Biuletenio „Mūsų tarnyba ir gyvenimas“ priedas
© 2022 Christian Congregation of Jehovah’s Witnesses
SAUSIO 2–8 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 2 KARALIŲ 22–23
„Būkime nuolankūs“
Nuolankusis Jošijas pelnė Jehovos palankumą
Nuo ankstaus ryto šventyklos remontininkai stropiai darbuojasi. Be abejo, Jošijas dėkingas Jehovai, kad darbininkai atitaiso tą žalą, kurią Dievo namams padarė kai kurie jo nedori protėviai. Darbams pajudėjus į priekį, Šafanas ateina kažką pranešti. Tačiau kas tai? Juk jis laiko ritinį! Šafanas paaiškina, kad vyriausiasis kunigas Hilkijas surado „Viešpaties Įstatymo, duoto per Mozę, knygą“ (2 Metraščių 34:12–18). Koks atradimas! Tai, be abejo, autentiškas Įstatymo egzempliorius!
Jošijas trokšta išgirsti kiekvieną šios knygos žodį. Šafanui skaitant, karalius stengiasi suvokti, kaip kiekvienas įsakymas taikytinas jam bei tautai. Ypač jį paveikia tai, kad knygoje pabrėžiamas tyras garbinimas ir pranašaujamos bausmės bei tremtis, jei tauta įsivels į klaidingą religiją. Dabar, suvokdamas, kad laikomasi ne visų Dievo įsakymų, Jošijas persiplėšia drabužius ir paliepia Hilkijui, Šafanui bei kitiems: ‘Eikite pasiteirauti Viešpaties apie šios atrastos knygos žodžius, nes Viešpats iš tikrųjų turi nesitverti iš pykčio ant mūsų už tai, kad mūsų protėviai neklausė šios knygos žodžių’ (2 Karalių 22:11–13; 2 Metraščių 34:19–21).
Nuolankusis Jošijas pelnė Jehovos palankumą
Jošijo pasiuntiniai eina į Jeruzalę pas pranašę Huldą ir grįžta su atsakymu. Hulda perduoda Jehovos žodį, jog atskalūnišką tautą ištiks nelaimės, užrašytos ką tik surastoje knygoje. Bet Jošijas, kadangi nusižemina prieš Jehovą Dievą, nelaimės nematys. Jis susijungs su savo protėviais ir bus paimtas į kapą ramybėje (2 Karalių 22:14–20; 2 Metraščių 34:22–28).
Ką vertinga radome
Kokia bebūtų vaikystė, galima tapti doru žmogumi
Nepaisant žalingos aplinkos ankstyvoje vaikystėje, Jošijas darė tai, kas buvo gera Jehovos akyse. Jo valdymas buvo toks sėkmingas, kad Biblijoje rašoma: „Iki jo nebuvo kito karaliaus, kaip jis atsidavusio Viešpačiui visa savo širdimi, visa savo gyvastimi ir visomis savo jėgomis, pagal visą Mozės Įstatymą, nei po jo neatsirado nė vieno tokio kaip jis“ (2 Karalių 23:19–25).
Koks padrąsinantis Jošijo pavyzdys tiems, kuriems galbūt teko iškęsti siaubingą vaikystę! Ko galime pasimokyti iš šio pavyzdžio? Kas Jošijui padėjo pasirinkti teisingą kelią ir išlikti jame?
SAUSIO 9–15 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 2 KARALIŲ 24–25
„Nepamirškime, kokiu laiku gyvename“
Jehovos teismo diena arti!
2 Sofonijo pranašystė, be abejo, paskatino jaunąjį karalių Jošiją išvalyti Judą nuo klaidingos religijos, tačiau tai nepašalino žmonių nedorybių ir neatpirko jo senelio, karaliaus Manaso, „pripildžiusio Jeruzalę nekaltųjų kraujo“, nuodėmių (2 Karalių 24:3, 4; 2 Metraščių 34:3). Todėl Jehovos teismo diena tikrai turėjo ateiti.
