime ir dėl būsimų Jehovos veiksmų. Juk kai jis vykdys nuosprendį per artėjantį didį sielvartą, nebus ‘teisusis pražudytas kartu su nedorėliu’. (Pradžios 18:23) Mylėdamas teisingumą ir teisumą, Dievas neleis, kad taip atsitiktų. Taip pat tvirtai tikėkime, kad naujajame pasaulyje jis kuo puikiausiai patenkins visus mūsų poreikius. (Psalmyno 145:16)

[Išnašos]

Ar atsimeni?

• Dėl kokių priežasčių galime pritarti Jehovos nuosprendžiams?

• Kas padeda išvengti klaidingos išvados skaitant, kaip Lotas pasiūlė įtūžusiai miniai savo dukteris?

• Į ką reikia atsižvelgti, kad suprastume, kodėl Jehova nubaudė mirtimi Uzą?

• Kodėl galime nedvejoti dėl būsimų Jehovos veiksmų?