Ar tavo tikėjimas toks kaip Abraomo?

„Ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (LUKO 18:8)

 1. Kodėl šiandieną sunku tvirtai tikėti?

ŠIANDIENĄ sunku būti tvirtai tikinčiam. Stipriai spausdamas, pasaulis stengiasi atitraukti krikščionių dėmesį nuo dvasinių dalykų (Luko 21:34; 1 Jono 2:15, 16). Daugelis žmonių vargsta slegiami karų, stichinių nelaimių, ligų arba bado (Luko 21:10, 11). Daugelyje šalių vyrauja labai pasaulietiškas gyvenimo būdas ir žmogus, gyvenantis tikėjimu, kitiems atrodo neprotingas, net fanatiškas. Be to, daugybė krikščionių yra persekiojami dėl savo tikėjimo (Mato 24:9). Išties verta užduoti klausimą, Jėzaus iškeltą beveik prieš 2000 metų: „Ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (Luko 18:8)

 2. a) Kodėl krikščioniui itin svarbu tvirtai tikėti? b) Kieno tikėjimo pavyzdį mums naudinga aptarti?

² Tvirtas tikėjimas tikrai būtinas, jei norime laimingai gyventi dabar ir susilaukti pažadėto amžinojo gyvenimo ateityje. Apaštalas Paulius pacitavo Habakukui pasakytus Jehovos žodžius: „‛Mano teisusis gyvens tikėjimu ir jeigu jis bailiai pasitrauktų, mano siela juo nebesigėrės.’... Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui“ (Žydams 10:38—11:6; Habakuko 2:4). Paulius pasakė Timotiejui: „Kovok šauniąją tikėjimo kovą, pagauk amžinąjį gyvenimą, kuriam esi pašauktas“ (1 Timotiejui 6:12). Tad kaip įmanoma nepalaužiamai tikėti? Aptariant šį klausimą naudinga prisiminti vieną vyrą, gyvenusį maždaug prieš 4000 metų; jo tikėjimas iki šiol labai vertinamas trijose pagrindinėse religijose: islame, judaizme ir krikščionybėje. Tai Abraomas. Kuo nepaprastas buvo jo tikėjimas? Ar šiandieną mes galime būti tokie kaip jis?

Pakluskime Dievo vadovavimui

3, 4. Kodėl Terachas su šeima persikėlė iš Ūro į Haraną?

³ Abraomas (iš pradžių vadintas Abromua) pirmą kartą paminėtas tuoj po įžanginių Biblijos skyrių. Pradžios 11:26 (Brb red.) parašyta: „[Terachui] gimė Abramas, Nachoras ir Charanas.“ Terachas su šeima gyveno chaldėjų Ūre — klestinčiame pietų Mesopotamijos mieste. Tačiau jie nepasiliko ten. „[Terachas] ėmė savo sūnų Abramą ir savo sūnaus Charano sūnų Lotą, marčią Sarają [Sarą], sūnaus Abramo žmoną, ir jie iškeliavo iš Chaldėjos Ūro į Kanaano šalį. Atėję ligi Charano, jie ten įsikūrė“ (Pradžios 11:31, Brb red.). Abraomo brolis Nahoras taip pat persikėlė su šeima į Haraną (Pradžios 24:10, 15; 28:1, 2; 29:4). Kodėl Terachas persikėlė iš turtingo Ūro į tolimą Haraną?

⁴ Praėjus maždaug 2000 metų nuo Abraomo laikų, ištikimas vyras Steponas kalbėjo žydų taryboje apie tą neįprastą Teracho šeimos emigraciją. Jis pasakė: „Šlovingasis Dievas apsireiškė mūsų tėvui Abraomui Mesopotamijoje, kai jis dar nebuvo persikėlęs į Charaną ir įsakė: ‛Išeik iš savo krašto, nuo savo giminių, ir keliauk į šalį, kurią tau parodysiu.’ Tada jis paliko chaldėjų kraštą ir apsigyveno Charane“ (Apaštalų darbai 7:2-4). Terachas pakluso Jehovos valiai dėl Abraomo ir persikėlė su šeima į Haraną.