Jeremijo knygos apžvalga
Eina 607 m. p. m. e. – vienuoliktieji Zedekijo karaliavimo metai. Babilono karalius Nebukadnecaras jau pusantrų metų laiko Jeruzalę apsuptyje. Nebukadnecaro valdymo devynioliktų metų penkto mėnesio septintą dieną prie Jeruzalės atvyksta jo asmens sargybos vadas Nebuzaradanas (2 Karalių 25:8, Brb). Matyt, iš savo stovyklos už miesto sienų jis išžvalgo padėtį ir planuoja tolesnius veiksmus. Po trijų dienų, dešimtą to paties mėnesio dieną, įsiveržia į Jeruzalę ir ją padega (Jeremijo 52:12, 13).
Ką vertinga radome
Karalių antros knygos apžvalga
24:3, 4. Dėl kraujo kaltės, kurią užtraukė Manasas, Jehova „nebenorėjo atleisti“ Judui. Dievui brangus nekaltųjų kraujas. Galime būti tikri: Jehova atkeršys tiems, kas žudė kitus (Psalmyno 37:9–11; 145:20).
SAUSIO 16–22 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 1 METRAŠČIŲ 1–3
„Biblija – ne legendų, o tikrų istorijų knyga“
Adomas ir Ieva. Ar jie iš tikrųjų gyveno?
Pavyzdžiui, patyrinėkime žydų kilmės sąrašus, pateiktus Metraščių pirmoje knygoje, 1–9 skyriuose, ir Evangelijos pagal Luką trečiame skyriuje. Į šiuos labai detalius sąrašus įtrauktos atitinkamai 48 ir 75 kartos. Evangelijoje pagal Luką užrašyta Jėzaus Kristaus kilmė, o Metraščių knygoje pateikta Izraelio tautos karališkosios ir kunigiškosios giminių kilmė. Į abu sąrašus įtraukti tokie žinomi žmonės, kaip Saliamonas, Dovydas, Jokūbas, Izaokas, Abraomas ir galiausiai Adomas. Visi minėtuose sąrašuose išvardyti asmenys gyveno iš tikrųjų, vadinasi, gyveno ir Adomas, kiekviename iš jų nurodytas kaip pirmasis žmogus.
Nojus ir tvanas – nepramanyta istorija
Dvi Biblijoje užrašytos genealoginės linijos patvirtina, kad Nojus – realus asmuo (1 Metraščių 1:4; Luko 3:36). Jas sudarę Ezra ir Lukas buvo kruopštūs tyrinėtojai. Lukas Nojų įtraukė į Jėzaus Kristaus genealogiją.
Adomas ir Ieva. Ar jie iš tikrųjų gyveno?
Pavyzdžiui, panagrinėkime vieną daugumai tikinčiųjų labai brangų Biblijos mokymą apie išpirką. Šio mokymo esmė yra tokia: Jėzus Kristus paaukojo savą tobulo žmogaus gyvybę kaip išpirką, kad išvaduotų žmones iš nuodėmės vergijos (Mato 20:28; Jono 3:16). Išpirka yra tam tikra kaina, sumokama, norint ką nors išpirkti arba išlaisvinti. Jėzus, atiduodamas savo gyvybę, sumokėjo, kaip rašoma Biblijoje, „atitinkamą išpirką“ (1 Timotiejui 2:6, NW). Gali kilti klausimas, ką ji atitiko. Pati Biblija atsako: „Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti“ (1 Korintiečiams 15:22). Jėzaus tobula gyvybė, atiduota paklusniai žmonijai išpirkti, atitinka tobulą Adomo gyvybę, kurią jis prarado nusidėjęs Edene (Romiečiams 5:12). Taigi, jei Adomas niekada negyveno, vadinasi, Kristaus auka visiškai beprasmė.
Ką vertinga radome
it-1-E p. 911, pstr. 3–4
Genealogija
Moterų vardai. Moterys į kilmės sąrašus būdavo įtraukiamos dėl įvairių istorinių priežasčių. Štai Pradžios 11:29, 30 Saraja (Sara) paminėta greičiausiai dėl to, kad būtent iš jos, o ne iš kitos Abraomo žmonos turėjo kilti žadėtasis palikuonis. Tose pačiose eilutėse minima ir Milka, Izaoko žmonos Rebekos močiutė. Tai reiškia, kad Rebeka buvo kilusi iš Abraomo giminės ir tiko į žmonas Izaokui, kuris negalėjo vesti kitatautės (Pr 22:20–23; 24:2–4). Pradžios 25:1 rašoma, kad po Saros mirties Abraomas vedė kitą moterį – Ketūrą ir susilaukė vaikų. Šis faktas parodo, kad net praėjus 40 metų nuo tada, kai Jehova stebuklingai atgaivino jo dauginimosi galią, Abraomas vis dar buvo pajėgus susilaukti palikuonių (Rom 4:19; Pr 24:67; 25:20). Iš to sąrašo taip pat akivaizdi midjaniečių ir kitų arabų genčių giminystė su Izraeliu.
