ELIEZERAS neabejoja maldos galia. Su nuostabiu it vaiko pasitikėjimu jis nuolankiai prašo: „Viešpatie, mano šeimininko Abraomo Dieve, suteik sėkmę šią dieną man ir parodyk ištikimą meilę mano šeimininkui Abraomui. Aš stoviu čia, prie šulinio, o miestiečių dukros štai ateina vandens semtis. Jei mergaitė, kurios paprašysiu: ‛Prašyčiau palenkti savo ąsotį, duoti man atsigerti’, — atsakytų: ‛Gerk, aš ir tavo kupranugarius pagirdysiu’, — tebūna ji ta, kurią tu paskyrei savo tarnui Izaokui. Tokiu būdu aš žinosiu, kad tu parodei ištikimą meilę mano šeimininkui“ (Pradžios 24:12-14).

Mes galime daug ko pasimokyti iš Eliezero maldos, rodančios jo stiprų tikėjimą, nuolankumą bei nesavanaudišką rūpinimąsi kitais. Be to, Eliezero malda atspindėjo jo klusnumą tam, kaip Jehova tvarko žmonijos reikalus. Be abejo, jis žinojo apie ypatingą Dievo artimumą Abraomui ir Jo pažadą palaiminti visą žmoniją per šį vyrą (Pradžios 12:3). Todėl Eliezeras pradėjo savo maldą tokiais žodžiais: „Viešpatie, mano šeimininko Abraomo Dieve.“