 5. Kur pasuko Abraomas po savo tėvo mirties? Kodėl?

⁵ Teracho šeima įsikūrė savo naujajame mieste. Po daugelio metų Abraomas sakydamas „mano šalis“ turėjo omenyje Haraną, o ne Ūrą (Pradžios 24:4). Tačiau Abraomas neapsigyveno Harane visam laikui. Pasak Stepono, „[Abraomo] tėvui mirus, Dievas liepė jam persikelti į šitą šalį, kurioje jūs dabar gyvenate“ (Apaštalų darbai 7:4). Paklusdamas Jehovos vadovavimui, Abraomas kartu su Lotu persikėlė per Eufratą į Kanaaną.b

 6. Ką Jehova pažadėjo Abraomui?

⁶ Kodėl Jehova liepė Abraomui persikelti į Kanaaną? Per šį ištikimą vyrą Dievas norėjo įgyvendinti savo tikslus. Jehova tarė Abraomui: „Išeik iš savo žemės ir iš savo giminės, ir iš savo tėvo namų ir eik į žemę, kurią aš tau parodysiu. Aš padarysiu iš tavęs didelę tautą ir tave palaiminsiu, ir išaukštinsiu tavo vardą, ir tu būsi palaimintas. Aš palaiminsiu tave laiminančius ir prakeiksiu tave keikiančius, ir visos žemės giminės bus tavyje palaimintos“ (Pradžios 12:1-3). Abraomas turėjo būti didelės tautos, saugomos Jehovos ir paveldėsiančios Kanaano žemę, tėvas. Koks nuostabus pažadas! Tačiau Abraomui reikėjo visiškai pertvarkyti savo gyvenimą, kad paveldėtų tą žemę.

 7. Kaip Abraomui reikėjo persitvarkyti, kad paveldėtų tai, ką Jehova pažadėjo?

⁷ Iškeliaudamas iš Ūro, Abraomas paliko klestintį miestą, turbūt ir tėvo giminaičius — svarbų saugumo šaltinį anais patriarchaliniais laikais. Išeidamas iš Harano, jis atsiskyrė nuo savo tėvo namiškių (tarp jų buvo Nahoro šeima) ir patraukė į nežinomą šalį. Kanaane jis neieškojo saugios užuovėjos mieste su sienomis. Kodėl? Todėl, kad prieš pat Abraomui atkeliaujant į tą žemę Jehova jam pasakė: „Pereik žemę išilgai ir skersai, nes aš tau ją duosiu“ (Pradžios 13:17). Septyniasdešimt penkerių metų Abraomas ir jo 65 metų žmona Sara pakluso tiems nurodymams. „Tikėdamas jis apsigyveno pažadėtoje žemėje tarytum svetimoje, įsikūręs palapinėse“ (Žydams 11:9; Pradžios 12:4).

Kieno tikėjimas šiandien panašus į Abraomo

 8. Ką turime ugdytis sekdami Abraomo bei kitų senovės liudytojų pavyzdžiu?

⁸ Abraomas su šeima priskiriami prie didžiulio „debesies [ikikrikščioniškųjų] liudytojų“, paminėtų Laiško žydams 11 skyriuje. Kviesdamas įsižiūrėti į tuos tolimų laikų Dievo tarnus, Paulius skatina krikščionis ‛nusimesti visus apsunkinimus bei lengvai apraizgančią nuodėmę [netikėjimą]’ (Žydams 12:1, Brb red.). Taip, netikėjimas gali ‛lengvai apraizgyti’ mus. Tačiau kaip Pauliaus dienomis, taip ir mūsų laikais tikrieji krikščionys gali išsiugdyti tvirtą tikėjimą, panašų į Abraomo bei kitų senovės laikų žmonių. Paulius taip sako apie save ir bendratikius: „Mes nesame bailūs pabėgėliai savo pražūčiai, bet laikomės tikėjimo, kad išgelbėtume savo sielas“ (Žydams 10:39).

9, 10. Kas įrodo, kad šiandieną daugelio žmonių tikėjimas yra toks kaip Abraomo?