Lėja, Rachelė ir Jokūbo sugulovės paminėtos vardais kartu su sūnumis, kuriuos jos pagimdė (Pr 35:21–26). Ši informacija padeda geriau suprasti vėlesnius Dievo sprendimus tų sūnų atžvilgiu. Dėl panašių priežasčių į kilmės sąrašus įtraukti ir kitų moterų vardai. Kartais moterų vardai minimi ir dėl to, kad jos buvo paveldėtojos (Sk 26:33). O štai Tamaros, Rahabos ir Rūtos atvejai išskirtiniai. Kiekvienos iš jų istorija, kaip jos atsidūrė Mesijo, Jėzaus Kristaus, kilmės linijoje, – ypatinga (Pr 38 sk.; Rūt 1:3–5; 4:13–15; Mt 1:1–5). Daugiau moterų vardų kilmės sąrašuose galima rasti, pavyzdžiui, 1 Metraščių 2:35, 48, 49; 3:1–3, 5.
SAUSIO 23–29 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 1 METRAŠČIŲ 4–6
„Ką apie mane pasako mano maldos?“
„Tu išklausai maldas“
Jabecas buvo maldingas žmogus. Jis kreipėsi į Jehovą melsdamas palaimos. Tikėjimo kupina širdimi jis išsakė tris prašymus.
Pirma, Jabecas meldė: „Išplėsk mano žemes“ (10 eilutė). Šis doras žmogus nebuvo koks gobšuolis, jis nesigviešė svetimos žemės. Nuoširdus Jabeco prašymas veikiau susijęs su žmonėmis nei su žeme. Jis greičiausiai meldė Dievą padėti jam taikiai praplėsti savo teritoriją, kad ten galėtų įsikurti daugiau tikrojo Dievo garbintojų.
Antra, Jabecas prašė, kad Dievo „ranka“ būtų su juo. Dievo ranka simbolizuoja jo galią, kurią jis pasitelkia padėti savo garbintojams (1 Metraščių 29:12). Norėdamas gauti, ko trokšta širdis, Jabecas kreipėsi malda į Dievą, o Dievo ranka nėra per trumpa, kad negalėtų padėti jį tikintiems žmonėms (Izaijo 59:1).
Trečia, Jabecas meldė: „Apsaugok mane nuo žalos, neleisk nelaimei mane slėgti!“ Iš frazės „neleisk nelaimei mane slėgti“ galima suprasti, kad Jabecas prašė Dievą ne saugoti nuo pačios nelaimės, o padėti nepasiduoti sielvartui ir nepalūžti užgriuvus bėdai.
Jabeco malda atskleidžia, kad jam rūpi teisingas garbinimas, kad jis tiki ir visiškai pasikliauja Maldos Klausytoju. Ar Jehova į jo prašymus atsakė? Trumpas pasakojimas baigiasi žodžiais: „Ir Dievas davė, ko jis prašė.“
Ką vertinga radome
Metraščių pirmos knygos apžvalga
5:10, 18–22. Karaliaus Sauliaus dienomis giminės į rytus nuo Jordano nugalėjo hagarus, nors šių buvo dvigubai daugiau. Narsuoliai iš tų giminių pasitikėjo Jehova ir prašė jį pagalbos. Kovodami dvasinę kovą su daug stipresniais priešais mes irgi visa širdimi pasitikėkime Jehova (Efeziečiams 6:10–17).
SAUSIO 30–VASARIO 5 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 1 METRAŠČIŲ 7–9
„Su Jehovos pagalba viskas įmanoma“
Metraščių pirmos knygos apžvalga
9:26, 27. Levitų vartininkai šventykloje ėjo labai atsakingas pareigas – saugojo priėjimą prie šventųjų patalpų. Jiems buvo patikėta kasdien atidaryti vartus. Mes įpareigoti lankyti žmones ir atverti jiems galimybę pradėti garbinti Jehovą. Ar neturėtume būti tokie pat patikimi kaip anie levitų vartininkai?