⁹ Žinoma, pasaulis, palyginus su Abraomo laikais, pasikeitė. Tačiau mes vis dėlto tarnaujame tam pačiam ‛Abraomo Dievui’, o jis nesikeičia (Apaštalų darbai 3:13; Malachijo 3:6). Šiandieną Jehova nusipelno tokio pat garbinimo kaip ir Abraomo laikais (Apreiškimas 4:11). Daugelis visiškai pasiaukojo Jehovai ir sekdami Abraomo pavyzdžiu pertvarkė savo gyvenimą taip, kad vykdytų Dievo valią. Praėjusiais metais 316092 žmonės viešai parodė savo pasiaukojimą krikštydamiesi vandenyje „vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mato 28:19).

¹⁰ Daugumai tų naujų krikščionių nereikia vykti į tolimas svečias šalis įrodyti savo pasiaukojimą. Tačiau dvasine prasme daugeliui jų teko nukeliauti labai toli. Pavyzdžiui, Mauricijuje gyvenanti Elsė žyniavo. Visi jos bijojo. Viena specialioji pionierė ėmė studijuoti Bibliją su žiniuonės dukra ir taip Elsei atsivėrė galimybė ‛iš tamsybių gręžtis į šviesą’ (Apaštalų darbai 26:18). Matydama dukros susidomėjimą, Elsė sutiko studijuoti Mano biblinių pasakojimų knygą. Buvo studijuojama triskart per savaitę, nes Elsei reikėjo nuolatinio padrąsinimo. Okultizmas neatnešė jai jokios laimės, be to, ji turėjo daug savų problemų. Tačiau galiausiai jai pavyko įveikti ilgą kelią nuo demonizmo iki teisingo garbinimo. Kai žmonės kreipdavosi į Elsę pagalbos, ji paaiškindavo, kad tik Jehova gali apsaugoti juos nuo blogio. Dabar Elsė yra pasikrikštijusi Liudytoja ir 14 žmonių iš jos šeimos bei pažįstamų priėmė tiesą.

11. Kaip pasikeičia žmonės, kurie pasiaukoja Jehovai?

¹¹ Daugumai žmonių, pastaraisiais metais pasiaukojusių tarnauti Dievui, nereikėjo taip visapusiškai persitvarkyti. Tačiau visiems reikėjo pakilti iš dvasinės mirties būsenos į dvasinį atgimimą (Efeziečiams 2:1). Nors jie iki šiol gyvena pasaulyje, tačiau nebepriklauso jam (Jono 17:15, 16). Jie, kaip ir „dangaus valstybės piliečiai“ — pateptieji krikščionys, yra lyg „ateiviai ir svečiai“ (Filipiečiams 3:20, NTP; 1 Petro 2:11). Savo gyvenimą jie priderino prie Dievo normų skatinami visų pirma meilės Dievui bei žmonėms (Mato 22:37-39). Tokie asmenys neturi savanaudiškų materialistinių siekių, nei poreikio ieškoti pasitenkinimo šiame pasaulyje. Atvirkščiai — jų akys nukreiptos į pažadėtuosius „naują dangų ir naują žemę, kuriuose gyvena teisybė“ (2 Petro 3:13; 2 Korintiečiams 4:18).

12. Kaip paskutinių metų veikla liudija, jog savo dalyvavimo metu Jėzus rado „žemėje tikėjimą“?

¹² Abraomui persikėlus į Kanaaną, jo šeima buvo vieniša ir tik Jehova juos rėmė ir saugojo. Tačiau tie 316092 neseniai pasikrikštiję žmonės anaiptol nėra vieniši. Žinoma, juos kaip ir Abraomą remia ir saugo Jehova savo dvasia (Patarlių 18:10). Be to, jis palaiko juos per jautrią pasaulinę „tautą“, daug gausesnę už kai kurias šiuolaikines tautas (Izaijo 66:8, Brb red.). Pernai naujas didžiausias tos tautos piliečių skaičius pasiekė 5888650; jie įrodė savo tikėjimą darbais pasakodami kitiems žmonėms apie Dievo pažadus (Morkaus 13:10). Šiame darbe jie praleido nepaprastai daug — 1186666708 valandas ieškodami susidomėjusių žmonių. Tokių paieškų rezultatas — 4302852 Biblijos studijos su asmenimis, norinčiais išsiugdyti tikėjimą. Be to, apie jų uolumą byloja 698781 tos „tautos“ pionierius, tarnavęs visą laiką arba mėnesį ir daugiau. (Išsami informacija apie Jehovos Liudytojų veiklą pateikta 12—15 puslapiuose.) Šie gražūs skaičiai yra puikus ir tikras atsakymas į Jėzaus klausimą: „Ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“

Ištikimi per išmėginimus

13, 14. Papasakok, kokių sunkumų patyrė Abraomas su šeima Kanaane.

¹³ Abraomą su šeima dažnai užgriūdavo sunkumai Kanaane. Dėl žiauraus badmečio (galbūt ne vieno) jis turėjo keltis iš Kanaano į Egiptą. Be to, Egipto ir Geraro (netoli Gazos) valdovai bandė pasiimti sau Abraomo žmoną Sarą (Pradžios 12:10-20; 20:1-18). Tarp Abraomo bei Loto bandų piemenų kildavo ginčų, todėl tom dviem šeimynom teko atsiskirti. Abraomas nesavanaudiškai leido Lotui pirmajam pasirinkti žemę ir šis nutarė apsigyventi derlingumu ir grožiu į rojų panašiame Jordano regione (Pradžios 13:5-13).

¹⁴ Vėliau Lotas pakliuvo į karo sūkurį susirėmus tolimo Elamo karaliui bei jo sąjungininkams su penkių miestų karaliais Sidimo slėnyje. Svetimšaliai karaliai nugalėjo vietinius karalius ir daug visko pasigrobė, taip pat Lotą bei jo turtą. Sužinojęs, kas atsitiko, Abraomas drąsiai vijosi svetimšalius karalius, išlaisvino Lotą su jo namiškiais ir sugrąžino vietinių karalių turtą (Pradžios 14:1-16). Tačiau baisiausias įvykis dar laukė Loto Kanaano žemėje. Kažkodėl jis apsigyveno Sodomoje nepaisydamas miestiečių palaidumoc (2 Petro 2:6-8). Kai du angelai perspėjo, kad miestas bus sunaikintas, Lotas su žmona bei dukterimis išbėgo. Tačiau Loto žmona nepaklausė konkretaus angelų nurodymo, todėl pavirto druskos stulpu. Lotui su dviem dukterimis prisiėjo kažkiek laiko gyventi Coaro oloje (Pradžios 19:1-30). Tie įvykiai labai prislėgė Abraomą, nes Lotas buvo vienas iš jo šeimynykščių, persikėlusių į Kanaaną.

15. Kokio neigiamo mąstymo vengė Abraomas, nors ir turėjo problemų gyvendamas palapinėse svečioje šalyje?

¹⁵ Ar Abraomui kada nors kilo mintis, kad jis ir Lotas verčiau būtų likę saugiame Ūre kartu su tėvo šeimyna arba Harane pas savo brolį Nahorą? Ar jis kada nors geidė įsikurti saugiame mieste su sienomis, užuot gyvenęs palapinėse? O gal jis suabejojo, ar išmintinga aukotis ir klajoti svečioje šalyje? Apaštalas Paulius apie Abraomą ir jo šeimą taip pasakė: „Jeigu jie būtų minėję aną [tėvynę], iš kurios iškeliavo, jie būtų turėję laiko sugrįžti atgal“ (Žydams 11:15). Bet jie negrįžo atgal. Nepabūgę sunkumų, jie pasiliko ten, kur Jehova norėjo.

Ištvermė mūsų dienomis

16, 17. a) Kokių sunkumų patiria daugelis krikščionių šiandieną? b) Kokį gerą požiūrį turi krikščionys? Kodėl?