Ar kebliose situacijose elgiesi kaip Finehasas?
Anuomet ant Finehaso pečių gulė nemenka atsakomybės našta, bet, nestigdamas drąsos, nuovokumo ir pasitikėdamas Dievu, išeitį jis rasdavo net kebliose situacijose. Už stropų rūpinimąsi bendruomene Jehova jį apsupo savo malone. Praėjus kokiam tūkstančiui metų, Ezra, šventosios dvasios įkvėptas, rašė: „Eleazaro sūnus [Finehasas] anksčiau buvo jų viršininkas; Viešpats buvo su juo“ (1 Met 9:20, Brb). Ir šiandieną Jehova tebūna su visais, kurie Dievo tautoje eina atsakingas pareigas, – tebūna su visais krikščionimis, kurie jam ištikimai tarnauja!
Ką vertinga radome
Giedokime Jehovai!
6 Taigi pats Jehova per pranašus prisakė savo garbintojams šlovinti jį giesmėmis. Giedotojai iš kunigiškos Levio giminės net buvo atleidžiami nuo pareigų, privalomų kitiems levitams, kad turėtų laiko kurti muziką, matyt, ir repetuoti (1 Met 9:33).
VASARIO 6–12 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 1 METRAŠČIŲ 10–12
„Ar tau gera gyventi taip, kaip moko Dievas?“
„Mokyk mane vykdyti tavo valią“
12 Puikų pavyzdį Dovydas paliko ir dar vienu atžvilgiu – jis perprato, kokie principai slypi už Įstatymo, ir stengėsi tais principais vadovautis. Prisiminkime, kas atsitiko tada, kai Dovydas prasitarė norįs „bent gurkšnio vandens iš Betliejaus talpyklos“. Trys jo vyrai tada įsiveržė į tą filistinų užgrobtą miestą ir pasėmę vandens atnešė Dovydui. Tačiau šis „nenorėjo jo gerti ir išliejo kaip atnašą Viešpačiui“. Kodėl? Dovydas tarė: „Gink, Dieve, [...] jei kitaip elgčiausi! Kaip aš galiu gerti šių vyrų kraują? Juk jie parnešė jį, savo gyvybę į pavojų statydami“ (1 Met 11:15–19).
13 Dovydas žinojo, kad Įstatymas draudė vartoti kraują maistui, jį reikėjo išlieti Jehovai. Ir Dovydas puikiai suprato kodėl – nes „kūno gyvybė yra kraujyje“. Bet vyrai juk atnešė jam ne kraujo, o vandens. Kodėl tad Dovydas atsisakė gerti? Jis suprato, kokiu principu nurodymas dėl kraujo yra pagrįstas. Tas vanduo Dovydui buvo toks pat brangus, kaip ir anų trijų vyrų kraujas. Todėl vandens jis nė nemanė gerti ir išliejo jį ant žemės (Kun 17:11; Įst 12:23, 24).
Tegul Dievo įstatymai ir principai ugdo tavo sąžinę
5 Kad iš Dievo įstatymų turėtume naudos, negana juos tik perskaityti ir žinoti, svarbu juos branginti ir gerbti. Dievo Žodyje sakoma: „Nekęskite pikta ir mylėkite gera“ (Am 5:15). O ką tai praktiškai reiškia? Būtina išmokti viską vertinti Jehovos akimis. Pailiustruokime tai pavyzdžiu: tave kamuoja nemiga, tad kreipiesi į gydytoją. Jis rekomenduoja laikytis sveikos mitybos, daugiau mankštintis, pakoreguoti gyvenseną. Taikydamas specialisto patarimus pastebi, kokie jie veiksmingi. Tikriausiai būsi jam labai dėkingas, kad padėjo tau pagerinti gyvenimo kokybę.
6 Panašiai ir Kūrėjas davė įstatymus, kad apsaugotų mus nuo žalingų nuodėmės padarinių ir kad džiaugtumės geresniu gyvenimu. Tik pagalvok, kaip mums naudinga paisyti Biblijos įsakų, draudžiančių meluoti, apgaudinėti, vogti, paleistuvauti, smurtauti, domėtis ar užsiimti okultizmu. (Perskaityk Patarlių 6:16–19; Apr 21:8.) Kai patiriame, kad laikytis Dievo priesakų mums į gera, imame juos vis labiau vertinti ir, aišku, auga mūsų meilė bei dėkingumas pačiam Jehovai.
Ką vertinga radome
it-1-E p. 1058, pstr. 5–6
Širdis
Tarnauti „visa širdimi“. Žmogaus širdis, tai yra vidinė jo asmenybė, kitaip nei fizinė širdis, gali būti pasidalijusi. Kad žmogaus širdis jausmų atžvilgiu gali būti pasidalijusi, pavyzdžiui, suprantame iš karaliaus Dovydo žodžių. „Suvienyk mano širdį, kad bijotų tavo vardo“, – prašė jis (Ps 86:11). Jeigu žmogaus širdis pasidalijusi, jis netarnauja Dievui visu uolumu (Ps 119:113; Apr 3:16). Taip pat žmogus gali turėti ir „dvilypę širdį“ (pažod. „širdį ir širdį“) – tai reiškia, kad jis mėgina tarnauti dviem šeimininkams arba apgaudinėja kitus kalbėdamas viena, o galvodamas kita (1 Met 12:33, išn.; Ps 12:2). Tokią veidmainystę Jėzus griežtai pasmerkė (Mt 15:7, 8).
Žmogus, kuris siekia Dievo malonės, negali būti nei pasidalijusios, nei dvilypės širdies. Dievui tarnauti jis turi visa širdimi (1 Met 28:9). Kadangi mūsų širdis klastinga ir nenuspėjama, reikia dėti nemažai pastangų, kad liktume Dievui ištikimi (Jer 17:9, 10; Pr 8:21). Čia mums gali padėti nuoširdi malda (Ps 119:145; Rd 3:41), reguliarus Dievo Žodžio studijavimas (Ezr 7:10; Pat 15:28), uolus dalyvavimas evangelizacijos darbe (palygink su Jer 20:9) ir bendravimas su tais, kurie Jehovai tarnauja nepadalyta širdimi (palygink su 2 Kar 10:15, 16).
VASARIO 13–19 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 1 METRAŠČIŲ 13–16
„Visada laikykimės nurodymų“
Ar klausi: „Kur yra Jehova?“
12 Praėjus daugeliui metų po to, kai sandoros skrynia buvo grąžinta Izraeliui ir laikoma Kirjat Jearimuose, karalius Dovydas nutarė pergabenti ją į Jeruzalę. Jis pasitarė su tautos vadovais ir pasakė, kad skrynia bus nugabenta, ‘jei jiems atrodys gerai ir jeigu tokia Viešpaties valia’. Bet deramai nepasidomėjo, kokia Jehovos valia dėl to dalyko. Jeigu būtų pasirūpinęs tai sužinoti, niekad nebūtų įkėlęs skrynios į vežimą, o būtų įsakęs nešti Kehato kilties levitams, kaip Dievas aiškiai buvo nurodęs. Nors Dovydas dažnai klausinėdavo Jehovos, dabar to deramai nepadarė. Todėl atsitiko nelaimė. Vėliau Dovydas pasakė: „Viešpats, mūsų Dievas, ištiko mus, nes mes ieškojome Jo ne taip, kaip turėjome.“ (1 Metraščių 13:1–3; 15:11–13; Brb; Skaičių 4:4–6, 15; 7:1–9)
Ar klausi: „Kur yra Jehova?“
13 Kai galiausiai sandoros skrynia buvo levitų nunešta iš Obed Edomo namų į Jeruzalę, Dovydas sudėjo giesmę. Joje skambėjo nuoširdus priminimas: „Ieškokite Viešpaties ir Jo jėgos. Ieškokite nuolat Jo veido. Atsiminkite Jo nuostabius darbus, kuriuos Jis yra padaręs, Jo stebuklus ir Jo lūpų tartus sprendimus.“ (1 Metraščių 16:11, 12, Brb)
Ką vertinga radome
Šlovinkime Jehovą, amžinybės Karalių
14 Dovydas nutarė į Jeruzalę pargabenti sandoros skrynią. Tą džiugią dieną levitai giedojo gyriaus giesmę. Joje, kaip skaitome 1 Metraščių 16:31, yra žodžiai: „Tesako tautos: ‘Viešpats yra karalius [„tapo Karaliumi“, NW]!’“ Jeigu Jehova yra amžinybės Karalius, kodėl Biblijoje kartais sakoma, kad jis tapo Karaliumi? Jehova tampa Karaliumi, kai kokiu nors būdu pasireiškia jo viršenybė arba kai jis paskiria atstovą vienam ar kitam savo sumanymui įgyvendinti. Suprasti, kokia prasme Jehova tampa Karaliumi, labai svarbu. Štai Jehova pažadėjo Dovydui, kad šio karaliavimas tęsis amžinai. Dievas sakė: „Aš iškelsiu po tavęs palikuonį, kilusį iš tavęs, ir padarysiu tvirtą jo karalystę“ (2 Sam 7:12, 13). Tasai Dovydo palikuonis pasirodė praėjus tūkstančiui suvirš metų. Kas jis buvo ir kada turėjo tapti karaliumi?