¹⁶ Šiandieną krikščionys pasižymi tokia pat ištverme. Tarnauti Dievui yra didelis džiaugsmas tikriesiems krikščionims, tačiau jų gyvenimas nelengvas šiomis paskutinėmis dienomis. Nors jie gyvena dvasiniame rojuje, tačiau kenčia tuos pačius ekonominius sunkumus kaip ir kiti žmonės (Izaijo 11:6-9). Daugelis iš jų tapo nekaltomis aukomis tautų karuose, o kai kurie ne dėl savo kaltės visiškai nuskurdo. Be to, jiems nelengva dar ir todėl, kad jie yra nepopuliari mažuma. Daugelyje šalių krikščionys skelbia gerąją naujieną abejingai nusiteikusiems žmonėms. O kitose šalyse jie susilaukia išpuolių nuo tų, kurie ‛spaudžia iškraipydami įstatymą’ ir „nekaltą kraują pasmerkia“ (Psalmių 94:20, 21, Brb red.). Net ir tuose kraštuose, kur krikščionys saugūs ir yra giriami už aukštą moralę, jie jaučia atotrūkį nuo savo bendramokslių bei bendradarbių dėl kitokio gyvenimo būdo — panašiai kaip Abraomas, gyvenęs palapinėse, kai dauguma aplinkinių žmonių buvo įsikūrę miestuose. Taip, nelengva gyventi pasaulyje ir būti ‛ne iš jo’ (Jono 17:14).

¹⁷ O mes ar apgailestaujame dėl savo atsidavimo Dievui? Ar manome, jog verčiau būtume likę pasaulio žmonėmis kaip kiti? Ar skundžiamės, kad aukojamės Jehovos tarnyboje? Nieku gyvu! Užuot ilgesingai dairęsi atgal, suprantame, jog visa, ką galėjome paaukoti, savo verte neprilygsta toms palaimoms, kurių susilaukiame dabar, ir toms, kuriomis džiaugsimės ateityje (Luko 9:62; Filipiečiams 3:8). Argi pasaulio žmonės yra laimingi? Tiesą sakant, daugelis jų ieško atsakymų, kuriuos mes jau žinome. Jie kenčia todėl, kad nenori būti kaip mes vadovaujami Dievo, kalbančio mums iš Biblijos puslapių (Psalmių 118:105). Daugelis iš jų trokšta tokio kaip krikščionių bendravimo ir malonios draugystės, kuo džiaugiamės mes su bendratikiais (Psalmių 132:1; Kolosiečiams 3:14).

18. Kuo galiausiai viskas baigiasi, kai krikščionys elgiasi drąsiai kaip Abraomas?

¹⁸ Aišku, kartais mums reikia būti drąsiems kaip Abraomui, puolusiam vytis Loto pagrobėjų. Ir jei mes taip laikomės, Jehova laimina pastangas. Pavyzdžiui, Šiaurės Airijoje dėl smurto tarp skirtingo tikėjimo žmonių įsišaknijo neapykanta, todėl reikia drąsos norint būti neutraliam. Tačiau ištikimi krikščionys vadovaujasi Jozuei pasakytais Jehovos žodžiais: „Būk stiprus ir drąsus! Nenusigąsk ir nebijok; nes su tavim bus Viešpats, tavo Dievas, visame, prie ko tik eisi“ (Jozuės 1:9; Psalmių 26:14). Dėl savo ilgametės bebaimės pozicijos Šiaurės Airijos krikščionys pelnė pagarbą ir šiandieną gali laisvai skelbti visoje šalyje.

19. Kur krikščionys yra laimingi ir ko jie su pasitikėjimu laukia paklusdami Jehovos vadovavimui?

¹⁹ Niekada neabejokime, jog bet kokiomis aplinkybėmis mums paklūstant Jehovos vadovavimui, galiausiai visa bus jo šlovei ir mūsų ilgalaikei naudai. Nors tenka kęsti sunkumus bei aukotis, nėra vietos, vertingesnės už Jehovos tarnybą: čia džiaugiamės draugyste su krikščionimis ir pasitikėdami laukiame Dievo pažadėtosios amžinybės.

[Išnašos]

Ar tu atsimeni?

◻ Kodėl būtina tvirtai tikėti?

◻ Kaip Abraomas parodė savo tvirtą tikėjimą?

◻ Kaip pasiaukojimas Dievui skatina pertvarkyti gyvenimą?

◻ Kodėl esame laimingi tarnaudami Dievui, kad ir kokie sunkumai mus slėgtų?

[Iliustracijos 7 puslapyje]

Abraomas noriai ėmėsi didelių permainų savo gyvenime, kad gautų tai, kas pažadėta

[Iliustracijos 9 puslapyje]

Yra įrodymų, kad Jėzus rado „žemėje tikėjimą“ savo dalyvavimo metu