VASARIO 20–26 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 1 METRAŠČIŲ 17–19
„Nenusimink – daryk, ką gali“
Nepamiršk, kad būti Jehovos organizacijoje – palaima
DOVYDAS – vienas žymiausių senovės Izraelio vyrų, apie kuriuos pasakojama Biblijos hebrajiškuosiuose raštuose. Šis piemuo, muzikas, pranašas, karalius visiškai pasitikėjo Jehova Dievu. Glaudaus ryšio su savo Kūrėju skatinamas Dovydas troško pastatyti Dievui namus. Toks statinys, šventykla, turėjo tapti teisingo garbinimo Izraelyje centru. Dovydas žinojo, kad šventykla bus Dievo tautos džiaugsmas ir palaima. Todėl jis giedojo: „Laimingas žmogus, kurį tu [Jehova] išsirenki ir patrauki gyventi savo kiemuose! Sotinsimės tavo Namų palaima, šventu tavo šventyklos grožiu“ (Psalmyno 65:5 [65:4, Brb]).
Džiaukimės savo tarnyba Jehovai
11 Taip ir mums tarnyba teiks daugiau džiaugsmo, jeigu darbuosimės visa širdimi. Štai apaštalas Paulius „atsidėjo skelbti žodį“. Sek jo pavyzdžiu ir pasinerk į bendruomenės veiklą (Apd 18:5; Hbr 10:24, 25). Sueigoms gerai pasiruošk ir apmąstyk, kokiais komentarais galėtum pastiprinti bendratikius. Kai tau paskiriama atlikti šiokiadienio sueigoje mokinio užduotį, ją nuodugniai apgalvok ir surepetuok. Jeigu broliai paveda kokį nors darbą, būk punktualus ir patikimas. Niekada nemanyk, kad tas darbas menkareikšmis ir kad dėl jo neapsimoka gaišti laiko. Stenkis lavinti įvairius įgūdžius (Pat 22:29). Žodžiu, rūpestingai atlik visas patikėtas užduotis. Tada patirsi daugiau pasitenkinimo ir darysi greitesnę dvasinę pažangą (Gal 6:4). Ir jeigu tavo trokštamą užduotį gauna kitas bendratikis, džiaukis kartu su juo (Rom 12:15; Gal 5:26).
Ką vertinga radome
w20.02 p. 12, rėmelis
Atsiliepkime į dangiškojo Tėvo meilę
Ar aš Jehovai rūpiu?
Ar esi kada pagalvojęs: „Kas aš toks, kad Jehovai rūpėčiau? Juk esu tik vienas iš milijardų žemėje gyvenančių žmonių.“ Apie tai kartais pamąsto daugelis. Karalius Dovydas irgi rašė: „Kas gi tas žmogus, Jehova, kad juo rūpiniesi? Kas tas mirtingojo sūnus, kad apie jį galvoji?“ (Ps 144:3). Dovydas buvo tikras, kad Jehova žino apie jį viską (1 Met 17:16–18). Dievas ir tave gerai pažįsta. Jis mato, kaip stipriai jį myli. Jehova nori, kad tai žinotum, todėl per savo Žodį ir krikščionių bendruomenę tave tuo patikina. Štai keletas minčių iš Biblijos, kurios patvirtina, kad Jehovai esi svarbus.
• Jehova matė tave dar negimusį (Ps 139:16).
• Jehova permato tavo mintis ir jausmus (1 Met 28:9).
• Jehova pats klausosi tavo maldų (Ps 65:2).
• Jehova džiaugiasi tavo gerais darbais (Pat 27:11).
• Jehova patraukė tave prie savęs (Jn 6:44).
• Jehova žino apie tave viską. Todėl, jei numirtum, jis galėtų tave prikelti tokį, koks buvai – su visais prisiminimais ir išskirtiniais būdo bruožais (Jn 11:21–26, 39–44; Apd 24:15).
VASARIO 27–KOVO 5 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 1 METRAŠČIŲ 20–22
„Padėk jaunesniems bendratikiams tarnauti Jehovai“
Atsakingos užduotys pavedamos ištikimiems vyrams
8 Perskaityk 1 Metraščių 22:5. Dovydas galėjo manyti, kad Saliamonas nėra pasirengęs prižiūrėti tokį svarbų statybos projektą. Juk pastatas turėjo būti labai didingas, o Saliamonas tuomet buvo „dar jaunas ir be patirties“. Vis dėlto Dovydas suvokė, kad susitvarkyti su tokia ypatinga užduotimi sūnui padės Jehova. Todėl susitelkė į tai, kaip gali Saliamonui pagelbėti, – priruošė daugybę statybinių medžiagų būsimam projektui.
Atsakingos užduotys pavedamos ištikimiems vyrams
7 Dovydas galėjo imti apmaudauti dėl to, kad negalės įgyvendinti savo širdies troškimo ir kad visi nuopelnai už šventyklos pastatymą atiteks ne jam, o jo sūnui. Kaip žinome, tasai didingas statinys per laiką iš tiesų tapo žinomas ne kaip Dovydo, o kaip Saliamono šventykla. Tačiau Dovydas apmaudui nepasidavė ir statybą dosniai rėmė. Negailėdamas jėgų jis telkė darbininkus, sukaupė geležies, vario, sidabro ir aukso atsargas, paruošė kedro medienos. Taip pat jis drąsino savo sūnų Saliamoną tokiais žodžiais: „Dabar, mano sūnau, tebūna Viešpats su tavimi, kad tau sektųsi statyti Viešpaties, savo Dievo, Namus, kaip jis apie tave kalbėjo“ (1 Met 22:11, 14–16).
Tėvai, ar padedate vaikams žengti link krikšto?
14 Tėvų pastangos ugdyti savo vaiką gali būti dar vaisingesnės, jeigu siekti dvasinių tikslų vaiką skatins ir bendruomenės vyresnieji. Viena sesė pasakojo, kad būdama vos šešerių turėjo progą pasikalbėti su broliu Čarlzu Teizu Raselu ir kad tas pokalbis jai padarė didelį poveikį. Sesė sakė: „Kokias penkiolika minučių jis kalbėjosi su manimi apie mano dvasinius tikslus.“ Užaugusi ji tapo pioniere ir visalaikei tarnybai skyrė daugiau nei 70 metų. Išties, įkvepiantys žodžiai ir padrąsinimas gali lydėti žmogų visą gyvenimą (Pat 25:11, Brb). Bendruomenės vyresnieji taip pat gali pakviesti tėvus drauge su jų atžalomis prisidėti prie Karalystės salės statybos, remonto ar priežiūros, skirdami jaunuoliams užduotį pagal jų amžių ir gebėjimus.
15 Skatinti jaunuolį siekti teokratinių tikslų gali ir kiti bendruomenės nariai. Kaip? Rodydami jam asmenišką dėmesį ir pastebėdami detales, bylojančias apie jo dvasinę pažangą. Gal vaikas nuoširdžiai ir apgalvotai pasisakė per sueigą? Gal atliko užduotį šiokiadienio sueigos programoje? O gal nepraleido progos paliudyti kam nors mokykloje arba nepasidavė pagundai pasielgti blogai? Jei taip, nuoširdžiai jį pagirk. Kodėl tau, pavyzdžiui, nenusistatyti tokio tikslo: kaskart prieš sueigą arba po jos šiltai pasikalbėti su kuriuo nors jaunuoliu? Mūsų dėmesys padės jaunuoliams jaustis svarbia Dievo tautos dalimi (Ps 35:18).
Ką vertinga radome
Metraščių pirmos knygos apžvalga
21:13–15. Jehova liepia angelui sustabdyti marą, nes sielojasi dėl savo tautos kančių. Tikrai, „jo gailestingumas labai didelis“.